Dr. Marcin Kędzierski
Žvelgiant iš šiek tiek platesnės perspektyvos, Europa yra tik nedidelis pusiasalis didelio sausumos masyvo, vadinamo Eurazija, gale. Ją kerta daugybė kalnų grandinių, dėl kurių sunku judėti po žemyną, o pakrantės linija labai plati ir įvairi. Taigi kas lėmė, kad Europa šimtmečiams tapo pasaulio centru? Jei pažvelgtume į civilizacijų istoriją, pirmosios iš jų atsirasdavo už Senojo žemyno ribų. Mesopotamija, senovės Egiptas, hetitų ir asirų civilizacijos, Indo žemupio civilizacija, senovės Indija ar Kinija – juk žmonijos istorija po to, kai homo sapiens rūšis paplito už Afrikos ribų, daugiausia vyko Azijoje, o ne Europoje. Europa tuo metu buvo toli nuo pasaulio centro. Paprasčiau tariant, čia nieko nebuvo. Ir staiga, per palyginti trumpą laiką, žvelgiant iš žmonijos istorijos perspektyvos, Senasis žemynas pradėjo dominuoti visame pasaulyje.
Į taip užduotą klausimą, kaip paprastai būna, vieno atsakymo nėra. Be to, kaip sakydavo romėnai: quot capita, tot sententiae(kiek galvų, tiek minčių). Europos sėkmės šaltiniai glūdi tiek „materialiame“ lygmenyje, įskaitant jos geografiją, kurios vaidmenį sunku pervertinti, ypač ankstyvaisiais vystymosi etapais (tačiau net ir šiandien ji nėra visiškai nereikšminga), tiek intelektualiniame ir ideologiniame lygmenyje. Verta pabrėžti, kad šie šaltiniai (ypač intelektualinis-ideologinis) kartu yra ir šiuolaikinės Europos ir europiečių tapatybės pagrindas, nors istorija lėmė, kad skirtingose žemyno dalyse tai suvokiama skirtingai.
Pradėkime nuo geografijos. Europai, ypač jos vakarinei ir pietinei daliai, buvo palankus nuosaikus jūrinis klimatas. Tai sudarė neabejotinai geresnes sąlygas ne tik žemdirbystei ir maisto gamybai, bet ir kasdieniam gyvenimui apskritai. Paprasčiau tariant, palyginti švelnus klimatas lėmė geras gyvenimo sąlygas. Antra, Europa pasižymi tankiu upių tinklu, kuris tuo metu, kai truko kelių (ir nebuvo oro susisiekimo), suteikė galimybę lengviau keliauti ir kartu užtikrino geriamojo vandens prieinamumą, kurio svarba nemažėja ir šiandien. Ne mažiau svarbu ir tai, kad ilga ir lengvai pasiekiama pakrantė tik sustiprino šį pranašumą. Neatsitiktinai tiek senovėje, tiek naujaisiais laikais Europos galybės gimdavo tarsi jūros „dėka“. Taip buvo su finikiečiais, kurie buvo jūrininkystės pradininkais, ir jų vėlesniais įpėdiniais romėnais, o naujaisiais laikais – su venecijiečiais, ispanais, portugalais, olandais ir galiausiai britais, kurie XIX a. kaip jūrų imperija kontroliavo 35 % pasaulio paviršiaus ir savo valdžioje turėjo 55 % pasaulio gyventojų. Net Antrasis Vokietijos reichas, kuris 1900 m. ekonominiu požiūriu aplenkė Didžiąją Britaniją, taip pat privalėjo pasirūpinti efektyviu laivynu. Europos žemyno centre buvusi Habsburgų imperija yra išimtis, tačiau savo klestėjimo laikais ji taip pat turėjo priėjimą ne tik prie Adrijos jūros, bet visų pirma prie Atlanto vandenyno per savo Ispanijos dinastijos liniją.
