Gabrielė Brazaitytė, Vilniaus universiteto antro kurso magistrantė (studijuoja taikomąją kalbotyrą)
Pieniniai, krūminiai ir (v)iltys
Ligų būna visokių: kūno ir sielos, matomų ir nepastebimų, išgydomų ir mirtinų. Senovės graikai ligą laikė tvarkos suardymu, Viduramžių žmogui tai – Dievo rykštė. XIX a. žmogus tikėjo, kad mokslo pažanga vieną dieną įmins visas kūno paslaptis, tačiau, naujajam amžiui išaušus, paaiškėjo, kad pažinti kūną negana – užsimojome pasverti sielą. Peršasi mintis, kad sveikas žmogus – tik iliuzija, arba, perfrazuojant klasiką, visi sveiki žmonės panašūs, o visi sergantys – ligoti savaip.
Sirgti gali ne tik žmogus, bet ir karta – kiekviena turi savo negalavimų anatomiją. Šių laikų simptomas – radikalus cinizmas, jau spėjęs tapti nūdienos intelektualo uniforma, pagrindiniu atributu. Štai ir dabar – ant baltų gydytojo kabineto durų kabo plakatas, iš kurio vėpso sterilus, sakytum, bedvasis veidas, kiaurai skrodžiamas peroksidinio baltumo šypsenos (kažkokia barokinio vanitas vanitatum antitezė). Minčių neapsunkinta galva paremta rankomis, o po moderniu natiurmortu užrašas: „Nepriekaištinga šypsena – tavo rankose“. Dar vienas koktus raginimas – tikėk, svajok, nepasiduok. Suprask, tu, žmogau, gali viską.
Išties, nuo mažens esame mokomi tikėti savimi, todėl, sulaukę vos ketvirčio amžiaus, kai kurie jau spėję įveikti iki 40–ies metų privalomų perskaityti knygų sąrašą (vieno dėstytojo išmonė), niekaip negalime suvokti vienos Šventojo Rašto eilutės: „Žmogus nieko negali pasiimti, jeigu jam neduota iš dangaus“. Nors atskirus žodžius, vienus geriau, kitus prasčiau, suprantame, šios eilutės prasmė dažnam iš mūsų yra nepažini. Geriausiai, aišku, žinome, kas yra žmogus. Nors nuo Mieželaičio idėjiškai nutolome, kojomis į žemės rutulį įsiręžusio, rankomis saulę remiančio galiūno, to, kuris visada esti prieš, virš, o jei tenka išsitekti, tai tik tarp žemės ir saulės, vaizdinys artimas nūdienos žmogui. Dar geriau suprantame, ką reiškia imti (vengdama nugravituoti į neskoningą pamokslavimą, minties nebeplėtosiu). Porąsyk per metus paleidę kokią raketą, pakeliame akis į dangų, arba užverčiame galvą į bažnyčios skliautus, todėl apytiksliai atpažįstame ir šią reikšmę. Gerokai sudėtingiau suprasti sąvokas negali ir neduota, mat nūdienos žmogui leidimo nereikia, jis žino – eikir pasiimk.
Rafinuoto skonio skaitytojui nuo pseudointelektualaus piktinimosi jau turėtų darytis šleikštu. Prisimenu prieš daugiau nei dešimtmetį netoli namų kabėjusią socialinę reklamą: „Aš šiukšlinu tau, tu šiukšlini man ir mes visi gyvename šiukšlėse“. Atliekas rūšiuoti pramokome, tačiau cinizmo kultūra tebėra gaji. Ar esti būdas kelti klausimus, prieštarauti taip, kad viešasis diskursas nevirstų sąvartynu? Galbūt vertėtų liautis piktinusis ir apsidairyti. Aplink viskas balta: išbalintos sienos, pirmyn atgal siuva baltais chalatais vilkintys gydytojai. Balta – švaros, šviesos ar kapituliacijos spalva? Prie gydytojų kabinetų ant dirbtinės odos kušečių susėdusiems žmonėms XXI a. filosofinis postulatas eik ir pasiimknegalioja. Belieka viena – viltis ir tikėtis, kad duota. Jei kapituliacija – viena iš alternatyvų, ar viltis laikytina kova? Bibliniu požiūriu baimės antonimas yra ne drąsa, o tikėjimas – audros užkluptų mokinių Kristus klausė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums dar tebestinga tikėjimo?“. Taip ir šiuo atveju vìltis nebūtinai reiškia kovoti.
