2025 m. liepos 11–18 d.
XXX tarptautinis Thomo Manno festivalis „Išniręs laikas. Viltis”
Trijų metų Thomo Manno festivalių ciklo bendroje „Išnirusio laiko“ temoje pasiūlytos Tikėjimo, Vilties ir Meilės – trijų didžiųjų dorybių – potemės skatina festivalio programų rengėjus už buitinio šių sąvokų lygio įžvelgti išgyvenimo ir išlikimo laikysenas radikaliuose virsmuose, kai ima nykti ar griūva pažįstamo pasaulio kontūrai.
Buitiškame, kasdieniame kalbėjime ir laikysenoje viltis suprantama psichologiškai ir emociškai – kaip optimistinio lūkesčio tikintis geriausio sinonimas. Ne taip seniai viena Lietuvos politinė partija savo rinkiminės kampanijos lozungu buvo pasirinkusi pažadą „viskas bus gerai“.
Tuo tarpu Vilties dorybės simbolis yra inkaras, nes pati Vilties dorybė Vakarų kultūroje neatsiejama nuo ryšio su Tikėjimo dorybe ir reiškia dabartyje atsilaikymą prieš neviltį, pasimetimą ir beprasmybę.
Viltis yra ne tikėjimas, kad viskas kažkaip susiklostys, kad troškimai ir svajos išsipildys, o žvelgimas į sudėtingos ir dažnai priešiškos tikrovės gilumą per savo buvimą pasaulyje, per žmoguje esančią dvasios gelmę. Taigi Viltis yra ne jausmas, o valinga bei aktyvi kantrybės ir tvirtumo laikysena.
Galima sakyti, kad Viltis yra žmogiško brandumo dorybė, be kurios nebūtų įmanomi nesavanaudiški ir pasiaukojantys pasirinkimai kritinėse situacijose, solidarumas ir atjauta. Viltį turintys, viltimi gyvenantys žmonės yra sakytum bendruomenės ir visuomenės žmogiškumo inkarai, leidžiantys be baimės žvelgti į nenuspėjamą ar grėsmingą ateitį.
Dr. Irena Vaišvilaitė, Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkė