Nikodem Szczygłowski
Savaitgalis Nidoje – kas galėtų būti geriau? Ypač pasibaigus turistiniam sezonui, kai Lietuvos miškais vos tik pradeda eiti ruduo.
Nida pati savaime yra Lietuvos fenomenas, kaip esu rašęs prieš keletą metų – tai ne tik turtingiausia Lietuvos savivaldybė, net ne tik ir ne tiek išskirtinis šalies kurortas – tai mano akimis yra savotiška kvintesencija to, kuo Lietuva norėtų būti, Nida tarsi suteikia kryptį, būdama savotiška „vėtrungė” – vizija visai šaliai, kuri įgyvendina lietuvių svajonę įkūnyti vakarietišką arba verčiau šiaurietišką gyvenimo būdą. Nidoje tiesiog verta būti, kad tai suprastume – kuo akivaizdžiau.
Bernardas Newmanas – anglų rašytojas, keliautojas, publicistas (ir kaip kalbama – dar ir slaptųjų britų tarnybų agentas), apkeliavęs dviračiu tarpukariu visą mūsų Europos, 1934 metais išleistoje savo knygoje „Pedalling Poland“, kurioje aprašė ir kelionę į Lietuvą, rašė taip:
„Tai ko gero idiliškiausias Rytų Europos kampelis. Visa teritorija yra paukščių draustinis; […]
Aš klaidžiojau po Nidą, kurią atrado jau daugelis menininkų ir tai manęs visai nestebina. Kokia čia įvairovė – susuktų pušų miškai, žvilgantis kopų auksas, solidus briedžių orumas, gėlo vandens mėlynumas ir atviros jūros žaluma, ryškiai dažytos medinės žvejų trobelės, daugybė „tipų“ tarp gyventojų, vikingų laikus menančios medinės valtys ir nuostabūs saulėlydžiai virš kopų “.
Lankydamas nė vieną kartą čia, Nidoje, turbūt šiauriausiame Europos, kurią įprastai vadiname Vidurio, krašte, aš dažnai galvodavau apie Slovėnijos Piraną, esantį piečiausiame jos taške. Pušynų apsuptas Nidos švyturys ir venecijietiško stiliaus atiku papuoštas Pirano švyturys, stovintis ten, kur siauras pusiasalis susitraukia iki Punta vadinamo taško ir įsminga į žydrą Adrijos jūrą – šiuos du mažyčius taškelius Europos žemėlapyje skiria daugiau nei 1880 km atstumas, t. y. maždaug tiek pat, kiek yra nuo Vilniaus iki Paryžiaus.
Galimybė galvoti apie labai skirtingus dalykus ir diskutuoti apie juos Nidoje sudaro ne tik idiliška Kuršių Nerijos gamta, būvimo tarsi už laiko ir erdvės ribų pojūtis, bet unikalus – jau keletą metų vykstantis čia renginys – Nidos forumas, kuris vyksta mieste prie pat Lietuvos sienos su Rusijai priklausančia Kaliningrado sritimi ir savo idėja peržengia ne vieną Europos sieną.
Prieš atvykstant į Nidą irgi reikia kirsti keletą sienų. Jei pasirinksime kelionę iš Vilniaus – pirmiausia pakeliui kirsime nematomą, nors vis dar pastebimą pagal tam tikrus išlikusius artefaktus prie Vilnius-Klaipėda greitkelio – buvusią tarpukario demarkacinę liniją tarp diplomatinių santykių tuomet neturėjusių Lenkijos (kuriai po 1920 priklausė aneksuotas Vilniaus kraštas) ir Lietuvos su sostine Kaunu. Važiuojant greitkeliu netoli Vievio po dešinę pusę vis dar galima pamatyti medinį geltonai nudažytą pastatą, kuriame tarpukariu veikė Lenkijos pasienio postas, o po kelių minučių kiek toliau – ir analogišką Lietuvos sienos apsaugos tarnybos išlikusį pastatą.
Važiuojant toliau, ties Kaunu, kertame – šį kartą labiau mintyse – sieną tarp Rusijos imperijos Šiaurės-Vakarų krašto ir Varšuvos hercogystės – valstybės, įkurtos Napoleono 18.. metais, apimančios ir lietuvišką Suvalkijos dalį iki pat Kauno, kuri suteikė tiek daug vilčių daugeliui buvusių ATR gyventojų, kentėjusiems nuo carinės Rusijos jungo.
