Dabar vykstančio festivalių ciklo tema – „Kultūros kraštovaizdžiai“. Ši „kultūros kraštovaizdžių“ sąvoka dažnai suvokiama kaip miestų konglomeratai, nes būtent miestuose koncentruojasi kultūrinis gyvenimas. Dažnai esame linkę taip mąstyti. Mūsų žvilgsnis dažnai kreipiamas į šalies centrą. Mes matome šalį dažnai (gal kiek per dažnai?) kreipdami žvilgsnį į sostines. Tai reiškia, kad prie Baltijos esančiose šalyse mes tokiu būdu atsukame nugarą jūrai. Tačiau juk jūra taip pat nusipelno mūsų dėmesio, todėl atsisukę pažvelkime ir į jūrą. „Toks gražus baltos pakrantės vingis“ – rašė Thomas Mannas Miuncheno Rotary klube perskaitytame pranešime apie savo vasarnamį Nidoje. Čia susitinka žemės ir vandens stichijos, tai yra erdvė, patirianti nuolatinę kaitą, kuri yra vis naujai nusakoma ir nėra vienareikšmiškai apibrėžta.
Pakrantę galime suvokti kaip dialogą gamtoje, vandens ir žemyno pokalbį. Kartais atrodo, kad viena iš tų jėgų ima viršų, kad ji yra galingesnė. Tačiau dažnai mums taip tik atrodo iš pirmo žvilgsnio, nes tas nuolatinis vienos stichijos vyravimas vėliau išsilygina. Kaip svarbi gamtos jėgų sąveika, lygiai taip svarbūs yra pokalbiai tarp žmonių, keitimasis nuomonėmis, atrandant įvairiausias galimybes ir motyvus. Šia idėja paremta dalis festivalio programos.
Pakrantėje slypi dar viena jos reikšmė. Kai mes esame jūroje ir tolumoje horizonte pamatome kranto liniją, jos vaizdas suteikia mums ne tik tikėjimą, bet ir padrąsina mus. Mes suvokiame, kad greit pasieksime savo tikslą, nes jis jau matomas tolumoje. Tai sustiprina mūsų tikėjimą kelionės sėkme, suteikia naujų jėgų ir pakelia mūsų dvasią. Festivalis taip pat turi kelti mūsų dvasią.
Prof. dr. Ruth Leiserowitz (Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo narė)