Bernd M. Kraske paskaita, skaityta 2025 m. birželio 06 d. Rašytojo Thomo Manno memorialiniame muziejuje
Bernd M. Kraske yra Hamburgo universiteto vokiečių literatūros docentas, exilio literatūros, ypatingai Thomo Manno šeimos, specialistas, 30 metų vadovavęs Reinbeko pilies kultūros centrui (netoli Hamburgo), daugybės knygų ir straipsnių autorius, nuo 2004 metų Thomo Manno muziejuje Nidoje organizuoja paskaitas ir rengia parodas.
„Turbūt retai būta tokio kančios ir spindesio persipynimo“, – gyvenimo pabaigoje kasdien vestame dienoraštyje užrašė Thomas Mannas. Jis žvelgė į savo gyvenimą, kuris jam atrodė pernelyg užsitęsęs, ir jautė, kad tas „įstabus gyvenimo sapnas“ netrukus baigsis.
Per 80 gyvenimo metų jam teko vertingiausi apdovanojimai, viso civilizuotojo pasaulio dėmesys, pagarba ir meilė, bet ir pavydas, neprielankumas, pašaipa ir atviras, gyvybei grasinantis priešiškumas. Jis buvo vokiečių literatūros, net visos Vokietijos reprezentantas, bet dėl tos pačios Vokietijos ir kentėjo kone kaip kankinys.
Vaikystėje dar spėjo pamatyti pirmąjį Vokietijos imperatorių Vilhelmą I. 75-erių rašytojas prisimena:
„Mačiau jį, kai specialiu traukiniu važiavo per Liubeką ir kelioms minutėms sustojo prirūktoje geležinkelio stoties salėje. Minia, kuriai buvo leista susirinkti, šaukė „valio!“. Imperijos vadovą pasveikino iškilūs miesto asmenys, o mums, vaikams, buvo leista su „froilen“ pagarbiai stovėti šalimais. Jau baisiai senas jis atrodė, kai išniro pro vagono duris, ant kaktos smunkančia kariška kepure, pražilusiomis plieno pilkumo žandenomis, nuo pirštų jam kybojo nutįsę pirštinių galiukai, kai link kepurės snapelio kilstelėjo virpančią ranką, o visai šalia jam už nugaros stovėjo jo asmeninis gydytojas – budrus, lyg pasiruošęs gaudyti. Lydimas naujų šūksnių traukinys galiausiai išsivežė didįjį prakeleivį, o mes likome išvydę istoriją.“
Tiesa, tai, ką jam čia pavyko nustverti, tebuvo menkutis istorijos kraštelis, kurio aprašyme jis lyg iš tolo leido pajusti lengvą pražūties dvelksmą – tai viena mėgstamiausių mūsų rašytojo temų. Kai praėjus šešiems dešimtmečiams po šio susitikimo gyvendamas emigracijoje tolimojoje Kalifornijoje, tačiau vidumi nė kiek nepabėgęs nuo Vokietijos likimo vingių, Thomas Mannas baigė rašyti savo vėlyvąjį romaną „Daktaras Faustas“, Vokietijos imperija dėl paskutiniosios jos valdžios puikybės jau buvo žlugusi. Šio nelaimingo Vokietijos istorijos tarpsnio pabaiga reflektuojama paskutinėse romano eilutėse:
„Vokietija karštligiškai nuraudusiais skruostais tuomet svaigo pačioj patrakusio savo triumfo viršūnėj ir gviešėsi laimėti pasaulį, pasikliaudama sutartimi, kurią buvo pasirašiusi savo krauju ir kurios ryžosi laikytis. Šiandien jinai, pastverta demonų, vieną akį prisidengus ranka, o kitą įsmeigus į šiurpą, desperatiškai krinta žemyn, vis žemyn. Kada ji pasieks pragarmės dugną? Kada įvyks stebuklas, kuriuo neįmanoma patikėti, kada iš didžios nevilties patekės vilties žiburėlis? Vienišas žmogus sako sunėręs rankas: Viešpats tebus maloningas vargšėms jūsų sieloms, bičiuli mano, tėvyne mano[1].“
Tėvynė! Neatsitiktinai ji tapo baigiamuoju šio mąslaus laikmečio romano žodžiu. Tai lemtingas žodis ne tik tragiškajam romano herojui, vokiečių kompozitoriui Adrianui Lėverkiūnui, ne tik jo biografui Serenui Ceitblomui, bet visų pirma pačiam išgalvoto pasakotojo plunksną vedžiojusiam romano autoriui. Mat šios tėvynės – Bismarko Prūsijos-Vokietijos imperijos – istorija lydėjo ir ypatingai, vis labiau kaip priešprieša, formavo aštuonis dešimtmečius trukusį reikšmingiausio XX a. pirmosios pusės vokiečių rašytojo gyvenimą. Kai Thomas Mannas gimė, Vokietijos imperijai buvo vos ketveri metai. Galiausiai jis ją pergyveno dešimtmečiu. Šios imperijos šiaurėje buvo jo gimtasis Liubekas – senas Hanzos miestas prie Travės upės, kurio „gatvelėse, prigrūstose namų su smailiais stogais, buvo drėgna ir vėjuota[2]“, kaip rašoma novelėje „Tonio Kregeris“.
Kadangi Liubekas buvo laisvasis Hanzos miestas, jis turėjo savitas politines ir ekonomines tradicijas. Šio nedidelio Šiaurės Vokietijos miesto-valstybės konstitucija buvo respublikinė, jį valdė Senatas. Kaip uostamiesčiui jam ypatingą vaidmenį turėjo prekyba. Vienas svarbiausių prekybos kelių vedė į Rusijos uostus, ypač į Sankt Peterburgą. Po Vokietijos imperijos įkūrimo atėjęs ekonominis pakilimas ir karštligiška verslumo dvasia neaplenkė ir šio muitų sienomis apsupto, nuo pasaulio užsisklendusio miesto.
Mannų šeima buvo viena iš turtingų, senbuvių šeimų, valdžiusių laisvąjį Liubeko miestą. Thomo Manno tėvas Thomas Johann Heinrich Mann paveldėjo 1790 m. įkurtą įmonę „Johann Siegmund Mann, prekyba grūdais, komisinė prekyba ir krovinių ekspedijavimas“, Liubeke tarp grūdų prekeivių užėmusią pirmaujančią vietą. 1877 m., būdamas vos 37-erių, tėvas buvo išrinktas į Liubeko Senatą ir vėliau perėmė mokesčių senatoriaus pareigas. Jis mirė 1891 m., sulaukęs vos 51-erių.
Tėvas buvo vedęs moterį „iš tolimų kraštų, pažymėtų pačioje apačioje žemėlapio“, kaip sakoma jau minėtoje Thomo Manno novelėje „Tonio Kregeris“, kurios pagrindinis herojus aprašomas kaip „juodbruvo veido“, „ryškių pietietiškų bruožų“. Tačiau pats vardas Tonio Kregeris yra aliuzija į dviejų esminių jo prigimtį lemiančių elementų – šiaurietiškojo ir pietietiškojo – sambūvį. Pietietiškasis komponentas novelėje nėra tiksliai apibrėžtas geografiškai; apie gražiąją, juodaplaukę Tonio Kregerio motiną tesužinome tiek, jog ji „vardu Konsuela“ ir „visai nebuvo panaši į kitas ponias tame mieste“, toji „juodbruvė motina ugningo temperamento, kuri taip nuostabiai skambino fortepijonu ir mandolina“.
Tiek šioje, tiek iš Hanzos patricijų kilusio Tonio Kregerio tėvo figūroje atsispindi literatūriškai perdirbta tikrovė: mat Thomo Manno motina Julia, mergautine pavarde da Silva-Bruhns, gimusi netoli mažo Brazilijos pakrantės miestelio Angra dos Reiso, į vakarus nuo Rio de Žaneiro.
1903 m. užrašytuose „Atsiminimuose iš Dodo vaikystės“ („Erinnerungen aus Dodos Kindheit“), kuriuose ji apžvelgia vaikystės ir jaunystės metus, rasime svarbios informacijos apie šios itin muzikalios moters kilmę ir jaunystę. Būtent jos asmenybė tapo derlinga dirva dviejų iš šešių vaikų meniniams gebėjimams skleistis – rašytojams Heinrichui ir Thomui Mannui. Turbūt nebūtų nepagrįsta ir bergždžia klausti, ar muzika būtų užėmusi tokią dominuojančią vietą Thomo kūryboje, jei ne motinos išskirtinis muzikalumas, tapęs aktyviu veiksniu jaunuolio raidoje.
Praėjus dvejiems metams po tėvo mirties, jaunasis Mannas paliko gimtąjį miestą ir paskui motiną išvyko į imperijos pietus, į Miuncheną. Ten jis sutiko ir po kelerių metų vedė Katią Pringsheim, „Princesę“, kuri, kaip jis yra sakęs vienos šventės proga, „savo gyvumu, aktyvia ištikimybe, begaline kantrybe ir drąsa“ lydėjo jį visą gyvenimą.
„Ir šešėlių karalystėje mes liksime kartu, ranka rankon. Jei man, mano būties esmei, mano kūrybai skirtas koks nors pomirtinis gyvenimas, ji gyvens kartu su manimi, greta manęs. Kol žmonės atmins mane, jie atmins ir ją. Jei ateities kartos apie mane tars gerą žodį, jis bus skirtas ir jai.“
Šiais žodžiais Thomas Mannas 1953 m. liepos 24 d. vakarą baigė prie šventinio stalo žmonos Katios 70-ojo gimtadienio proga Ciuriche sakytą kalbą. Katia jam pagimdė šešis vaikus: Klausą, Eriką, Golo, Moniką, Michaelį ir Elizabetą, kurie tęsė šeimos literatūrinį kelią.
Vokietijos pietų „kultūros centras“ Miunchenas beveik pusę Manno gyvenimo jam buvo namai – iki kol jis su šeima buvo priverstas juos palikti. Jis nuo pat pradžių norėjo būti nepriklausomas rašytojas, tokiu ir tapo, kaip ir jo ketveriais metais vyresnis brolis Heinrichas. Broliai keletą mėnesių kartu praleido Italijoje. Būtent ten, Romoje, 1897 m. spalį, būdamas dvidešimt dvejų, Thomas Mannas pradėjo rašyti pirmąjį romaną. Tai buvo genialus kūrinys, vėliau jam pelnęs Nobelio premiją – „Budenbrokai. Šeimos žlugimas“. Iš esmės šioje šeimos ir jos verslo kronikoje pasakojama jo paties šeimos istorija, jo paties išgyvenimai ir patirtys, atvaizduoti gerai pažįstamoje jo gimtinės aplinkoje. Bet rašytojas iš šios medžiagos sukuria kai ką naujo, kitokio. Pasakodamas savo šeimos istoriją, jis iš tiesų pasakoja apie savo paties tapimą rašytoju. Sekdamas savo tėvų pėdsakais jis mėgina perprasti save patį. Protėvių mąstyme ir veiksmuose, jų konfliktuose, neišsipildimuose ir pralaimėjimuose glūdi dabarties sunkumų, problematikos šaknys. Šis romanas – savęs pažinimo ir išbandymo išraiška ir rezultatas.
