Nerija PutinaitėAr tikrai europietiškumas trukdo nacionalumui? Europa kaip tarpusavio kolonizacija
Nida, 2018-09-15
Pasisakymo idėja kilo iš gana dažnais pastaruoju metu Lietuvoje svarstymais, rodančiais ES silpnas vietas, jas kritikuojančiais. Kalbama, kad „sugriovėme vieną sąjungą, sugriausime ir kitą“. Šie pasisakymai galbūt ir triukšmingi, tačiau ir neatsakingi. ES kritikuoja kas netingi. ES veikimo trūkumai (demokratiškumo stoka, didėjanti centralizacija, o ir neaiški tapatybė bei idėjų apie ateitį stoka) yra gerai matomi. Neretai ES Lietuvoje kritikuojama net nepasigilinus į jos veikimo detales ir mechanizmą. Retai (ar beveik niekada) nesiūloma idėjų, kaip Europos Sąjungai būtų geriausia veikti, net jei ir drauge su kritikos griūtimi pripažįstamas ES reikalingumas Lietuvai.
Kalbėsiu apie tautiškumo ir europietiškumo santykį. Neliesiu nacionalinio politinio suverenumo klausimų. Labiau susitelksiu į kultūrinę nacionalumo sampratą. Parodysiu, pirma, kad tautinė tapatybė yra stipri ir gyvybinga; antra, kad bendra kultūrinė Europos tapatybė yra labai silpna, ne ji, o globalizacija daro įtaką tautinei tapatybei; trečia, kad Europą formuoja nacionalizmai, o nauji nacionalumų iššūkiai Europai atskleidžia jos imperinę ir nacionalistinę prigimtį.
Tautinė tapatybė yra stipri
Kalbant apie kultūrinę nacionalinę tapatybę, Lietuvoje vis dar gyvename stiprioje įtakoje to išskirtinio ir rungtyniaujančio stachanovietiško nacionalumo (apie kurį kalbėjo Julius Greimas), kuris buvo labai stipriai formuojamas sovietmečiu: Dainų šventės, valstietiška meno saviveikla, vietinės nomenklatūros kuriami ir skatinami pseudo-tautiniai kultūriniai atributai (kaip Šeduvos malūnas, masinė produkcija tautiškai papuoštų paveikslų ar buities apyvokos reikmenų).
Nyka-Niliūnas aptardamas Marcinkevičiaus „Mindaugą“, po jo pasirodymo, kalbėjo: „emocine energija, tegu ir sentimentalia, bei tautinio savitumo akcentavimo agresyvumu greičiau būdingas sovietų dominuojamai Rytų ir Vidurio Europos erdvei negu XIII amžiaus pradžios Lietuvai ir Vakarų pasaulyje sunkiai beįsivaizduojamas“ (Alfonsas Nyka-Niliūnas, „Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“, in: Kūrybos studijos ir interpretacijos, p. 195).
Agresyviai deklaratyvus ir emociškai nuspalvintas kultūrinis nacionalizmas sovietinės imperijos kontekste siekė išryškinti kultūrinį savitumą. Agresyvumas ir sentimentalus emocingumas veikiausiai ir buvo tam tikras kontrastas bespalviam ir draugiškam internacionalizmui.
Lietuvoje vis dar gana populiari vadinamojo „esencialistinio“ nacionalumo samprata. Ji reiškia, jog esama tam tikrų grynų tautinės tapatybės branduolių, į kuriuos tauta yra atsirėmusi. Lietuvoje šis „grynumas“ yra gana savitas. Lietuviai suvokiami ne tiek kaip „kraujo tauta“, kiek „kalbos tauta“. Lietuvių kalba yra tapusi tautiškumo analogu. Sovietmečiu buvo labiausiai kovojama su jos „svetimybių“ apnašomis. Nepriklausomoje Lietuvoje į lietuvių kalbą taip pat nežiūrima kaip į gyvą ir besivystančią visuomenės komunikacijos priemonę. Ji matoma kaip specialistų įdėmiai saugojama ir prižiūrima, kad išlaikytų grynumą ir taisyklingumą.
Kad lietuviškajame nacionalizme esama nemažai ir „kraujo nacionalizmo“ rodo kai kurios viešos nuomonės (Zigmo Zinkevičiaus) apie Vilniaus krašto gyventojų tapatybę. Kaip sako Zigmas Zinkevičius „Lietuvos piliečių pavardes rašyti lenkiškomis raidėmis – nesąmonė“, jie esą „užmiršę“, kad yra lietuviai, ir galiausiai turėtų tai prisiminti.
„Nėra abejonių, kad daugumos Pietryčių Lietuvos lenkakalbių tariamai lenkiškos pavardės iš tiesų yra lietuviškos kilmės. Sulenkintos jos buvo Lenkijos ir SSRS okupacijų laikotarpiu.“ Rašymas lenkiškomis raidėmis reikštų, kaip sakoma toliau, lietuvių („vadinamųjų Lietuvos lenkų“) polonizaciją.
„Tai, jog lenkų kalba Lietuvoje yra atneštinė, o ją vartojantys žmonės yra ne kas kita, kaip lenkiškai kalbantys lietuviai – kalbos istorijos faktas. Rašyti jų pavardes lenkiškomis raidėmis yra nesąmonė. Beje, ne mažesnė nesąmonė būtų vadinti juos etniniais lenkais (etniniai lenkai etninėse lietuvių žemėse!), nebent jie iš tikrųjų būtų atsikėlę iš etninės Lenkijos (Mažoji Lenkija, dab. Krokuvos sritis).
Įdomu yra tai, kad ir šiuo atveju pasitelkiamas kalbos argumentas – išvados apie lietuviškumą padarytos analizuojant pavardes. Profesorius gal ir teisus lingvistiniu požiūriu (dėl baltiškos pavardžių kilmės) bet neteisus tapatybės požiūriu (dėl pačių žmonių savijautos ir savivokos).
Anthony D. Smithas (Ethno-Symbolism and Nationalism: A Cultural Approch) kalbėdamas apie etno-kultūrinį nacionalizmą, jį priešpriešino anksčiau aptartam vadinamajam primordialiniam nacionalizmui. Jis į nacionalumą žiūrėjo kaip į dinamišką, kuris kuriasi ir keičiasi istorijos eigoje, tačiau taip pat priešinosi nuostatai, kad tautiškumas gali būti sukurtas „iš oro“. Tautos galinčios turėti kelis pasakojimus apie tautinius protėvius ar tautos klestėjimo aukso amžius. Tai, ką jis suprato kaip dalykus „klijuojančius“ tautą – tam tikras emocinis prisirišimas prie tam tirkų atminties vietų, ritualų ir pasakojimų, grindžiamų tautinei bendrijai svarbiais istoriniais įvykiais ar asmenybėmis. Tokia tautinė bendrija neturi būti monolitinė. Be to, ir tautinės savivokos laukas gali kisti: vieni pasakojimai tapti reikšmingesniais, kiti – mažiau reikšmingais. Pasakojimo apie pokario partizanus įtraukimas į tautinį pasakojimą, o labiausiai – LDK kaip tautiniam pasakojimui svarbaus periodo atradimas yra geriausi lietuviškosios etnokultūrinės tapatybės vystymosi ir kismo pavyzdžiai.
