Istoriko, Thomo Manno kultūros centro kuratoriaus dr. Aurimo Švedo pranešimas, parengtas Liubeke vykusiai konferencijai, skirtai jubiliejiniams rašytojo Thomo Manno metams atminti.
Visų pirma noriu nuoširdžiai padėkoti už kvietimą dalyvauti šiame svarbiame renginyje ir apgailestauju, kad liga sutrukdė man atvykti į Liubeką.
Savo trumpą pranešimą leiskite pradėti nuo keturių klausimų.
Pirmas klausimas. Ką Thomas Mannas ir jo vasarnamis Nidoje reiškė Lietuvos visuomenei iki T. Manno muziejaus ir kultūros centro įsteigimo?
1930 m. Nidoje ant Uošvės kalno pagal architekto iš Klaipėdos Herberto Reissmanno projektą buvo pastatytas vasarnamis, kuriame rašytojas su šeima praleido tris vasaras (1930-1932 m.).
Sovietmečiu restauruotame vasarnamyje veikė Klaipėdos bibliotekos filialas, kuriame buvo galima rasti ir keletą T. Manno knygų. Šis rašytojas buvo laikomas (cituoju Didžiąją sovietinę enciklopediją): „XX a. romano klasiku, išplėtusiu žanro ribas ir pripildžiusi jį nauju socialiniu-filosofiniu turiniu“. Taigi, sovietinės ideologijos kūrėjai buvo linkę savo reikmėms panaudoti dalį T. Manno kūrybos, todėl į lietuvių kalbą buvo išversti jo romanai Budenbrokai“, „Lota Veimare“, „Mirtis Venecijoje“, „Užburtas kalnas“. Tačiau rašytojo kūrybos visumą, jos gelmę ir vertę, tuo metu Lietuvoje galėjo pažinti ir suprasti tik keletas iškilių intelektualų.
Antras klausimas. Kaip ir kur gimė idėja įkurti Thomo Manno kultūros centrą? Pastangos geriau pažinti T. Manno kūrybinę biografiją, apmąstyti jos prasmę ir vertę išryškėjo iš karto Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę. 1990-aisiais Nidoje buvo įsteigta Thomo Manno draugija. Pirmoji tokio pobūdžio draugija Rytų Europoje. Jai vadovavo rašytojo kūrybos tyrinėtoja dr. Raminta Gamziukaitė.
Tuo tarpu idėja steigti T. Manno kultūros centrą subrendo Klaipėdos universitete, Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centre ir Baltijos akademijoje Liubeke. Vienas iš T. Manno kultūros centro idėjos sumanytojų, Klaipėdos universitete dirbęs istorikas prof. A. Nikžentaitis tikėjo, kad įkūrus šį centrą Nida taps tarptautiniu kultūrinės ir intelektualinės veiklos centru.
Pastaroji idėja susilaukė palaikymo Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijoje, o tuometinis viceministras Vytautas Balčiūnas pasiūlė iki tol Lietuvoje analogų neturėjusį modelį: T. Manno namą paversti rašytojo Thomo Manno memorialiniu muziejumi, kuriame veiks ir viešoji įstaiga Thomo Manno kultūros centras, turėjęs rengti įvairiausias tarptautines konferencijas ir kito pobūdžio renginius. Dviejų įstaigų po T. Manno vasarnamio stogu kūrimą inicijavo Lietuvos kultūros ministerija, o Thomo Manno kultūros centro veiklos gairės formavo tarptautinis kuratoriumas. Kaip jau minėjau, Lietuvoje šie dalykai buvo visiška naujovė.
T. Manno kultūros centro steigėjais tapo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Neringos savivaldybė, Klaipėdos universitetas.
T. Manno kultūros centras veiklą pradėjo 1995 spalio 3 dieną ir sėkmingai tęsia iki šiol.
Trečias klausimas. Ar Mannų šeimos palikuonys buvo įtraukti į šį T. Manno muziejaus ir T.Manno kultūros centro kūrimo procesą?
T. Manno muziejaus ir kultūros centro Nidoje kūrėjams buvo labai svarbu užmegzti ryšį su T.Manno šeima. Tad prieš kultūros centro steigimą buvo gautas tuometinio paveldėtojų atstovo Golo Manno sutikimas dėl tokio pobūdžio veiklos. Tuo tarpu 1995 m. liepos mėnesį Nidoje apsilankė Elisabeth Mann ir dalinosi savo mintimis, į ką turėtų orientuotis rašytojo memorialinio muziejaus steigėjai.
Ketvirtas klausimas. Kaip ir kiek kuriant T. Manno muziejų ir T.Manno kultūros centrą Nidoje buvo palaikomas dialogas su iškiliausiais T. Manno kūrybos tyrinėtojais iš Vokietijos ir pasaulio?