Į tikras aplinkybes Mannas įpynė iš Nietzsche’s perimtą dekadanso, nuosmukio motyvą – nors jis visiškai neatitiko tos tikrovės, iš kurios autorius skolinosi. Net priešingai: „Budenbrokų“ vyksmo metu Liubeko ekonomika klestėjo. Tėvas likviduoti šeimos įmonę testamentu nurodė ne iš ekonominių sumetimų. Tačiau autoriui niekada ir nerūpėjo vien ištikimai atkartoti tikrovę – nei „Budenbrokuose“, nei kituose romanuose ar novelėse. Jis veikiau vadovavosi tokiu principu: „Ne gebėjimas išrasti, o gebėjimas įkvėpti dvasią [Beseelung] yra tai, kas iš tikrųjų apibrėžia rašytoją.“ Taip jis rašo savo poleminiame tekste „Bilse ir aš“ („Bilse und ich“) – svarbiausiame Manno poetikos dokumente. Dar viena jam nuo pat pradžių buvo aišku ir svarbu – tarnauti menui, „kuris gilus, bet visiems suprantamas, kuris paliečia ir aukštumas, ir tai, kas žema, kuris taip pat stipriai, nors ir skirtingais būdais, atima žadą ir žinantiesiems, ir paprastiesiems.“ Per visą savo kūrėjo kelią jis liko ištikimas šiam dvejopam meno idealui, jį brandindamas iki aukščiausio tobulumo: nuo „Mažojo pono Friedemanno“ iki „Apgautosios“, nuo „Karališkosios didenybės“ iki „Lotos Veimare“, tiek „Užburtame kalne“, tiek ypač „Juozapo“ tetralogijoje, bet ir „Daktare Fauste“. Nors „Budenbrokai“ jau buvo išleisti, po „Mirties Venecijoje“, vainikavusios ir užbaigusios Manno pirmąjį kūrybinį etapą, jo kūryba susilaukė pasaulinio pripažinimo. Jis žinojo, kad sukūrė šedevrą: „Viskas dera, sušoka į kristalą, ir jis tyras.“
Pirmojo pasaulinio karo pradžia jį užklupo netikėtai, kaip ir „miegalių vokietį“ „Užburtame kalne“. „Bet rimtai – argi nereikėtų gėdytis, kad taip visiškai nieko nenujautei ir nepastebėjai?“,– rašė jis laiške praėjus trims mėnesiams nuo karo pradžios. Parašė keletą propagandinių straipsnių, kuriais įsijungė į karo euforijos chorą ir atsidūrė garbingoje kompanijoje: Gerhartas Hauptmannas, Raineris Maria Rilke, Robertas Musilis – jo kolegų literatų, kurie anuomet entuziastingai sveikino karą, sąrašas ilgas. Jų buvo dauguma. Beveik iki pat keturiasdešimties metų Thomas Mannas savo mąstyme iš esmės vengė politikos. Juk buvo „valstybė-tėvas“, kurios pavaldiniu buvai ne be reikalo. Jos pakako, ji buvo autoritetas, suteikęs saugumo, kurį kiek sutrikdyti galėjo nebent kokia nuošali geležinkelio avarija. Ir tiek. „Politinė laisvė manęs visai nedomina“, – rašė jis broliui. Tai netikėtai pasikeitė 1914 m. rugpjūtį: estetas pirma kartą griebėsi politikos – ir ji jį užvaldė. Thomas Mannas ir politika – tai tas, atrodytų, nepatikimas, prieštaringas, bet neretai ir kovingas bei pranašiškas junginys, kuris, prikibęs prie jo kaip varnalėša, šalia rašymo lydėjo jį visą gyvenimą, žinoma, veikiamas to meto įvykių, apsunkintas visų pirma sąžinės graužaties, daugybės nesutarimų, kontroversijų, nesusipratimų ir abipusiai klaidingų vertinimų. Tačiau dar 1910 m. jis rašo: „Kiekvieno išskirtinės dvasios žmogaus dalyvavimas politikoje atrodo komplikuotas ir nepatikimas, nes prieštaros, į kurias jį įstumia laikmečio aktualijos, gali būti sutaikytos ir išsisprendžia tik ateityje.“ Thomas Mannas tikriausiai neįsivaizdavo – nors gal šiek tiek ir nujautė – kaip taikliai šis pastebėjimas, kuris iš tiesų buvo skirtas jo giminingai sielai Theodorui Fontane, pranašiškai nusakė ir jo paties būsimą padėtį.
Rašant „Užburtą kalną“, kuris pasirodė 1924 m. ir pelnė jam daugiausia tarptautinio pripažinimo, ne tik romane, bet ir pačiame autoriuje įvyksta virsmas, kurį jis pats pavadino perėjimu nuo individualumo prie visuomeniškumo. Pralaimėto karo ir revoliucinių pokario įvykių Vokietijoje, ypač Miunchene, patirtys vertė jį ieškoti naujos pozicijos. Jis atsisakė monarchistinės laikysenos, kurią dar prieš kelerius metus aistringai gynė „Nepolitiško asmens svarstymuose“, ir ėmė remti jaunąją Veimaro respubliką, nors niekada visiškai neišsižadėjo savo konservatyvios pasaulėžiūros. Paskutiniais Veimaro respublikos metais jis netgi agitavo už socialdemokratiją, nors demokratiją, kaip ir brolis Heinrichas, įsivaizdavo veikiau kaip iš viršaus nuleidžiamą viršpartinio elito demokratiją. Pasisakė už susitaikymą su Prancūzija. Ir svarbiausia: labai anksti, anksčiau nei dauguma, įžvelgė pavojus, kylančius iš naujos politinės krypties, pasivadinusios nacionalsocialistiniu judėjimu. Apie fašistų „svastikų beprotybę“ jis kalbėjo dar 1921 m. Mannas nenuilsdamas ir vis aštriau kritikavo jų politinį iracionalumą. Ir neišvengė pasekmių. Naciai su buhalterio kruopštumu fiksavo visus šio žymaus Vokietijos atstovo opozicinius veiksmus. Dar 1928 m. jų šūkiai skelbė: „Ateities tautinės valstybės vardan lieka viena apsivalymo priemonė – visų lizdo teršėjų deportacija į užsienį!“ Šiandien žinome, kad tai nebuvo tušti žodžiai.