Galiausiai, jau artėjant prie jūros pakeliui turime buvusią Klaipėdos krašto sieną – tarpukario autonomijos Lietuvos Respublikos sudėtyje – o prieš tai daugelio prasme civilizacine riba, tarp liuteronybės ir katalikybės, tarp germaniškos kultūros įtakos ir lenkiškos bajorų kultūros vyravusios ATR, tarp carinės Rusijos ir Prūsijos.
Ši siena turėjo be galo didelė įtaka šiuolaikinės lietuvių kultūros formavimuisi XIX amžiuje, pirmiausių knygnešių dėka.
Bet ir tai dar nėra pilnas sienų sąrašas. Klaipėda tai išskirtinis Lietuvos miestas, vienintelis Baltijos šalyse, neturėjęs gyvenimo ir administravimo carinės Rusijos sudėtyje, kas iki šiol – nepaisant karo žaizdų ir pokario miesto atstatymo – matosi miesto veide. Keliantis per Kuršių mares iš Klaipėdos į Kuršių neriją, artėjame prie dar vienos sienos. Šį kartą ji vienintelė iš visų aukščiau aprašytų bent jau atrodo kaip pasienis. Pušų miške prie kelio stovi užtvaras, prie jo – raudonos spalvos medinukas su šiaudais dengtu stogu. Tai įvažiavimas į Neringą ir Kuršių Nerijos Nacionalinį Parką. Nuo čia iki Nidos – Neringos didžiausios gyvenvietės ir piečiausio jos taško – dar geras pusvalandis kelio.
Ir pagaliau esame Nidoje, mieste tarp marių ir jūros, tarp kopų ir pušynų, tarp žemės ir dangaus, tarp praeities ir dabarties, tarp modernumo, ekologiškumo ir ateities siekio bendroje Europoje – ir sovietinės nostalgijos, militarizacijos, nevilties ir skurdo kitoje – esančioje vos 2 km nuo Nidos – sienos pusėje.
Siena šioje vietoje buvo ir tarp dviejų pasaulinių karų – tik tuomet ji skyrė Vokietijos Reichą nuo Lietuvos Respublikos ir jos ribose autonominio Klaipėdos krašto. Šią sieną tuomet keletą kartų kirto ir jau tuomet žinomas vokiečių rašytojas Thomas Mann, kuriam Nidden tapo meile iš pirmo žvilgsnio. Garsiajam rašytojui prireikė vos kelių 1929 m. (tais pačiais metais, kai jis gavo Nobelio premiją) vasaros dienų, kad jo širdis paskęstų Kuršių nerijos gamtoje. Sužavėtas gamtos unikalumo ir grožio, rašytojas pasistatė čia, Lietuvos sienos pusėje savo vasarnamį – tuomet dar mažame jaukiame žvejų kaimelyje Nidoje. Nors Mannas su šeima savo vasarnamyje prie Baltijos jūros galėjo praleisti tik tris ramias ir kupinas džiaugsmo vasaras, kur jis rado ramybę. Naciams užgrobus valdžią tėvynėje, jis buvo priverstas išvykti į tremtį ir daugiau čia nebesugrįžo. Praėjus vos penkeriems metams šią ramią sieną prie Nidos pušų ir kopų paunksmėje peržengė ir Vermachto kariai, atnešant į šiaurinę Kuršių nerijos dalį Tūkstantmečio reicho idėjas.
„Thomas Mannas ankstesnėse kelionėse svajojo apie nuosavą vasarnamį. Tačiau pirmą kartą ši svajonė išsipildė būtent čia” – sako Lina Jokubauskaitė-Motuzienė, kuri vadovauja Thomo Manno kultūros centrui, nuo 1990-ųjų vidurio kartu su rašytojo muziejumi įkurtame rausvai rudame mediniame pastate su šiaudiniu stogu ir Nidai būdingos mėlynos spalvos langinėmis bei frontono apdaila, esančiame kiek aukščiau ir toliau nuo miestelio centro, iš čia atsiveria nuostabus vaizdas į marias.
