2025 m. rugsėjo 19 d. Nidos forumas, Kuršių nerijos istorijos muziejus
Randasi nauja pasaulio tvarka.
Kaip man pabodo man šis sakinys! Šiuo metu jį kasdien girdi ir skaitai. Kas man darosi? Nejau negebu suprasti ir pajusti empatijos tiems milijonų milijonams žmonių, kuriems šis faktas kelia neapsakomas baimes? Daugiausiai netekties ir nuosmukio baimes, nesaugumą, taip pat ir agresyviojo pavidalo nostalgiją, taigi bekompromisinės ir, jei prireiktų, brutalios senųjų tvarkos vaizdinių restauracijos ilgesį. Šios baimės ir iškreipti ilgesiai iš tikrųjų sukelia nesuskaitomos daugybės kraštų vidaus politikos poslinkius ar net pervartas, gimdo naujas sąjungas ir konfliktų linijas.
Ir man tai nuobodu? Ir į tai aš nežiūriu rimtai?
Ne, į tai aš žiūriu rimtai. O nuobodus, man teisybė, tas būdas, kaip šios raidos komentuojamos ir aptarinėjamos: viena vertus, pamirštant istoriją, lyg neturėtume istorinių patirčių ir istorijos pamokų, apie kurias dabar galėtume galvoti, ir, antra vertus, visiškai be fantazijos, kokia galėtų būti pageidaujama ateitis, kokios galimybės kaip tik dabar piršte peršasi, trumpai kalbant: kokia galėtų būti istorija, kurią dabar turime kurti.
Kas gi nauja toje naujojoje pasaulio tvarkoje, jeigu jau šiandien pažvelgtume į ją istoriškai? Gal matome fundamentalų pokytį sistemos, lemiančios tai, kaip pasaulis dalijamasis ir kaip galybės mėgina realizuoti savo pretenzijas į pasaulio dalis? Ne. Iš esmės šiandien taip dažnai minima naujoji pasaulio tvarka tėra vien dabarties tąsa su tam tikru vadinamųjų global player galimybių svorio persiskirstymu. Jei žaisdami šachmatais sutarsim ir pripažinsim, kad bokštas yra ne toks svarbus ir nuo šiol su kiekvienu ėjimu gali pasistumti tik per vieną langelį, visiems tiems, kurie įtemptai partiją stebi, tai vis tiek liks šachmatų žaidimas, o bokštas suvereniai skelbs, kad dabar jis gali lygiai tą pat, ką karalius.
Kad ir kaip skirtingai mes vertintume istorinius procesus ir įvykius, kad ir kokį svorį jiems teiktume, vieną faktą turės visi pripažinti: visa, kas istorijoje turėjo pradžią, galų pagalėje turėjo ir pabaigą. Taip galime glaustai sutraukti visą žmonijos istoriją ir taip turėtume žvelgti ir į šiandienos raidas. Negi tikrai turime priminti, kad antikinė vergvaldžių visuomenė, kad Imperium Romanum, feodalizmas ir absoliutizmas, valdžia iš Dievo malonės ir taip toliau, šiandien nebeegzistuoja?
O gal jūs galite įsivaizduoti, kad Ulanbatoro miestas kitados buvo žemės centras – anuomet, kai pasaulinė mongolų viešpatija aprėpė kone visą Eurazijos žemyną, nuo Kinijos per Persiją ir Iraką ligi pat Rusijos? Anų laikų žmonės irgi negalėjo įsivaizduoti, kad Ulanbatoras kada nors bus nykus pasaulio užkampio miestas.
Galite būti tikri, jog žmonės, gyvenę savosiose epochose, negalėjo įsivaizduoti, kad tai, kas įprasta, kada nors baigsis. Ir vis dėlto baigėsi.
Įsivaizduokite, kad vergas su savo žmona būtų nuėję pas Kleistenį, Atėnų demokratijos, kuri, kaip žinia, vadinama mūsų demokratijos lopšiu, pagrindų kūrėją, ir būtų išdrįsę paklausti: garbinigiausiasai Kleisteni, ar galite įsivaizduoti ir demokratiją be vergų, užtat su moterimis? Kleistenis geriausiu atveju būtų griausmingai nusikvatojęs. Įsivaizduoti to jis nebūtų galėjęs.
