Tai, kas ekstrovertams kelia daug laimės, o introvertams – ne ką mažiau streso, yra faktas, jog nesame vieni. Nežinia, kaip dėl visos Visatos, bet mažų mažiausiai Žemėje gyvename su kitais. Su kitais žmonėmis šalia savęs, skirtingomis bendruomenėmis savo aplinkoje, svetimomis tautomis ir valstybėmis. Tai kelia sunkumų. Ko gero, viena pagrindinių įtampų mąstyme apie žmogų ir žmoniją ir yra santykis tarp vieneto ir kolektyvo. Lietuvai, kaip dažnai sakoma, esant tiltu tarp Rytų ir Vakarų – nors 2022 metais šis tiltas supanašėjo su siena, – ši įtampa tampa dar ryškesnė: Vakarai jai dažnai reiškia individualumą, vieno stiprumą prieš daugelį, Rytai savo ruožtu yra kolektyviškumo, dažnai totalitarinio, sinonimas.
Analitiniai konceptai mėgsta supaprastinti. Jie, nors ir gali būti matomi kaip skalės, žyminčios laipsnį, tampa dalinimo, atskyrimo įrankiais. Taip, žmogaus protas iš dalies taip ir veikia – bando sudėlioti gaunamą medžiagą į lentynėles. Bet socialinį audinį – arba socialinę realybę, – į lentynėles gali sudėlioti tik jį sukirpęs, tai yra sunaikinęs. Tokia jau ta audinio prigimtis; tik šiuo atveju tam karpymui ne paprastos žirklės, o matymus viską per ekstremumus. Vienareikšmiškas padalinimas į Vakarus ir Rytus, dešinę ir kairę, saviškius ir svetimus tikrąją realybę iškreipia. Viskas daug sudėtingiau – atleiskite už sakomą banalybę, – nes iš pažiūros vienokios formos gali savyje nešti visai kitokį turinį, nei atrodo.
Ką mes visgi galime padaryti yra pabandyti užčiuopti reiškinius, kurie ne karpo, o sumezga. Jie neturi iš anksčiau duoto normatyvumo, nėra „geri“ arba „blogi“. Jie ne vertina, o stebi, galbūt užduoda tam tikrą matymo kampą, bet paties vaizdo nekoreguoja ir nedaro reikšmingos įtakos. Mąstyme apie daugelio žmonių sugyvenimą tokiu raktažodžiu gali tapti kaimynystė – ne, ne tik ta geografinė ar dabar dažnai linksniuojama geopolitinė. Norisi iškelti ją ne kaip tarpinę grandį, nors ji gali tokia pasirodyti, bet kaip unikalų patyrimą, pasikartojantį beveik kiekviename žmogaus patyrimo lygmenyje. Kokie socialūs bebūtume, per savo gyvenimą susipažinsime su ribotu skaičiumi žmonių ir didelė dalis jų, ko gero, bus kilę iš mūsų kaimynystės, nebent esate diplomatas ar nutrūktgalvis keliautojas. Ir vienų, ir kitų gan reta, todėl dažniausiai žmogus yra įkurdintas tame, kas jam arčiausia – tarp tų, kurie jį supa ir yra į jį kiek panašūs. Nors ne visus kaimynus mėgstame, tiek savo laiptinėje, tiek regione, jie tam tikra prasme yra duoti. Iš to, aišku, kyla konfliktų – retai kada pas žmones buvo kitaip, – bet pradžiai pažvelkime į ją kaip į pirminį subuvimo modelį, kuris davė postūmį tolesnėms, daug sudėtingesnėms visuomenių ir šalių konsteliacijoms.
Ko gero, europiečio akyse idiliškosios kaimynystės pavyzdžiu yra graikiškasis polis jo sėkmės laikotarpiu. Vis dėlto antikinio civilizacinio paveldo iš mūsų mąstymo niekaip neištrinsi, ogi ir nereikia. Polis, kitaip nei dažnai galvojama, remiasi ne tik savo politine idėja, dėl kurios graikai, kaip demokratijos išradėjai, visiems žinomiems laikams įsirašė į vadovėlius. Polis tai ir namų ūkiai, lygūs pagal statusą ir maždaug vienodi pagal turtą, sukoordinuoti į bendrą sistemą, kurios tolesnis tikslas – ne pavienio privatus, bet visų bendras gyvenimas, simboliškai bevykstantis agoroje. Šičia tikslas nėra įrodyti ekonomikos pirmumo prieš politiką; tai šiuolaikiniais laikais ir be papildomos pagalbos yra pernelyg gaji mintis. Svarbiau įžiūrėti, jog polyje net jei kaimynas kam nors nepatinka privačiai – ar dėl to, kad kitaip nei jisai elgiasi su vergais, ar to, kad kitaip kalba su žmona, – jį vistiek būtina gerbti kaip viešą asmenį, pilietį. Aišku, keista būtų neigti, jog būtent lygus santykis tarp vieno ir kito bendruomenės nario, realizuojamas per viešumo sritį, yra tai, ką svarbiausio pasisemėme iš senovės (vergų darbų paremtas ekonominis modelis, nors ir turėjęs atgarsių vėlesnėje istorijoje, visgi nebuvo „eksportuotas“ už Antikos ribų, tiek laiko, tiek erdvės). Tačiau tai, kas vieša ir politiška, nebūtų praktiškai realu be ekonominio fundamento, kurį sudarė namų ūkiai. Ekonominės ir pilietinės kaimynystės patirtis graikams buvo pirminė ir, kas įdomu, palyginus taiki.
Tačiau pažvelgus atidžiau graikiškasis polis tik iš dalies gali būti pavadintas kaimynyste. Kaimynystė visgi suponuoja tam tikrą ribą tarp vieno ir kito, manęs ir tavęs, kurios polyje iš tikrųjų nėra – visi yra lygūs ir tam tikra prasme vienodi piliečiai. Tokią ribą lengviausia suprasti kaip tvorą, kuri skiria mano sklypą nuo kaimyno, bet mes visgi galime per ją kalbėtis ar matyti vienas kito namus. Aišku, ši metafora šiuolaikiniame (lietuviškame) kontekste turi keletą ribotumų, visų pirma tai, jog privačiuose sklypuose mėgstama statyti tokias tvoras, jog už jų nesimato nei kaimyno, nei giedro dangaus. Be to, dauguma didesnių miestų gyventojų nuo savo kaimynų atskirti panelinių sienų, o, priversti susitikti laiptinėje ar lifte, dažniausiai pratyli. Tačiau metaforinė skirtis tarp vieno ir kito yra ypatingai svarbi, prie to dar bus sugrįžta – kol kas tenka pripažinti, kad, koks neidealus bebūtų polio kaip kaimynystės pavyzdys, atrodo, įsišaknijęs mūsų vaizduotėje, iš jo suprastina kai ką svarbaus. Didžiausia baimė senovės graikams buvo ne mirties ar įkalinimo bausmė, o ostrakizmas, arba prasižengusiojo išvyjimas iš bendruomenės. Ši baimė palikti kaimynystę, likti be to viešo veido, kuris pagal apibrėžimą buvo gerbiamas ir suprantamas, – juk pilietybė yra ir tam tikra nuoroda į kito supratimą, kuri palengvina arba normuoja santykį tarp vieno piliečio ir kito, bet lygiai tiek pat suproblemina santykį tarp piliečio ir nepiliečio, – kalba ir apie tai, jog be savo kaimynystės, kokia ji bebūtų, nebūsiu matomas ir suvoktas, jau nekalbant apie buvimą suprastu.