„Rašytojas Thomas Mannas ir su jo vardu siejama atminties vieta Nidoje yra likimo Lietuvai, o ir mums visiems, duota dovana. Po šia vėliava įmanoma sutelkti net pačius pirmuosius Europos literatūrinio, intelektualinio ir šiaip viešojo gyvenimo vardus. Kita vertus, Nida yra ir Lietuvos patrauklumo atvirutė, padedanti pakviesti svarbius asmenis atvykti į Forumą.“ – yra įsitikinusi p. Lina, kuri pati yra didžiojo rašytojo kūrybos žinovė ir entuziastė.
Tarp Vermachto karių sienos peržengimo ir Thomo Manno centro įkūrimo Lietuvai atgavus nepriklausomybę praėjo ištisa epocha. Epocha, kuri Nidai, Kuršių nerijai ir Lietuvai reiškė penkiasdešimt buvimo už geležinės uždangos metus. Ir nors siena prie Nidos tuomet kuriam laikui išnyko, virsdama vos pastebima vidine administracine riba tarp LTSR ir Kaliningrado srities Rusijos Socialistinės Federacinės Respublikos Tarybų Sąjungoje – iš tiesų niekada anksčiau Nida nebuvo taip įtakojama sienos šešėlio.
Neatsitiktinai, vieno iš pirmųjų Nidos forumų temų buvo „Kaip mes statėm sienas“. Tame tarpe, be jokios abejonės ir Geležinės uždangos sienas, turėjusios tikslą saugoti Tarybinį pasaulį nuo viso likusio. Siekiant užtikrinti šį tikslą Tarybinės Lietuvos gyventojams, norintiems patekti į Neringą tuomet reikėjo turėti kelialapius ir specialius leidimus – kuriuos griežtai tikrindavo milicija – o visiems esantiems Nidoje, įskaitant vietinius gyventojus ir svečius, sutemus buvo draudžiama ateiti prie jūros. Kodėl? Tarybinio pasaulio sergėtojai baiminosi, kad „laimingiausios“ pasaulio šalies piliečiai nepabėgtų per jūrą į kitą jos krantą – į Švediją.
Apie Vakarų ilgesį ir atskirties pojūtį, kurį tuomet jautė lietuviai, savo mintis eilėraštyje nuostabiai sudėliojo Gintaras Grajauskas – poetas ir rašytojas, gyvenantis Klaipėdoje, kuris, būdamas tuomet „liūdnas vaikas iš kito jūros kranto“ atsitiktinai pamatė juodai-baltame televizoriuje iš Švedijos atneštą silpną TV signalą su ABBA atlikėjų pasirodymu.
„ir tada juos pamačiau“ – rašo Gintaras
„tie žmonės buvo iš visai kito pasaulio
nebuvo jokio garso bet jie dainavo
jie šypsojosi ir spindėjo ir jie buvo spalvoti
mūsų nespalvotame televizoriuje
ir aš net ir be garso staiga ėmiau ir
supratau viską ką jie dainuoja
nes jie viską dainavo asmeniškai man
liūdnam vaikui kitame jūros krante“
Eilėraštis baigiasi optimistine nata:
„Brežnevas numirė
Lietuva išsilaisvino
ir vieną dieną stovėjau denyje
žiūrėjau į namelius šcheruose
ir galvojau apie tą vaiką
apie tai kad užaugau
ir kad perplaukiau jūrą“
Dabar, nebereikia perplaukti jūros, kad pasijusti Vakaruose, nes Vakarai dabar jau yra čia, Lietuvoje, Nidoje.
Vakarai – taip rašo prie vienos iš runos ant saulės laikrodžio, žyminčiame pasaulio puses ant Parnidžio kopos. Netoli yra ir J.P. Sartre‘o paminklas, prancūzų filosofas apsilankė čia 1965 metais, bronzinis jo atvaizdas su vėjo blaškomu puspalčiu yra nukreiptas į jūrą. Kaip keistai tai beskambėtų, bet tai iš tiesų yra vienas vakarietiškiausių šios Europos dalies taškas, į vakarus nuo kurio yra … Rusija.
Taigi kur dar, jei ne čia, Nidoje yra tinkama vieta kalbėtis apie daugelį Europą kamuojančių bendrų problemų.