Panašias sąlygas turėjo ir Šiaurės Amerika – ji taip pat vystėsi dėl upių ir priėjimo prie vandenynų, nors dėl Golfo srovės įtakos nebuvimo jos klimatas nebuvo toks švelnus. Pažvelkite į Hadsono įlanką – jos pietinė dalis yra Paryžiaus, Briuselio, Berlyno ar Varšuvos (ir labiau į pietus nuo Londono) geografinėje platumoje, bet nepaisant to, pusę metų ją yra sukaustęs ledas. Tačiau, nepaisant palankių sąlygų, šiuolaikinio pasaulio centru tapo Europa, o ne Šiaurės Amerika ar Kinija (nors Kinija teoriškai turėjo puikias sąlygas tapti pasauline imperija gerokai anksčiau nei Europa).
Todėl turėjo būti kitų veiksnių, kurie pastūmėjo Europą į civilizacinę pažangą ir lėmė, kad būtent ji, o ne minėtoji Vidurio valstybė, dominavo pasaulio istorijoje per pastaruosius 500 metų. Vienas iš tokių veiksnių buvo gyventojų tankumas ir dinamiškas jų skaičiaus augimas – konkurencija dėl ribotų išteklių tarp nuolat didėjančio Senojo žemyno gyventojų skaičiaus turėjo sukelti konfliktus ir karus, todėl įvairios Europoje gyvenančios tautos buvo priverstos nuolat tobulėti. Tiesiai sakant, tiesiog nebuvo laiko stagnacijai ir miegui ant laurų, nes priešingu atveju grėstų reali užkariavimo grėsmė. Todėl Europa vystėsi konkuruodama – būtent čia gimė konkurencijos logika su visomis jos gerosiomis ir blogosiomis pusėmis. Geriausias to įrodymas – Peloponeso karo istorija, apie kurią dar ir šiandien skaitome klasikinį Tukidido veikalą, vėliau – Pūnų karai, romėnų užkariavimai, vėlesni barbarų įsiveržimai ir galiausiai dešimtys viduramžiais ir naujaisiais laikais Europą užgriuvusių karų. Nepaisant populiaraus įsitikinimo, konkurencija yra bene svarbiausia Europos DNR dalis, kuri ir šiandien turi savo pasekmių – tiek teigiamų, tiek neigiamų. Be to, kaip pabrėžia Niallas Fergusonas, pasaulinio masto garsus britų ekonomikos istorikas, būtent laisvųjų subjektų konkurencija buvo viena (pirmoji) iš šešių „žudančių programėlių“, kurias sau įsidiegė ne tik amerikiečiai (kurie, šiaip ar taip, yra naujos kartos europiečiai), bet ir Tolimųjų Rytų tautos (kitos „žudančios programėlės“ – mokslas, privati nuosavybė, pažangi medicina, vartojimo kultūra ir darbo etika). Kitaip tariant, tam tikra prasme Pietryčių Azijos ekonominiai tigrai atsirado „iš mūsų“, o jų sėkmė, jei tikėsime Fergusonu, priklausys būtent nuo jų gebėjimo naudotis šiomis „programėlėmis“ (beje, kai kurių iš šių principų nesuderinamos su Kinijos kultūros DNR, kuri skeptiškai vertina, pavyzdžiui, konkurenciją ar privačią nuosavybę, gali tapti labai rimta kliūtimi tolesnei Vidurio Valstybės plėtrai).
Vis dėlto palikime šią temą, kuri yra labai svarbi Europos ateities ir jos integracijos procesų požiūriu, ir grįžkime prie kitų Europos raidos šaltinių nei konkurencija. Neatsitiktinai sakoma, kad Europos civilizacija, trunkanti daugiau kaip 2 500 metų, remiasi judėjų-krikščionių, graikų ir romėnų pagrindais. Kas konkrečiai yra šis pamatas? Pradėkime nuo judaizmo. Žydai pirmieji pradėjo suvokti laiką ne cikliškai, o linijiškai. Šis pokytis turėjo nepaprastai reikšmingą atspalvį – juk ciklinis požiūris į laiką tam tikra prasme paneigia raidos prasmę, nes anksčiau ar vėliau vis tiek sugrįšime prie to paties. Tiesą sakant, toks laiko supratimas ir šiandien tebeveikia daugelyje visuomenių, kurioms jis yra natūralus gamtos ciklo atspindys. Galbūt todėl mums taip sunku integruoti atvykėlius iš Afrikos ar Azijos? Galbūt skirtumai tarp mūsų yra gilesni nei vien kalbos ar papročių žinojimas – o kas gi gali būti svarbiau ir giliau įsišaknijęs mumyse nei laiko suvokimas?
