Šių metų Thomo Manno festivalio tema pirmiausia yra apie ribas – matomas, bet dažniau nematomas, skiriančias „savą“ nuo „svetimo“. Įvardindami „svetimą“ pirmiausiai parodome, ką laikome „savu“, taigi ir kaip suvokiame save. Tos skirtys pirmiausiai yra asmeninės, bet jas formuoja ar gali formuoti ir šeima, socialinė, demografinė grupė, religija, politinės pažiūros, kultūrinės tradicijos, įvairios preferencijos. Vieną vertus, mes visi kasdien nardome tarp „savumo“ ir svetimumo“ ribų. Antrą vertus, pastaruoju metu socialinis etiketas sakytum plečia „savumo“ teritoriją – į visai nepažįstamus žmones tampa priimta kreiptis vardu, o dažnai ir iš karto pereiti prie „tu“, taip mažinant visokiausius atstumus tarp amžiaus, skirtingų pareigų ir vaidmenų anksčiau diktuotų skirtumų. Gi vis laisvesnis žmonių judėjimas į pačias artimiausias aplinkas atkelia dar neseniai neįsivaizduojamai tolimus asmenis, jų gyvenimo būdą. Visa tai sakytum trina svetimumo/savumo ribas.
Trečiasis tūkstantmetis prasidėjo gausiu kalbėjimu apie globalizaciją ir pasaulio suartėjimą, tačiau dabar į žengę į trečią šito tūkstantmečio dešimtmetį vis daugiau kalbame apie tos globalizacijos ir pernelyg didelio suartėjimo sukeltus ar tebekeliamus konfliktus ir grėsmes. „Svetimas“ vėl tapo politinio diskurso tema ir svetimas siejamas su grėsme. Jei ta grėsmė išsipildo, svetimas tampa priešu. Tačiau ne tik lietuvių kalboje ir kultūroje „svetimas“ savyje slepia „svečio“ figūrą. Svečias yra svetimas, kurio atžvilgiu esame šeimininkai ir turime svetingumo pareigą priimti svečią į „savo“ erdvę bei ypatingai dosniai ja dalintis. Taigi svečias gali tapti draugu arba mus praturtinti kažkuo. Šventasis Raštas įspėja būti svetingiems, nes, to nežinodamas Abraomas, priėmęs tris svetimšalius, priėmė angelus o gal ir patį Dievą, pakeitusį jo gyvenimą pačiu netikėčiausiu būdu. O Lotas, vykdydamas svetingumo pareigą ir gindamas svetimšalius, buvo išgelbėtas nuo baisaus savo miesto likimo.
Bet dažnai svetimas netampa nei priešu nei svečiu. Jis gyvena šalia, čia pat, bet jo ir mūsų gyvenimai nesusiliečia, mes sakytume gyvename atsukę viens kitam nugaras, nieko nežinodami apie vienas kitą ir galimai – labai daug prarasdami.
Kursių Nerija ir Klaipėdos kraštas yra erdvė, kurioje istorijos bėgyje „savi‘ ir „svetimi“. „sava“ ir „svetima“ ne kartą keitėsi, o ir dabar reikalauja ypatingos prieigos. Kaip galime tapti savi Neringos gamta, nepaversdami jos savo nuosavybe ar dar blogiau – resursu, neprimesdami jai savų supratimų, bet leisdami būti savimi ir sugyventi su ja? Kaip galime tapti savi Neringos ir Klaipėdos krašto istorijai ir palikimui, jį suprasti ir priimti kaip dovaną ir palikimą?