Įsivaizduokite baudžiauninką, kuris Viduramžių feodalizmo klestėjimo laikais būtų nuėjęs pas dvarininką ir nuolankiausiai pareiškęs, kad pagal Kristaus mokymą baudžiava jam atrodanti didi negerovė ir tikrai neatitinkanti Dievo valios. Gal manote, jog dvarininkas būtų pamanęs, kad tasai vyras galbūt teisybę sakąs ir kad todėl toji sistema pragaišianti? Kad būtų pasakęs: gerasis žmogau, už tai turime drauge taurę vyno išgerti? Tikrai ne. Sistema buvo sukurta kaip amžina, ir tuomet, kai ji tikrai baigėsi, naudos gavėjai turėjo būti visiškai sutrikę, nustebę, įsibaiminę, o tada – didžiai agresyvūs.
Pereikim į dabartį. Iš pradžių – į mūsų dabarties tapsmą. Nuo mūsų prosenelių (o tai tas laiko tarpas, apie kurį turbūt daugelis mūsų žino šeimos pasakojimų) kiekviena karta patyrė vienos pasaulio tvarkos pabaigą ir naujos pasaulio tvarkos radimąsi – tikrai kiekviena. Pirmasis pasaulinis karas sugriovė keturias pasaulines imperijas, po jo pasaulis jau buvo kitas. Paskui pasirodė, kokios bejėgės taip karštai iškovotos ir euforiškai kurtos mažosios nacionalinės valstybės, tapusios žaidimų kamuoliais grumtynėse už Tautų Sąjungos žadėtąją naująją pasaulio tvarką, kuri, šiai sąjungai netrukus žlugus, turėjo užleisti vietą naujai pasaulio tvarkai. Per Antrąjį pasaulinį karą JAV ir Sovietų Sąjunga užaugo iki pasaulį tarpusavyje pasidalinusių didžiųjų galybių – ir vėl nauja pasaulio tvarka, kuri baigėsi po 1989 metų (beje, likus kelioms savaitėms iki sienos griūties, to niekas nebūtų galėjęs įsivaizduoti), o tada didžiąja galybe tapo Kinija, ir tai vėl nauja pasaulio tvarka!
Taigi, jeigu kokia nors žinia nėra verta būti vadinama naujiena, tai būtent ši: randasi nauja pasaulio tvarka. Su kiekviena karta! Tačiau, ir tai svarbu suprasti, visas šias pasaulio tvarkas spauste išspaudė tautų konkurencinė kova.
Naujiena būtų, jeigu imtume ofenzyviai diskutuoti, kokią pasaulio tvarką ir kokią politinę mūsų visuomeninio gyvenimo organizaciją laikytume pageidautina laisvės pažangos prasme, taigi iš tikrųjų nauja, ir kaip, kokiomis priemonėmis ją galėtume sukurti. Taigi klausimas štai koks: ar naują pasaulio tvarką mes linkę iškęsti, ar norime ją formuoti? Ar norime iš medijų sužinoti, kokia nekontroliuojama savaiminė dinamika klostosi, veikiant galybėms ir žmonėms, ko turime baimints, ar esame pasiryžę tapti istorijos subjektais?
Imkime ir išsiaiškinkime prielaidas. Šiandien mums tiek nervų kainuojąs naujos pasaulio tvarkos radimasis iš tikrųjų yra istorijos zombių šokis. Taigi – didžiųjų nacijų grumtynės dėl globalios viešpatystės. Kodėl zombių šokis? Todėl, kad globalizacija jau seniai įveikė nacijos idėją. Tai svarbi tolesnių diskusijų premisa. Kas yra globalizacija? Multinacionalinius koncernus pagimdžiusi dinamiška, amžinai augti ir plėstis siekianti ūkio raida sugriovė nacionalines sienas, ignoravo arba savo interesams pajungė nacionalinį valstybių suverenitetą, susikūrė sau anapus nacionalinės teisės galiojančius įstatymus ir nacionalinę politiką padarė šantažuojamą savo naudai, trumpai tariant: sugriovė nacijos idėjos pamatą ir tautos legitimaciją. Tarptautinis darbo pasidalijimas gamyboje, tiekimo grandinės, finansų srautai jau seniai yra transnacionaliniai, nacija yra XIX šimtmetis, geriausiu atveju ji yra vintažas. Vienintelės to nesupratusios yra didžiosios nacijos, manančios, kad globalizacija tėra dinamika, kuri turi būti nacionaliai kontroliuojama, kad būtų prievarta pasiekta globali galios pirmenybė – tegu ir savosios populiacijos sąskaita. Politiškai jose tebetiksi skardinė XIX šimtmečio mechanika: ten kalbama apie teritorijos išplėtimą, apie išskirtinę galimybę prieiti prie naudingųjų iškasenų, apie politinės įtakos sferas, ten kalbama apie paklusti reikalaujančią vadinamąją sąjungų politiką, pavyzdžiui, kuriant marionetines vyriausybes arba remiant niekšų valstybes – ir visa tai blogiausiu atveju karinėmis priemonėmis. Ir tai čia dar visai nekalbame apie visiškai laiko nepaisančius etniškai ir kalbos požiūriu grynos, nuo kitos kilmės, kitos gimtosios kalbos, kitų religijų žmonių išlaisvintos tautos vaizdinius globaliųjų migracijos ir pabėgėlių srautų akivaizdoje.
Visai suprantama, kad didelių transformacijos krizių laikais labai daugeliui žmonių pasaulis, kuris, objektyviai žvelgiant, vis labiau jungiasi tinklais, subjektyviu požiūriu skyla į dalis, į pasaulį “ten, anapus”, kuris neša grėsmes, ir jų tiesioginės gyvenamosios vietos, jų krašto, pasaulį, kuris, kaip jie tikisi, turi saugoti ir ginti jų gyvenseną ir gyvenimo šansus. Tai dešiniųjų populistų valanda. Jie žada atkurti savosios tautos tvarką bei saugumą ir ginti ją nuo chaotiško ir pavojingo pasaulio antpuolių. Tiesa, nacionalistai niekaip negali savo pažado įgyvendinti. Mat nė vienas didžiųjų iššūkių, kuriuos privalu įveikti, pradedant migracijos srautais ir baigiant klimato apsauga, pradedant ekonomikos transformacijos krizėmis ir baigiant finansų krizėmis, internetu, kibernetiniais karais, dirbtiniu intelektu, – absoliučiai niekas, kas reikšminga gerovės gyvenimui, laisvei, tvirtai demokratijai ir saugumui, negali būti suvaldyta vienos tautos ribose, užvis mažiausiai – mažos tautos ribose. Taigi nacionalistai neišvengiamai turi žlugti. O kaip reaguos rinkėjai? Jie sakys: šis nacionalinis politikas, kuriam mes išreiškėm pasitikėjimą, buvo nepakankamai nuoseklus, mums reikalinga nuoseklesnė nacionalistinė vyriausybė. Pastaroji kurį laiką simbolių politika ir kultūros karais mėgins pateikti kažką panašu į pakaitinį pasitenkinimą, bet irgi sužlugs būtent todėl, kad visi iššūkiai jau seniai transnacionaliniai, taigi pasigirs raginimai išsirinkti dar griežtesnį, kompromisų nedarantį vadą, kuris nesiduos varžomas demokratijos numatomų valdžios ribojimų ir užtūrų. Tai kelias į fašizmą.
Šią dinamiką galima suprasti, tačiau būtų visiškai nesuvokiama ir nepriimtina su ja taikstytis.
Dar kartą trumpai žvilgtelkim atgalios. Europa po 1945 m. Ką tik priešiškomis buvusios ir nacionalistinių karų bei nusikaltimų nuniokotos valstybės pasidarė išvadas iš tokios pragaištingos patirties. Įsteigdamos Anglių ir plieno bendriją, vėliau tapusią šiandienine Europos Unija, jos sąmoningai pradėjo ponacionalinį procesą, siekdamos įveikti agresorių, atsakingą už didžiausius nusikaltimus žmonijos istorijoje – tas agresorius buvo vardu fašizmas. Idėja buvo taip supinti nacionalines ekonomikas, kad nė viena dalyvaujančioji valstybė daugiau negalėtų nieko imtis prieš kitą, nepakenkdama pati sau, o taip bendrasis gėris turėjo būti denacionalizuotas ir subendrintas, kontroliuojamas antnacionalinių institucijų, kurios gavo užduotį toliau vystyti šį procesą.