Tačiau grįžtant prie žydų ir jų linijinės laiko sampratos – žydams raida buvo ne šiaip prasminga. Gerokai daugiau – raida yra įmanoma ir pageidautina. Maža to, žmogus už šią raidą yra bendraatsakingas, čia nėra kažkokio likimo, taip stipriai pasireiškiančio daugelyje kitų primityvių kultūrų, kurios savo veikime dažnai pasikliaudavo aklu, kartais žiauriu likimu. Tai puikiai matyti pasaulio sukūrimo mite – judaizmo religijoje rojus buvo sodas, o ne kokia nors dykuma ar džiunglės. Sodas – tai ne „laukinė“ erdvė, bet vieta, kur susitinka žmogus ir gamta. Vieta, kurią bendrai kuria žmogus. Pradžios knygoje aiškiai skaitome, kad žmogus turėjo padaryti žemę sau pavaldžią. Tai irgi yra labai svarbi Europos DNR dalis – su visais teigiamais ir neigiamais to padariniais, kaip matyti, pavyzdžiui, iš dabartinių aplinkosaugos problemų, nes gamtos aplinką labiausiai suniokojo būtent europiečiai.
Be linijinės laiko sampratos ir sodo idėjos, žydai taip pat padėjo šiuolaikinės etikos sistemos pagrindus – būtent jų dėka turime objektyvaus gėrio ir blogio kategoriją, taigi ir iš jos kylantį teisinių režimų, įskaitant žmogaus teisių režimą, kuris yra esminis Europos tapatybės elementas, sukūrimo pagrindimą. Nors nuo 1950 m. gyvename Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos pasaulyje, ji yra griežtai europietiško požiūrio į žmogų emanacija. Šis požiūris į žmogaus asmenį yra dar viena svarbi europietiškos tapatybės DNR dalis, aiškiai skirianti mus nuo neeuropietiškų tautų. Šiandien tai dramatiškai matome Rusijos ir Ukrainos karo kontekste, nors, žinoma, čia reikia būti atsargiems, prisimenant nacių sukurtą žudymo pramonę, nukreiptą prieš žydus ir kitas mūsų regiono tautas. Tačiau tai nekeičia fakto, kad tokie procesai, kaip, pavyzdžiui, moterų emancipacija, yra iš esmės europietiški ir negalėjo vykti jokioje kitoje civilizacijoje, išskyrus Europos, lotynišką/Vakarų civilizaciją.
Antrasis Europos tapatybės ramstis yra graikų paveldas. Ką mes jiems esame skolingi? Idėjų pasaulį. Priešingai nei hiperrealistai žydai, graikai tiek į krikščionybę, tiek į visą Europos civilizaciją įnešė abstraktaus mąstymo elementą. Sunku įsivaizduoti mūsų šiuolaikinį pasaulį be idėjų – būtent jos sudėlioja tikrovę, suteikia jai prasmę ir leidžia kurti platesnes nei šeimos ar giminės bendruomenes. Juk būtent graikams esame skolingi demokratiją, be kurios sunku įsivaizduoti šiuolaikinę Europą. Tai dar vienas nepaprastai svarbus Europos DNR elementas, labai skiriantis mus nuo, pavyzdžiui, Azijos kultūros, kur demokratija, taip kaip mes ją suprantame, nėra itin priimtina. Ir vėlgi, tai elementas, turintis ir teigiamų, ir neigiamų pasekmių. Viena vertus, idėjos nutiesė kelią viduramžių krikščionybei, šiuolaikinėms demokratijoms ar, galiausiai, ES, kokią mes ją žinome šiandien, tačiau, kita vertus, lėmė nacizmo ar komunizmo sukeltas tragedijas. Tai taip pat yra mūsų paveldo ir tapatybės dalis, kurios neturime pamiršti. Juk tapatybė niekada nebūna austa vien iš šviesių spalvų siūlų.
Tačiau grįžtant prie mūsų svarstymų esmės, trečioji kolona, kuria remiasi Europos tapatybės statinys, yra senovės Romos paveldas. Galima rasti daugybę dalykų, kuriuos iš jų perėmėme, tačiau svarbiausį vaidmenį šiame kataloge vaidina pilietybės idėja, visuotinė teisė ir tarptautinė tvarka. Romėnų teisė suvienijo beveik visų Europos valstybių teisinę tvarką, o sambūvio net su užkariautomis tautomis idėja įdiegė šiuolaikinių tarptautinių santykių, Europoje grindžiamų liberalia tarptautinės teisės tvarka, pagrindus. Tai taip pat yra mūsų Europos DNR dalis.
Be to, Roma, kaip beje ir visa helenistinė tradicija, paliko mums meilę menui, kuris vaidina itin svarbų vaidmenį ne tik formuojant pačią tapatybę, bet ir gebant ją perduoti. Juk antikiniai teatrai, šventyklos ir kitos materialios kultūros apraiškos tapo nematerialios kultūros nešėjais. Tai puikiai matyti ir krikščionybės pavelde, šimtuose viduramžių katedrų ar vienuolynų abatijų. Iš tikrųjų būtent krikščionybė sujungė visas šias tris atskiras paveldo kolonas – žydų, graikų ir romėnų – ir sudarė sąlygas jų sklaidai Senajame žemyne. Nors šiandien esame dinamiško sekuliarizacijos proceso liudininkai ir krikščionybė nebeatlieka tokio politinio, socialinio ir kultūrinio vaidmens kaip praeityje, vis dėlto būtent krikščionybės dėka vyras iš Madrido ir moteris iš Kauno apylinkių, nors ir kalbantys skirtinga kalba, vis dėlto juda panašiu vaizduotės keliu. Tai ypač pasakytina, jei palygintume su vidutinio žmogaus Arabijos pusiasalyje, Afrikoje, Indijos subkontinente ar Kinijoje įsivaizdavimo forma. Krikščionybė dėl savo ilgaamžiškumo ir santykinio nekintamumo per 2000 metų tapo puikia priemone Europos kultūrinės DNR elementams perkelti iš kartos į kartą. Iš tiesų net tokios socialinės institucijos kaip pagarba privačiai nuosavybei turi gilias šaknis katalikiškoje filosofijoje, šiuo konkrečiu atveju per šventąjį Tomą Akvinietį. Netgi Renesansas ir ypač Apšvieta, kuri norėjo sumažinti arba visiškai pašalinti religijas iš viešosios erdvės, atsirado ir vystėsi remdamiesi krikščionybe, net jei ši nuoroda ir buvo kritiška. To liudininkais tapome, pavyzdžiui, vasaros olimpinių žaidynių Paryžiuje atidarymo ceremonijoje, kurioje buvo panaudotas – ir čia mūsų nuomonės išsiskyrė: arba Paskutinės vakarienės, arba Dioniso šventės motyvas (beje, krikščionybė taip pat akivaizdžiai keitėsi veikiama tiek iš esmės renesansinės reformacijos, tiek Apšvietos palikimo, bet tai jau atskira labai plati tema visai kitai diskusijai).
Problema yra tame, kad dėl skirtingos istorinės patirties per pastaruosius, tarkime, 1500 metų daugelis europiečių nemato šios tapatybės vienybės. Paklaustas apie tikrąsias Europos sienas, prancūzas nurodys, kad jos yra arba prie Elbės, arba prie Oderio. Jo akyse 2004 m. į ES įstojusios šalys jau bus antrojo rato Europa, kaip 2018 m. liepos mėn. savo kalboje Lisabonoje netiesiogiai pripažino Emmanuelis Macronas. Vokiečiai turės kiek kitokią perspektyvą – jiems Rytų Europos regionas yra bendro paveldo dalis, visų pirma todėl, kad dar prieš 80 metų rytinės Reicho sienos siekė dabartinę Lietuvą. Tačiau Ukraina? Ji geriausiu atveju yra Europos pasienis (Rusijos Federacijos aspektą palieku nuošalyje, nes nuo vadinamojo Brandenburgo stebuklo (per Septynerių metų karo – NS), o vėliau ir dviejų pasaulinių karų laikų ji Vokietijos politikoje vaidina ypatingą vaidmenį). Kita vertus, lenkams ir lietuviams nebus didelių problemų laikyti Ukrainą ar net Pietų Kaukazo šalis Europos dalimi. Dar daugiau, jie save vadins ne Rytų Europa, o Vidurio Europa. Kitaip nei ispanai, kuriems net Vokietija jau yra Senojo žemyno tolimųjų rytų šalis.
Žinoma, visa tai tėra supaprastinimai, tačiau jie yra pagrįsti konkrečia istorine patirtimi. Daugeliui Vakarų europiečių tikroji Europa bus tos teritorijos, kurios iš pradžių priklausė Romos imperijai, o vėliau Karolio Didžiojo imperijai ir jos įpėdinei – Šventajai vokiečių tautos Romos imperijai. Bene įdomiausias realios įtampos, kurią sukelia šios istorinės ribos, pavyzdys yra Čekija – salis, save laikanti Vakarų dalimi, kuri istoriškai buvo Frankų valstybės orbitoje, o vėliau – svarbia imperijos dalimi (juk XIV a. Čekijos karalius Karolis IV Liuksemburgietis buvo ir Vokietijos karalius, ir Romos imperatorius). Tik patyrus geležinę uždangą šalis buvo simboliškai nustumta į rytus, sukeliant neviltį čekams, kurie nelabai nori turėti daug bendro su Rytų Europa, prie kurios priskiria, kaipgi kitaip, ir Lenkiją, patys save tuo tarpu matydami šalia Vokietijos ir Austrijos Vidurio Europoje.
Analogiškas likimas, nors ir keliais šimtmečiais anksčiau, ištiko Serbiją. XII-XIII a. Serbija buvo svarbus civilizacijos centras – jos carai patys rašė laiškus, o Vokietijos imperatorius Frydrichas Barbarosa tuo pat metu nemokėjo pasirašyti kitaip nei XXX. Ir vis dėlto šiandien, po kelių šimtų metų turkų okupacijos Balkanuose, nemanau, kad kas nors pasakytų, jog Serbija yra europietiškesnė už Vokietijos Federacinę Respubliką. Atrodo, kad Balkanai visiems laikams iškrito iš šios „tikrosios“ Europos, net jei ir bando į ją sugrįžti per narystę ES. Klausimas, ar ir kiek ši Europos DNR išliko po pusę tūkstantmečio trukusio Osmanų imperijos dominavimo Balkanuose, lieka atviras. Jei paklaustume serbų, jie tikriausiai atsakytų teigiamai. Tačiau olandai ar prancūzai gali būti kitokios nuomonės. Tai matyti, pavyzdžiui, iš amerikiečių žurnalisto Roberto Kaplano reportažo „Balkanų vaiduokliai“ („Balkan Ghosts“), kuris, aprašydamas kelionę traukiniu iš Vienos į Belgradą, nurodė Europos ribas kažkur tarp šių dviejų miestų.
Europos išorės sienų klausimas tai viena, tačiau ne mažiau įdomūs yra ir vidaus sienų klausimai. Juk nepaisant bendro paveldo ir tapatybės, šio Europos DNR, Europa vis dar yra be galo įvairus žemynas su visomis gerosiomis ir blogosiomis savybėmis. Žvelgdami į šiandieninį Europos žemėlapį, galime išskirti bent keletą padalijimų ir keletą svarbių Europos kultūros raidos centrų. Įdomu ir tai, kad visi šie padalijimai ispanų, olandų, danų, graikų ar lietuvių akimis vėlgi atrodys labai skirtingai. Jei žemėlapį sudarytume atsižvelgdami į šias skirtingas perspektyvas, pamatytume išties policentrišką Europą. Su Karolingų branduoliu, bet taip pat su graikų, turkų (Balkanai!), Viduržemio jūros regiono, Habsburgų, Hanzos, airių-škotų, Alpių, šiaurietišku ar stačiatikių paveldu (tokių centrų tikriausiai galima rasti ir dar daugiau). Tokiu požiūriu Lenkija būtų iš dalies posthabsburginė, iš dalies hanzeatiška ir iš dalies stačiatikiška. Pagal XIX a. šalies padalijimų sienų kontūrus. Kur būtų Lietuva? Tikriausiai posthanziatiškame / baltiškame rate, bet ar visa apimtimi? Tai jau nėra taip akivaizdu. Juk tapatybės ES valstybių narių viduje taip pat skiriasi. Galų gale, kur priskirtume Italiją? Milanas yra arčiau Vienos ar Miuncheno nei Neapolio. Marselis yra kitas pasaulis, palyginti su Normandija. Baskų šalis, išskyrus primestą ispanų kalbą, iš tiesų neturi daug bendro su Andalūzija. Bet ir bavarams reikia subtitrų, kad ką nors suprastų žiūrėdami reportažus iš Rytų Fryzijos, kuri juk irgi yra Vokietijos dalis.
Be visų šių kultūrinių ir istorinių skirtumų, esama ir šiuolaikinių. Valstybės – ES lėšų mokėtojos ir valstybės – ES lėšų gavėjos. Daugiau ar mažiau proamerikietiškos šalys. Daugiau ar mažiau prokiniškos valstybės. Galiausiai valstybės, kurios yra labiau ir mažiau provokiškos. Net ir šiuo požiūriu Vidurio ir Rytų Europos regione matysime didelių skirtumų. Ar juos lemia tapatybės skirtumai, ar tik dabartiniai politiniai išskaičiavimai? Ar jie paviršutiniški, ar gilūs?
Į šiuos klausimus nėra aiškių, vienareikšmių atsakymų, todėl verta apie juos kalbėtis. Viena vertus, suvokiant, kad daugeliui europiečių Vidurio ir Rytų Europos gyventojai lieka antrarūšiais ES piliečiais. Kita vertus, nepasiduodant kompleksams ir istoriniam determinizmui. Pirma, todėl, kad pasidalijimo ašys gali eiti ne tik palei geležinę uždangą, bet ir kitomis linijomis. Antra, ir tai daug svarbiau, nes mus visus vis dar sieja tas pats europietiškos tapatybės DNR. Kuo giliau tai suvoksime, tuo lengviau mums bus apie tai pranešti savo pusbroliams europiečiams Vakaruose.
Tačiau galiausiai, net ir žvelgiant į istorinius Europos žemėlapius nuo romėnų laikų ar bent jau nuo IX-X a., Europos tapatybės klausimas anksčiau ar vėliau turi paliesti vadinamąjį deutsche Frage (vokišką klausimą – NS). Senojo žemyno centre visada gyveno vokiečiai, o tiksliau kalbant, žmonės, kalbantys tam tikra vokiečių kalbos atmaina. Europoje vis dar gyvena daugiau kaip 100 mln. žmonių, kalbančių šia kalba. Jeigu kai kurie Europos gyventojai gali įsivaizduoti Europą be britų (lieka atviras klausimas, ar jie patys save laiko europiečiais…), be skandinavų ar slavų, tai ko gero nėra nė vieno, kuris bandytų įsivaizduoti Europos be vokiečių. Kai XIX a. pradžioje, maždaug Vienos kongreso metu, Henri Saint-Simonas kūrė pirmąsias Europos integracijos koncepcijas, įskaitant Europos parlamentą, jam buvo aišku, kad nors Vokietijos valstybės nėra, šio projekto sėkmė galiausiai priklausys būtent nuo vokiečių įtraukimo į jį. Reikia pasakyti tiesiai ir aiškiai – be Vokietijos nėra Europos. Mūsų žemyno istoriją visada daugiau ar mažiau lėmė tai, kas vyko prie Reino ir Elbės upių. Nuo Frankų imperijos su jos sostine Achene laikų, per Otonų laikų Pirmąjį reichą, vėlyvųjų viduramžių skilimo laikotarpį, Reformacijos ir religinių karų laikus, absoliutinę Hohencolernų monarchiją (bet taip pat ir Habsburgus, kurie vis dėlto buvo šio vokiškojo pasaulio dalis – juk Österreich tai „Rytų reichas“), per Antrąjį ir Trečiąjį reichus, kuriuos skyrė Veimaro respublika, ir galiausiai pokario Bonos (iki 1990 m.) ir Berlyno (po 1990 m.) respublikas – Vokietijos erdvė tam tikra prasme visada lėmė Senojo žemyno likimą.
Tai visiškai tinka ir Europos integracijai apibūdinti, kuri, nors pirmiausia buvo prancūzų idėja, vis dėlto buvo įgyvendinta pasitelkiant „vokiškas smegenis“. EEB – o vėliau ir ES – federacinė politinė sistema buvo sukurta pagal Vokietijos Federacinės Respublikos sistemą. Ekonominė ir valiutinė sąjunga, kuriai vadovauja Europos centrinis bankas, buvo sukurta pagal Vokietijos Bundesbanko modelį ir jo pinigų politikos taisykles. Net jei Vokietija ir nesprendžia visų mažiausių Europos bendrijos klausimų, ji neabejotinai lemia tuos svarbiausius, įskaitant būsimą integracijos formą klausimus. O ši forma, norime to ar ne, turės įtakos Europos identitetui. Juk ne vis tiek, ar ES išgyvens gilios periferizacijos procesą ir susitaikys su savo DNR paneigimu, ar, turėdama omenyje savo tapatybę, konkuruos su kitomis pasaulinėmis galybėmis. Šio klausimo, kuris yra labai svarbus viso Senojo žemyno požiūriu, sprendimas daugiausia priklausys nuo Berlyno.
Taip, šis sprendimas, įtrauktas į daugelį Europos viešosios politikos krypčių, tarp kurių pirmauja pramonės ir energetikos bei klimato politika, vis dar yra mums prieš akis. Tačiau verta prisiminti, kad jį priimsime kitokiomis demografinėmis ir socialinėmis sąlygomis nei Europos tėvai Konradas Adenaueris, Alcide de Gasperi ir Robertas Schumanas. Šiandien Europa sensta, o kartu keičiasi ir jos etninė struktūra. Šiandien daugelis vokiečių, prancūzų ar ispanų nėra užaugę su europietiška DNR. Tačiau stebint per pastaruosius 50 metų į Europą atvykusių imigrantų integracijos lygį, sunku pasakyti, kad mums pavyko visiškai perduoti šią DNR. Kasmet Europoje gyvens vis daugiau žmonių, kuriems europietiškumas tėra kažkas išorinio. Ar sugebėsime su tuo susidoroti? Ar nepaisant visko norėsime išsaugoti europietišką DNR, ar nuspręsime, kad, keičiantis etninei struktūrai, šis DNR taip pat turi būti iš esmės peržiūrėtas?
Šie klausimai, taipogi kaip ir klausimai, susiję su pramonės, energetikos, klimato ar gynybos politika, vis dar laukia mūsų atsakymų. Net jei mes, rytų europiečiai, esame įsitikinę, kad mūsų atsakymai niekam nerūpi, verta juos bent jau parengti. Juo labiau kad ateitis nežinoma, o Europos geografija (taip pat ir įsivaizduojama) jau ne kartą patyrė esminių pokyčių.