Kultūros kraštovaizdžiai. Kaimynystė, 2022 m. liepos 9-16 d., Nida

Kaimynystė yra labai sena, galima sakyti fundamentali žmonijos tikrovė. Daugelyje kultūrų visuomenė buvo organizuojama kaimynystėmis – t. y. tam tikroje erdvėje gyvenančiomis bendruomenėmis, kurios turėdavo bendras pareigas ir bendras atsakomybes savo viduje, savo narių, didesnių administracinių vienetų ir kitų kaimynysčių atžvilgiu. Kaimai ir miestų kvartalai arba rajonai irgi yra kilę iš kaimynysčių arba jomis virtę. Kultūros istorijoje ir kasdienėje etikoje daugybė normų, kilusių iš įsisąmoninto suvokimo, jog kaimynystė, būdama ribota erdvėje, nėra ribota laike ir todėl kaimynams būtina atminti, jog konfliktai ir skriaudos toli peržengia jų gyvenimus – jie yra paveldimi, perduodami per kartas ir labai sunkiai gydomi. Todėl buitinė išmintis visose kultūrose ragina su kaimynais sugyventi, būti pakantiems, šlovina gerus ir smerkia blogus kaimynus. 

Stabiliose kaimynystėse didžiulis iššūkis yra nauji kaimynai –  nepažįstami, ateinantys iš kažkur ir nežinia ką atsinešantys. Ne mažesnis iššūkis yra naujos kaimynystės, besiklostančios išnykusiųjų vietose, nes tokiose visi yra nepažįstami ir svetimi vienas kitam. Tokios kaimynystės kartais tampa nieko bendro su kitais nenorinčių turėti konglomeratu. Ir, deja, pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie pavojingas kaimynystes ir pavojų keliančius kaimynus, nuo kurių gali tekti gintis atsitveriant nuo jų ar net su jais kovojant. 

Tad kaimynystė nėra vienareikšmis dalykas. Ji gali būti gera ir gali būti bloga, ji gali  skatinti augti ir gali gniuždyti, gali atverti ar apriboti. Yra kaimynysčių, iš kurių ir nuo kurių yra bėgama ir yra tokių, prie kurių norima šlietis ar į jas įsilieti, taip atmetant seną išmintį, kad kaimyno nepasirenkama. Bet ar nėra taip, kad kaimynas gyvena ne tik šalia mūsų, bet ir mumyse? Ir mes – kaimyne? Jei taip, kaip turėtume gyventi?