Tarptautinių organizacijų būta ir anksčiau, jos žlugo kaip, pavyzdžiui, Tautų Sąjunga, arba nuolatos žlunga kaip JTO. Europa yra pirmasis žemynas, sukūręs antnacionalines institucijas, o tai jau visai kas kita, tai užgriebia kur kas toliau. Teigiu, kad čia mes matome tikrą epochų lūžį, nors jis ir klostosi šliaužte. Šis procesas nužengė netikėtai toli, jei prisiminsime, kaip neįsivaizduojama daugumai Europos žmonių iš pradžių turėjo atrodyti tai, kas paskui pamažu, pamažu galėjo būti pasiekta. Kas galėjo įsivaizduoti, kad Prancūzija, visai neseniai pagaliau įveikusi ir išvijusi okupantus vokiečius, perleis suverenias teises bendrai su vokiečiais įstaigai? Kas galėjo įsivaizduoti, kad vokiečiai, tiesiog fetišistiškai prisirišę prie savosios vokiečių markės, atsisakys jos vardan bendros europinės valiutos? Kas šeštajame dešimtmetyje galėjo įsivaizduoti, kad kada nors Europos valstybių sienos Unijos ribose bus panaikintos vardan laisvės keliauti ir gyventi kur nori? Ir vis dėlto ir tai, ir dar daug kas kita nutiko. Europinė žmogaus teisių chartija Europos Unijoje turi konstitucijos rangą, o Jungtinių Tautų žmogaus teisių deklaracija tėra vien rekomendacija, kurios nėra net ratifikavusi daugybė šalių, pradedant JAV ir baigiant Vatikano valstybe. Toks yra tarptautinių sutarčių ir antnacionalinių darinių skirtumas. Tai tokia pažanga žmonijos istorijoje, kuri, mano nuomone, rekšmingesnė už pirmąjį žmogaus žingsnį Mėnulyje.
Idėją panaikinti Europos nacijas per politinę bendrystę, žmogaus teisių pagrindu kuriančią bendrąją teisę, galiojančią visiems, kad ir kur jie Europoje gyventų ir dirbtų ar norėtų gyventi ir dirbti, ir teikiančią jiems teisinį saugumą ir visas laisvės teises, – šią idėją, turint galvoje prieš tai buvusią istoriją, kada nors ateities istorikai nusakys kaip reikšmingiausią revoliuciją šiame žemyne.
Idėja. Ir pirmieji žingsniai. O toliau? Grįžkim į dabarties situaciją ir prisiminkim tą istorijos filosofijos požiūriu savaime suprantamą dalyką: Visa, kas istorijoje turi pradžią, turi ir pabaigą. Šiandien gyvename tą pasaulio istorijos minutę, kurią nacionalinių valstybių interesų politikos idėja ir pretenzija tapo atgyvenusia ir kurią su didžiausia karine galia gina jau tiktai trys ar keturios iš didžiųjų nacijų. Galime matyti, kad visi vienos nacijos pažadai gerovės, laisvės, teisinės būklės atžvilgiu yra tapę fikcijomis ir kad tai gimdo visuomenės frustraciją, už kurią tenka kentėti visiems tiems, kas nepriklauso pačią save apsibrėžusiai bendruomenei.
Europinės bendrystės projektas 1951 m. prasidėjo ne kaip reakcija į globalizacijos iššūkius (globalizacijos sąvoką tiktai 1983 m. išpopuliarino amerikiečių ekonomistas Theodore’as Levittas), bet kaip reakcija į XX šimtmečio pirmosios pusės patirtis. Štai kas man regisi tikrai įdomu: idėja, kuri anuomet radosi kaip reakcija į istorijos įvykius, taigi buvo ankstesnės istorijos konsekvencija, šiandien pasirodo esanti vienintelė tinkama ateičiai: būtent idėja sąmoningai kurti antnacionalinį pasaulį. Kitaip tariant: globalizacijos formavimo požiūriu Europos Unija galėtų būti didžiausias ekspertas. Mat būtent tai, kas dabar būtų būtina, štai jau septynias dešimtis metų mėgina sukurti Europos projektas, vienintelis toks pasaulyje.
Taigi jei iš tikrųjų diskutuojame apie naują pasaulio tvarką, tai išeities taškas turėtų būti toks: naujoji pasaulio tvarka bus antnacionalinis pasaulis, o dabartinėje “Jau nebe” ir “Dar ne” fazėje Europos Unija yra avangardas.
