Susigūžiu ir sulendu it sraigė į savo kiautą. Tuk tuk tuk. Susitelkiu į vėjo atneštus, džiūvančius liepžiedžius, gulinčius ant balkono turėklų. Sako, jei visą dėmesį nukreipi į vieną juslę, kitos tartum atsijungia. Tuk tuk tuk. Įsitempiu ir sustingstu. Jei pajudinsiu kėdę ar bent siušiuresniu chalato klostėmis, beldėjas išgirs ir kaipmat supras, kad namie ne tuščia. Tuk tuk tuk.
Ir kur dingo tas palaimingas vaikystės virpulys, lydėjęs tą patį beldimą? Iki banalumo nuvalkiota, tačiau neištrinama kiekvieno, užaugusio miegamuosiuose miestų rajonuose, tiesa: beldimas į duris – tai džiugus kvietimas laukan. Amžinai ta pati skuba, amžinai vėsus laiptinės oras, amžinai žalia, kad ir kaip ištrypta, kiemo žolė. Gluosnis, stovintis kaip vos ne vos įkopiamas kalnas, betoniniai laiptai, tampantys atvira sakykla, turėklai, bortukai ir tvoros, juosiančios kiemą it lynai, kuriais laviruoji išskėtęs rankas į šalis. Nepriklausomybės metais augę vaikai – patys išmaniausi ir išradingiausi urbanistai, kiekvienai detalei ar menkniekiui surasdavę naują paskirtį. Karčiai rūgštūs slyvukai virsdavo kontrabandinė valiuta, rūbų džiovinimui skirti gelžgaliai – futbolo vartais, kaimynų automobiliai – barikadomis su langeliais. Tol, kol suagėliai prasigyveno iš piršto lauždami verslą, jų vaikai iš šūdelio spausdavo auksą.
Koks ryškus, bet koks tolimas šito jaudulio prisiminimas. Koks kaustantis, žvarbiu šiurpu per nugarą bėgantis dabar nerimas, kaskart išgirdus beldimą. Tartum ne kaimynas ar paštininkas, o visas būrys tardytojų kiekvienąsyk spaustųs prie durų ir ruoštųs išvežti į izoliatorių, tris paras marinti badu ir išpešti prisipažinimą dėl nusikaltimo, kurio nepadarei. Žinai, gi aiškai suvoki, kad nepadarei, puikiai supranti, kokia ši baimė nepagrįsta, tačiau nė motais. Esama nerimo, kuris argumentais neįveikiamas.
Galiu prisiimti šią paranoją tik sau, bet rodos, jog visa devyniasdešimtųjų karta bijo beldimo, neduokdie skambučio. Galime pasikviesti kurio nors jų dėdę ar tetą ir svarstyti, ar nebus virtualybėje ištirpusi gyvo ir nuoširdaus bendravimo geba. Galime pasiteirauti psichoanalitiko, ar nesislepia čia neišspręstos problemos su tėvais, kurias taip baisu įsileisti vidun. Galime net parašyti kokiam nors akademikui, pageidautina – istoriniam materialistui, kuris apmąstytų, ar ši tendencija neliudija kaimiškos artumos nyksmo. Galime ir daugiau hipotezių kelti, bet iš anksto kirba nuojauta, kad kažkas prasprūs pro pirštus.
Nuo šiol kurjeriai palieka maistą ant kilimėlio ir dingsta greičiau nei spėji praverti duris… Tiek to, vėliau prisipažinsiu, ką tuo turiu omeny.
Žiūriu tinklalaidę, kurioje vedėjas aiškina, jog kaskart, kai jo mergina ne parašo žinutę, o skambina, jis žino įvyksiant konfliktą. Sustabdau, atsargiai tartum liesdamas moters lytį dviem pirštais praskleidžiu užuolaidas ir įsitikinu – jau tamsu. Tačiau dar anksti kasnaktiniams kaimynų kivirčams. Turiu dar gerą pusvalandį iki tol, kol vyras storu balsu ims keiksnoti savo žmoną, gainioti iš vieno kambario į kitą ir belsti į mus skiriančią sieną stumdomais baldais ar mėtomais puodukais. Taigi, metas. Pasižiūriu į Argą ir jis išsyk mane supranta.
Kadais vienintelis atpažinęs po ilgų klajonių grįžusį Odiseją ir mane jis kaskart pasitinka šiltomis viltingomis akimis. Net jei ir patiria retus mano išėjimus kaip dešimtmečius, priima be nuoskaudų ir be priekaištų. Jo vienintelio žvilgsnis ne veria kiaurai, o šiltai ir švelniai apglėbia, nuramina. Ateik, prisegsiu tau tą apkandžiotą pavadėlį ir žygiuosim. Atleisk, kad nedrįsau anksčiau.