Į tautą galima žiūrėti taip, kaip į tai žvelgia vadinamieji „modernistai“ – kaip į moderniaisiais laikais intelektualinio elito suformuotą bendriją, pasitelkus visus vienijančią spaudą, reaguojant į istorinius pokyčius ir kt. (E. Gellner, B. Anderson). Beje, jei į žvelgsime į lietuvių tautos kūrėjų veiklas XIX a., atrasime labai daug bruožų, apie kuriuos kalba modernistai: spaudos leidimas, tautos pradžia nuo nedidelio intelektualų sąjūdžio, sąmoningas apsisprendimas būti lietuviu ir lietuvių kalbos mokymasis, lietuviškų vakarų organzavimas, į kurį buvo įsitraukę bent du būsimi prezidentai (Grinius ir A. Smetona) su šeimomis ir nemažai būsimos Vyriausybės narių. Visa tai yra požymiai, sakantys, kad ir lietuvių tauta kaip bendrija buvo „konstruojama“ pasitelkiant tam tikro kiekio žmonių skaitomą spaudą. Analizuojant dvidešimtojo amžiaus tautos telkimo priemones regisi, kad pagrindinė tautos telkimo priemonė buvo teatras, o iš visų teatrinių pastatymų – „Amerika pirtyje“.
„Amerika pirtyje“. Kazio Griniaus, būsimojo Prezidento prisiminimuose minima, kaip jis su žmona amžiaus pradžioje rūpinosi „Amerikos pirtyje“ pastatymais Sūduvoje. Vaidinimai vykdavo seklyčiose, ir tai būdavo masinės žmonių susibūrimo vietos. (dabar žinomos kaip „klojimo teatrai“) Jau po spaudos draudimo 1905 m. gegužės 28 d. Marijampolėje Griniai suorganizavo spektaklį „Amerika pirtyje“, kur dalyvavo ir choras. Planavo ir komediją „Velnio spąstuose“, bet galiausiai jos nebuvo leista vaidinti.
Po spaudos draudimo Vilniuje 1905 m. vasario 6 parodytas pirmas viešas lietuvių spektaklis, prie kurio rengimo prisidėjo ir Vileišiai. Vaidinama „Amerika pirtyje“ ir farsas „Vienas iš mūsų tur apsivesti“.
Visos galimos nacionalinių tapatybių supratimo variacijos išsitenka skalėje nuo įsivaizdavimo, kad tautinė tapatybė (o dar labiau – tautinė stiprybė) išliks, kol bus paisoma tam tikrų tautinių atributų (kurie įsivaizduojami kaip mus pasiekę iš gilios senų senovės) grynumo ir neliečiamumo, iki konstruktyvistinio požiūrio, kad tautinę tapatybę galima modifikuoti ir keisti, ieškant geriausių bendruomenės konsolidavimo būdų.
Visos trys kultūrinės nacionalinės tapatybės sampratos turi labai skirtingą santykį su kitomis tapatybėmis, nacionalinėmis ar bendranacionalinėmis. Esencialistinis (primordialinis) supratimas atmeta bet kurias kitas tapatybes kaip kenkiančias tautinės (lietuviškos) tapatybės grynumui. Etnokultūrinis supratimas mato, kad tautiškumo pavidalas istoriškai kinta: pavyzdžiui dviems etnosams tampant viena tauta, įdarbinami tą grindžiantys mitai ir pasakojimai. Smith‘as, pavyzdžiui, mini, kad dėl šios priežasties egzistuoja du visiškai skirtingi Romos kilmės pasakojimai. Modernistinis požiūris į galimus tautinės kultūrinės tapatybės pokyčius ir papildymus žiūri dar paprasčiau. Tautinių tapatybių įvairovė, jų gebėjimas sustiprėti ar susilpnėti pagal aplinkybes rodo jų didelį stiprumą ir gyvybingumą. Iki šiol tautinė tapatybė (net jei joje pilietinių elementų ne mažiau nei kultūrinių) išlieka kaip stipriausia kolektyvinė tapatybė.
Europinė kultūrinė tapatybė yra silpna
Daug sunkiau atsakomas klausimas apie tai, kas yra Europos kultūrinė tapatybė. Kaip turėtume įsivaizduoti Europą ir jos bendrą kultūrinę tapatybę? Ar turėtume europietišką „demos“ (nes sunku būtų kalbėti apie europietišką „ethnos“) įsivaizduoti pagal analogiją su tautine tapatybe? Mėgiamas ir veikiausiai pagrindinis Europos kritiko Alvydo Jokubaičio argumentas („Europos Sąjunga kaip sausas vynas“) būtent ir remiasi jo prielaida, kad europietiškas „demos“ turi funkcionuoti beveik taip kaip esencialistiškai suvoktas tautinis „ethnos“. Kuomet jis to realybėje neaptinka, pasitelkia kaip įrodymą apie Europos silpnumą, o gal ir nepagrįstumą.