Vis dėlto tais metais ne politinė kova buvo jo dvasinio, tai yra literatūrinio dėmesio centre, kad ir koks svarbus jam buvo angažavimasis valstybės politikai. Po „Užburto kalno“ jis pasišventė naujam ir, kaip paaiškėjo metams bėgant, labai plataus užmojo sumanymui – biblinės „Juozapo ir jo brolių“ istorijos perpasakojimui romano forma.
Nemaža dalis šio romano buvo užrašyta vasarnamyje Kuršių nerijoje, Nidoje. Thomas Mannas, kuriam visą gyvenimą buvo būtina savo akimis regėti tai, apie ką rašė, čia rado būtent tai, ko reikėjo. Kur dar jis būtų galėjęs įtaigiau perteikti jaunojo Juozapo karavano kelionę iš Jordano krašto per smėlio dykumas link Nilo, jei ne čia? Juk „Europos Sachara“, – kaip jis užrašė ant atviruko su didžiosios Nidos kopos vaizdu – čia buvo tiesiog už durų, pavyzdžiui, Tylos slėnyje. Įdėmiai skaitant „Juozapą“ galima aptikti aprašymų, kurie galėjo gimti tik iš tikrųjų stebint Kuršių nerijos gamtą, bet tikrai ne prie Nilo ar Egipto dykumoje. Pavyzdžiui, vis pasikartojantis spalvų žaismas ar vietomis vešliai apaugę pakrantės ruožai – tai vaizdai, atėję iš Kuršių nerijos, iš gilios vokiškos europinės kultūros versmės.
Susižavėjimo verta Thomas Manno kaip pasakotojo meistrystė „Juozapo“ tetralogijoje pasiekia savo viršūnę, sujungdama, psichologiškai nušviesdama ir pagilindama įvairių kultūrų mitus ir atskleisdama juos kaip žmonijos dvasios vienybės „subjektyviąją epopėją“ pagal Goethe’ę. Užrašyti šią legendą prireikė šešiolikos metų. Ir kokie tai buvo metai! 1925 m., kai Mannas pradėjo paruošiamuosius darbus, atrodė, kad Veimaro respublika stabilizuosis; po aštuonerių metų, 1933 m., kai pasirodė pirmoji tetralogijos dalis, ši respublika jau buvo tapusi istorija ir prasidėjo nenumaldomas vadinamojo Trečiojo Reicho su Adolfu Hitleriu priešaky žengimas į pražūtį; galiausiai, 1943 m., kai pasirodė paskutinė dalis, Hitlerio armija jau buvo sutriuškinta prie Stalingrado ir prasidėjo galutinė Vokietijos imperijos žlugimo fazė.
Neįvertinęs nacionalsocialistų ryžto užimti valdžią, kaip, beje, ir daugelis kitų, 1933 m. pradžioje Mannas visiškai neplanuotai, veikiau atsitiktinai, atsidūrė tremtyje Šveicarijoje. Po gastrolių po Olandiją ir Prancūziją, kur skaitė pranešimus, 1933 m. vasarį Mannas su žmona jau nebegrįžo namo. Iš pradžių Thomas Mannas vengė viešų politinių pareiškimų – jis nenorėjo prarasti Vokietijos skaitytojų. Ir iš tiesų tais metais jo grožiniai kūriniai Vokietijoje dar nebuvo uždrausti. Tačiau šalies viduje jau buvo pradėta jį persekioti: pagal planą įvykdyta jo namų Miunchene krata, konfiskuotas turtas, net paskelbtas „apsaugos arešto“ orderis, kuris neįvykdytas tik todėl, kad rašytojas nebegrįžo į Vokietiją. Buvo vykdoma jo ištrėmimo procedūra – tuo rūpinosi tie patys Miuncheno nacių parankiniai, kurie jau daug metų sistemingai ir įtariai stebėjo jo politinę veiklą ir ją kruopščiai registravo. Mannų „protokolininkas“ buvo liūdnai pagarsėjęs SS vadas Reinhardas Heydrichas, vėliau vadovavęs Berlyno Vanzės konferencijai ir tapęs vienu pagrindinių atsakingųjų už žydų žudynes. Heydricho akimis Thomas Mannas buvo „nevokiškas“.
1936 m. pradžioje Thomas Mannas galiausiai viešai ir aiškiai pasisakė esantis režimo priešininkas. Reichas į tai sureagavo Vokietijos pilietybės atėmimu, o Bonos universitetas panaikino 1919 m. Mannui suteiktą garbės daktaro vardą. Rašytojo atsakymas universitetui atviru laišku tapo žymiausiu jo politiniu manifestu.