Apsiaunu batus, užsimaukšlinu kepurę su snapeliu, užgesinu šviesas ir sustoju prie durų. Pasilenkiu prie akutės ir patikrinu, ar tikrai nieko nėra. Tuščia. Tą akimirką tartum medžiojantis vilkas tykiai iš už nugaros prisėlina ponas Rikioras, pats savo ruožtu pasilenkia, beveik padeda galvą man ant peties ir kužda iš nusitrynusios atminties užkaborių:
Be Kito nėra tavęs paties. Dekartiška solipsistinė sąmonė – tai sala, mirguliuojanti taip toli nuo bet kokio kranto, jog ne tik žemėlapy jos nerasi, bet kažin, ar ji apskritai egzistuoja. Tik per Kitą – jo žvilgsnį, kreipinį, gestą – tu įgauni realumą ir laiko tėkmėje išliekančią tapatybę. Paliktas ar, veikiau, užsidaręs vienumoje tesi miražas.
Nuveju jį it įkyrią musę ir einu vesti šuns. Melsva nakties giedra pripildė kiemą it akvariumą ir teliuškuoja plonais šešėliais į gretimų namų sienas. Jau savaitę, jei ne daugiau, suvešėjusi žolė, pienės ir gigantiškas uosis vidury kiemo mirguliuoja it vandenyno dugne. Net mano žingsniai – sunkūs ir klampūs, sulėtintai iriuosi prieš srovę, tik Argas lyg niekur nieko paikai laksto aplink ir gaudo pavienius kvapus.
Pasiekę gatvę mudu kaip visad sustojam ir apsidairom. Kad ir koks gūdus metas, niekad negali būti perdėm atsargus – ims ir išlys iš už kampo padorų greitį viršijantis praeivis, užklups savo akistata ir visos mano pastangos nueis Argui ant uodegos.
Uždarumas negimsta nei per dieną, nei per savaitę. Jis metų metų metus leidžia šaknis gilyn į savastį, kol galiausiai apsėda nebepataisomai. Tačiau pamenu ir kitokį, bent kruopelytę jautresnį save. Jau nujaučiu kaip artėja teismo už sienos valanda, jau tuoj tuoj prasidės didžiosios isterinės scenos, po kurių kurjeris paliks maistą ant kilimėlio ir dings greičiau nei spėsiu praverti duris, bet vis vien papasakosiu.
Sykį, likęs vienas namuose, stovėjau priešais veidrodį, nagrinėjau pirmuosius ant nosies sirpstančius inkštirus ir išgirdau visiškai kitokį – silpną, duslų ir kuklų beldimą. Tuk tuk tuk. Taip tyliai, jog iš pradžių nuoširdžiai patikėjau pasivaidenus. Tuk tuk tuk. Tačiau garsas nesiliovė. Tuk tuk tuk. Ir kuo toliau, tuo kraupiau, tartum patį ausies būgnelį kas piršteliu baksnotų, lukteltų, o tada vėl pradėtų.
Ne daug kas žino, jog būtent kinai išrado kankinimo būdą, kuriuo ant kaktos lašinamas vanduo. Lėtai, po nedaug, bet valandų valandas. Sakoma, jog su laiku kankinį ištinka beprotiška baimė ir prasideda įvairūs kliedesiai.
Pro akutę pamačiau tik rusvomis dėmelėmis nusėtą plikę. Atidarius duris mane pasitiko sukumpęs senukas it kūdikio didele galva. Gyveno vienu aukštu žemiau. Jis žengė artyn, vargais negalais tiesė surambėjusią kuprą ir kišo surauktą veidą prie manęs. Prašė, kad padėčiau išimti į akį įkritusį burokėlio griežinėlį.
Vyriško oda buvo šalta ir tįsi, vos ne vos virpančiais pirštais suėmiau jo akiduobę. Tačiau kad ir koks suvargęs, buvo drąsesnis už mane – išpūtė akį ir nė karto nesumirksėjo, kol lankščiausi, sukiojausi, kuičiausi niekaip to prakeikto burokėlio nerasdamas. Vien tik siauručiai kapiliarai, išvagoję baltymus lyg mažyčiai kraujo upeliai, tačiau jokio burokėlio.