Nežinia tik, ar šiuolaikinis, ne graikų ir ne polių, pasaulis yra iš esmės kitoks. Minėtieji vergas ir ponas, nepaisant ekonominės atskirties, dabar abu turi pasą, tačiau samprata, jog nebesi iš tikrųjų žmogus, nebūdamas piliečiu, neprarado savo skambesio pasauliui pasirašius Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, skelbiančią žmogaus teisių, apibendrintų orumo sąvoka, atsietumą nuo priklausymo tam tikrai socialinei grupei – kitaip tariant, jų universalumą ir visuotinumą. Į tai atkreipia dėmesį H. Arendt, kalbėdama apie žmones be šaknų. Tai visų dažniausia karo pabėgėliai, ne dėl savo valios ir nebūtinai savo pastangomis atsidūrę kitoje nei gimimo vieta šalyje, netekę atpažinimo ženklų: jų neidentifikuoja ne tik kaip savų, bet ir kaip žmonių apskritai, taiko kitokias biurokratines procedūras, dažnai neprileidžia prie tam tikrų socialinių paslaugų.
Šičia neverta pradėti platesnės, nors ir įdomios, diskusijos apie migrantų ir nacionalinių valstybių santykį. Ji – sudėtinga, apnuoginanti liberalizmo, realizmo ir konstruktyvizmo paradigmų sankirtos problematiškumą, tačiau mažai ką galinti pasakyti apie pačių migruojančių žmonių tapatybes, jų šaknis ir užnugaryje paliktas kaimynystes. Atrodo, jog Arendt teisi, ji pakyla virš ideologinių skirtumų – iškeliavę mes pasikeičiame, nes pasikeičia pasaulis aplink mus. Nebūtinai į bloga, bet pasikeičia. Juk šaknų neturėjimas šiame kontekste reiškia ne etninių tradicijų ar paveldo praradimą – gimtąja kalba kalbėti ar nacionalinius papročius saugoti galima ir už Atlanto, jei jie, aišku, neuždrausti teisės, kas retai nutinka su europietiškomis ar europizotuomis mažumomis. Esmė tame, jog be šaknų kaip tarpusavio identifikacijų ir tam tikrų socialinių sentimentų tinklo nesi pajėgus atpažinti ir būti atpažintam, o to pasekoje – ir būti pripažintam žmogumi. Religija jau kurį amžių nebėra unifikuojantis veiksnis: krikščionis iš vienur nebūtinai bus pripažintas krikščionio iš kitur, o ir vilčių tam, žinant globalinę religijų ir tikėjimų įvairovę, dar labiau sumažėja. Jei trumpai, netekęs savo kaimynystės, iš dalies netenki ir žmogiškumo, nors tokią liūdną išvadą intuityviai ir norisi atmesti.
Šitokią perspektyvą sušvelninti padės (ironiška) giliai tikintis vokiečių mąstytojas R. Spaemannas, bandęs į politiką ir moralę grąžinti žmogų kaip tokį, apmąstyti asmens būtiškumą ir juo besiremiančius socialinius audinius. Jis prikelia lotyniškąją ordo amoris, meilės tvarkos, idėją. Mes nemylime visų žmonių vienodai – vienoda meile, vienodu jos intensyvumu, vienodu jos pobūdžiu. Tikriausia yra ta dvasinė, einančia kartu su seksualine – Spaemannas nepamiršta, jog mes kaip žmonės esame ir iš kūno, ir iš sielos sukurti, – tačiau meilė gali būti ir draugiška, ir politinė, ir kaimyninė. Kiek supaprastinant ordo amoris galima suprasti kaip tam tikrą meilės lanką, kurio centre – mūsų mylimas asmuo, gyvenimo partneris ar partnerė. Tolstant nuo centro, po ordo amoris patenka šeima, draugai, bendruomenė, tauta ir žmonija. Būtų keista sakyti, jog savo bendrapiliečiui mylime taip pat ir tiek pat kaip šeimos narius, tačiau juos visgi mylime, tik mažiau intensyviai. Spaemannas siūlo mums tam tikrą spektrą, kurio vienoje pusėje yra tikriausia meilė, dvasinė ir seksualinė, o kitoje – teisingumo jausmas, pritaikytinas kiekvienam žmogui. Juk svetimų žmonių nepažįstame, bet pagal politinį apibrėžimą norime jiems tam tikro teisingumo (potencialiai mes patys galėtume atsidurti panašioje situacijoje; čia išryškėja stiprus panašumas su J. Rawlso hipotetinio nežinojimo šydo kaip tam tikro pradinio politinio taško idėja). Nebūtinai patys kovotume už tokio teisingumo įgyvendinimą, bet mažų mažiausiai už jį pasisakytume.
Aišku, taip „supolitinti“ Spaemanną yra kiek nusižengti filosofo pradinei idėjai, asmens ir jo atskleisties supratimui. To išvengti kaip tik padeda kaimynystės reiškinys. Kaip tik kaimynystė išlaiko ir paskiro asmens svarbą, ir jo susietumą su aplinka. Vidaus politikos požiūriu, ji yra lyg mažiau intensyvi meilės išraiška nei šeima, bet intensyvesnė nei visuomenė; užsienio politikos kontekste kaimynystė yra mažiau nei tauta, bet daugiau nei regionas ar ištisas pasaulis. Ji, atrodo, yra tai, kame realizuojamas asmens individualumas ir kolektyvumas: esame atskiros būtybės, tačiau neįsivaizduojamos be artimiausios aplinkos. Be abejo, galime sakyti, jog tam tikri bruožai priklauso mums kaip atskirybėms – pavyzdžiui, tai, jog esame geras, sąžiningas, gražus žmogus. Tačiau turiniu vienu ar kitu būdu šias sąvokas išpildo būtent mūsų aplinka – juk tai, kas yra gera ir gražu vienoje bendruomenėje, kitoje gali būti pavadinta kiek kitaip. Šičia nesinori prieiti prie moralinio reliatyvumo; toks debatas šiam tekstui neabejotinai būtų per sudėtingas. Kalba eina labiau apie tai, jog kaip asmenys esame įkurdinti tam tikroje kaimynystėje, kuri leidžia mūsų asmeniškumui reikštis – cituojant minėtąją Arendt, juk tik kalbėdamasis su kitu suprantu kas esu iš tiesų. Beveik nepaneigiama bendruomenių galia kurti reikšmes ir normas šio argumento kontekste taip pat suskamba itin rimtai. Šiuolaikinis žmogus, koks iš pirmo žvilgsnio visagalis bebūtų, neveikia vien tik individualiai, bet jau gimdamas atsiranda tam tikroje prasmių sistemoje, kurią gali (ir turi) kvestionuoti, tačiau ir didele dalimi naudojasi kaip duotybe.
Ne, visu tuo nėra advokataujama kolektyvumo pirmumui prieš individualybę. Kaimynystė ir yra ypatinga tuo, kad, visų pirma, suteikia asmeniui žmogiškumą, kaip liūdnai tai beskambėtų (tenka pripažinti, jog universalių ir visuotinų žmogaus teisių ir orumo projektas (dar) nėra sėkmingai įgyvendintas), o visų antra, išlaiko trapų, bet gyvybiškai svarbų balansą tarp vieneto ir daugelio. Ji – ne tiltas ir ne tarpinė grandis, o natūraliausia žmogaus socialinė aplinka (šeimą matykime panašiai kaip Ž. Ž. Ruso: labiau gamtinę nei socialinę realybę), su savo konfliktiškumais ir problematiškumais. Nebūtų sąžininga nutylėti tarp kaimynų kylančius konfliktus – ar tai vienas prie kito gyvenančių ūkininkų barnius dėl to, kur pastatyta tvora, ar dviejų viena šalia kitos gyvenančių bendruomenių nesutarimus, ar vienos šalies kaimynės skelbiamą karą kitai. Jei iš tikrųjų būtume prie jų pripratę ir su jais kalbėję bendra kalba, ginčų nekiltų arba jie nebūtų tokie skaudūs.