„Jie (naciai) turi neįtikėtino įžūlumo tapatintis su Vokietija, nors galbūt jau netoli ta akimirka, kai vokiečių tauta visomis išgalėmis stengsis nebūti su jais tapatinama. <…>
Per šiuos metus, kai gyvenu egzilėje, kurią pavadinti savanoriška būtų pagražinimas, nes jei būčiau likęs Vokietijoje ar ten sugrįžęs, manęs jau turbūt nebebūtų gyvo, man ramybės nedavė apmąstymai apie tą keistą lemties klaidą, atvedusią mane į šią padėtį. Nė sapnuot nebūčiau susapnavęs, ir prie lopšio man niekas neišpranašavo, kad savo brandžius metus praleisiu būdamas emigrantas, iš namų išvarytas atstumtasis, skausmingai būtiname politiniame proteste. Nuo pat savo dvasinio gyvenimo pradžios jaučiausi esantis laimingas santarvėje su savo tautos sielos ypatumais, saugiame jos dvasinės tradicijos prieglobstyje. Man daug labiau tiktų reprezentuoti, o ne būti kankiniu, aš greičiau gimęs skleisti taurų džiugesį, nei kurstyti kovą ir neapykantą. Turėjo įvykti kažkas labai baisaus, kad mano gyvenimas klostytųsi taip neteisingai, taip nenatūraliai. Savo menkomis jėgomis mėginau sulaikyti tą klaikią klaidą – ir tuo pats užsitraukiau dalią, kurią dabar turiu išmokti suderinti su savo prigimtimi, kuri jai iš tiesų svetima.
Be abejo, tų valdančiųjų įniršį iššaukiau ne vien per pastaruosius ketverius metus, likdamas užsienyje, nenumaldomai reikšdamas savo pasišlykštėjimą. Užrūstinau juos gerokai anksčiau ir turėjau tai padaryti, nes anksčiau už šiandien viltį praradusią vokiečių visuomenę supratau, kas ir kokiu pavidalu tada ėmė kelti galvą. Kai Vokietija galiausiai iš tiesų atsidūrė jų rankose, ketinau tylėti; maniau, kad tiek paaukojęs esu nusipelnęs teisės į šią tylą, kuri man leistų išlaikyti tai, kas man be galo svarbu – ryšį su Vokietijos skaitytojais. Mano knygos, – taip sakiau sau, – parašytos vokiečiams, pirmiausia jiems; „pasaulis“ ir jo dėmesys man visada buvo tik malonus atsitiktinumas. Šios knygos yra abipusio ugdančio ryšio tarp tautos ir autoriaus produktas, jos remiasi prielaidomis, prie kurių susidarymo Vokietijoje pats prisidėjau. Tai trapūs ir saugotini ryšiai, ir nedera politikai leisti juos šiurkščiai nutraukti. Jei gimtinėje ir buvo nekantriųjų, kurie, patys nutildyti, galėjo laisvėje esančiajam priekaištauti už tylą, vyliausi, kad didžioji dauguma supras mano susilaikymą, netgi už jį padėkos.
Tokie buvo mano ketinimai. Jie buvo neįgyvendinami. Nebūčiau galėjęs nei gyventi, nei dirbti – būčiau uždusęs, jei nebūčiau kartkartėmis, kaip sakydavo senovės tautos, „nusiplovęs širdies“, laikas nuo laiko atvirai išreiškęs savo neišmatuojamos paniekos tam, kas tariant niekingus žodžius ir darant dar niekingesnius darbus vyko tėvynėje. Pelnytai ar ne, bet mano vardą pasaulis jau sieja su tokio vokiškumo, kurį myli ir gerbia, sąvoka; tad tai, kad būtent aš ryžtingai pasisakyčiau prieš grubų iškraipymą, kurį šis vokiškumas dabar patiria, tapo reikalavimu, trikdančiai įsiskverbiančiu į visas nevaržomas mano kūrybines svajas, kurioms būčiau taip mielai atsidavęs. Tai reikalavimas, kurį sunku atmesti žmogui, kuriam visada buvo duota išsakyti save, išsilaisvinti žodžiais, kuriam patirtis visada ėjo išvien su apvalančia ir išsaugojančia kalba. <…>
Vokiečių rašytojas, per kalbą įpratęs prie atsakomybės; vokietis, kurio patriotizmas – galbūt naiviai – reiškėsi tikėjimu neprilygstamu moraliniu svarbumu to, kas vyksta Vokietijoje, – turėjo tylėti, visiškaitylėti apie visą tą neatperkamą blogį, kuris mano šalyje kasdien daromas kūnams, sieloms ir protams, teisei ir tiesai, žmonėms ir žmogiškumui? Apie siaubingą grėsmę, kurią žemynui kelia tas žmoniškumą naikinantis režimas, gyvenantis nesuvokiamoje nežinioje apie tai, kokia valanda išmušė pasauliui? Tai buvo neįmanoma. Ir taip, priešingai nei buvau sumanęs, gimė pareiškimai, neišvengiamai poziciją išreiškiantys gestai, kurie dabar ir privedė prie šio absurdiško ir apgailėtino mano tautinės ekskomunikacijos akto.“
Šis „Susirašinėjimas su Bona“ iškart pasklido po visą pasaulį ir net slapta buvo platinamas pačiame Reiche.