Tris kartus atsiprašiau, kad nieko nerandu. Tris kartus jis prašė dar pažiūrėti. Sulig ketvirtuoju jau vėriau duris, gūžiausi ir traukiausi it sraigė į savo kiautą. Veidrodį aplenkiau it nepažįstamą praeivį, ėjau tieisiai prie lango, telkiausi į vėjo atneštus, džiūvančius liepžiedžius ant balkono turėklų. Sako, jei visą dėmesį nukreipi į vieną juslę, kitos tartum atsijungia.
Argui šitai negalioja. Jis ir uostyti, ir matyti, ir girdėti uoliau už bet ką kitą geba. Kiekviename kieme ieško praėjusio laiko. Rodos, net girdi medžiuose, šaligatviuose, plyšiuose tarp plytų užsilikusį dienos aidą. Būna, kad ir mane iš paskos nusitempia. Sulenda visa nosim į vešlų krūmą, nerimsta ir blaškosi, tartum detektyvas ieško ten numesto burokėlio griežinėlio, o tada staiga… tuk tuk tuk. Šoka, veržiasi, tempia – tai ne jis, o aš esu įkinkytas – ten, kur kažkas sukrebždėjo.
Krentu, verčiuosi kūlversčiais, ridenuosi, kol galiausiai tartum per prievartą prisimenu kadais ištisus mėnesius skaitytą Leviną. Lyg būtų čia pat, netikėtai, nė nepasibeldęs užklupęs mane nakties tyloje jis ima kuždėti, jog veidas – tai ne nosis, ne lūpos ir net ne akys. Veidas – tai kreipinys, kuris įpareigoja rūpesčiui. Bet kur ir bet kada jis kviečia pamiršti save ir pirmon vieton statyti Kitą. Jis ištinka kaip begalinis, protu neaprėpiamas įvykis, kurio nei suplanuosi, nei pasiruoši. Nei teisingumo tą akimirką neapskaičiuosi, nei naudos, nei žalos nepamatuosi. Veidas pasirodo kaip taurus absoliutas. Ir tik atsakydamas į tą kreipinį esi laisvas ir apskritai egzistuoji.
Tačiau kai kurie absoliutai ne įkvepia ar išlaisvina, o nugula ant pečių sunkiu svoriu ir prispaudžia. Iš pradžių, bręstant, vos keli, vėliau keliolika, o galiausiai, rodės, jog jau šimtai veidų kasdien nukreipia save į mane it prožektoriai, spigina, akina. Jie ne tik prašo ir įpareigoja, jie griaužia. Griaužia, nes žino, jog praeisiu pro juos lyg niekur nieko. Žino, kad net mamai su tėčiu nebepaskambinu. Žino, kad ir šunį per retai ir per trumpai veduosi laukan. Žino, kad geriu, rūkau, žiūriu kvailus serialus, kartais net susidomiu, kartais pamatau kokią detalę ir įsižiūriu, kone plote prisiploju prie ekrano, įsispitriju visomis išgalėmis įtempęs akis, bet vis vien nesugebėjau įžiūrėti prakeikto burokėlio gabaliuko.
Bijau tų veidų taip stipriai, kad net Argo į namus neįleidžiu pirmiau – vos atrakinęs duris žengiu pats, o šuniui tenka įsliuogti iš paskos. Pamaitinęs ištikimąjį palydovą riebia slidžia ruda mase susiprantu, jog praalkau ir pats. Kiek vėliau kurjeris paliks tai, ką jis palieka, ant kilimėlio ir pasalūniškai dings greičiau nei spėsiu praverti duris, bet šito reikės dar palaukti. Dabar prasideda didysis sutemų pasirodymas…
Tuk tuk tuk. Šįkart vyriškis nė nesivargino ilgai ginčytis, labai greitai ėmė savąją tiesą įrodinėti kumščiais į sieną. Tuk tuk tuk. Moteris irgi šaukia, tačiau jos balsas plonesnis, primena veikiau verksmą nei pyktį. Tuk tuk tuk. Kaip ir priklauso, rėkti po kurio laiko pradeda ir mažas vaikas. Tuk tuk tuk. Dūžiai vis stiprėja, skardėja it iš kažkur jis būtų milžinišką metalinį kūjį ištraukęs. Tuk tuk tuk. Prisižiūrėjęs bukų serialų ir amerikietiškų veiksmo filmų įsivaizduoju kaip vyras paima moters galvą ir tvarkingai, ritmingai tranko į sieną. DŽ. DŽ. DŽ. Sėdžių apsikabinęs kelius ir niekaip nenuveju šalin minties, kad laibu žmonos kūnu kaimynas į trupinius sudaužys mus skiriančią sieną. DŽ. DŽ. DŽ.