Prie Kuršių Nerijos Istorijos muziejaus, per kavos pertrauką tarp šių metų forumo delegatų pasirodymais, saulėtą ir šiltą rugsėjo dieną kalbėjau su Antanu Gailiumi – Nidos forumo sumanytoju ir „patriarchu“, filosofu ir vertėju – Antanas rūkė pypkę ir besišypsant dėliojo savo mintis.
- Mintis pirmajam forumui kilo seniai, prieš 25 metus – sako Antanas – tuomet dar buvo popiežiumi Jonas Paulius II, kuris darydavo intelektualų susitikimus savo vasaros rezidencijoje Castel Gandolfo. Man labai norėtųsi surengti ką nors panašaus ir pas mus. Kaip kilo mintis apie Nidą? Čia jau vyko Thomo Manno festivalis, bet man žodžio programos jame buvo permažai, pats esu žodžio žmogus, ir būtent žodžio man jame trūko – pasakoja Antanas – Nida yra nuostabi vieta, o Manno pavardė yra tarsi puiki vėliava, kurią galima iškelti ir jis trauks žmones.
Antanas svajojo apie tokį forumą apie dešimt metų, kol galiausiai priėjo išvados, kad sukurti papildomą programą Nidoje nėra galimybės, pirmiausiai finansinės. O paskui prieš 7 metus rugsėjį jam paskambino Lina Jokubauskaitė Motuzienė – tuomet jau tapusi Thomo Manno festivalio direktorė – ir pasakė, kad kaip tik rašo naują projektą Kultūros tarybai, į kurį pasiūlė Antanui įtraukti ir jo idėją apie naują intelektualinį renginį Nidoje.
Taip atsirado strateginis sprendimas dėl Nidos forumo vystymo.
- Nuo pat pradžių galvojau, kad tai turi būti tarptautinis renginys – tęsia Antanas – dalyvauti kuriame turime traukti kuo daugiau žmonių iš įvairių šalių – ne tik lenkus ir vokiečius, bet ir tolimesnių kraštų. Labai džiaugiuosi, kad šį kartą pirmą sykį turimą Prancūzijos balsą, esam turėję ir Britanijos balsų. Buvau įsitikinęs, kad tai turėtų būti vieta, kurioje kalbama bendros Europos klausimais – ne Lietuvos, ir netgi ne regiono, o būtent visos Europos. Pirmą forumą pavadinau „Europos migrena“, nes man pačiam tuomet Europa kėlė migrena. Taip viskas ir prasidėjo.
Ar mažiausia Lietuvos savivaldybė, labiausiai nutolusi nuo Vilniaus yra tinkamiausia vieta kalbėtis apie globalius klausimus? – klausiu
- Pirmiausia turėčiau pasakyti – tai gražiausia Lietuvos savivaldybė. Gamtos atžvilgiu ir savo lokacija labai tinkama tokio pobūdžio tarptautiniams renginiams. Na, ir Thomo Manno vardas – kuris kai kam vis dar daro įspūdį – atsako Antanas –
- Nidos forumas – tai savarankiškas renginys, bet jis yra atsiradęs iš Thomo Manno festivalio, nors ir skirtas kitokiai publikai ir turintis kiek kitokių tikslų.
Kuo skiriasi vienas nuo kito jau įvykę forumai ir kas jus jungia?
Antanas šypsosi:
- Šiame renginyje pirmą kartą jau nebeminimas žodis „migrena“, bet prieš tai – nuo pirmojo forumo – jis vis besikartodavo. Bet vis dėlto, manau, kad ši literatūrinė metafora ir yra ta šerdis, aplink kurią mūsų festivalis sukasi. Bendra Europa – bent jau man pačiam – nėra savaime suprantamas dalykas, ir kiekvieni metai mums vis atnešdavo vis naujus iššūkius, kurie skatino mus apie tai drauge kalbėtis. Pradėkime nuo pandemijos metų, po to prasidėjo karas Ukrainoje – visa tai mums aiškiai parodė, kad nuolat turime Europoje problemų, mūsų žemynas tai nėra vien vieta, kurioje visi galime džiaugtis geru gyvenimu ir mums nekyla jokių klausimų. Žvelgiant tokiu kampu, be abejo, visos temos, kurias kiekvienais metais paliečiame Nidos forume yra tarpusavyje susijusios.