1938 m., atvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, kur nuo šiol ketino gyventi, jis anglų kalba patikino „New York Times“ žurnalistui: „Vokietija yra ten, kur esu aš.“ Tai svarbu įsisąmoninti: vokiečių rašytojas, atsidūręs anapus vandenyno, svetimoje šalyje svetima kalba pareiškė esąs kitos Vokietijos atstovas – ne iš perdėto pasitikėjimo savimi, bet suvokdamas tai kaip savo lemtį ir uždavinį. Šią užduotį jis vykdė su aistringu atsidavimu ir įtaiga. Per Amerikoje praleistus metus, paženklintus „politinių klajojančio pamokslininko“ kalbų, nesuskaičiuojamų viešų pasirodymų ir mėnesinių prakalbų į „vokiečių klausytojus“, jis įgyvendino išsikeltą siekį tapti dvasiniu vokiečių opozicijos vedliu. Nes nepaisant didžiulio gebėjimo prisitaikyti ir noro pritapti svetimoje kalbinėje ir kultūrinėje aplinkoje jo dvasiniais namais išliko vokiečių kalba ir Vokietija – kaip ir jo rašymo kalba net ir Amerikoje liko vokiečių. „Kai rašiau vokiškai, galėjau įsivaizduoti, kad esu tėvynėje“, – yra sakęs kitas emigrantas, Heinrichas Heine, būdamas egzilėje Paryžiuje. Tą patį būtų galėjęs pasakyti ir Thomas Mannas. Kai 1945 m. fašizmas buvo nugalėtas, rašytojas sakydamas kalbą JAV Kongreso bibliotekoje Vašingtone išreiškė „tam tikrą solidarumą – žinoma, ne su naciais, bet su vokiečių tautos nelaime.“ Ir pridūrė: „Niekas, ką bandžiau Jums pasakyti ar probėgšmais užsiminti apie Vokietiją, neatėjo iš susvetimėjusio, šalto, abejingo žinojimo; visa tai yra manyje pačiame, visa tai esu išgyvenęs savo kailiu.“ Čia svarbu nepraleisti pro akis ir nesuprasti klaidingai vieno dalyko: kai jis kalbėjo apie Vokietiją, jis omenyje aišku turėjo ne nacionalistinę, o „europietiškąją Vokietiją“ – ir tai darė ne nuo 1953 m., kai šią, mūsų dienomis vėl aktualią frazę jis ištarė kalboje Hamburgo studentams, bet dar gerokai anksčiau – dar Veimaro Respublikos laikais.
Vokietija ir vokiečiai – net ir svetur jie nepaleido Manno ne tik kaip politinių tekstų autoriaus, bet ir kaip menininko – užbaigus „Juozapą“ jo kito romano pagrindine tema tapo archetipiškai vokiškas motyvas: Faustas. Šiuolaikinis Faustas jam buvo menininkas, velniui parsidavęs muzikas. Kaip ir ankstesniuose kūriniuose pagrindinis motyvas čia pinasi su daugybe kitų: svaigulio ir proto neigimo, kartu – politikos, fašizmo motyvais, galiausiai susisiejančiais su liūdna Vokietijos lemtimi. Manno „skausmo knygai“, kaip pats ją vadinęs, būdinga sudėtinga, rafinuota montažo technika. Vos tik pasirodęs 1947 m. romanas Vokietijoje sukėlė aršias diskusijas – ypač dėl romano veiksmo sąsajų su Vokietijos lemtimi ir žlugimu. Tuo metu, kai Vokietija ėmė atsigauti po karo, kalbos apie žlugimą nebuvo pageidaujamos. Žmonės pasigedo „pozityvumo“ ir priešinosi skausmingai analizei.
Kai Thomas Mannas 1949 m., minint Goethe’s 200-ąsias gimimo metines, pirmą kartą po 1933 m. vėl įkėlė koją į Vokietijos žemę ir aplankė abu Goethe’s miestus – ir Frankfurtą, ir Veimarą Tiuringijoje – pasigirdo aštrių polemikų. Vokietijos rytuose jis buvo giriamas už antifašizmą, čia mėginta jį pasisavinti pasitelkus klaidingai suprastą, bet ir iš esmės dviprasmišką, nes iš konteksto išimtą citatą apie „pamatinį antikomunizmo kvailumą“. Vakarų Vokietijoje jis buvo aršiai puolamas už tai, kad manė esant teisinga aplankyti ir sovietinę zoną. Thomas Mannas mėgino gintis: „Aš nepripažįstu jokių zonų. Mano vizitas skirtas Vokietijai kaip visumai, o ne kokiam nors okupaciniam sektoriui. Kas dar, jei ne nepriklausomas rašytojas, kurio tikrieji namai yra laisvoji vokiečių kalba, galėtų geriau laiduoti ir įkūnyti Vokietijos vienybę?“ Šiandien sunku suvokti, kaip tokie žodžiai galėjo sukelti tokį stiprų pasipriešinimą. Bet tai buvo Šaltojo karo pradžia. O kiekvienas, kuris kalbėdamas apie Vokietijos vienybę turėjo omenyje ir sovietų okupacinę zoną, buvo įtariamas simpatizuojantis komunistams. Pastarieji vėlgi nepastebėjo arba nenorėjo pastebėti, kad rašytojui iš tiesų rūpėjo tik viena – „sutaikyti ir į aukštesnę vienybę perkelti tas priešybes, kurios skiria dvi pasaulio puses“, nė neketinant nusilenkti komunistinei ideologijai.