„Tam, kad atsirastų valstybė, reikia ją kuriančių žmonių tikėjimo, meilės, pasiaukojimo ir ištikimybės. Tuo tarpu Europos Sąjungą palaiko tik elito išpažįstama kairiojo liberalizmo ideologija, biurokratija ir finansiniai išskaičiavimai.“
„Kad Europos Sąjunga būtų rimtas politinis darinys, pirmiausiai turi išnykti skeptikų, optimistų ir realistų ginčas. Neįmanoma sukurti politinio darinio, kai jo nariai abejoja jo prasme. Kuriant politinę bendruomenę, reikalingas tikėjimas, aistra ir pasiaukojimas.“
Būtent esencialistinis Europos kultūrinės tapatybės supratimas neišvengiamai daugiau mažiau konfliktuoja su visais trim minėtais supratimais, kas yra tautinė tapatybė. Nebent iš tiesų manytume, kad tautinę tapatybę, kaip ir bet kurią kitą bendruomeninę tapatybę gali sukonstruoti politiniai, ekonominiai ar administraciniai elitai. Tačiau esencialistiškai apie Europos kultūrinę tapatybę niekas rimtai ir nekalba.
Europos kultūrinė tapatybė, kuri praktiškai vienytų Europą kaip bendriją, yra labai silpna ir beveik neturi jokio rimtesnio konsoliduojančio poveikio. Europos nekonsoliduoja ir masinės kultūros praktikos. Neil Fligshtein (Euro-Clash)nagrinėjo tai, kokios masinės kultūros formos galėtų būti laikomos bendros europiečiams. Jis aptiko, kad nėra televizijos ar radijo stočių, kurios būtų „transnacionalinės“, čia labiau susiduriame su kultūrinės globalizacijos nei europeizacijos reiškiniais, taip pat ir išlikęs gilus nacionalumas. Europiečiai labiausiai skaito nacionalinę spaudą, žiūri nacionalinius kanalus. Taip pat jis atrado, kad tarp europiečių žiūrimų filmų vyrauja amerikietiški filmai. Romanus europiečiai labiausiai skaito verstinius, ir čia europietiškumo/neeuropietiškumo perskyra nėra svarbi, net jei „Haris Poteris“ ir tarsi persuka romanų skaitymo statistiką europietiškumo, o ne globalumo (ar vakarietiškumo) kryptimi.
Europos kultūrinė tapatybė gilesniuose vizijų svarstymuose paprastai įsivaizduojama dviem būdais. Pirmasis susijęs su Europos kultūros istorija, su jos antikiniu-judėjišku- krikščionišku palikimu. Antrasis – su pastangomis atrasti ar net sukonstruoti bendrą pasakojimą, kuris Europą galėtų vienyti, kuris galėtų būti visiems europiečiams bendras ir priimtinas tapatybės pasakojimas. Turint galvoje europinę nuolatinių karų ir įvairialypę šimtmečiais trukusių skaldymųsi (kai kada – vienijimosi) istoriją, pastarasis sumanymas remtas labiau ambicija nei galimybe. Ryškiausia buvo 2014 m. Europos komisijos iniciatyva sukonstruoti pasakojimą apie Europą, kuris remtųsi Renesansine Europos idėja (EK iniciatyva „A New Narrative for Europe“): techninės pažangos, naujų idėjų, genijų ir menų klestėjimo Europa. Buvo planuoti intelektualų susitikimai ir diskusijos šios naujos tapatybės klausimais. Tačiau jau dabar matyti, kad idėja niekur toliau nesivysto.
