Thomo Manno festivalio esė konkurso laureatės GINTARĖS VALIONYTĖS tekstas
Nelengva kalbėti apie orus, kai negali per daug pažvelgti į juos iš šono. Kai nuolatos esi juose. Apie tai susimąstai tik tada, kai kur nors perskaitai, kad lyja, kai prasideda kataklizmai arba vidury plyno lauko tave trenkia žaibas. Nors, matyt, tada jau nelabai ką ir bepamąstysi protingo. Arba ketini kepti šašlykus su draugais. Tada apie orus visi galvoja daugiausia.
Ką pastebėjau per ne per ilgiausią savo gyvenimą – kad Lietuvoje, o, matyt, ir visame pasaulyje, oras niekada nėra tinkamas. Niekam. Vos ne kiekvienais metais ūkininkai prašo skelbti ekstremalią situaciją dėl sausros/liūčių. Mano baba amžinai zyzia, kad „nebus šiemet pomidorų…“, o tai yra dramatiškas teiginys po teiginio, kad „pomidorai yra mano gyvenimo prasmė“. Žinoma, man sunku suvokti, kam reikia gyvenimo prasmės svorį užkrauti vargšams daigams, kurie tik stypsta į viršų ir daugiau nieko, bet būna ir dar sudėtingesnių atvejų. Gal. Iš tikrųjų nesu tokia tikra, ar tikrai būna.
Neseniai Vakarų pasaulyje atsirado nauja mada – klausytis lietaus garsų iš telefono prieš miegą. Kad būtų lengviau užmigti. Aš irgi kartais taip darau, net jei lauke lyja lietus ir aš jį aiškiausiai girdžiu dusliai atsimušinėjant į šiferinį stogą. Tai lyg alternatyvus lietus, pažymėtas „independent“ ženklu – jis ateina konkrečiai tada, kada tau jo reikia ir nepalieka jokių šalutinių poveikių: daugiau jokių purvynų, šlapių kojų, slidaus asfalto, neveikiančių skėčių. Tai – lietus tavo saldžiam miegui! Mano baba tikrai paklaiktų sužinojusi apie tokį daiktą. Nes tai, kas man neabejotinai atrodo baisiausi šalutiniai poveikiai, jos gėlytėms ir agurkėliams – atgaiva… vėsa… maistas ir gėrimas… Ji visada užmiega klausydama Čaikovskio (nes yra išsilavinusi, išprususi moteris), bet lygiai taip pat visada girdi lietų. Ir net jei tai trečia nakties, ji visada sugeba juo garsiai pasidžiaugti. Ir garsiai nuliūsti, kai jis baigiasi.
Mano asmenine subjektyvia nuomone, lietus atsiskleidžia savo pačia blogiausia puse lapkričio mėnesį. Bet ne tą lapkritį, kuris trunka trisdešimt dienų, bet kuris nesiliauja iki pat kovo. Galiu tikrai patvirtinti, kad toks reiškinys egzistuoja Klaipėdoje, nors ir Vilniuje iš tikrųjų ne ką geriau. Tik tiek, kad tavęs neketina pakelti nuo žemės niekada nesiliaujantis ir tik pagreitį įgaunantis uraganinis vėjas. Dar kartą patvirtinu – pastaruosius daug metų Klaipėdoje lapkritis trunka 121-122 dienas (priklausomai nuo to, ar keliamieji metai, ar ne). Ir visą tą lapkritį šlykščiai lyja. Lašnoja. Purškia. Pila. Tvinsta miškai, tvinsta upės, tvinsta galų gale ir pasidavę miestai. Maždaug vasario viduryje kiekvienais metais nusprendžiu, kad tai jau niekada nebepasibaigs, kad aš niekada nebegausiu vitamino D ir mano džiaugsmas gyvenimui nebegrįš niekad, kad tuoj atplauks Nojaus laivas ir manęs į laivą nepaims, todėl aš nuskęsiu. Tada imu svarstyti galimas emigracijos kryptis: man labai patinka Malta, bet mieli barų padavėjai pasakojo, kad ten žiemą šalčiau nei Sibire (tokį palyginimą jiems pasakė jų sibirietės žmonos), nes drėgmė kiaurai perkanda mažos salos akmens namelius. Šią kryptį atmetu, ieškau kitos. Italija, svajonių kraštas, bet… mano šiaurietės smegenys negali suvokti ten tvyrančio chaoso. Amžino ir niekada nesibaigiančio. Florida… baisiai toli. O aš mėgstu grįžti pas mamą ir naršyti kiaurai išnaršytus namų miškus. Niekaip nesuprantu, kaip žmonės renkasi emigruoti į tokias šalis kaip Didžioji Britanija, Airija, kad ir ta pati Norvegija. Taigi ten tas pats pusmetį trunkantis lapkritis. Vienu žodžiu, nelabai pavyksta man kur nors išemigruoti.
Bet mano babai lietus lapkritį nebaisus – tuo metu ir ji, ir augaliukai miega, tad nelabai jai ir terūpi, kas vyksta už lango. Bet nuo kovo mėnesio… prasideda zyzimo balius. Jau minėjau, kad orai niekada nėra tinkami ir kad pernai visada buvo geriau. Tad iš esmės nesvarbu, lyja ar nelyja, vis tiek blogai. Ir vis tiek kiekvieną dieną būtina ką nors laistyti, net jei lyja. Į šiltnamį, gi, matai, neprilis… O aš, matyt, tiesiog esu nusiteikusi prieš lietų. Susimokiusi, sukaupusi tuntą išankstinių nusistatymų ir negaliu jo priimti tokio, koks jis yra. Nei žiemą, anei vasarą. Gal prie to prisidėjo visi „verkiantys debesėliai“ ir „literatūroje lietus simbolizuoja ašaras“. Bet kažkaip truputėlį pamirštama paminėti, kad lietus ir prikelia, ir atgaivina, ir nuplauna. Ir yra lygiai tiek pat svarbus, kiek ir nelietus.
Apie sniegą galima kalbėti kaip apie labai istoriškai reikšmingą, tačiau jau išnykusį reiškinį Lietuvoje. Kaip apie sutartinių giedojimą arba kalėdojimą. Buvo labai svarbu, dabar niekas net neatsimena, kaip tai atrodo. Aš irgi neatsimenu ir tuo labai džiaugiuosi. Sniego, kaip ir lietaus, nemėgstu, dėl pakankamai akivaizdžių priežasčių – neperšlampami batai kainuoja mano dviejų mėnesių bendrabučio kambario nuomą. Turiu pastebėti, patys pigiausi. Ir patys baisiausi. Taip pat negaliu pakęsti to masinio džiaugsmo, iškritus pirmam sniegui. Atrodo, kad visi pamiršta, ką reiškia sniego/purvo grindys autobusuose, bepročiai kietas gniūžtes į praeivius mėtantys vaikai, nušalę žandai, pamestos pirštinės ir visi kiti sniego džiaugsmai. Matau nulį priežasčių tuo džiaugtis.
Bet mano baba sako priešingai. Nesninga jau seniai, tai reiškia, baba yra nelaiminga tiek pat seniai. Nes nušąla jos mylimiausios gėlytės… Niekada nesupratau, kaip sniegas apsaugo nuo šalčio (nors pats yra šaltas), bet kažkodėl taip yra. Ir kiekviena žiema be sniego būna vis nauja pragaištis. Nors net nebebūna minusinės temperatūros.
Bet galbūt tai tiesiog mano, modernaus besniegio besmegenio problema.
Mano asmeninis orų favoritas – deginantis vasaros karštis. Be lietaus ir be sniego, su galimom krušom naktį. Niekada nesideginu, bet visada esu įdegusi, nes negaliu savęs ištraukti iš lauko, kai matau geltoną lempą sau virš galvos. Visai kaip vabalas, naktį skrendantis į šviesą karštą vasaros naktį prie laužo. Visos asociacijos, kurias man kelia vasariškas oras be kritulių, yra teigiamos, net kai kiekvieną vasarą mano ištinusias kojas nugraužia per gražūs būti patogūs bateliai, vos nepaskęstu duobėtoj Baltijoj, mane beveik partrenkia per daug įsibėgėjęs BMW ir patiriu egzistencinę krizę rugpjūčio pabaigoje. Niekas yra nesvarbu, kai mano kraujas pasidaro geltonas nuo vitamino D ir mano basas pėdas dengia pačios švelniausios dulkių kojinės. Neseniai parduotuvėse mačiau kaukes kojoms atgaivinti, kurias užsidedi kaip kojines ir valandą negali niekur eiti. Yra 0 procentų tikimybė, kad pasirinkčiau kaukę vietoj dulkių kojinių, su kuriomis nebijau basomis išeiti net į miškus ir vaikščioti kankorėžiais. Nebijau klampoti po purviną ežero dugną, bet bijau žuvų, kurios, mano manymu, nukąs man koją.
Ir nors myliu vasaros karštį, kartu su baba kasmet svarstom apie kondicionieriaus įsigijimo galimybę. Nes yra per karšta ką nors daryti. Ir nieko nedaryti irgi yra per karšta. Dienomis, kai jau būna neįmanoma, mes traukiam iš šaldiklio ledukus ir jais glostom savo pervargusią nuo prakaitavimo odą. Esam per silpnos prisitaikyti. Kondicionierius galėtų mus išgelbėti.
Manau, visam pasauliui reikėtų apsitarti, sudėti į vieną puodą daug pinigų ir nupirkti milžinišką kondicionierių Žemei. Ne todėl, kad Žemė numirs nuo karščio, bet nuo jo numirsime mes.
Ir dar visam pasauliui reiktų išmokti Žemės orų taisykles, o ypač orų ženklus. Pirmą pamoką galėčiau pravesti aš. Ji vadintųsi „net jei nemėgsti raudonos spalvos, ji reiškia įspėjimą arba draudimą ir tu privalai jo laikytis“. Paantraštėje būtų parašyta: „nes kitaip tu, matyt, numirsi“. Čia tokia poveikio priemonė. Raudonuose trikampiuose būtų nupiešti uraganai, smogai, netikėti potvyniai, deginantys karščiai, o raudonuose apskritimuose – miškų naikinimas, plastiko buteliai, vienkartiniai indai, CO2 ir dar milijonai dalykų, apie kuriuos sužinočiau besiruošdama pamokai. Šis kursas turėtų būti privalomas kiekvienam žmogui, kuris ketina gyventi Žemėje, kaip ir kiekvienam vairuotojui, ketinančiam važiuoti gatvėmis.
Taip, aš labai mėgstu svilinantį karštį ir labai nemėgstu sniego, tačiau pravertusi orų ženklų pradžiamokslį iš karto suprasčiau, kad šįkart kalba eina ne apie mane, ne apie mano norus ir pageidavimus ir ne apie mano ideologinę kovą su baba ir jos pomidorais – kalba eina apie visus Žemės eismo dalyvius ir jų saugumą ir gyvybę. Žemei visiškai nerūpi, dėl ko mes kovojam ir dėl ko sutariam, kiek turim kondicionierių ir šildytuvų. Ji tiesiog mus išmes, kaip pikta policininkė, jei nežinosim, kad tvinstantys miestai yra blogai ir mes turime kažkaip į tai reaguoti.
Siūlau inicijuoti šio pradžiamokslio leidybą, kol dar išvis yra orai. Nes rytoj jų gali ir nebebūti.