1996 m. pavasarį Nidoje buvo surengtas tarptautinis seminaras, į šį renginį atvykę garsiausi “manistai” teikė rekomendacijas kaip turėtų būti formuojama memorialinio muziejaus koncepcija. T. Manno kultūros centras nuo pat savo veiklos pradžios dalyvauja T. Manno namų tinklo veikloje, o T. Manno kūryba įvairiais aspektais nagrinėjama kiekvieno festivalio metu, Thomo Manno bičiulių dienos (liepos 16-ąją) metu, kuomet kviestines paskaitas skaito iškiliausi T. Manno kūrybinės biografijos tyrinėtojai.
Atsakęs į keturis savo paties iškeltus klausimus, tikriausiai, pasisakymą čia ir galėčiau baigti.
Tačiau, jeigu leisite, dar norėčiau pasidalinti keliomis įžvalgomis, kaip T.Manno idėjas skleidžiančio kultūros centro veikla padarė didžiulį poveikį nepriklausomą valstybę atkūrusiai Lietuvos visuomenei.
Apžvelgiant trisdešimt metų trunkančią Thomo Manno kultūros centro veiklą galima konstatuoti, jog šis kultūros centras nuveikė tikrai daug:
inicijuodamas dialogą apie skaudžių istorijos temų tyrimo poreikį ir prisidėdamas prie pagarbaus skirtingų atminčių bendruomenių sambūvio formų paieškų;
kurdamas galimybes unikalios Pamario krašto, Klaipėdos miesto ir Kuršių Nerijos tapatybės apmąstymui ir regioninio identiteto formavimui;
esmingai prisidėdamas prie visapusiškų Lietuvos ir Vokietijos ryšių sustiprinimo;
sukurdamas ir išpuoselėdamas formos bei turinio prasme unikalų Lietuvos kultūriniame peizaže Thomo Manno festivalį;
ženkliai prisidėdamas prie europietiškos civilizacijos idėjų bei humanistinių vertybių apmąstymo bei sklaidos Lietuvos visuomenėje;
Dabar norėčiau pasakyti keletą žodžių apie šias penkias, mano nuomone, labai svarbias Thomo Manno kultūros centro veiklos sferas.
Skaudžios istorijos ir daugialypės atminties apmąstymo pastanga. Pirmajame savo veiklos etape T.Manno kultūros centras, bendradarbiaudamas su Klaipėdos universitetu, daug nuveikė rengdamas mokslines konferencijas, kuriose analizuotos sudėtingos ir skaudžios XX a. istorijos temos, visų pirma lietuvių-lenkų, lietuvių-vokiečių, lietuvių-žydų santykiai.
Pamario krašto, Klaipėdos miesto, Kuršių Nerijos tapatybės atvėrimas. T. Manno kultūros centras esmingai prisidėjo prie įvairių politinių režimų naikintos Pamario krašto, Klaipėdos miesto, Kuršių Nerijos atminties ir ypatingo identiteto apmąstymo, o tuo pačiu – regioninės savimonės ir regioninės tapatybės formavimo. Kartu su Baltijos Akademija Liubeke XX a. pabaigoje surengtos kelios visuomenės susidomėjimo sulaukusios konferencijos skirtos Pamario krašto bei Baltijos regiono istorijai, mano nuomone, laikytinos svarbia pastanga tiek inicijuoti iki tol lietuviškoje istoriografijoje nepastebėtų klausimų tyrimą, tiek ir paskatinti diskusijų šiomis temomis vyksmą visuomenėje.
Lietuvos ir Vokietijos ryšių stiprinimo pastanga. T. Manno kultūros centras nuosekliai dirba inicijuodamas dialogą su iškiliausiais Vokietijos politikais, intelektualais bei menininkais. Todėl šiandien galime prisiminti vieno iš Thomo Manno kultūros centro kūrėjų – profesoriaus Dietmaro Albrechto žodžius, kurie skamba kaip išsipildžiusi vizija: „T. Manno vasarnamis Nidoje šiandien ypatingas vokiečių ir lietuvių kultūrinio bendradarbiavimo centras, naujų susitikimų ir geranoriškos kaiminystės vieta, kuriai nesvetima vokiškoji tradicija“. Šiandien Lietuvos viešojoje erdvėje daug kalbama apie „Vokietijos sugrįžimą“. Drįstu teigti, jog iškilių intelektualų Frido Mann, Hans Wisskirchen, Karl Schlögel, Aleida Assmann, Hermann Kurzke, Günter Grass bei Vokietijos prezidentų Richard von Weizsäcker, Roman Herzog, Joachim Gauck apsilankymas T. Manno kultūros centre Nidoje, jų dalyvavimas įvairiuose renginiuose, įsitraukimas į festivalio darbą kūrė prielaidas tam kas šiandien įvardiname Lietuvos ir regiono likimą keičiančiu „Vokietijos sugrįžimu“. Tokios slinktys nevyksta staiga. Suvokimas, kad esame sujungti to ką galima vadinti istorine patirtimi, kad mus dabartyje sieja bendros idėjos, vertybės, europietiška savastis, bendri saugumo iššūkiai, šių iššūkių sprendimo poreikis ir šiuo veiksmu susijęs įsipareigojimas ateities kartoms, formuojasi ne tik politikos, ekonomikos bet ir kultūros plotmėje.