Šitaip pralūkuriuoju pusę nakties. Nei miegu, nei būdrauju. Galiausiai, kai suprantu, kad kurjeris jau paliko maistą ant kilimėlio ir pasalūniškai dingo, praveriu duris ir pakeliu varvančią pakuotę. Ant baltų laiptinės grindų lieka siauručiai kapiliarai, išsivagoje it mažyčiai kraujo upeliai. Ištraukiu iš popierinio maišelio kruviną moters galvą su gerklėje užstrigusiu kreipiniu ir pripažįstu – kiek gi galima gumą tempti – jog kaimyną praminiau kurjeriu vien tam, kad nuslėpčiau, jog šis mirties sėjikas gyvena greta. Idant apsimesčiau, kasdien juk apsimetu, kad net norėdamas nespėčiau jo pagauti ir sustabdyti, kad per greit jis pabėga, pasislepia, tūno kažkur per toli ir aš nieko negaliu padaryti. Susigūžiu ir sulendu it sraigė į savo kiautą. Įsitempiu ir sustingstu. Sako, jei visą dėmesį nukreipi į vieną juslę, kitos tartum atsijungia, tad susitelkiu į vėjo atneštus, džiūvančius liepžiedžius, gulinčius ant balkono turėklų, ir trumpam tartum nebegirdžiu to beldimo, nebegirdžiu daužymo, trumpam tartum nebėra bombų, krentančių ant Mariupolio, Odesos ir Charkivo. Padedu kruviną Bučos galvą atgal į popierinį maišelį, verčiuosi ant kito šono ir bandau neišsibudinti.
Etika ne yra, o turėtų būti pirmoji filosofija. Galbūt iš tiesų mano karta gimė per anksti – šiuolaikinio pasaulio išvakarėse ir dėl to nesijaučia nei savo kiemo, nei pasaulio piliečiais. Galbūt iš tiesų esama su tėvais nesuvestų sąskaitų, pripildžiusių sąmonę it nebeužsidarančią pašto dėžutę. Galbūt iš tiesų nagus bus prikišęs kapitalizmas, susvetimėjimas, globalus mobilumas, nepaliaujamas, skubantis, vejantis kismas – prarastis šviežio kaimiško ryto kvapo, kuris jungė ir suartino Granausko šventuosius. Galbūt visi šie klausimai svarbūs ir išties verti gilinimosi, tačiau pirmiau vis vien turėtų stovėti rūpestis. Tik iš jo gimstanti išmintis bus tyra. Kad ir kaip bebūtų paradoksalu, šiandienos blogio akivaizdoje iš naujo paveikiai suskamba citata autoriaus, mūsuose nepelnytai palikusio daugiau traumos nei įkvėpimo: „Filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, bet uždavinys yra jį pakeisti“. Nė vienas žodis čia ne atsitiktinis – pirmiau bet kurio teorinio ar praktinio klausimo visų pirma turi stovėti uždavinys. Uždavinys rūpintis.
Su rūpesčiu ir Argas prisiartina, padeda savo leteną man ant šlaunies ir primena, kad neįsijausčiau, mat pradedu moralizuoti. Nors ir tebūdamas išmonė, jis kaip visad puikiai suuodžia, kuomet imu perspaustai mėtytis lozungais ir asmeninę gėdą priskirti visai kartai ar tautai. Dabar suprantu, jog jau pirmojoje šio teksto pastraipoje beldėsi ne kas kitas, o jo pabaiga. Nuo pat pradžių vidun prašęsis suvokimas, jog literatūra ir prieš tai, ir šiandien įmanoma, tačiau atsargiai ir su saiku, kiekvieną žodį tartum skliaustais apglėbiant rūpesčiu.
Tarptautinį projektą „GENIUS LOCI dialoge ir judesyje: kuriant erdvę turizmo plėtrai“ finansuoja Europos Sąjunga pagal Europos kaimynystės programą ir Neringos savivaldybė. Projektas įgyvendintas kartu su partneriais – Kintų Vydūno kultūros centru.
Ši publikacija buvo parengta padedant Europos Sąjungai. Už publikacijos turinį atsako tik Neringos muziejai ir jis negali būti laikomas atspindinčiu Europos Sąjungos požiūrį.
Projekto numeris – LT-RU-3-104. Projekto trukmė – 2021-06-18 – 2023-02-17.
Bendras projekto biudžetas sudaro 398 940,94 EUR, iš kurių 359 046,84 EUR yra ES programos lėšos.
Neringos muziejams Europos Sąjungos skirta suma 7 8984,00 EUR
Neringos savivaldybės lėšos: 8 776,00 EUR