Pirmasis būdas yra labiau filosofinis. Jis smagus intelektualams, ir per daug sudėtingas, kad galėtų būti patrauklus ir suprantamas masėms. Remi Brague (Ekscentriškoji Europos tapatybė)kalba apie specifinius „europietiškumo“ kultūrinius bruožus. Tai yra tam tikras europinės kultūros nevisavertiškumo suvokimas ir iš to kylantis atvirumas kitoms civilizacijoms ir kultūrinėms naujovėms, domėjimasis tuo, kas žmogiškai ir civilizaciškai įdomu (o ne kas „sava“), pagarba kultūriniams dalykams ir daiktams.
Vienintelis aiškus Europos kultūrinės tapatybės pagrindas, su kuriuo gali būti siejamas ir jos „demos“ yra krikščionybė. Ne renesanso Europa, o Viduramžiškoji Europa gali tapti bendro visai Europai pasakojimo ašis. Tuomet iš tiesų bent kultūros prasme būtų galima kalbėti apie krikščionybės pagrindu besikuriančią Europą, šia prasme – net ir Europos „tautą“ (krikščionis) ir ją bent iš dalies politiškai konsoliduojančią imperiją. Krikščionybė, kuri yra labai ryški istorinė europietiškumo demarkacija, buvusi svarbi ir vienam kitam Europos kūrėjui. Krikščionys ir šiandien yra didžiausias Europoje „demos“, peržengiantis nacionalinių tapatybių demarkacijas.
Krikščionybė neabejotinai yra vienintelis kultūrinis ir civilizacinis dalykas, kuris iš tiesų istoriškai ir šiandien yra bendras europiečių požymis. Krikščionybės nedeklaravimas kaip aiškaus Europos kultūrinio pagrindo rodo, kad šiame fronte tarsi ir sudėti visi ginklai. Kita vertus, net jei ir pavyktų krikščioniškumą įdėti į europinės kultūrinės tapatybės pagrindą, jis dėl sekuliarizacijos ir imigracijos netaps „stipria“ tapatybe.
Vienintelės ryškios ir aiškios Europos tapatybės idėjos siejamos su politiniu Europos kaip Europos Sąjungos projektu. Ne vienas tyrėjas ar mąstytojas yra pastebėjęs, kad labai sunku būtų Europos tapatybę sieti su kultūrine idėja, ir „Europą“ tiesiog tapatina su „Europos sąjunga“ kaip politiniu projektu, kuris nesiremia į jokią aiškiau kultūriškai vienijamą bendruomenę.
Šiuo metu krikščionybė yra išstumta anapus atvirai svarstomos Europos tapatybės ribų. Jei kas ir „kėsinasi“ į tautinę kultūrinę tapatybę ir tam tikras jos apibrėžtis, yra ne europietiškumas, o globalumas. Lietuva tuo pačiu metu žengė į Europą ir į pasaulį, ir skirtumas tarp šių dviejų labai skirtingų darinių nėra pastebimas. Kaltes dėl su tapatybe siejamo nesaugumo patogiau užkrauti tam, kas arčiausiai ir labiausiai apčiuopiama – Europai ir Europos Sąjungai. Gana nerimtai skambėtų raginimai „išardyti pasaulio tvarką“ ar „išstoti iš pasaulio“, kai objektu pasirenkant Europos Sąjungą, sąjungos išardymo projektas atrodo daug racionalesnis. Pati Europa yra labai stipriai veikiama globalizacijos, ir pagrindinės jos kultūrinės atramos yra skirtingų Europos tautų kultūra.