Darsyk apsidairau. Aplink – kovos nė ženklo: visi sėdime tylūs, ramūs, romūs. Ar vìltis reiškia tikėti, kad ir tai praeis? Tuto, pasą – atmintyje iškyla tatuiruotė ant bičiulio dilbio. Ilgai spoksodavau į ją, savomis jėgomis bandydama dekoduoti reikšmę. Pirmomis savaitėmis filologyne juodu rašikliu ant dešiniojo dilbio užsirašiau: signifikantas – žymiklis, signifikatas – žyminys, ant kairiojo nusipiešiau dvi susikertančias atkarpas – horizontalią, kurią papildžiau prierašu sintagma, ir vertikalią, greta kurios užsirašiau paradigma. Anuomet man rodėsi, kad šiomis sąvokomis galima operuoti aiškinant ne tik lingvistinius reiškinius, bet ir svarbiausius egzistencinius klausimus. Atsiradus tinkamam žodynui, pagaliau galėjau įžodinti savo patirtis, pavyzdžiui, nusistebėti, kaip dažnai egzistuoja forma be turinio arba įtikinėti, kad ne tik žodžius, bet ir žmones sieja sintagminiai (tarpusavio) ir paradigminiai (žmogaus ir Dievo) ryšiai. Nors anuomet, vartodama minėtas sąvokas, jaučiausi galinti paaiškinti bet ką (šventas naivume!), bičiulio tatuiruotės signifikatas ir signifikantas kėlė klausimų.
„Tutto passa – Tuto, pasą, supranti? – paklaustas atsakė jis. – This too shall pass, ir tai praeis.“ Pasirodo, tai ironiška iš istorijos apie karaliaus Saliamono žiedą, turėjusį pralinksminti, kai liūdna, ir nuliūdinti, kai linksma, kildinamos frazės iškamša (parafraze juk nepavadinsi). Esą, nesąmonė teigti, kad praeina viskas – esama dalykų, kurie kamuos amžinai, todėl belieka iš jų pasišaipyti. Pirma Kelių eismo taisyklė – savitarpio pagarba, pirmas straipsnis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, o pirmas patarimas norintiems išvengti kartėlio – nerašyti autobiografijos iki šešiasdešimties ir nedaryti gyvenimo tiesas diegiančių tatuiruočių bent pirmuosius trisdešimt gyvenimo metų (vėliau supranti, kad tiesa – stereometrinio, o ne geometrinio žvilgsnio reikalaujanti sąvoka, ir noras tatuiruotis praeina savaime). Tąkart pajuokavau, kad ant kito dilbio tiktų liaudies išmintis: „Iki vestuvių užgis“, o dabar, mąstydama apie vilties reikšmę, suprantu tiksliai jos apibrėžti negalinti, tačiau žinau – ironija, cinizmas, toks saldus, įgalinantis, yra vilties priešprieša. Viltis reikalauja atsisakyti išdidumo, būti nuolankiam, dėkingam. Mokėti kentėti.
Esant ūmiam skausmui, gydytojai dažnai prašo įvertinti jį skalėje nuo vieno iki dešimties. Įvairaus pobūdžio matai man, kaip dera lingvistei, kaitina vaizduotę. Mes, žmonės, negalime susitarti dėl elementariausių sąvokų, tačiau sekundė, kilogramas, vatas, molis, amperas kiekviename pasaulio krašte reiškia tą patį. Mikalojus Daukša, kontempliuodamas gimtosios kalbos svarbą, fantasmagoriškai vaizdavosi, kas nutiktų, „jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys“, o mane iki šiol neramina, kaip pasikeistų pasaulis, jei ūmai nebesutartume, kada praėjo viena sekundė arba kiek vatų reikia palaiminimui tebūnie šviesa išpildyti. Tam yra etalono sąvoka – ne šiaip idėja, o artefaktas. Pavyzdžiui, iki 2019 metų kilogramo standartas buvo Tarptautinis kilogramo prototipas, platinos ir iridžio cilindras, saugotas Tarptautiniame svorių ir matų biure netoli Paryžiaus. Kilogramas turi prototipą, todėl yra patikimas matas. O kaip išmatuoti skausmą? Jo etaloną kiekvienas nešiojamės savyje.