Arba būtų. Klausiau, kaip viskas klostėsi po pirmųjų žingsnių? Idėjos pirmiausiai gyvuoja per žmones, kurie jas į pasaulį atneša ir atkakliai, žingsnis po žingsnio, mėgina įgyvendinti. Bet praėjus daugiau nei septynioms dešimtims metų, deja, tenka pasakyti, tie žmonės, europinio bendrystės projekto steigėjai ir pirmųjų didelių Unijos sėkmių architektai, visi jau pasimirę. Tokie politikai, pavyzdžiui, kaip François Mitterandas arba Helmutas Kohlis dar žinojo, kad jų vidaus politika visada turi būti ir Europos politika, toks Komisijos pirmininkas kaip Jaquesas Delorsas dar žinojo, kas yra Komisijos užduotis, – žingsnį po žingsnio toliau žengti bendrinimo kryptimi ir sulig kiekvienu mažu žingsneliu tai, kas išsyk nebuvo įmanu, planuoti kaip kitą žingsnį ir kurti tam galimybes. Tai, ką jie paliko, buvo pusinė unija, sustojusi ar įstrigusi pusiaukelėje, nes kita karta neturėjo jų patirties, rado uniją tokią, kokia ji buvo, priėmė ją kaip duotybę ir nesuprato, kad ji turi būti toliau plėtojama. Jų patirtis buvo ir tebėra tik tokia: jie renkami nacionaliniu principu, į valdžios pozicijas pateko per nacionalinius rinkimus ir dabar šiuose rastuose Europos Unijos rėmuose turi ginti nacionalinius interesus. Kad ir kas tai būtų. Tai, kas yra Austrijos interesas, turėtų juk būti ir vokiečio, portugalo, graiko ar čeko ir taip toliau interesas. Nebent nacionalinius interesus apibrėšime šitaip: nacionaliniai interesai yra nacionalinių elitų interesai. Šiaip ar taip: dėl to tai, kas iki tol buvo pasiekta, ėmė konfliktuoti ir prieštarauti senosioms sistemoms, kurios yra ginamos, o turėjo juk būti protingai perveiktos. Turime bendrą rinką, iš esmės jau ir sutelktinį Europos ūkį, bet balansai vis dar apskaičiuojami nacionalinės ekonomikos principais ir dėl to, pavyzdžiui, prekės, gaminamos Vokietijoje, o vartojamos Graikijoje, Vokietijos statistikoje atsiranda kaip eksportas, o Graikijoje – kaip biudžeto įsiskolinimas. Šitaip graikus vokiečiai baudžia už tai, kad vartojo vokiečių prekes, ko iš esmės troško Vokietijos pramonė. Turime bendrą valiutą, bet neturime bendros finansų politikos, ir dėl to atsiranda groteskas, kad mes, pavyzdžiui, priklausomai nuo to, kur gyvename, turime skirtingą infliacijos lygį, visiškai skirtingas nacionalines pozicijas investavimo ar skolų požiūriu arba siurrealistinį skirtumą to, ką valstybės finansai skiria pilietėms ir piliečiams. Turime Europos parlamentą, taigi europinį piliečių atstovavimą, pirmąjį antnacionalinį atstovavimą istorijoje, bet per Europos parlamento rinkimus galime rinkti tik nacionalinius sąrašus, ir dėl to, žinoma, randasi toji nesąmonė, kad daug piliečių, manančių, jog čia iš tikrųjų svarbi nacionalinių interesų reprezentacija, o ne bendrijos teisė, renka nacionalistus, kurie paskui Parlamente užsiima vien obstrukcija. Turime teisę rinktis, kur Europos Unijoje gyvensime ir dirbsime, tačiau ten, kur dirbame ir mokame mokesčius, negalime dalyvauti rinkimuose, jei neturime to krašto paso, ir galime dalyvauti rinkimuose tik ten, kur nebegyvename, nedirbame ir nemokame mokesčių. Vadiname Uniją demokratine, tačiau turime dvidešimt septynias visiškai skirtingas demokratijos sistemas, kurių vienintelis bendrumas tas, kad nacionalinių pasų turėtojai turi teisę dalyvauti nacionaliniuose rinkimuose. Unijoje esama demokratinių respublikų ir konstitucinių monarchijų, centralistinių ir federalistinių demokratijų, daugiamandačių ir vienmandačių sistemų arba dar ir su galimybe reitinguoti sąrašus, su plebiscitiniais demokratiniais elementais arba su griežtai atstovaujamąja demokratija, su tiesiogine ar proporcine rinkimų teise. Ir tiktai nacionalinė rinkimų aritmetika, nacionalinė mandatų paskirstymo sistema lemia rinkimų rezultatus, kurie pagal kitos Europos valstybės rinkimų aritmetiką būtų visai kitokie – tai kur čia objektyvi europiečių “rinkėjų valia”? Kai kuriuose kraštuose rinkti galima, sulaukus 16 metų, kituose – tik 18, tai kaip tuomet demokratiškai atstovaujami tų kraštų rinkėjai tarp 16 ir 18 metų? Bendra, europinė, taigi antnacionalinė demokratija būtų būtinai reikalinga, jeigu Europa ateityje nori būti vadinama demokratine. Tačiau Europos vaizdinių karalystėje ši idėja neišsilaiko. Mat politiniai elitai jos nebeaiškina ir nebegina. Taip dėl prieštaravimų tarp užstrigusios ponacionalinės raidos ir atkaklaus nacionalinio suvereniteto gynimo randasi kaip tik ta ir europinių institucijų, ir nacionalinių vyriausybių bejėgystė ir tas perspektyvos neradimas, kuris visuotinai išgyvenamas kaip krizė.
Ši krizė jau pradeda griaužti Unijos sielą. Kaip žinome, Europos Unija nuo pat jos kūrimo idėjos yra taikos projektas. Susitaikymas, taika – dėl to Unijos nariai mūsų visų laimei galėjo sutarti, – bet, žinoma, ne dėl bendros taikos palaikymo ir saugumo politikos. Tai ir vėl tipiška prieštara: Unijos taika patetiškose sekmadienių kalbose, bet nacionalinė taikos palaikymo ir saugumo politika. Įsivaizduoju, kaip Putinas klausia: kiek divizijų turi Europos taikos idėja?
Maždaug prieš dešimtmetį parašęs, kad Europa taiką privalo ir ginti, buvau apipiltas mėšlu. Girdi, gal aš kartais pasisakąs už ginklavimąsi, už rengimąsi karui? Karingieji nacionaliniai pacifistai negailėdami pliekė manyje tveriantį gynybinį pacifistą.
Dabar, iškilus Putino agresijos grėsmei, ši paprastutė mintis, kad taikos projektas turi gebėti savo taiką ir apginti, tapo ne tik mainstrymu, bet ir skatina imtis sprendimų. Ir tie sprendimai vėl neteisingi. Komisija skiria milijardus gynybos finansavimui – bet kiekviena šalis narė privalo ginkluotis pati sau viena. Net jeigu prancūziškas šovinys netinka vokiečių automatui, vis tiek, kiekviena pati sau. Austrijos ginklavimasis netaps reikšmingu bendrosios europinės gynybos politikos, juo labiau – solipsistinės neutralumo gynybos faktorium, nesvarbu, Austrija vis tiek privalo mažinti biudžeto deficitą ir didinti įsiskolinimą už ginklų sistemas. Ir nacionalinių valstybių vadovai net drebėdami nervinasi, kad galbūt nebegali kliautis JAV pagalba, užuot klausę save, kodėl jie jau ilgiausią laiką laikė savaime suprantamu dalyku, kad suvereni demokratinė Europa priklausoma nuo vyriausiojo JAV kariuomenės vado įsakymų. Gynybą arba įprastųjų dalykų restauraciją jie laiko pragmatizmu ir paklūsta net Trumpo reikalavimui “kiss my ass”, užuot klausę save, kaip esamomis aplinkybėmis realioji būtinybė, taigi laisva, suvereni, ponacionalinė Europa galėtų toliau pragmatiškai vystytis – kaip pavyzdys pasauliui, kuriame nacionalinis suverenitetas įrodomai pradeda mirti.
Pasaulio ateitis prasideda Europoje – jeigu tik aiškiai suvoksime, kad nėra politinis pragmatizmas tada, kai mes kaip nors derinamės prie laiko dinamikos, taikomės prie jos, daromės “fit”, kaip dažnai sakoma; ne, tai ne pragmatizmas, bet pasidavimas.