Nacionalumas formuoja europietiškumą: tarp euronacionalizmo ir euroimperializmo
Tačiau ar tautų Europai reikia stiprios vienijančios tapatybės? Europinės ir nacionalinės tapatybės santykis nusakomas labai įvairiai. Sociologinėse Eurostat vykdomose ir skelbiamose apklausose dažniausiai konkretaus individo europinė tapatybė įvardijama labai silpnu ryšiu: klausiama, ar žmogus save „sieja“ su europietiškumu. Greta klausiama ir to, ar žmogus jaučiasi vien europietis, ar vien priklausantis tam tikrai tautai (lietuvių), ar sieja save su lietuviškumu ir su europietiškumu. Lietuviai, būdami vieni pagrindinių eurooptimistų (drauge lietuvis ir europietis), taip pat yra gana ryškūs nacionalistai, pagal tai, kiek žmonių nurodo, kad jie esą vien lietuviai. Būtent tas silpnas ryšys su europietiškumu, nekonkretumas to, kas yra „europietiškumas“ neabejotinai ir yra eurooptimizmo garantas. Apklausos rodo, kad „europinė“ tapatybė yra tam tikra užuovėja tautinių mažumų atstovams tautinėse valstybėse, kuriose politinė sistema labai tvirtai siejama su tautinės daugumos dominavimu, kaip yra ir Lietuvoje.
Šios apklausos remiasi vienu iš tautiškumo ir europietiškumo santykio modeliu, vadinamu „matrioška“. Jis reiškia, kad individo tapatybės branduolyje yra nacionalinė tapatybė, o europinė yra tarsi jau kitas, mažiau svarbus, papildantis nacionalinę tapatybės sluoksnis. Jis nepretenduoja išstumti nacionalinę tapatybę ar ją keisti, tačiau tarsi ją apgaubia.
Daug įdomesnis, nors ir sunkiau analizuojamas, yra kitas tautinės tapatybės ir europietiškumo modelis, vadinamas „marmuriniu keksu“. Jis reiškia, kad tautų, gyvenančių Europoje, ir save su ja siejančių, nacionalinė savivoka labai nepastebimu būdu daro įtaką jų nacionalinei tapatybei, kaip ir europietiškumas yra veikiamas nacionalinių tapatybių. Europietiško pavyzdžio automobilių ženklai, Europos sąjungos paramos stendai prie naujų pastatų ar sutvarkytų aikščių yra šio poveikio, o taip pat ir tapatybės ženklai. Tačiau ir šiuo atveju tai yra labai silpna europietiška tapatybė. Jos poveikis yra pastebimas tik ilgalaikėje perspektyvoje, todėl neturėtų kelti didelių nuogąstavimų kaip grėsmė tautiškumui.
Esama ir kito nacionalumo ir europietiškumo santykio modelio, apie kurį vis daugiau pradedama kalbėti pastaruoju metu (Ivan Karstev, kiti) ir kuris paliečia ypač jauniausių Europos Sąjungos tautų lūkesčius. Tai yra reiškinys, kurį būtų galima vadinti „euronacionalizmu“. „Euronacionalizmo“ terminą vartoju reiškiniui, kuomet ES siekiama sumodeliuoti pagal konkrečios šalies nacionalinio politiškumo modelį. Euronacionalizmas leidžia paaiškinti, kodėl tokia reikšminga ir Lietuvoje yra tapusi europietiškumo ir tautiškumo santykio problema, kur glūdi jos šaknys.
Europos Sąjunga, peržengusi vien ekonominės sąjungos ribas, žengė į politinę sąjungą, kurią steigė valstybės, turėjusios ilgą nacionalinio valstybingumo patirtį, šimtmečiais patikrintą valdymo aparatą, tačiau tai taip pat buvo ir buvusios imperinės valstybės. Dabartinė ES politinio ir administracinio valdymo struktūra yra suformuota remiantis jų (pirmiausia Vokietijos ir Prancūzijos) nacionalinio valstybingumo patirtimi. Neabejotinai, kad Jürgenas Habermasas, iki šiol vienas įtakingiausių bendros Europos idėjų generatorių, „europos piliečio“ kaip svarbesnio už tautinės valstybės piliečio idėją, kaip ir Europos Konstitucijos idėjos sėmėsi iš Vokietijos federacinio vienijimo ir kitos istorinės patirties. Prancūzų filosofai, prabilę apie pernelyg menką Europos Sąjungos kaip darinio demokratiškumą (Pierre Manent, Demokratija be tautų), pernelyg didelę ribotai atskaitingos administracijos įtaką, remiasi savo valstybine ir demokratijos sampratos patirtimi. Šios kovos ir kritika Europos Sąjungai pirmiausia ir turi būti suprasta kaip atstovų valstybių, kurios turi susikūrusias ir veikiančias politines sistemas, pastangas, kad europinis politinis ar net kultūrinis modelis kuo mažiau skirtųsi nuo jų nacionalinio politinio ir kultūrinio modelio, ir supratimo, kas svarbu politinei bendruomenei. Vaizdžiai kalbant, Europos šalys yra kolonizavusios viena kitą. Lenkija ar Lietuva iš tiesų nenori suardyti Europos, o nori labiau lenkiškos ar labiau lietuviškos Europos.