Pastaruoju metu pastebėjau dar vieną fenomeną – netolimoje kaimynystėje vykstant karui, žmonės pasakoja svetimas karo istorijas: gydytojai – pabėgėlių pacientų, mokytojai – nuo karo besislapstančių mokinių. Dažniausiai jos kupinos groteskiškų detalių. Susidaro įspūdis, kad savos. Anksčiau, pašnekovui vos pradėjus pasakoti tokią istoriją, susierzinusi jį nutraukdavau – atrodydavo nešvanku apie svetimą skausmą kalbėti tarsi apie savą. Dabar vis dažniau išklausau, nes, priešingai nei kilogramą, skausmą išmatuoti sunku. Kaip skalėje vertintinas paciento skausmas, palyginus su kario žaizda, našlaičio vienatve? Kaip išmatuoti, pasverti – skaičiuoti gylį, plotį, tūrį, svorį? Klausydama perpasakojamų karo istorijų suprantu, kad kiekvienas skaudulys, atitinkąs asmeninį žmogaus skausmo etaloną, yra priimtinas, o pasakojamos svetimos istorijos neretai tampa būdu išgyventi savo pačių baimę, kuri po ramiu dangumi rodosi esanti neteisėta, išsakyti savuosius sopulius, kurie esamomis aplinkybėmis dažnai atmetami kaip nesvarbūs, ir sulaukti atjautos, viliantis, kad kilogramas, sekundė ir skausmas grįš į buvusias etalono ribas.
Augau iš aplinkinių girdėdama, kad nežinau, kas yra sovietmetis, todėl nesu patyrusi tikrų sunkumų. Nieko panašaus vyliausi ir nepatirsianti. Net iškiliausi istorijos protai pranašavo istorijos pabaigą. Pasak Francio Fukujamos, pasiekėme istorijos pabaigą – nustojome ieškoti geresnės santvarkos alternatyvos, nes liberalioji demokratija liko vienintelė idėja, neturinti rimto konkurento. Būtent čia atsiranda pavojingas stabilumo jausmas – įsitikinimas, kad viršūnė yra galutinė būsena. Tačiau verta susimąstyti apie paradoksą – pasiekus viršūnę, vienintelis kelias judėti į priekį yra leistis žemyn. Sizifas yra pasmerktas amžiais ridenti akmenį į kalną, o žmogus, pasiekęs viršūnę, – nuolat nuo jos ristis. Kaip Sizifą Alberas Kamiu siūlė įsivaizduoti laimingą, taip ir XXI a. žmogų verta vaizduotis turintį vilties – suvokiantį, kad asmeninį ar civilizacijos laimėjimą neišvengiamai lydi nuopuolis, tačiau randantį jėgų darsyk kilti. Taigi, viltis – ne stabilumo pažadas, bet gebėjimas, suvokiant žmogiškosios prigimties ribotumą, puoselėti lūkesčius, kurti ir perkurti. Šis algoritmas jau ne sykį matytas istorijoje – kiekviena epocha gimsta iš ankstesnės griuvėsių, sykiu nešdama savosios pabaigos sėklą. Paskutinį sykį šią formulę paliudijo postmodernaus meno įsigalėjimas: po Antrojo pasaulinio karo tradicinės formos atrodė nepajėgios artikuliuoti katastrofos masto. Nors vokiečių filosofas Theodoras Adorno teigė, esą po Aušvico rašyti eilėraštį yra barbariška, Paulio Celano „Mirties fuga“ leido suprasti, kad estetinė forma nėra cinizmas katastrofos akivaizdoje – tai erdvė, kurioje skausmas įgyja pavidalą, o pavidalas – prasmę. Signifikatas ir signifikantas, žymintys nesunaikinamą žmogaus norą įprasminti.
Žvilgtelėjusi į laikrodį – beveik mano eilė užeiti į kabinetą – dar kartą atsigręžiu į likimo draugus. Šalia sėdi jauna moteris, glėbyje spaudžianti kūdikį. Šis juda, raitosi, rangosi – kyšteli mažą kojytę ar miniatiūrinius pirštukus, kuriuos mama netrukus rūpestingai paslepia vystykle. Susuptas vaikas inkščia, dūsuoja, kniaukia. Tarsi mėgindama pasiteisinti dėl suardytos tylos ir ramybės, motina pakelia akis: „Kalasi iltys. Karščiuoja.“ Akimirką stebiu. Juk tai – sąmoningas pasirinkimas, didžiausias vilties aktas. Karo ir negandų akivaizdoje ne tik gyventi, bet ir gyvenimui pasmerkti ar juo apdovanoti (sacer lotynų kalba – ir prakeiktas, ir palaimintas) palikuonį. „Pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius“, – rašė Aidas Marčėnas ir buvo teisus. Kasdien besibaigiančiame pasaulyje viltis, deja, nėra baimės, mirties ar ligos priešingybė. Viltis yra priežastis rašyti eilėraštį, tikrinti pašto dėžutę, karščiuojančiam pirkti vaikiškus batukus, tikintis, kad vieną dieną jie bus išaugti.
„Kalasi (v)iltys“, – pagalvoju sau ir atveriu kabineto duris. Mano laikas.