Norėdami skatinti jaunimo sąmoningumą bei dalyvavimą Lietuvos kultūriniame gyvenime, Thomo Manno kultūros centro kuratoriumas 2017 metais pirmą kartą skelbė esė konkursą jaunajai kartai festivalio tema „Pandoros skrynia?”. Publikuojame trijų laureatų tekstus:
Vaida Ambrasaitė. „Pandoros skrynia?”
Antraštė. Jaunas vaikinas nužudė visą savo šeimą, pats pabėgo. Trumpam nukreipiu akis nuo straipsnio. Visą aikštę nušviečia saulė. Akinanti. Toliau naujienų nebeskaitau. Per didelis, skaudantis šviesos ir tamsos kontrastas. Nužvelgiu Lukiškių aikštę – pilna besidžiaugiančių žmonių. Kas fotografuojasi, porelės bučiuojasi, draugės linksmai šnekučiuojasi, kažkas..Pavasaris juk. Visa atbunda. Tiksliau, atbunda gamta. Žmogaus gamta ir gamta žmoguje. Instinktai. Aukos ir grobuonys. Kraujo troškimas. Kas dėl to kaltas? Pavasaris? Žmonės? Prigimtis? Žinau, kad vis dėlto kažkas dėl to yra kaltas. Kitokios tiesos neleistų suvokti žmogiškasis mentalitetas. Stengiuosi nukreipti mintis ir apie tai nemąstyti. Akys pradeda klaidžioti kažkur tarp smėlio ir dangaus. O mintys.. Mintys.. Jas reikia prisijaukinti kaip kad kokį pirmąjį šunį prieš keturiasdešimt tūkstančių metų. Kas su tomis mintimis negerai… Šunys jau seniai prisirišę prie žmogaus taip, kad net žmonės spėjo prisirišti prie jų. Dabar nieko nestebina jau ir šunų viešbučiai, kapinės, manau, greitu metu atsiras ir krematoriumas, o gal išpopuliarės jau seniai atsiradę šunys robotai, kurių nereikės nei laidoti, nei kremuoti, o tuo labiau į viešbutį tupdyti.. Atsibodo – išjungei. Paprasta. Taigi, šunų evoliucija įspūdinga. Normalu, juk dvidešimt pirmas amžius. Bet kaip mintys.. Mano mintys neevoliucionuoja. Nors gal evoliucijai pasiduoda smegenys, bet mintys – ne. Jos dar liko kažkur ten, prieš paskutinį ledynmetį. Jas vis dar reikia prisijaukinti, o programavimo ar krematoriumo joms dar reikės ilgai palaukti…
Galbūt kalta Pandora! (atbunda mano mentalitetas ir kažkur man giliai viduje sušunka be aido). Pandora. Ta, kuri kadaise iš skrynios išleido visas nelaimes? Bet.. Iki šiol buvau tik dėkingas Pandorai, nes jos dėka laurų vainikais puoštis galėjo tik jie. Tie, kurie sudėvėjo erškėčių vainikus. Problema ko gero yra ta, kad Pandoros skrynia buvo restauruota ir atidaryta iš naujo. Tik nebe Jos rankomis, Jų. Kopija dažniausiai būna nenusisekusi. Nenusisekusi buvo ir ši, tik nebuvo nevykusi, ji buvo – blogesnė. Sukalta iš žmonių vilčių, tikėjimo laime, naivumo. Atvirkščiai nuo originalo, ši skrynia mus privertė ne atrasti, paprasti save. Pamesti. Sutrypti. Ir ne visiems sugrįžti atgal. Į save. Ar paprasčiausiai į savo žemę. Kai kurie grįžo. Kai kurie niekada jau ir nebegrįš. Pažiūriu į dangų. Prie saulės artėjo didelis debesis. Slinkosi greitai ir buvo ją jau beveik uždengęs. Nusuku akis atgal į aikštę. Niekada nebevažiuosiu pas tą dėdę. Jis iš tų, kurie nesugebėjo savęs susirinkti. Daug tokių yra. Po antrosios (tos) Pandoros skrynios atidarymo. Jis turi teisę gyventi, kaip nori ir kokia nori filosofija. Ką padarysi. Kartų skirtumas. Neprieštarauju. Bet mane nu jo filosofijos pykina. Pradeda tąsyti. Tikrai. Tai fiziologinis šleikštulio pobūdis. Išgirdus jau banalia tapusią frazę: „Prie ruso buvo geriau“ nepadeda nei palaimintojo Jurgio Matulaičio posakis: „Nugalėk blogį gerumu“. Jeigu aš į tai reaguosiu gerumu, tai paprasčiausiai reikš, kad skatinsiu blogį ir jis tik plėsis. Tokiu atveju nepadeda ir psichologijos teorijos apie meilę, tolerancija. Niekas. Kai žmogus, kurio mama dar gyva grįžusi iš Sibiro, pasakojo, kaip jai teko miegoti ir ryte atsikėlus jausti šaltį. Ne bet kokį. Mirties šaltį. Mat kad būtų šilčiau, visi miegojo susispaudę. Deja, abiems jos kaimynams net ir tos šilumos buvo maža. Atsibudo ji, pažiūri vienoje pusėje jau atšalęs, kitoje – taip pat. Vis dėlto Pandoros skrynios padirbinį atidariusieji taip ištrynė kai kurių sąmonę, kad šie vis dėlto linkę gailėtis ne savo artimųjų, o tų laikų. Mano močiutė iš Sibiro (antrųjų namų) laimei grįžo, o dėdė iš savo utopiško pasaulio jau nebegrįš. Suprantu, kad taip sakantiems žmonėms, dažniausiai būna elegiška nuotaika dėl jų „prarastos“ jaunystės, vaikystės.. Bet. Vis dėlto. Kaip pats sau sąžiningas žmogus gali taip pasakyti? Sąžinės santykis su pačiu savimi yra dažnai komplikuotas, bet tiesiog. Kaip tų žmonių liežuvių nesutraukia paralyžius? To nesuprantu. Daug ko šiame gyvenime nesuprantu. Bet ir to. Kaip galima šlovinti sistemą, kuri puošiasi kruvinos rožės simboliu.
Ne, pas dėdę daugiau tikrai nevažiuosiu. O jis ir toliau važinės į „rusyną“ nelegalaus kuro ir pigesnių vaistų. Net ir jie geriau gydo. Dėl to, kad kvepia rusišku oru. Pagaunu save įsistebeilijusį į medį priešais. Pasaulį vėl nušvietė saulė. Ryški. Atsilošiu į suolelio atlošą ir užsimerkiu. Jaučiu, kai saulė šildo, pro mano šnerves cirkuliuoja tyras ir apsunkintas oras. Liko. Kai kas mums iš tos skrynios liko. Kaip ir kai kurių žmonių mąstymo ypatumai. Panašiai kaip su skaičiais. Pavyzdžiui, jeigu dalintume dešimt iš trijų. Rezultatas yra 3,3333333…. Taip, trys viskas aišku. O tie kiti trejetai, esantys po kablelio? Jie yra liekana. Su kuria neaišku, ką reikia daryti. O blogiausia tai, kad tęsiasi ji iki begalybės. Pirmasis trejetas nėra blogas skaičius, tai tiesiog skaičius. Bet visi kiti po kablelio – iškart kliūva. Kažkas su jais negerai. Pandoros skrynia. Jai atsivėrus XX a., radosi keistų trejetų. Iki begalybės daug. Atsimerkiu užvertęs galvą į dangų. Prieš akis atsiveria tikroji begalybė. Giliai įkvepiu iškvepiu. Užsimerkiu vėl. Skaičius dešimt. Gaila, kad jį vis dėlto atsidarius skryniai dalino. Tai toks natūralus skaičius. Juk turime dešimt rankų pirštų, dešimt kojų pirštų, akivaizdu, kad dešimt – skaičius natūraliai įaugęs mumyse. Kažkas prieš daugiau nei du tūkstančius metų pasakė dešimt sakinių ir jie tapo įstatymais. Dorybių, vertybių, atgailos pagrindu. Pagrindu, kurį paskui kai kas dalino, bandė išvis ištrinti. Ir kai kuriais atvejais vis dėlto tai pavyko. Jeigu neištrynė, tai bent jau dalindami paliko liekanų. O vis dėlto buvo toks organiškas skaičius. Organika. Gamta išties puikus sutvėrimas. Joje viskas sudėliota. Organiškai. Vienintelė tik žalą nešanti gamtos dalis yra žmogus. Atsimerkiu, nuleidžiu galvą į aikštę, peržvelgiu. Prisiminęs istoriją apie šią aikštę, į kurią prisijungė dar nepabėgusios mintys apie gamtą, net nusišypsojau. Anksčiau, kai šioje aikštėj stovėjo V. Lenino skulptūra, jaunieji komunizmo pasekėjai turėdavo baidyti iš šios vietos balandžius. Dėl labai paprastos priežasties. Balandžiai mėgdavo dergti jam ant galvos. Keista, bet gamta tikrai turi organišką pojūtį į aplinką. Žiūriu į besidžiaugiančius aikštėje žmones. Besidžiaugiančius pavasariu, vienas kitu, savimi. Ir mąstau, kaip vis dėlto, mes, žmonės, esame tą organiką praradę. Krykštaujame iš džiaugsmo aikštėje, kur kadaise buvo didžiausio miesto kartuvės bei šlovinama sistema, kuri puošiasi mūsų protėvių, senelių nudažytu kraujo spalvos simboliu. Raudona. Rėkianti raudona. O gerai įsiklausęs gali išgirsti ir raudas, atodūsius, klyksmus. Tik ne visi tą klyksmą jau begirdi. Klyksmą moters, apipiltos sieros tirpalu, moters, savo rankomis nuvežusios ir supylusios į duobę savo ant rankų mirusius vaikus, klyksmo… Gal žmonės dabar tiesiog yra apkurtę? Viena didžiausių nelaimių, iškritusi iš XX a. skrynios, ko gero yra vis dėlto ištrinta linija tarp žmonių gyvenimo ir mirties. Liko jos tik punktyrai. Šiandien žmoną tardo, rytoj ji gali būti jau negyva. Šiandien dar vaikštai, po kelių dienų gali būti akmens skaldymo šachtoje, mirsi – niekas net nepastebės. Mirtis buvo čia pat. Ji koja kojon vaikščiojo su žmogumi kasdien. Tiesiog grįžimas į baroko kultūrą. Tik apie mirtį nebuvo kuriama. Atvirkščiai. Mirties nuojauta kūrė kasdienybę. Mūsų kasdienybė vis kito. Bet ta norma tapusi ir negąsdinanti mirties nuojauta liko. Ji ir dabar nėra baugi žmonėms, besidžiaugiantiems gyvenimu, krauju persisunkusioje aikštėje. Jaunas vaikinas nužudė visą savo šeimą, pats pabėgo. Vėl užmetęs akis į straipsnį perskaitau. Taip, XX a. iš Pandoros skrynios išlaisvintas žiaurumas seka mums iš paskos iki pat šių dienų. Net jeigu bandome nuo jo bėgti, jis tik spartina žingsnį. Į parankę pasiimdamas kitą svarbų XX a. personažą, gal net herojų – alkoholį. Ir štai. Derinys, sekantis žmones ir gręžiantis į barokinę sampratą – mirtis visai čia pat. Tik blogąja šio požiūrio prasme. Aplink dabar tiek daug mirties, bet mes jos nematom kaip ir klyksmų, kurių mes negirdim. Ar nenorim. Ar nebijom. Ar įpratom. Įpratom gyventi stačiakampiuose. Nors raudona spalva iš jų jau išbluko. Stačiakampiai. Visur vien stačiakampiai. Koncentracijos stovyklos stačiakampės, jų tvora – stačiakampis, krematoriumas – stačiakampis, kalėjimo langai – stačiakampis, Lukiškių aikštė – stačiakampis, laikraštis – stačiakampis. Mano galvoje -? Trikampis? Išsitraukiu cigaretę, jaučiu, kaip dūmai skverbiasi į organizmą ir jį palieka pasiimdami su savimi švino daleles. Taigi, trikampis. Taip, trikampis. Jo ploto neina apskaičiuoti tik padauginus vieną kraštinę iš kitos. Reikia dar ir dalinti. Nukratau pelenus į šiukšledėžę, esančią prie suoliuko. Ir koncentruojuosi į rūkymo procesą, kad nebegalvočiau. Žmonės, įnikę į kažkokią veiklą (dažnai žalingą) visada taip daro – negalvoja. Ir nesvarbu, kokia tai veikla ar neveikla būtų… Cigaretės, jau minėtasis alkoholis, šachmatai ar partija. Bet mano mintys… Su jomis sunku susitarti, su jomis sunku negalvoti. Mintys tarsi bumerangas atsimuša manyje ir grįžta. Kuo toliau sviedi, tuo didesne jėga grįžta… Išmetu nuorūką. Dabar užsimerkiu ir įkvepiu tyro oro, kuriam pagaliau yra vietos. Vėl atsimerkiu – pasižiūriu į aikštę, saulė švietė taip skaudamai ir akinamai.. Taip, kaip gali tik saulės spinduliai atšviesti į geležį. Nors ir surūdijusį. Atspindi dar vis gerai. Skaudi šviesa. Išleista iš tos Pandoros skrynios. Nušvietusi (ne)tik Lukiškių aikštę. Tik žmonėms, esantiems šiame stačiakampyje spręsti, ar dalinti stačiakampį. Ar nupiešti jame visa matančią akį. Mintyse skamba: neklabėk netiesos. Nekalbėk netiesos. O aš nebežinau, kas yra tiesa. Dėl jų rankų. Dėl jų sukaltos Pandoros skrynios. Tos. Mano akys lieka klaidžioti tarp Lukiškių aikštės smėlio ir dangaus, o mintys tarp alfa ir omega.