Buvusios imperinės tautos padėjo pagrindą tam, kas dabar yra Europos Sąjunga, ir joje esama nemažai imperijos požymių. Mano mėgiamas autorius Janas Zielonka (Europe as Empire: The Nature of the Enlarged European Union)ES darinį net yra pavadinęs „neoviduramžiškąja imperija“. Šią idėją jis labiausiai remia ES plėtros modeliu. ES satelitinės valstybės turėjo atitikti tam tikrus iš anksto nustatytus kriterijus, vien kuriuos tenkindamos galėjo patekti į draugiją. Kaip esame patyrę, Lietuva turėjo dėti labai rimtas pastangas, kad tenkintų iš anksto nustatytas taisykles. Motyvaciją tai daryti stiprino tam tikras įsitikinimas, kad taisyklės esančios „geros“ ir pastangos ištrūkti iš Rusijos įtakos erdvės. Europos sąjungos „branduolio“ santykis su pakraščių valstybėmis iš tiesų buvo ir išlieka „imperinis“, net jei ir ne imperialistinis. Ir tai taip pat galima aiškinti jų turima ir patikrinta ilgamete patirtimi, o ne kokiu išankstiniu piktavališkumu. ES modelis, kurį turime yra remtas ne tiek tam tikrais universaliais principais, apie kuriuos rašė Immanuelis Kantas „Į amžinąją taiką“, ir kurie ne kartą buvo pasitelkti kaip tam tikras įkvėpimo (net jei ir grįsto saviapgaule) šaltinis.
ES modelis remtas pirmųjų steigusių valstybių politine patirtimi, ir susiformavo kaip jų politinis konsensusas. ES išsiplėtė, pasipildydama šalimis, apie kurias Nyka-Niliūnas kalbėjo kaip agresyviai nacionalistines. Kaip matėme ir Lietuvos atveju, sovietmečiu buvo puoselėjamas savitas kultūrinis nacionalizmas, kuris darė ir daro įtaką ir politiniams lūkesčiams.
Valstybingumo istorijos trumpumas lėmė tai, kad labiau buvo kuriamos politinės idėjos ir svajonės, politinės ambicijos, kurios viršijo sukauptą bendruomenių patirtį. Kaip rašė Vladimir Tismaneanu (Išsivadavimo fantazijos), po režimo griūties valstybės įsitraukė į naujų nacionalizmo mitų paieškas, siekdamos tokiu būdu konsoliduoti bendruomenes. ES griežtų taisyklių perėmimas kažin ar galėjo atitikti turėtus lūkesčius, o ir labai kontrastavo su turėta politine patirtimi. Imperinis ES modelis galėjo atrodyti, ir, kaip matyti, bent jau Lenkijoje ir Vengrijoje atrodo kaip neįtraukiantis politinės patirties ir juo labiau – neatliepiantis savitų nacionalistinių lūkesčių. „Euronacionalizmas“ ir yra siekis, kad ES modelis ir jos funkcionavimas kuo labiau atitiktų tam tikros konkrečios valstybės lūkesčius ir patirtį. Lietuva, jei remsimės Gintaro Beresnevičiaus „Imperijos darymu“ ir Zenono Norkaus „Nepasiskelbusioji imperija“ taip pat turi savo į imperines panašių ambicijų, taip pat ir Europoje.