T. Manno festivalio kūrimas. Unikalaus Lietuvos kultūrinio gyvenimo peizaže festivalio koncepcija buvo kuriama atsiremiant į T. Manno idėjų pasaulį, ieškant rašytojo gyvenime ir kūryboje atramų užgimstančiam unikaliam formatui: muzikos, dailės, literatūros, kino menų sintezei. Dabar tokia skirtingų menų sinergija neatrodo didele inovacija, tačiau 1997-ųjų vasarą pradėtas rengti T. Manno festivalis tapo naujas kryptis ir galimybes Lietuvos kultūros bendruomenei rodančiu kultūros reiškiniu.
Čia reikėtų pasakyti keletą žodžių apie festivalio koncepcijos ir programos kūrimo principus. T. Manno kultūros centras remdamasis tarpdisciplininio tarptautinio kuratoriumo kompetencija, stengiasi identifikuoti aktualiausias artimos (keturių arba trejų metų) perspektyvos kultūrines problemas bei tendencijas ir planuoja veiklą, siekdamas tų problemų ir tendencijų pristatymo žodžio (diskusijų ir literatūros), muzikos, dailės ir kino programose, sistemingai įtraukdamas iškilius Baltijos regiono ir kitų valstybių kultūros veikėjus. Taip T. Manno kultūros centro kuriamas festivalis inicijuoja ir plėtoja Lietuvos, Baltijos regiono ir visos Europos visuomenėms svarbių klausimų svarstybas.
Bene ryškiausiai šviečiančiu T. Manno festivalio programos brangakmeniu reikėtų laikyti klasikinės muzikos koncertų ciklus. Pastarieji ciklai vertinti kaip išskirtinis Lietuvos muzikinės kultūros reiškinys imant domėn tai, kad išimtinai į klasikinę muziką orientuotų festivalių Lietuvoje šiuo metu (apart T. Manno festivalio) nėra. Čia pat derėtų paminėti ir nuo 1999 m. gyvuojančią tradiciją – T. Manno festivaliui užsakomus ir jame pirmą kartą atliekamus kūrinius. Iki šiol Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje festivalio metu nuskambėjo 24 specialiai festivaliui parašyti kūriniai, sukurti žymiausių Lietuvos kompozitorių, Mindaugo Urbaičio, Vidmanto Bartulio, Broniaus Kutavičiaus, Felikso Bajoro ir kitų. Taigi, drįstu teigti, jog be T. Manno kultūros centro rengiamo festivalio Nepriklausomos Lietuvos kultūros istorija būtų kitokia.
Europietiškos civilizacijos idėjų bei humanistinių vertybių sklaida. Kalbėdamas apie T. Manno kultūros centro pastangas apmąstyti bei skleisti europietiškos civilizacijos idėjas ir vertybes šiandien norėčiau prisiminti Vitalijos-Teresės Jonušienės, iškilios asmenybės, ilgus dešimtmečius Nidoje dirbusios istorijos mokytoja, o vėliau (su Robert Bosch Stiftung pagalba) prikėlusios Thomo Manno namelį naujam gyvenimui, ir tapusios pirmąja centro vadove žodžius: „Nuo pat šio centro įkūrimo siekta, kad Thomo Manno namas taptų Lietuvos atvirumo pasauliui simboliu”.
Thomo Manno festivalius ir nuo 2018 m. rugsėjo rengiamas tarptautinius Nidos forumus (sumanytojas buvęs kuratoriumo pirmininkas, T.Manno knygų vertėjas Antanas Gailius) sieja dėmesys Europos istorijai ir dabarčiai, europietiškajai tapatybei, šią tapatybę kuriančiai istorinių reiškinių, pasakojimų, atminčių, idėjų ir vertybių įvairovei. Galima teigti, kad T.Manno kultūros centro ir jo inicijuojamų renginių, diskusijų, filmų peržiūrų, knygų vertimų bei leidybos dėka buvo ir yra labai svarbi Lietuvos visuomenei, apmąstančiai bei kuriančiai savo santykį su Europa ir pasauliu.
O dabar norėčiau apibendrinti tai kas pasakyta.
Remdamasis Thomo Manno, kaip tarptautinio pasaulinės literatūros, Europos kultūros ir humanistinių vertybių simbolio atminimo saugojimu Nidoje, bendradarbiaudamas su tarptautiniu Thomo Manno centrų tinklu ir su Baltijos regiono kultūros institucijomis bei veikėjais, T. Manno kultūros centras Nidoje prisideda prie Pamario regiono ir visos Lietuvos kultūrinio ir intelektinio gyvenimo kokybės, tarptautinio atvirumo ir regimumo, tuo pat metu siekdamas stiprinti regiono tapatybę.
Jeigu manęs paklaustumėte, kokios vietos Lietuvoje galėtų geriausiai parodyti tamprų Lietuvos visuomenės santykį su T. Manno kūryba, vokiečių ir europine akademine mintimi bei kultūra, mano atsakymas skambėtų taip: tai Vilniaus universitetas ir Thomo Manno kultūros centras Nidoje.
Dėkoju už Jūsų dėmesį.