Skaitydamas paskaitą Zalcburgo „Mozarteum“ universitete 1952 m. rudenį Thomas Mannas iškėlė savo santykio su komunizmu temą ir netiesiogiai atsakė į jam mestus kaltinimus esant komunistu:
„Aš labai prastai tinku komunisto vaidmeniui – mano kūriniuose apstu visų tų ydų, kuriomis komunizmas šlykštisi: formalizmo, psichologizmo, dekadentinių polinkių ir visa ko kito, nepamirškime humoro ir tam tikros silpnybės sakyti tiesą – juk tiesos meilė besąlygiškai šališkiems atrodo kaip silpnybė. Ir vis dėlto reikia skirti dalykus. Komunizmas yra idėja, kurios šaknys siekia giliau nei marksizmas ar stalinizmas ir kurios grynasis įgyvendinimas vėl ir vėl iškils žmonijai kaip reikalavimas ir uždavinys. O fašizmas yra ne idėja, o blogis, kuriam, tikiuosi, jokia tauta, nei didelė, nei maža, daugiau niekada nepasiduos. Būtent jis savo pergalėmis ir ne tokiu, kokio buvo tikėtasi, pralaimėjimu vis labiau stūmė mane į kairiąją socialinės filosofijos pusę ir iš tiesų laikinai pavertė mane klajojančiu demokratijos pamokslininku – tai vaidmuo, kurio komiškumą aš mačiau nuolat, net ir tada, kai karščiausiai troškau Hitlerio žlugimo.“
1955 m., praėjus trejiems metams, kai minint Schillerio jubiliejų jis vėl aplankė ir Vakarų, ir Rytų Vokietiją, aistros, bent jau jo asmens atžvilgiu, jau buvo nuslūgusios. 1952 m. Thomas Mannas paliko Jungtines Amerikos Valstijas, kurių piliečiu tapo 1944 m. „Netikėtai“, – kaip jis pats vėliau pastebėjo, – nes „tai dvasinis faktas, kad kuo ilgiau gyvenau ten, JAV, tuo aiškiau suvokiau savo europietiškumą, ir nepaisant pačių patogiausių gyvenimo sąlygų mano jau pažengęs amžius vis labiau žadino beveik baimingą troškimą sugrįžti į senąją žemę, kurioje kada nors norėčiau amžiams atgulti.“ Buvo dar vienas dalykas, apkartinęs jam gyvenimą Naujajame pasaulyje: vis stiprėjantis politikos posūkis į dešinę, kuris jam priminė Vokietiją prieš 1933 m. Todėl vienos viešnagės Europoje metu jis nusprendė į JAV nebegrįžti ir apsigyveno Šveicarijoje. Ten ir gimė romanas „Išrinktasis“ – pasakojimas apie statinėje rastą kūdikį, tapusį popiežiumi Grigaliumi. Žvelgdamas į šį romaną, Thomas Mannas apibendrino:
„Aš nieko prieš būti pavėlavėliu, paskutiniuoju, užbaigiančiuoju, ir netikiu, kad po manęs ši istorija ar Juozapo istorijos dar bus kada nors papasakotos. Kai buvau visai jaunas, leidau mažajam Hano Bundebrokui po šeimos geneologiniu medžiu nubrėžti ilgą brūkšnį. Už tai baramas jis sumikčiojo: „Aš maniau – aš maniau – daugiau jau nieko nebebus.“ Man atrodo, kad daugiau nieko ir nebebus. Mūsų dabartinė literatūra, pačios vertingiausios ir giliausios jos apraiškos, man dažnai atrodo tarsi atsisveikinimas, skubotas vakarų pasaulio mito prisiminimas, paskutinis iššaukimas ir apibendrinimas – prieš apgaubiant nakčiai, galbūt ilgajai nakčiai, ir giliai užmarščiai. Toks kūrinėlis kaip šis – tai vėlyvoji kultūra, iškylanti prieš stojant barbarybei, ją laikmetis stebi jau kone svetimomis akimis. Bet jei į senovę ir pamaldumą, į legendą žvelgiama su parodijos šypsena, tai ta šypsena veikiau melancholiška, o ne pašaipi, ir šis žaismingo stiliaus romanas, ši galutinė legendos forma, savo tyra rimtimi išlaiko religinę šerdį, krikščioniškumą, nuodėmės ir malonės idėją.“
Šitaip rašo žmogus pabaigoje gyvenimo, kurį jaučia kaip pernelyg užsitęsusį. Jis nedrąsiai ir baimingai žvelgia į ateitį – tiek į žmonijos, tiek į savo asmeninę. And my ending is despair – šią Šekspyro eilutę jis nepavargdavo kartoti paskutiniais gyvenimo mėnesiais. Tačiau šviesesnėmis akimirkomis vis dėlto apsireikšdavo viltis, iškildavo sąvoka, kuri ir „Išrinktajame“ tampa centrine sąvoka ir išganingu žodžiu – malonė.
Garsiojoje studentams Hamburge 1953 m. birželį pasakytoje kalboje, kurioje Thomas Mannas išpranašavo Vokietijos susivienijimą ir apibūdino jos vaidmenį būsimoje Europoje, „malonė“ tampa tarsi visų būsimų žmonijos galimybių burtažodžiu. O kokia gi dar gali būti malonė, jei ne dieviškoji? Tik apie ją jis galėjo kalbėti, dėl to abejonės nėra. Tai jai žmogus turėtų atsiduoti ir gyventi taip, kad jos neprarastų. Kaip labai jam reikėjo paskatinimo iš išorės, padrąsinimo, kuris patvirtintų ir pakylėtų šias mintis, rodo dienoraščio įrašas iš 1953 m. gegužės 1 d., kuriame jis aprašo kelionės į Romą ir privačios audiencijos pas popiežių Pijų įspūdžius:
„Trečiadienis, balandžio 29 d. – speciali audiencija pas Pijų XII, jautriausias ir stipriausias įspūdis, kuris keistai giliai manyje tebeveikia. Raudonai išmuštuose prieškambariuose sutikau Hutchinsą ir Mortimerį Adlerį, šie turėjo palaukti, kol mane priims vieną. Audiencija stovimomis. Prie manęs žengia balta popiežiaus figūra. Sujaudintas priklaupimas ir padėka už malonę. Ilgai laikė mano ranką. Apie mano vizito Romoje tikslą ir įspūdžius apie miestą, kuriame vaikštai per amžius. Apie Vokietiją, matyt, laimingiausią jos laikotarpį, ir susivienijimą, kurio ilgainiui galima tikėtis. Vartburgo pilis, jo žodis apie ją ir religinio pasaulio vienybę. Klūpėjau ne prieš žmogų ar politiką, o prieš baltą, švelnią dvasingumo ikoną [das geistlich milde Idol], įkūnijančią du vakarietiškosios civilizacijos tūkstantmečius. Atsisveikinant – nedidelio atminimo medalio įteikimas. „Nežinau, ar galėčiau Jums atminimui…“ Ištiesia ranką. „Ar tai Žvejo žiedas? Ar galiu jį pabučiuoti?“ Taip ir padariau. Palankūs žodžiai apie mano darbus ir atsisveikinimas. Kelią atgal rodė kamerdineriai purpuriniais šilkiniais apsiaustais. <…> Panašus santykis su katalikų bažnyčia kaip su komunizmu. Nė žodžio nei prieš vieną! Tegul kiti uoliai ginčijasi ir bijo teokratijos ar cenzūros.“
„Jautriausias ir stipriausias įspūdis, kuris keistai giliai manyje tebeveikia.“ Taip Thomas Mannas apibūdina savo susitikimą su popiežiumi. Ne pasaulinė šlovė, ne skaitytojų meilė ir pagarba, ne susitikimai su pasaulio galingaisiais ir ne įvairiausi apdovanojimai, kuriais buvo dosniai apdalintas per gyvenimą, buvo tai, apie ką jis galvojo gyvenimo pabaigoje, o ta valanda, kai buvo arti baltosios popiežiaus figūros, „švelnios dvasingumo ikonos“.
Tai, ką pavaizdavo „Išrinktajame“, jam tapo tikrove. Tad reta laimė teko autoriui, kuris pats buvo išrinktasis ir išskirtinis, kuriam jo paties polinkiai ir menininko nepriklausomybė trukdė eiti tiesiu dorųjų, šviesiaplaukių ir mėlynakių keliu – ir kuris šį kelią pats laikė nuodėmingu. Kaltę jis išpirko šešiasdešimčia tarnystės prie rašomojo stalo metų, mums visiems palikdamas kūrinius, kuriems sunku rasti lygių pasaulyje. Juose jis aprašė žmogiškumą, pats mažai jį patirdamas – tai dalis jo išpirkos. O dabar Romoje jis sulaukė malonės ženklo – žinoma, simbolinio, bet Mannas buvo atviras jo tiesai ir priėmė jį su dėkingumu.
Paskutinis jo kūrinys, „Avantiūristo Felikso Krulio prisipažinimai“, kurio ištakos siekia dar 1910 m., išleistas nebaigtas likus metams iki jo mirties. Už jį Mannas dar kartą – paskutinį – susilaukė didelės literatūrinės sėkmės, kuri jį netgi, regis, nustebino. Kūrinyje dar kartą su suvereniu džiugesiu perteikiamas tikrovės ir regimybės žaismas, kuris kaip leitmotyvas driekiasi per visą jo kūrybą. Pro parodijos šydą dar kratą išnyra jo paties portretas.
1955 m. vasarį jis dar spėjo kartu su žmona Katia atšvęsti auksines vestuves ir dar kartą aplankyti gimtąjį miestą Liubeką. Šis savo žymiausiam sūnui suteikė garbės piliečio vardą.
Pabaiga jam buvo gailestinga. Thomas Mannas mirė 1955 m. rugpjūčio 12 d. Paskutinis jo dienoraščio įrašas iš Ciuricho kantono ligoninės, datuotas liepos 29 d., mirga gęstančia žaismingo daugiaprasmiškumo šviesa: „Palieku nežiniai, kiek dar truks ši būtis. Pamažu ji išsisklaidys.“ [„Lasse mir´s im Unklaren, wie lange dies Dasein währen wird. Langsam wird es sich lichten.“]
Kai 1955 m. rugpjūtį Thomas Mannas buvo palaidotas Kilchberge, aukštai virš Ciuricho ežero, atėjo pabaiga išsipildžiusiam jo mirtingo gyvenimo sapnui, bet anaiptol ne negęstančiai literatūrinei jo šlovei. Ji neblėsta, tiek Vokietijoje, tiek visame pasaulyje. Kaip kadaise yra sakęs, tai buvo „svajonė be ironijos“, apie kurią dar būdamas jaunuolis mąstė su kone išdidžia nuojauta:
Svajoklis vaikiškas ir silpnas aš esu,
Ir žvilgsnis mano klaidžioja bergždžiai,
Svyruodamas kiekvieną tvirtą ranką aš stveriu.
Ir vis dėlto yra viltis, rusenanti giliai,
Kad tai, ką aš galvojau ir jaučiau,
Šlovės vardu iš lūpų lūpom kada nors keliaus.
Jau skamba tyliai mano vardas vis plačiau,
Jau taria jį kai kas su tonu pritarimo –
Protingi žmonės tai, jie turi suvokimo.
Naktim dažnai išvaiko man miegus
Svajonė apie lauro vainikėlį,
Papuošiantį man galvą kada nors
Už šį bei tą, ką sugebėjau.
Iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Žukauskaitė.
[1] Antano Gailiaus vertimas
[2] Valio Drazdausko vertimas