Kaip ir sako Antanas, Nidos forumo dalyviai iš skirtingų šalių ir domėjimosi sričių, pradėjo nuo „migrenos“, paskui kalbėjosi apie tai „kaip statė sienas“, po to – kaip jas „griovė“, po to atėjo pandemija ir buvo „finis mundi“, apie populizmo plitimą Europoje pernai forume kalbėta „tautos vardu“, o dabar kalbama apie tai, ar pakankamai „esame stiprūs“.
Renginys vyksta antrą rugsėjo savaitgalį. Antano nuomone tai optimalus metas, nes kurorto sezonas jau yra pasibaigęs, bet Nida vis dar yra pasakiškai graži, o orai malonūs.
- Mūsų kviestinė publika, kuri atvyksta čionai pasiklausyti mūsų pranešėjų – tai Lietuvos universitetų magistrantai ir doktorantai, ir mes stengiamės užtikrinti jiems ne tik galimybę atvykti į Nidą, bet ir nakvynę, kad jie galėtų bendrauti viso renginio metu. Tai yra labiausiai suinteresuoti žmonės, kurie tiesiog nori siurbti į save visokias žinias. Visiems jiems rūpi Europos problemų klausimai – aiškina Antanas.
Paklaustas, kaip praėjus septyneriems metams pats vertina Nidos forumo lygį ir pasiekimus, Antanas akimirką pagalvoja ir atsako:
- Nors ir negalime pasiekti Jono Pauliaus II kviečiamų intelektualų lygio – visuomet siekiame kuo aukštesnio mūsų svečių lygio. Pastebėjau, kad mums natūraliai pradeda kurtis tam tikras tinklas – mūsų forumo dalyvių tarpe. Asmeniniai ryšiai, pažintys be abejo yra labai svarbus aspektas tokiuose renginiuose. Šis darbas tokiu būdu pasidaro labai malonus – nes pats pradedi pažįsti vis labiau įdomių žmonių, dalintis su jais įvairiomis idėjomis.
Šiais metais Nidoje susirinkę intelektualai iš Lietuvos, Vokietijos, Lenkijos, Prancūzijos ir Ukrainos diskutavo apie stiprybę ir vienybę, nes būtent tokia buvo šio forumo tema.
„Diskusijos apie Europos vienybę ar nevienybę, ko gera, tokios pat senos, kaip ir Europos Sąjunga. Tiesą sakant, turbūt net senesnės. Mūsų dienomis jas pirmiausiai smarkiau pakurstė Brexitas, tapęs lyg ir nevienybės ženklu. Tuo metu buvo itin suaktyvėjusios kalbos apie grėsmę Europos vienybei visai subyrėti. Pandemija tas kalbas prigesino. O karas Ukrainoje jas užaštrino iki kraštutinumo.“ – oficialiame forumo pranešime pabrėžė Antanas Gailius.
Šeštajame Nidos forume jo dalyviai per 3 dienas bandė diskutuodami nustatyti Europos vienybės diagnozę, iš anksto žinodami, kad ji nebus galutinė, nes gyvenimas įdomesnis už visas mūsų prognozes.
Kas jie?
Bernardas Gailius – Vilniaus Universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas, autorius ir rašytojas – savo pranešime, pavadintame „Kodėl mes laimėjome?“ analizavo XX a. Vakarų solidarumo ir politinės kovos idėjų istoriją, pasitelkdamas istorines paraleles tarp Lietuvos pokario rezistencijos kovų dažnai apibūdinamų „Vienui vieni“ šūkiu su Didžiosios Britanijos gynyba per mūšį dėl Anglijos Antrojo pasaulinio karo pradžioje.
Michael Wolffsohn – buvęs Bundesvero universiteto Miunchene profesorius, vokiečių istorikas ir visuomeninis veikėjas, gimęs Tel Avive, o vaikystę praleidęs Šaltojo karo laikų Vakarų Berlyne, bandė dalyvavęs nuotoliu atsakyti į klausimą dėl vokiečių tapatybės, kuri per pastarąjį šimtmetį patyrė įvairius radikalius pokyčius. „Vien XX šimtmetyje būta šešių skirtingų Vokietijų. Vokietija yra Vokietija, bet ne ta pati. Vokietijos piliečiai visados buvo vokiečiai, bet nuo XX šimtmečio pradžios iki pabaigos jie dažnai ir ilgai buvo būtent ne visados tie patys. Ne visados, bet dažnai tai buvo tie patys vokiečiai.“ – teigė Wolffsohnas.
Jarosław Kuisz – lenkų valstybės ir teisės istorikas, politologas, eseistas, leidinio „Kultura Liberalna” įkūrėjas ir vyriausiasis redaktorius, Varšuvos universiteto Teisės ir administravimo fakulteto Teisės istorijos instituto docentas – kalbėjo apie atsakomybės ir moralės sąvokas istorinės traumos kontekste. „Kaip kalbėti apie istoriją ir karą šiandienos Europoje?“ – uždavė klausimą publikai dr. Kuiszas.
Chantal Delsol – politinės filosofijos profesorė, Marne-la-Vallée universiteto Paryžiuje Europos studijų centro direktorė, Moralės ir politikos mokslų akademijos prezidentė, kuri save apibūdina kaip liberalią neokonservatorę – skaitė pranešimą pavadintą „Vakarai pavojaus metu: prisiminti ir iš naujo kartu mokytis“ ir pabrėžia, kad iš esmės privalome kalbėti apie Europą kaip apie vientisą erdvę, o ne tik apie „Vakarus“. Jos pranešimas sukėlė itin audrią diskusiją apie tai, kaip skirtingai gali būti traktuojamos kai kurios globalizacijos keliamų iššūkių ir grėsmių sąvokos skirtingose mūsų žemyno šalyse, dėl skirtingos jų istorinės patirties.
Andrij Kurkov – populiarus ir vienas labiausiai žinomų užsienyje šiuolaikinių ukrainiečių rašytojas ir kino scenaristas, rašantis ukrainiečių ir rusų kalbomis, savo romanuose aprašantis šiuolaikinę Ukrainos tikrovę – jau savo skaitomo teksto pavadinimu uždavė dalyviams klausimą: „Ar ukrainiečių tapatybė atspari kulkoms?“ Ukrainoje tebevykstant žiauriam karui, šis klausimas toli gražu nėra retorinis, o tapatybės klausimai išlieka be galo aktualūs.
Mohamed Amjahid – vokiečių ir marokiečių žurnalistas ir rašytojas, kuris savo knygose ir publicistikoje nagrinėja rasizmo klausimus, nuotoliu kalbėjo apie migracijos klausimus Europoje universalių žmogaus teisių kontekste, sukėlė diskusiją dėl įvairių pabėgėlių suvokimo formų – kaip ir Chantal Delsol atveju – sukeldamas gyvą dalyvių diskusiją.
Klausimų, kurie kyla besiklausant forumo pranešėjų iš tiesų yra tiek daug, kad, žinoma, juos lengviau užduoti nei į juos atsakyti.
Ar yra kažkas, ką galėtume vadinti Europos ar net, plačiau žvelgiant, Vakarų pasaulio vienybės pamatu? Kiek mūsų vienybė priklauso nuo kiekvienos atskiros šalies interesų? Ar kalbėdami apie vienybę, dažniausiai neturime galvoje tam tikro idealo, kuris, kaip visi idealai, iš tikrųjų niekada nepasiekiamas, bet vis dėlto siektinas? Ar vienybė įmanoma tada, kai reikalas, dėl kurio turime susitarti, nėra toks mirtinas kaip karas Ukrainoje? Šį sąrašą galima tęsti bemaž be galo.
Paklaustas apie kito forumo temą, Antanas atsako, kad apie tai jau vyksta audringos diskusijos, o pasiruošimas kitų metų forumui prasidės vos šiam pasibaigus.
Kas kitais metais atvyks į Nidą, peržengdamas įvairias matomas ir nematomas sienas, kad kalbėti apie mūsų bendrą Europą? Antanas yra įsitikinęs, kad jo sugalvotam forumui nėra geografinių ribų ir mielai matytų jame vis naujų svečių – nuo Šiaurės Makedonijos iki Portugalijos.
Pagalvojau, kad ko gero „In Varietate Concordia“ (suvienyti įvairovės) – šis Europos Sąjungos oficialus lozungas, čia, Nidoje galėtų būti užrašytas runomis ant vienos iš spalvingų tradicinių vėtrungių, kurios matomos ant aukštų stiebų prie marių kranto.