„turime progą pasinaudoti susiklosčiusiomis aplinkybėmis ir kloti pamatą savo geopolitiniam blokui, savo tektoniniam blokui, atkurti LDK. Atkurti erdvę, kur kaip tauta galėtume jaustis namuose, kur mūsų prerogatyva teikti idėjas ir siūlymus. Paradoksaliausia, kad į jas įsiklausoma dėl tam tikrų šioje zonoje mums jaučiamų sentimentų, kuriuos paliko imperinės mūsų ambicijos. Jų atsisakyti nėra ko, tik naudoti išvertus į globalizacinę ( ar antiglobalizacinę, jokio skirtumo, retoriką). Pagarba ir pagalba, bendra istorija, įsitikinimas, kad Lietuva veikia vien tik geriausių norų skatinama ir tikrai neturi noro tapti lydere (dėl savo juokingo mažumo ir menkos ekonomikos bei rinkos) gali padaryti pukią paslaugą. Tai yra, sudaryti sąlygas, leidžiančias išties tapti lydere.“ (G. Beresnevičius)
Dabartinis europietiškumo ir nacionalumo supriešinimas, kurio tam tikrus atgarsius girdime ir Lietuvoje, nėra klausimas apie galimybę turėti tautinius atributus ar simbolius: tai yra klausimas apie galimybę performuoti ankstesnį imperinį ES modelį. Tai yra tapatybės klausimas, tačiau sietinas ne su europietiškumo kenkimu nacionalumui, o su nacionalistiniais lūkesčiais turėti daugiau savos Europos. Sunku spręsti, kuo dabartinės įtampos baigsis. Galbūt greta neveiksnaus ES parlamento atsiras daug veiksnesni ES tautų rūmai. Galbūt pasikeis būtini reikalavimai ES šalims. Aišku yra tai, kad būtiniems Europos pokyčiams stipri kultūrinė tapatybė tebūtų neilgai teveikiantis kompresas.
Apibendrinant ir siekiant atsakyti į klausimą, kas ir kiek konfliktuoja ir kas ir kam kenkia: europietiškumas ar nacionalumas, priėjome kelių išvadų. Pirma, Europos kaip tam tikros „tautinės“ bendruomenės kultūrinė tapatybė yra labai silpna, pastangos ją sustiprinti konstruojant tam tikrą bendrą pasakojimą nedavė rezultatų. Vienintelis iš tiesų Europą kultūriškai vienijantis pagrindas yra krikščioniškumas, kuris turi labai mažai galimybių tapti Europos stiprios kultūrinės tapatybės pagrindu. Europos kultūrinė tapatybė tik ir tesiremia nacionalinėmis tapatybėmis. Tai, kas iš tiesų veikia kultūrą, taip pat ir kultūrinį nacionalumą, yra ne tiek europietiškumas, kiek globalizacija.
Pastaruoju metu pasireiškianti mintis apie nacionalinės ir europinės tapatybės konfliktą labiau sietina su „euronacionalizmu“ ir naujų ES narių pastangomis keisti ES modelį, kad jis labiau išreikštų jų lūkesčius. Taigi tai yra susiję ne tiek su esama ES tapatybe, kiek su naujai atsiradusiais lūkesčiais ES tapatybės ir jo modelio atžvilgiu. Ar ES imperija išliks? Tai priklausys nuo to, ar Vakarų Europos šalys pasimokė iš imperijų griūties, ir ar sugebės šią patirtį pritaikyti sprendžiant šį Europos iššūkį. Tai nemažiau priklausys ir nuo to, ar Vidurio Europos šalys sugebės pasimokyti iš savo agresyviojo nacionalizmo patirties ir sugebės jį sušvelninti dėl bendros Europos ateities.
Jei būtume labai radikalūs, sakytume, kad Europą labiausiai vienija didelių ir mažų tautų imperiniai lūkesčiai likusių tautų atžvilgiu. Jie supina savitą lūkesčių ir naudos tinklą, kuris laiko Europą kaip vieną darinį.