Kaip gi mes šiandien žiūrime į politikus, kurie dvidešimtojo šimtmečio antrojo dešimtmečio pabaigoje buvo pragmatikai šiąja prasme ir galvojo: Europa aiškiai krypsta fašizmo linkui, taigi dabar reikia taikytis prie fašizmo? Ar mes, žvelgdami atgalios, laikome šį “pragmatizmą” protingu? Arba: įsivaizduokime Mančesterio kapitalizmo laikų darbininkus, gavusius vargo grašius, šeimas, vos vos įstengusias sudurti galą su galu, nors net vaikai dirbo fabrikuose. Ar vadintumėte juos šiandien pragmatikais, jeigu jie būtų sakę, kad privalą prisitaikyti badauti? Įveikdami didžiulį priešinimąsi, jie pasiekė geresnius atlyginimus, 8 dienų darbo savaitę, draudimą dirbti vaikams, ir tai aš vadinu pragmatizmu, kurį patvirtino ateitis. Nevalia, kad faktinių blokadų galia taptų mums norma, kad nepalankūs galios santykiai lemtų ribas, kas gali būti padaroma. Juolab kad Europoje gimstanti naujoji pasaulio tvarka jau pati yra sukūrusi faktų, galinčių tapti pamatu. Jau sakiau, kad ponacionalinės bendrosios politikos požiūriu Europa yra avangardas. Ateities požiūriu perspektyvu būtų susieti tai su savimone ir su įžvalga, kad harmonizacija turi vykti toliau. Juk tai, kas Europoje išgyvenama kaip krizė, yra padarinys bet kokią pažangą blokuojančios prieštaros tarp bendrystės politikos ir renacionalizavimo.
Sakiau: visa, kas istorijoje turėjo pradžią, galiausiai turėjo ir pabaigą. Taip galime apibendrindami kalbėti apie visą žmonijos istoriją, taip derėtų žvelgti ir į dabartines raidas.Tai reiškia: turime klausti save, kas baigiasi, kai dabar vėl kalbame apie tai, kad randasi nauja pasaulio tvarka, ir kas istorjos mastais šiuo metu randasi.
Čia galėtume konstatuoti: jeigu pasaulio tvarkoje, kurią nusako nacionalinės valstybės, nacionalinių valstybių svoris kinta, tai nėra nauja pasaulio tvarka, tikrai nauja pasaulio tvarka randasi tik per šliaužiantį nacionalinių valstybių galios naikinimą.
Jau sakiau: globalizacija reiškia nacionalinių valstybių suvereniteto ardymą, o Europos Unija, bent jau savo pretenzija, reiškia ponacionalinio pasaulio kūrimą. Nemanau, kad esama žmogaus, gebančio įtikinamai argumentuoti, kad pasaulis, politiškai organizuotas per nacionalines valstybes, esąs istorijos pabaiga.
Tai, kad šiandien didžiausios ir kariniu požiūriu galingiausios nacionalinės valstybės šioje situacijoje nori tapti pasaulio hegemonais, šios išvados nenuneigia. Kalbama, kad numirėlių pirštų nagai dar vis auga. Net jeigu jie virstų tikrais plėšrūno nagais, objektyviai tai vis tiek numirėlio nagai. Jie gali sužeisti, jie gali šokiruoti, bet istorija klostosi toliau – istorija tų, kurie organizuoja gyvenimą. Tai ilgas, prieštaringas procesas, kurio pabaigos mes nesulauksime, bet į kurį esame įsivėlę ir kuriame privalome veikti.
Štai kokį klausimą noriu jums iškelti: kaip su tuo tvarkomės, kokios yra mūsų veiklos kelrodės žvaigždės? Nežinau nieko geresnio, nei ginti Europos idėjos protingumą. Idėjos gynimas reikalauja kritikos. Neturime nieko dailinti, jei norime ką nors padaryti gerai. Turime kritikuoti neproduktyvias Unijos prieštaras, turime prisiminti istoriją ir jos pamokas, turime svajoti ir taip grįsti savąjį pragmatizmą, turime nuolat priminti, kad mums rūpi bendrystės politika, bendra teisinė būklė – įgyvendinama, apginama. Tikrai kalbame apie naują pasaulio tvarką. Apie pasaulio tvarką, kurioje Europa bus pavyzdys, ne hegemonas.
Jei manote, kad to negali būti – ar girdite, kaip kvatojasi Kleistenis?
Prisiminkite, kaip ilgai truko, kol epochų lūžiai pasidarė regimi!
Juk žvelgdami į istoriją, mes visados žavimės tais, ir garbiname tuos, kurie įžvelgė, kas politinėje pažangoje gimsta ir turi ateiti, ir kurie darbavosi ta kryptimi, nors senosios galybės dar ir regėjosi galingos. Taip kada nors turėtų būti žvelgiama į mus.
Anūkai mums padėkos!
Iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius