2025 m. rugsėjo 19 d. Nidos forumas, Kuršių nerijos istorijos muziejus
„Įdurkit mus — ar mums nebėgs kraujas?
Pakutenkite — ar mes nesijuoksim?
Nuodykite — ar mes nemirsim?“ –
anot Shakespeare’o „Venecijos pirklio“.
Kada kas nors tampa nebepakeliama? Ar tada, kai skausmas ir šleikštulys pasiekia ribą, kai daugiau nebeįmanoma ištverti nė akimirkos? Tai reiškia, kad tas „kas nors“ neįvyko tik kartą – jis bandė mūsų ištvermę, fizinę ir psichologinę, jis žeidė, kankino, drumstė kasdienybės ritmą, vertė mus suklusti, paskui – susigniaužti į kumštį. Tas kas nors peržengė visas ribas, išeikvojo paskutines mūsų jėgų atsargas ir išsekino ištvermę. Įsivaizduokite – neliko nieko: nei namų, nei miesto, nei ankstesnio gyvenimo. Ir taip nutinka milijonams žmonių vienu metu. Viskas ištrinta sinchroniškai.
Visa, ko žmogus ir bendruomenė gali tikėtis nepakeliamuose išbandymuose – kad jie turės pabaigą, ribą. „Ne može ž tak but’! / Negali taip būti!“ – su šauktuku sušuko poetas Tyčyna Kijeve 1919-aisiais, kai Rusijos kariuomenė žudė ir plėšė Ukrainos sostinę. Ten, kur kančia, yra ir tai, kas privalo ją sustabdyti. Mirtis tarsi adatos auselė kaskart užtinka raudoną siūlą ir vis veria, veria. Galbūt įprastai, banaliai, statistiškai susiduriame su blogiu ir karo netektimis, tačiau taip pat patiriame nesuskaičiuojamą daugybę naujų, iki šiol niekieno neaprašytų dalykų. Neperduotų iš ankstesnių kartų. Pernelyg gerai žinome, kad mūsų pasaulio dalyje kultūrinė atmintis dažnai reiškia archyvą – neegzistuojantį, suklastotą, sunaikintą.
Kadangi rašytiniai liudijimai ir už teisingumą kovoję žmonės buvo sistemingai naikinami, žodinės kultūrinės tradicijos pasidarė ypač reikšmingos, perduodant istorinę tiesą. Vaikus auklėjančios motinos, tetos ir močiutės iš kartos į kartą perduoda pasakojimus, kad užgniaužtosios istorijos išliktų atmintyje iki tol, kol galės iškilti į dienos šviesą – pripažintos ir patvirtintos.
„Kitos Ukrainos nėra“, – rašė Tarasas Ševčenka 1845 metais eilėraštyje, skirtame mirusiems, gyviesiems ir dar negimusiems tautiečiams tuo metu, kai Ukrainos nebuvo politiniuose žemėlapiuose. Todėl ukrainiečiai neturėjo jokios kitos išeities – tik kovoti už savo tėvynę ir ją apginti. Tai epinis, transformuojantis pasakojimas. Tavo tėvynė puolama – privalai ją ginti.
Ukrainiečiai nėra iš prigimties didvyriai – mes mėginome nuolaidžiauti ir Petrui Didžiajam, ir vėliau Putinui, kai 2014–2015 m. atidavėme Krymą ir dalį Donbaso, tikėdamiesi, kad kompromisas atneš taiką. Kaip dabar visi žinome, tai tik paskatino dar didesnę agresiją. Krauju ir netektimis įrėžta pamoka: stojus prieš imperiją, kuri laiko derybų objektu tavo egzistavimą, pats išlikimas tampa ne pusiniu, o galutiniu pasipriešinimo veiksmu.
Gyvenimas egzistencinės grėsmės akivaizdoje
Ką reiškia savo kailiu patirti egzistencinę grėsmę? Jūs to neklausėte, bet vis tiek pasakysiu: tai kasryt jausti dėkingumą vien už tai, kad pabudote kartu su draugais ir artimaisiais, o jie gyvi, beveik nenukentėję. Tai kiekvieną įprastą dieną pasitikti taip, lyg ji būtų jūsų atgimimo diena. Taip yra tada, kai tarp jūsų ir okupacijos, tarp jūsų ir smurto stovi tik plona gynėjų linija su ukrainietiškais antsiuvais. Kai kasdien kokie keturi šimtai jų sužeidžiami, žūsta ar dingsta be žinios. Taip yra tada, kai paauglės dukters džiaugsmas dėl šaltkrepšio, skirto donoro kraujui transportuoti – nupirkto už bendromis pastangomis surinktus pinigus medikams fronte – pranoksta bet kokį jus pačią tokiame amžiuje užliejusią laimę, gavus pirmąjį firminį rankinuką.
Pasipiktinimas evoliucionuoja į ištvermę. Pirmosiomis didžiojo karo savaitėmis reikėjo drąsos, maišto, anarchiško pasipriešinimo. Bet ketvirtaisiais šio alinamo karo metais daug svarbesnė pasidarė kantrybė, net pasirengimas kentėti – nes geriau kentėti kaip lygiateisiams tarp mylimų nepažįstamųjų, nei atitekti priešui, kuris nekenčia pačios tavo tapatybės ir vien to, kad esi. „Mylimi nepažįstamieji“ – tas gražus paradoksas, bendrystė su nežinomais tautiečiais, kuriems esi tiek daug skolinga. Tokiomis aplinkybėmis svarbiausia kuo nors prisidėti. Prasmingai dalyvauti tiesiog būtina – tai įžiebia viltį ir palaiko ryšius. Kai žmonės praranda galią veikti, pirmiausia pasineria į save, o vėliau susipančioja. Baisiausia – paversti kančią reginiu, skausmo spektakliu.
Į karą įsitraukiama skirtingai. Tik nedaugelis iš mūsų savo kūnu patyrė karą kaip karą, apkasus kaip apkasus. Daug didesnė dalis – tai žmonės, kurie jau ketvirtus metus dirba be išeiginių, užmiega ir pabunda po oro antskrydžių, privalo tvarkytis su psichologine ir fizine griūtimi, gedėti žuvusiųjų, ištverti šalčius ir dingusią elektrą, visomis jėgomis remti gyvuosius, nesustodami bėgti šį maratoną ir dar suspėti padėti kitiems. Nes, kaip sakoma, kai eini per pragarą – geriau nesustoti, o eiti toliau.
2022-aisiais jau buvo matyti, kad ukrainiečiams nestinga socialinės vaizduotės, gebėjimo veikti drauge ir dalyvauti valstybės gyvenime, kaupiant žinias ir patirtį. Mes suvokėme tikruosius genocidinius Rusijos karo tikslus, supratome, kad tai – šaltas kerštas mums už savarankišką mąstymą ir socialinį solidarumą, už pasiektą decentralizaciją ir įtraukų įsipareigojimą bendrajam gėriui, už tai, kad atkakliau už viską gynėme žmogaus orumą. Tai buvo kerštas už vėl pradėtą kovą už teises, kurią 6–7 dešimtmetyje prieš sovietus kovojo beveik pamiršti disidentai, už tai, kad žmogaus būties vertė padaryta apčiuopiama ir tikra. (Ir už tai, kad mes to siekėme net tada, kai Ukrainos ekonomika ne augo, o smuko arba kilo lėčiau negu atlyginimai ir pragyvenimo lygis kaimyninėje tironijoje). Dabar ukrainiečiai kaip reta puikiai supranta, kad visa, kas, materialu gali išnykti akimirksniu – per vieną sprogimą. Jau penkios kartos esame kultūra be šeimos relikvijų. Tačiau orumas – mūsų nesunaikinamas branduolys, vienintelis dalykas, kurio iš mūsų ar mūsų vaikų niekas negali atimti. Šiame chaose mūsų poetų žodžiai privalo perskrosti begalinį srautą socialinių tinklų vaizdų, kurie mirga ir nyksta baltajame informacijos pertekliaus triukšme – jie turi išlikti, kai visa kita tirpsta.
Kitas šio didžiojo karo Europoje matmuo – rusų panieka tarptautinei teisei, kuri nei atsidūrė teisiamųjų suole, nei sulaukė greito ir ryžtingo atsako. Saugumo architektūra pasirodė bevertė. 2025 m. rugpjūčio viduryje galioja taisyklė: kas stipresnis ir įžūlesnis – tas teisus. Ukrainos išskirtinumas vis dėlto nėra toks jau išskirtinis, o privilegija gyventi nebombarduojamiems gali bet kada ir netikėtai baigtis visame mūsų žemyne. Baltijos šalys šią grėsmę suvokia rimtai.
Liudijimo literatūra ir naratyvinis teisingumas
Karas ardo kalbą ir normalumą. Vien stebėdamas tyčinę, pasikartojančią kančią – matydamas ją savo akimis ir aiškiai suvokdamas savo bejėgiškumą ir pažeidžiamumą – žmogus gali pasiduoti moraliniam paralyžiui. Taip radosi liudijimo literatūra: iš įtampos tarp būtinybės prašnekti ir bejėgystės paralyžiaus. Šitaip liudininkas tampa nebe objektas, o subjektas: tas, kuris gali kalbėti, turi įgaliojimą kalbėti ir jaučia pareigą liudyti.
Elie Wieselis, priimdamas Nobelio premiją, liudijimo literatūrą įvardijo kaip reikšmingiausią literatūros naujovę nuo pat modernizmo atsiradimo. Kiekviena epocha atneša savas formas – graikų tragediją, romėnų laiškus, Renesanso sonetus – o pastarasis šimtmetis į katastrofas atsakė liudijimu. Konkretus literatūrinis žanras čia mažiau svarbus nei esminis lūžis: nauja mimēsis, paremta patikimumu, kurianti precedento neturintį pasitikėjimą tarp rašytojo ir skaitytojo, grįstą bendru įsipareigojimu tiesai. Svarbiausia, šią literatūrą dažnai ima kurti tie, kurie anksčiau buvo išstumti iš literatūros kanono – išgyvenusieji, marginalizuoti balsai, neturintys tradicinio literatūrinio išsilavinimo – ir tai natūraliai dera su dekolonizacijos pastangomis. Įvedama „naratyvinio teisingumo“ sąvoka. Dažnai liudininkai triūsia sparčiai kintančioje, pavojingoje, nejaukioje dabartyje. Teikdama pirmenybę gyvenimo patirčiai, o ne formaliam išsilavinimui, ir suteikdama balsą tiems, kuriuos dominuojanti kultūra sistemingai tildo, liudijimo literatūra ardo senąsias hierarchijas, kurios lėmė, kieno istorijos yra vertos dėmesio, o kieno – ne. Šis literatūrinės valdžios demokratizavimas transformuoja ne tik tai, kas šiandien gali būti literatūra, bet ir kas gali ją kurti – taip metamas esminis iššūkis tradicinėms literatūros struktūroms.
Liudijimas reiškia, kad už tai, kas kalbama, bus laiduojama. Liudijama visada klausytojams, ir šis literatūros žanras reikalauja autentiškos gyvenimo patirties. Tai susiję su tuo, ką naratologai vadina „liudijimo paktu“ – unikalia autobiografinio pakto forma, kurią teoretizavo Philippe’as Lejeune’as, bet čia statoma dar daugiau. Liudydamas autorius ne tik pažada sakyti tiesą – jis įsitvirtina kaip liudytojas-pasakotojas, autoritetingas todėl, kad buvo šalia ir išgyveno. Kaip teigiama Shoshanos Felman ir Dori Laub knygoje „Testimony: Crises of Witnessing“, tai sukuria trilypį santykį: liudytojas, adresatas (taip pat tampąs liudytoju) ir pats įvykis. Tai kas kita negu fikcijos ar net autobiografijos autoritetas, nes prisiimama etinė našta. Šiuolaikinė traumos teorija (Cathy Caruth, Dominick LaCapra, Giorgio Agamben) pabrėžia, kad liudijimas turi reprezentuoti „tai, ko neįmanoma reprezentuoti“, sukuriant tai, ką Agambenas vadina „lacuna“ – plyšį, kur kalba neįmanoma, bet privalu toliau kalbėti.
Ukrainos kontekste ši būtinybė tampa dar skubesnė. Liudijimo žanras įgauna tai, ką Gayatri Spivak pavadintų „strateginiu esencializmu“ – pretenziją autoritetingai kalbėti iš patirties kaip tik todėl, kad ta patirtis buvo sistemingai trinama ar neigiama. Laiduojama, kaip užsiminiau, ne tik individo patikimumu, bet ir kolektyviniu išlikimu – kiekvienas liudijimas patvirtina kitus, ir mezgasi vieni kitų patikrinimo tinklas, saugantis nuo sąmoningos dezinformacijos.
Liudijimo literatūra gimsta iš nepakeliamybės – mes retai siejame šį žanrą su nostalgiškais memuarais ar taikos meto dokumentinėmis kronikomis. Imperatyvas liudyti atsiranda būtent tada, kai žala peržengia įprastus naratyvinius rėmus ir reikalauja kitokio tiesos sakymo. Gręžiamės į liudijimo literatūrą ne tam, kad fiksuotume gyvenimą tokį, koks jis buvo, bet tam, kad išsaugotume tai, kas niekada neturėjo įvykti ir kas niekada neturi pasikartoti.
Šventybė ir šventvagystė: Rusijos militarizuota pilietinė religija
Rusijos–Ukrainos karas dažnai aiškinamas geopolitiškai. Ukrainiečiai ir rusai, nusiteikę prieš sovietus ir žiūrį į juos palankiai, provakarietiškieji ir antivakarietiškieji. Daug mažiau kalbėta apie šio karo religinį ir kultūrinį matmenį. SSRS nuo pat įkūrimo buvo ateistinė valstybė: didelė dalis dvasininkijos persekiota ir žudyta, dauguma bažnyčių, sinagogų, mečečių – išplėštos, sunaikintos arba paverstos kitomis įstaigomis. Sovietų politika siekė išnaikinti pačią religijos praktiką. Vykdyti tokią politiką buvo nedorybė ir piktžodžiavimas.
Kai šventvagystės nusikaltimas vykdomas žodžiais, jis vadinamas piktžodžiavimu, o kai veiksmais – dažnai išniekinimu arba tiesiog šventvagyste. Piktžodžiaujama žodžiais arba vaizdais. Šventvagystė – tai piktžodžiavimo veiksmai. Yra suvokiama, kad „piktžodžiavimas, žodiniai, vaizdiniai ir raštiški šventybės ir tapatybės puldinėjimai vėl pasirodė ir įsitvirtino Vakarų kultūriniame horizonte“ (David Nash, Blasphemy in the Christian World: A History, OUP, 2007, p. 14). Mažiau suvokiama, kad tai įsitvirtino ir Rytų Europos horizonte. O dar menkiau suvokiama, kad piktžodžiavimas veikia panašiai kaip post-tiesa.
Piktžodžiavimas plečia ribas to, ką galima galvoti ir sakyti. Kai nukreiptas prieš Dvasią, Šventajame Rašte jis laikomas neatleistinu dalyku. Jis iššifruojamas kaip sąmoningas ir ciniškas priešinimasis tiesai. Priešinantis tiesai ir ją neigiant, tampa neįmanoma nei nuolankumas, nei atgaila. Nesugebėjimas atgailauti užkerta kelią bet kokiai atleidimo galimybei.
Rusijos kaip valstybė ir kaip bažnyčia niekada neprisiėmė atsakomybės, juolab neatgailavo už XX a. tragedijas. Priešingai – ji uzurpavo didžiosios pergalės prieš nacius atminimą ir pavertė jį propagandiniu šūkiu: „Galim pakartot!“ Tačiau valstybės propaganda iš tiesų tarp eilučių siūlė prikelti civilių tragedijas ir paversti jas kasdienybe. Nepaliaujamas teroras, griaunamos mokyklos, ligoninės, gyvenamieji rajonai, šaipantis iš silpnos tarptautinės teisės, vertybių ir saugumo normų.
Teigiu, kad tai, kas po 1991-ųjų, o ypač pasikeitus tūkstantmečiui ir į valdžią atėjus Putinui, nutiko su pagrindine rusų ortodoksijos srove prilygsta piktybiškam to, kas šventa performulavimui, mitinio Šventosios Rusios vaizdinio išnaudojimui, o galiausiai ir sistemingam šventų dalykų išniekinimui. Įtakingiausias Šventosios Rusios metaforos galios tyrimas pastaraisiais dešimtmečiais yra prancūzų istoriko Alaino Besançono knyga Sainte Russie. Jis skyrė pakankamai dėmesio rusų ortodoksijos sampynai su Rusijos politika ilguoju laikotarpiu, Kremliaus dvasiniams tikslams (o ne vien religinei propagandai). Jo požiūriu, svarbiausia, kad šitaip religinės ir tautinės temos suliejamos, griežtai prižiūrint ypatingai despotiškai autokratijai. Joks kitas kraštas, išskyrus Šventąją Žemę, nedrįsta vadintis „šventu“, bet posakis „Šventoji Rusia“ akimirksniu apgaubia žemę, žmones ir valstybę šventumo aureole.
Maskvos patriarchatas ilgus metus stiprino politinį Putino kaip pagrindinio stačiatikybės gynėjo pasaulyje įvaizdį. Patriarchas Kirilas prikėlė senovinį posakį „Šventoji Rusia“ ir pritaikė jį XXI amžiaus tikslams, pavadinęs „Russkij mir“ / „Rusų pasauliu“. Jis tvirtino, kad jokie etniniai skirtumai ir jokios politinės sienos negali sugriauti tariamos dvasinės rusų, baltarusių ir ukrainiečių vienybės. Tokį ideologinį viražą disidentas kunigas Jakovas Krotovas atpažino kaip Maskvos patriarchato „imperinį militarizmą“.
Šis karingas religinis rusų nacionalizmas buvo vienas iš esminių Putino motyvų pulti Ukrainą. Kai visuomenė, vadovaujama bažnyčios, savo blogį pripažįsta be gėdos ir net su pasididžiavimu, peržengiama riba, už kurios prasideda šventvagystė. Per pustrečio Vladimiro Putino valdžios Rusijoje dešimtmečio sovietų pergalė „Didžiajame Tėvynės kare“ (kaip ten vis dar vadinamas II pasaulinis karas) tapo pagrindiniu naujosios rusų pilietinės religijos elementu. Nuo 2020 ši pergalė įamžinta Kubinkos religinėje šventovėje, ir – žvelgiant į Putino epochą iš 2025-ųjų – ši katedra regisi esminis jos kūrinys. Katedrą sumanė tuometinis gynybos ministras Sergejus Šoigu, ji turėjo būti atidaryta, švenčiant 75-ąją pergalės prieš nacius sukaktį. Dėl pandemijos iškilmės buvo nukeltos ir pasitelktos kitam tikslui. 2020 m. birželio 22 d., per 1941-ųjų nacių puolimo prieš SSRS metines, pamaldose dalyvavo Šoigu, Putinas ir Maskvos patriarchas Kirilas. Pastarasis, viešai vadinęs Putino valdymą „Dievo stebuklu“, kalbėjo, kad naujoji katedra įkūnija viltį, jog ateities kartos perims ankstesniųjų dvasinį paveldą ir gins Tėvynę nuo visų išorės ir vidaus priešų.
Rusijos Ginkluotųjų pajėgų katedra iš esmės yra ne ortodoksų cerkvė, o posovietinės pilietinės religijos šventovė su sovietiniais simboliais vitražuose, mūšius vaizduojančiomis karinėmis mozaikomis ir grindimis iš sulydytų Wehrmachto ginklų. Prieštaringuose vaizdiniuose militarizmas susilieja su krikščionybe – virš artilerijos plevena angelai, Mergelė Marija pozuoja tarsi sovietiniame karo plakate, o mozaikose įamžinti konfliktai, kaip „priverstinė taika Sakartvele“ ar „Krymo sugrąžinimas“. Iš pradžių čia buvo ir Putino bei Stalino atvaizdų, tačiau po kritikos jie buvo pašalinti. Katedros sienose palikta tuščios vietos, kad būtų galima papildyti būsimais užkariavimais – tai giliai eschatologiškas nesibaigiančio karo kaip šventosios lemties vaizdinys.
Katedroje taip pat įamžinti Rusijos karai Čečėnijoje, sovietų karinės intervencijos, malšinant Vengrijos revoliuciją 1956 m., Prahos pavasarį 1968 m., invazija į Afganistaną – tokie agresijos aktai susakralinami, laikomi šventomis misijomis. Nors Rusijoje daug karo muziejų, šia katedra išreiškiamas beprecedentis dalykas: ji atskleidžia kvazireliginę schemą, kuria remiantis, Rusijos kultūroje atsimenamas, šlovinamas ir amžinai atkartojamas karas. Joje taip pat visiškai akivaizdi smurtą vykdžiusiųjų ir jį tęsiančiųjų sampyna.
Atsiplėšti nuo istorijos: Ukrainos kontrnaratyvas
Norint išsivaduoti iš tamsios istorijos, būtina gebėti ją įsivaizduoti kitaip – arba bent jau įsivaizduoti kitokią ateitį. Ukrainoje nuo 2014 m. dalyvavimas kultūroje suintensyvėjo ir pagilėjo. Tas pats pasakytina ir apie dalyvavimą istorijoje. Ukrainiečiai primena pasauliui: institucijos ir visuomenės ne tik „išsaugo“ save, bet ir nuolat kinta. Padoraus laisvo mąstytojo pareiga – nesileisti apakinamam iš anksto sukaltų naratyvų.
Varšuvos bloko, o vėliau ir pačios Sovietų Sąjungos žlugimas sutapo su postmodernizmo era. Šis buvo glaudžiai susijęs su postkolonializmu, o sovietinėje erdvėje įžengė į kultūrą, smarkiai sužalotą socialistinio realizmo. Dėl to marginalijos tapo centrais ne tik romanuose ar filmuose – jos atsidūrė ir politinių, ekonominių, istorinių naujienų centre. Buvo užpildomos baltosios dėmės, t. y., atskleidžiami faktai, iki tol saugoti slaptuose archyvuose ir neprieinami viešumai. Kai buvusios kolonijos ėmė kovoti už orumą, lygybę ir nepriklausomybę, jos prabilo. Jų istorija ir tiesa skyrėsi nuo to, ko buvo mokoma imperijų sostinėse. Šiame fone iškilo nauja pliuralistinė epistemologinė schema, talpinanti begalybę žiūros taškų ir daugybė mikrotiesų. Tačiau dalis „pasakojimų iš apačios“ ir „pasakojimų iš periferijos“ pasirodė kognityviai ir moraliai nesuderinamos su oficialiu postimperijos naratyvu. Imperijos savęs apibrėžimas sudužo nuo susidūrimo su Kito apibrėžimu. Taigi, postmodernizmas suteikė Kitam vietą, platformą, ekraną ir mikrofoną, bet nesuteikė politinės galios ir moralinio svorio, tad tai, kas buvo regima ir patiriama kitaip, pakeitė imperijos išaugintų žmonių sąmonę tik jau po imperijos.
Alternatyviųjų istorijų galia buvo suteikta ne vien darbui su kolektyvine atmintimi, ji turėjo ugdyti kolektyvinę politinę vaizduotę ir parengti kitokią įtraukaus pasaulio ir kitokios ateities viziją. Tačiau ši vizija buvo aptemdyta, o ateitis užblokuota paskelbus istorijos pabaigą. Postmodernistinio pasaulio decentralizacija, polifonija, ekscentriškumas atvėrė kažkokio kito bendro naratyvo versmes – galiojančio tiek buvusiame centre, tiek periferijoje: naratyvo, kuris yra ir nuoseklesnis, ir artimesnis tiesai. Tiesa vėl pasidarė paklausi, ir epistema vėl kito. Pliuralizmo emancipacinis potencialas išseko, nes vedė į atsakomybės stoką, pilietinį pasyvumą ir nusikalstamą neveiklumą. Dabar netiko nurodymas „leisti skleistis visiems žiedams“ ar teiginys, kad „kiekviena versija tuo pat metu teisinga ir klaidinga“. Po dešimtmečių tildymo ir po jų sekusios fragmentacijos, mikroistorijų sklaidos, dabar skubiai prisireikė naujos sintezės, naujos tiesios ir netgi naujo centralizmo. Bet kitokiais principais.
Buvo toks garsus Kanto ir Lessingo disputas. Lessingas tvirtino, kad melas, kuris gydo, visada geriau negu tiesa, kuri žeidžia. Kantas teigė, kad nors tiesa kartais gali žeisti, o melas kartais gali gydyti, visada privalu laikytis tiesos. Kodėl? Todėl, kad jei leisime bent vieną didį melą, visi susitarimai ir teiginiai pasidarys įtartini ir praras savo jėgą, o žmonėms susikalbėti pasidarys absurdiškai neįmanoma. Bet jo lemiamas argumentas buvo ne pragmatinis, o etinis: meluodami pažeminame kito orumą, nes paverčiame jį priemone savo tikslams, kad ir kokių kilnių ketinimų turėtume.
Norint iškraipymų ir grėsmingų kolektyvinės vaizduoties bei atminties mastą Rusijoje, būtina pažvelgti į postsovietinę nostalgiją per atminties etikos prizmę. Išvysti, kaip nostalgijos apimta tauta nesugeba atsiriboti nuo katastrofiškos praeities ir sudėlioti joje moralinius akcentus. Ši sistema buvo žiauri ir pagedusi. Sovietų kino ir literatūros kūriniuose pasitaikydavo retų, bet vis tiek reikšmingų bandymų apeiti ar įveikti cenzūrą. Dalis kultūrinės produkcijos darbavosi su didelėmis žiūrovų ir skaitytojų auditorijomis, veikė sistemos viduje, bet naudodavo užuominas, „skaitymo tarp eilučių“ įgūdžius, nulemtus slapto biografinio pažinimo ir lemties bei patirties panašumų.
Nuo tada, kai Rusijos Federacija pasiskelbė teisine SSRS įpėdine, niekada nebuvo oficialiai užginčyta glasnost. Tačiau darbas su sovietų oficialaus lygmens sisteminio teroro atmintimi, o ypač kalte pamažu žlugo. Valstybinio smurto, kurį SSRS vykdė prieš savo pačios piliečius, aukų bei jų palikuonių sielvartas ir traumos nebuvo pripažintos ir bent kaip nors atlygintos valstybės, o liko vien į akis nekrentančiose vietos aktyvistų grupelėse. Vyriausybinės programos, skirtos smulkiai ištirti masinių represijų bei dirbtinai sukelto bado mechanizmus, ar teisinės bylos prieš šių istorinių nusikaltimų vykdytojus, jei apskritai buvo pradėtos kurti, neįsibėgėjo. Formulė, neva stalinizmas ir milijonas jo aukų – „liaudies priešų“, jų moterys ir vaikai, o vėliau Brežnevo persekioti disidentai ir jų šeimos atsitiktinai pasiskirstę tarp visų SSRS tautų, įskaitant rusus, buvo pateikiama kaip neįmenama etinė aporija: kadangi kentėjo visi, tuomet nelieka ko kaltinti ar iš ko reikalauti teisingumo.
Pastebėjęs sovietinės nostalgijos augimą Rusijoje kaip vis gilėjančią ir visose kartose plintančią tendenciją, net ilgametis sovietų sistemos oponentas Michailas Gefteris viename vėlyvame interviu pasakė: „Prarasta ir pamesta sovietija apskritai“ (Михаил Гефтер. Третього тысячелетия не будет. Русская история игры с человечеством. Москва: Європа, 2015. С. 5). Niekas iš daugybės šio reiškinio tyrinėtojų ir komentatorių neišdrįso iškelti klausimo: „Ar morali nostalgija SSRS?“ ar užaštrinti jo iki šerdies: „Ar įsivaizduojama nostalgija Gulagui?“
Šie du klausimai toli gražu nėra retoriniai; jie pakerta posovietinio žmogaus pasaulėvaizdį ir tapatybę. Šiaip ar taip, remiantis tokia klausimo formuluote, praėjus trisdešimt penkeriems metams po SSRS žlugimo, sovietinė praeitis nebėra ir nebegali būti posovietinė dabartis. Jos atminimas išblukęs, o paskui ji buvo retrospektyviai pasmerkta Baltijos šalyse, Ukrainoje, Moldovoje ir Sakartvele, Kazachstane, bet ne pačioje Rusijos Federacijoje, kuri, kaip tyčia, tapo SSRS įpėdine. Tai, kas bendra visai sovietijai (obščesovetskoje), nebėra bendra. O dabar žinome, kad per tuos dešimtmečius rusus ištiko ne vien nostalgija, bet ir solidarus politinio elito, masinės žiniasklaidos ir išsilavinusiųjų klasės melas apie sovietų paveldą.
Pasidavę Zeitgeist, posovietiniai Rusijos vyrai ir moterys vienokį nihilizmą iškeitė į kitokį.
Po II pasaulinio karo prasidėjusi emigracija į Vakarus perkeitė Šaltojo karo metų rusų ir rytų slavų studijas, patraukė didžiausius intelektualus suprasti Sovietų sąjungą už Geležinės uždangos. 1991-aisiais dvylikoje EU šalių buvo parengta tūkstančiai šios srities specialistų, bet su Rusija susijusiems tyrimams po sovietų žlugimo praradus valdišką finansavimą ir paklausą rinkoje, šiems ekspertams mažėjo galimybių įsidarbinti. Tačiau toks išsilavinimas sukūrė reikšmingų jų tariamos specializacijos žinių spragų ir aklųjų dėmių. Tebebuvo dėstoma vien rusų kalba, tarpdisciplininės žinios atkakliai sukosi aplink Maskvą, o mokoma dažnai ir toliau, anot Ze’evo Jabotinskio, „Puškino tikėjimo“ – vengiant nepatogių klausimų, kad nesuirtų idealizuoti naratyvai. Vertinant dabar, turint galvoje barbarišką Rusijos karą prieš Ukrainą, toks profesinis elgesys yra intelektualiai nesąžiningas.
Retėjant vyresniųjų sovietologų gretoms, naujų gabių Rytų Europos ekspertų iškilo mažai, galbūt todėl, kad paseno požiūris, temos ir siūlomos programos. Tos nukaršusios programos ir tyrimų institutai kartais būdavo paslaugiai finansuojami Russkij mir (2001 m. įvestos rusų ortodoksų ir slavofiliškų tendencijų sąvokos) ir oligarchų šaltinių, todėl galėjo sustingti laike, o ne prisitaikyti prie regiono tikrovės. Tuo tarpu Ukraina vystėsi astronominiu greičiu – ne ekonomikos, bet visuomenės „iš apačios“ prasme, kaip sveikos demokratijos pavyzdys.
Toks rusocentrizmas prisidėjo prie to, kad Ukraina būtų epistemiškai ištrinta kaip unikali sociopolitinė ir gyva kultūrinė erdvė. Tokį episteminį ištrynimą privalu suvokti kaip susijusį su dabar vykstančiu materialiu ištrynimu bombomis, raketomis ir dronų antskrydžiais. Net prestižinės, nuo seno gerbiamos programos platino imperijos žinią, nepriklausomybę atgavusias valstybes aiškindamos kaip „pavėlavusias tautas“ su „nepilnomis kultūromis“, kurioms lemta likti Rusijos dominavimo sferoje.
Įsidėmėtina, kad Eurazijos studijų koncepcija, per pastaruosius 20 metų institucionalizuota Vakaruose, buvo sumanyta ir paskleista liūdnai pagarsėjusio Putino Valdai diskusijų klubo, vykdant jo planą sukurti Eurazijos sąjungą, Europos Sąjungos priešininkę. Mes, ukrainiečiai, už tokius neišmanėlių pliauškalus sumokėjome žmonių gyvybėmis, sudaužytais gyvenimais ir sugriautomis bendruomenėmis. Knygos, labiausiai padėjusios pastebėti, kaip Putinas ardo pilietinę visuomenę ir grasina karu, buvo iš šiuolaikinės Rusijos ir Ukrainos lauko tyrimų, bet ne iš rusų studijų.
Kaip dekonstrukcija gimė greta Berlyno sienos statybų – nors anuomet mažai kas tai pastebėjo – regis, taip dabar ryškėja nauja humanitarinių mokslų žiūra ir etosas.
Nuo 1989-ųjų Vakarų Europa buvo utopinė vieta, neturinti priešų. Ji taip ilgai – ir pagrįstai – baiminosi Sovietų Sąjungos, kad vos griuvus Berlyno sienai ir sovietų armijai palikus Vidurio Europą ir pašalinus branduolinę grėsmę, akimirksniu pasirinko amneziją. Taikiai suirus Sovietų Sąjungai, ji tapo posienine, posovietine sritimi, bet svarbiausia, vieta po Šaltojo karo. Ukrainos branduolinis nuginklavimas buvo džiugus pertrūkis. Niekas Vakaruose nebebijojo ir beveik niekas nekreipė dėmesio į tai, kas bus toliau. Bet Rusijos akimis, priešas liko, o šėtonas ir toliau artinosi iš Vakarų.
Išgyvenimo gramatika: tarp trūkio ir tęstinumo
Tam tikrų patirčių ir gestų niekada nepajėgtų sukurti rašytojos vaizduotė. Ar žinote, kodėl šiuolaikiniai ukrainiečiai didmiesčiuose, eidami miegoti, į vieną pižamos kišenę įsideda šunų ėdalo, o į kitą – gėlių sėklų?
Pirmojo – tam, kad šunys gelbėtojai greičiau juos suuostų, jei dar gyvi, bet be sąmonės gulėtų po griuvėsiais: kuo greičiau aptinkamas sužeistasis, tuo didesnė tikimybė pravalyti griuvėsius ir spėti žmogų išgelbėti. Antrųjų – tam atvejui, jei išgyventi nepavyks. Tuomet žmogus trokšta šiame nebaudžiamame siaube, savo nužudymo vietoje palikti bent kokį nors pėdsaką – tegu čia dygsta ir žydi jo mėgstamos gėlės.
Ar žinote, kodėl migruojantys gandrai, grįžtantys į Ukrainos kaimus karo zonoje, pešasi tarpusavyje? Ne, ne todėl, kad fronte kariaujantys žmonės jiems rodo blogą pavyzdį, bet todėl, kad pernykščiai namai su visais jų lizdais sugriauti, ir visiems neužtenka vietų lizdams sukti – tenka ieškoti naujų. O gandrai tikrai suka naujus lizdus senose vietose, išradingai panaudodami naujas po ranka pasipainiojančias karo medžiagas, pavyzdžiui, optinio kabelio pluoštus, kurie visur karo tarsi milžiniški voratinkliai, nepaliaujamai audžiami skraidančių vorų – dronų. Tiesą sakant, gandrai čia skrenda kiekvieną kovą jau tūkstančius metų kaip toteminiai žmonių mylimi ir saugomi gyvūnai, jie išlydimi akimis, kai po pusmečio būriais skrenda į Šiaurės Afriką, iš kiaušinėlių išauginę savo mažylius dideliais, stipriais paukščiais. Taigi, taip, gandrai grįžta net per karą, jau vienuolika metų.
Ar gerai apsaugoti esate, sužinosite, kai apsaugą patikrinsite. Pastaraisiais metais gandrai mato, kaip neskraidantys žmonės palieka savo apgriautus lizdus ir virsta bejėgiais karo pabėgėliais.
Man gėris ir blogis susiję su konkrečiais vardais ir aplinkybėmis – įskaitant ir mano. Etika randasi ten, kur autobiografija susitinka su istorija, formuojama pačios pasakotojos prigimties. Kai Hamleto sakinys „būti ar nebūti“ yra nebe tavo pasirinkimas, bet priklauso nuo agresoriaus rankos, bejėgiškas pažeidžiamumas virsta žudančiais spąstais. Užuot pasidavę tokiam paralyžiui, ukrainiečiai dažnai rinkosi paradoksalią strategiją: likti trapūs, tačiau apsišarvuoti nepralaužiamu atsparumu.
O kur tame rašytojos ir literatūros vaidmuo? Jis glūdi didybėje ir mažume. Man atrodo, kad rašytojai iš šalies, kuri jau daug metų ginasi nuo agresoriaus alinančiame kare dėl išlikimo, skirtos kelios užduotys.
Kaip papasakoti apie šiuolaikinę Ukrainą taip, kad prasiskverbtume į Europos protus ir sielas už šimtų ar tūkstančių mylių? Kaip išdistiliuoti neįvardytus jausmus? Kaip išversti kasdienius košmarus? Ar nenutrūkstamai margaspalvį gyvenimą? Kad ne visi gyvena požemio bunkeriuose. Karas – pasakojimo aplinka, bet ne visas pasakojimas. Kaip žmonės gyvena, myli, tvarkosi, rūpinasi vienas kitu ir būna geri – štai koks pasakojimas.
Yra kitas užduoties lygmuo, dar sunkesnis. Sutelkti dėmesį į didžiulį nusikaltimą, pyktį ir naratyvinio teisingumo siekį. Rašytojai turėtų rašyti apie tai, kaip pasiekti bent šiokio tokio teisingumo, kaip atkurti ir reabilituoti aukų orumą, kūną ir dvasią. Ir kaip gyventi toliau. Beveik kasdien netenkame draugų ir mylimųjų lovose ar vaikštinėjančių po miestą kasdieniais reikalais, jau ketvirtus metus visoje Ukrainoje niekur nėra saugu, mus alina nesibaigiantis gedulas. Ar džiaugsmas pavogtas amžiams?
Ir tik nepamirškime, kad Ukrainos kariuomenė, veiksmingai sulaikanti Rusijos agresiją ties 1000 km ilgio fronto linija, yra žmonių kariauna. Ją sudaro paprasti piliečiai, visokio amžiaus ir padėties gyvenime, kaip jūs ir aš. Ir tą baisų 2022-ųjų vasario rytą daug mano plunksnos brolių pasakė sau: „Dar rašysiu poeziją ir prozą, bet pirma kovosiu šiame kare.“ Šis plataus masto karas jau pasiglemžė daugiau kaip 250 kultūros pasaulio atstovų – dailininkų, dainininkų, rašytojų, kritikų, vertėjų – kurių kiekvienas nepakeičiamas. Davydas Čičkanas, 39, kraujyje nešė keturių menininkų kartų paveldą: Kijivo dailininko sūnus, dailininko anūkas, revoliucinio Ukrainos trečiojo dešimtmečio avangardinio tapytojo anūkas. Vietoje studijos jis pasirinko mūšio lauką ir rugpjūčio 10-ąją padėjo galvą, gindamas mus. Taigi, tai ir pasakojimas apie žmones, kuriems tenka rinktis, ar kurti, ar ginti tą pačią kultūrą, kurią padėjo suręsti.
O priešas bijo ne vien mūsų smegenų ir ginklų, bet ir paprasčiausio mūsų žmogiškumo. Jis naikina šilumos, gelbėjimo, paramos vienas kitam taškus. Todėl sugriauta ne tik daug gyvenamųjų namų, bet ir daugybė ligoninių, medicinos punktų, mokyklų ir universitetų, humanitarinės pagalbos savanorių centrų, bibliotekų ir atsparumo centrų – visų tų trečiųjų vietų, kur žmonės gali rinktis ir būti parama vienas kitam. Bet Ukrainos horizontalūs ryšiai stiprūs, o palaikomi Europos, nesiliaujame keliavę per pragarą. Neįkainojama kiekviena gyvybė, kiekvienas žygis, ir mes neprarandame drąsos gelbėti. Dabar turime tikrų didvyrių, nereikia jų prasimanyti ar apsimetinėti – jų žygdarbiai tikri ir gelbėja mūsų – ir jūsų – gyvybę.
Kai buvau maža, senelis man sakė, kad protas, padorumas ir sunkūs išbandymai neturi būti užrašyti žmogui kaktoje, bet tavo pastangos praskina kelią.
Esminis skirtumas tarp to, kas nutinka rusų okupuotiems ukrainiečiams, ir to, kas jiems nutinka, kai jie yra laisvi, tik atsitiktinai žūva nuo kasdienių antskrydžių, nuo sparnuotųjų raketų, bombų ir šachedų iš Rusijos, yra toks: čia visi privalo suvokti savo mirtingumą ir kas vakarą sakyti labanakt tarsi paskutinįsyk, be perdėto patoso, bet taip, kad parodytų meilę ir rūpestį; ten, okupuotose teritorijose, visi privalo suvokti savo pažeminimą ir tai, kad įstatymai jų nesaugo – jie bus prievartaujami, kankinami, atskirti nuo šeimos, neteks galios veikti, namų ir nuosavybės, ir tik tada žus. Pasirinkimas aiškus: arba laisva Ukraina, visa, arba dar viena koncentracijos stovykla ir genocidas vidury Europos.
„Ginkite gynėjus“ – štai jums pamoka. Šis šūkis turi tapti esminiu mūsų amžiaus politiniu ir kultūriniu imperatyvu, nes tai nėra vien Rusijos karas prieš Ukrainą, tai karas prieš visas taisykles, siaubingų karo nusikaltimų lavina. Kai neveikia atgrasymas ir baudos, sąlygas diktuoja pats išgyvenimas: ginkite gynėjus, naikinkite naikintojus.
Prisijunkite prie suverenių Europos valstybių, kad atgautumėte stiprybę ir aktualumą.
Prisiminkime, stiprybė ištverti nežmoniškomis sąlygomis nėra begalinė. Ir Europos bendruomenei verčiau žengti dar sparčiau, nes „To negali būti!“. Visuose karštuosiuose planetos taškuose turime ginti gyvenimą, prisodrintą meilės ir vienybės, į vietos bendruomenę suleistų šaknų gyvenimo būdą, nenašlaitystę.
Per mūsų Ukrainos PEN keliones į niekuo neypatingas pafrontės bibliotekas su naujomis knygomis, būtina humanitarine pagalba ir literatūriniais susitikimais – skaitymais ne sykį savęs klausėme: kas ką labiau įkrauna? Tiek šviesos, vilties, žmogiškos šilumos, valgio, pasakojimų ir tykaus rūpesčio sulaukiame iš tų, kuriuos tikrai išvargino ir išsekino karas ir vis augančios jo grėsmės bei netektys.
Mūsų draugai iš Charkivo literatūros muziejaus naująją parodą ir su ja susietą performansą pavadino „Miesto vardu“. (Leiskite priminti, kad apsupus Rusijos pajėgoms, dviejų milijonų gyventojų Charkivas ištuštėjo, liko gal vos 800 000, bet atsilaikė, kaimynai vieni kitiems pasidarė kaip šeima, o dabar žmonės grįžta, grįžta jaunimas, ir miestas pergyvena prisikėlimą ir transformaciją.) Paroda – apie brangųjį Charkivą kaip apie miestą su neperšaunama liemene, saugomą ir globojamą savo paties gyventojų. Ji hieroglifiškai paprasta, tarsi vaizdinė 3D telegrama į ateitį, įgudusių rankų išdrožta iš medžio gabalo. Štai daugiabutis. Štai dar vienas, ir dar vienas. Štai miesto žemėlapis tarp dviejų upių, tarsi Mezopotamija tarp Tigro ir Eufrato. Štai mirties kaukės, daugybė žūčių. Štai gėlė ir medis, žmogus ir knyga, ir paukštis. Ir juodoji skylė jų nepraris, niekada, nes jie jau virto simboliais. O štai šiurkštus storas siūlas, tvirtai surišęs viską, ir jei vienas jų kris, kris ir kiti, o jei parkritus jiems reikės atsitiesti, visi turės tiestis paeiliui, atsargiai, viena virvės komanda tarsi alpinistai. O pergalė – Peremoha – taip pat bus viena visiems, nors daugelis gyvi jos nesulauks. Žinau, kad čia šneku begėdiškai sentimentaliai, bet toks jausmas in medias res.
Dabar mano šalis – tarsi paauglė, kurios galima klausti: kuo nori būti? Nes ji auga ir vystosi taip sparčiai, ji tikrai nebebus tokia pat kaip prieš šį karą. Užsieniečiai kolegos iš įvairių šalių kartais man pavydi nuostabaus mūsų jaunimo, mūsų studentų, jau tokių subrendusių, išmintingų, atsakingų, senų idealistų tarp patyrusiųjų. Tad papasakosiu istoriją iš Savyncų, didelio kaimo, kurio bendruomenė 2022-aisiais pusmetį buvo okupuota. Daug materialinių nuostolių, daug žuvusių kaimynų – iš esmės kas dvidešimtas – dar buvo pasakojimų apie kolaboravimą ir smerkimus. Bet kas dabar tapo bendruomenės šerdimi, kas kuria, kaip sakoma, bendruomenę be paribių, kur niekas nelieka pražiūrėtas ir neatsidūręs dėmesio centre? Tas pats nuostabus jaunimas. Jie turi 110 idėjų projektams, kaip sutvarkyti naują geresnį gyvenimą, ir daugiau kaip dvidešimt įgyvendinama dabar pat, ne po karo, o jo metu. Mums reikia pasaulio, kuriame pasaulinės institucijos remia tokį naują jautrumą, mąsto ir veikia deramu mastu ir labai greitai. Kur provincialų mąstymą atremiame vaizduote. Prasidės kita demokratinės Europos era.
O kai paklausiau, ar jie supranta, kad sekdama Savyncų pavyzdžiu, jų karta pamažu turės atstatyti beveik visą Ukrainą kaip naujosios Europos dalį? Ir kad tam teks triūsti dešimtmečiais? Atsakymas buvo paprastas: taip. Ir tai nuostabu. Nes mes neatstatysime plyta po plytos visko, kaip buvo, bet su meile ir dėmesiu, su pagarba tam, ko būta anksčiau – atstatysime savo šalį tokią, kokios norime, kokios reikia ateičiai. Norom nenorom išsišiepiau – iš laimės. Kaip sakė kitas lvivietis Stanisławas Jerzy’is Lecas – juodojo humoro meistras, liudytojas, išgyvenusysis – nesitikėkime per daug iš pasaulio pabaigos.
O dabar, kaip poetei dera, užbaigsiu eilėraščiu.
Ir širdyje, nepavaldžioje blogiui
Ivanas Svitlyčnas
Laiškas, skirtas išsikalbėti, ne ką nors pasakyti.
Ne meno, ne kūrinys, kolektyvinis, ne mano.
Daug daug dienų energijos taupymo režimu.
Kadaise mūsų pranašumu buvo vitalizmas,
gyvybingumas.
Tiek aistros buvo aplinkui, tiek skambių spalvų.
O dabar nėra nieko neblėstančio, kaip hospise,
kur kasdien ko nors ateina.
Jutikliai atrofavosi, sunku jausti ką kita,
nei pyktį, nei įniršį.
Sunku suprasti, kas čia nesuprantama.
Jeigu karvės mokėtų rašyti,
jos taip pat rašytų apie globą ir priežiūrą,
apie tai, kaip svarbu būt pamelžtai laiku ir rūpestingai.
Globėjai, kaip ir žmonės kare, gyvena apskritame laike,
kurio nematyti nei galo, nei krašto.
Ir jokių tau naujovių, viską jau matėme,
prie visko pripratome, sluoksnis po sluoksnio.
Jokio modernumo, viskas taip, kaip buvo pas seneles.
vėl ir vėl, be poilsio ir be atostogų,
be padoraus miego, be aiškaus tikslo.
Kiekvienam žmogui reikia turėti ką nors, kam jis rūpi,
kas jį myli, ypač pradžioje ir pabaigoje.
Dėmesys – tokia dosni ir reta dovana.
Kasdienė priežiūra, be egzaltacijos, be pakylėjimo.
– Sveiki, mes pernakvojom, mes išgyvenom iki ryto.
Pavalgydinti šiltu maistu, nuprausti kuo nors kvepiančiu,
sausai nušluostyti, penki šimtąjį kartą pasiklausyti
tos pačios juokingos istorijos ir pavargusiai šyptelt.
Suprasti, kad jau nebepaveži ir pavežti.
Atsižvelgti į esamas, o ne į idealias sąlygas,
kaip mokykliniame uždavinyje.
Globa ir priežiūra – tai kraujas, sysiai ir kakai, tai dubuo
su vėmalais.
Net krintant bomboms, ypač krintant bomboms,
klausimas patikrinimui lieka tas pats:
– Kiek kitų skausmo ir nuosmukio mes galime palengvinti?
Tai žmogiškojo ryšio priežasčių ir pasekmių dalis.
Kaip ir šiluminė raketa, paleista iš MANPADS,
laiškas labiau priklauso adresatui, o ne autoriui.