Šičia verta prisiminti ribą, kurio iš kaimynystės fenomeno pašalinti neįmanoma. Yra riba ir žmogiškajam bendravimui ir sugebėjimui vienas kitą suprasti, užjausti. Norisi sugrįžti prie Spaemanno, kuris, nors ir neadresuoja tokio klausimo tiesiogiai, pateikia įdomią perspektyvą į jį atsakyti. Narpliodamas asmens atskleisties problematiką jis teigia – realybė nėra nei objektyviai duota, nei subjektyviai konstruojama. Be to, asmeninių patirčių negalime niekam perduoti ar paaiškinti. Vaizdingas pavyzdys – galiu suvokti, jog mano artimajam skauda, tačiau to skausmo nejaučiu ir jo nesuprantu, nes jo nepatiriu; jei išgyvenčiau tokį pat (masto prasme) skausmą, jis vistiek skirtųsi, nes tai būtų mano skausmas. Taip pat ir tai, kas dažnai yra pateikiama kaip objektyvu, nebūtinai mus įtikina – jei nuo juntamo skausmo vos paeinu, o gydytojas negali jo „pamatyti“ per jokį prietaisą, vargu ar prieisiu išvados „Gal man visgi neskauda?“ Jei tam tikros patirtys ir prasmės priklauso vien tik tam tikram individui, panašiai ir bendruomenės pasilieka sau tai, ko kitos negali pažinti ir suprasti. Kaip arti kaimyno bebūčiau, aš visgi nesu jis – metaforiška tvora niekur nedingsta. Bendros patirtys, be abejo, suartina, bet ne sutapatina.
Pastaraisiais mėnesiais į Europą sugrįžus Kremliaus pradėto konvencinio karo žiaurumams dažnai pastebima – lietuviai padeda ukrainiečiams kaip savo broliams, seserims ir kaimynams, nes žino ir vos ne genuose turi tą patyrimą, ką reiškia būti užpultam kaimyno iš Rytų. Be abejo, lietuvių kolektyvinė atmintis apie sovietinius (rusiškus?) nusikaltimus yra, kitaip nei daugelio Vakarų šalių, tiesioginė, todėl ir ypatingai šviežia ir neblėstanti. Vis dėlto, net neįsivaizduojame ir negalime įsivaizduoti to, kuo šiuo metu pulsuoja Ukraina ir jos žmonės – esame likimo ir žemyno kaimynai, bet iki galo jų skausmo neperimsime. Turime kitokį, savą, bet ne tą.
Taip – ir ne tik, – atsiskleidžia kaimynystėje užkoduoti ribotumai. Artima ir kartu tolima, ji atskirta patyriminės, etinės, medinės tvoros. Visgi kaimynystė lieka unikalia plotme, kuri dar pajėgia apjungti vienetą ir daugumą, individą ir bendruomenę, asmenį ir jo aplinką. Galbūt dėl savo determiniškumo ir fakto, jog kaimynų nepasirenkame, bet ir dėl minėtosios tvoros – sudėtingo reiškinio, kuris ir suteikia tapatybę, ir gali paskatinti nustoti matyti kitame žmogų, jei tik tvora taps skirtimi tarp „mes“ ir „jie“. Gal jau geriau ją išpaišyti, kiekvienas savaip – kas necenzūriniais žodžiais, kas spalvotomis saulėgrąžomis.
Tarptautinį projektą „GENIUS LOCI dialoge ir judesyje: kuriant erdvę turizmo plėtrai“ finansuoja Europos Sąjunga pagal Europos kaimynystės programą ir Neringos savivaldybė. Projektas įgyvendintas kartu su partneriais – Kintų Vydūno kultūros centru.
Ši publikacija buvo parengta padedant Europos Sąjungai. Už publikacijos turinį atsako tik Neringos muziejai ir jis negali būti laikomas atspindinčiu Europos Sąjungos požiūrį.
Projekto numeris – LT-RU-3-104. Projekto trukmė – 2021-06-18 – 2023-02-17.
Bendras projekto biudžetas sudaro 398 940,94 EUR, iš kurių 359 046,84 EUR yra ES programos lėšos.
Neringos muziejams Europos Sąjungos skirta suma 7 8984,00 EUR
Neringos savivaldybės lėšos: 8 776,00 EUR