Prof. Dr. Jana D. Javakhishvili (Ilia State University, Tbilisis, Sakartvelas)

Santrauka

Šiame straipsnyje apmąstoma, kaip kolektyvinės traumos patirtis gali būti destruktyvios politinės vadovybės panaudota populizmui, suvokiamam kaip politinė strategija. Pristatomi dviejų atvejų tyrimai. Pirmuoju atveju tiriama, kaip neapdorotos kolektyvinės traumos patirtys išnaudojamos populistinio politinio lyderio šiuolaikinėje Rusijoje, siekiant politinės mobilizacijos. Antruoju atveju svarstoma, kaip Rusijos hibridinio karo taktika Sakartvelo respublikoje pasinaudoja neapdorotomis kolektyvinėmis traumomis ir išnaudoja šalies politinės vadovybės kultūrinį ir antisisteminį populizmą. Analizė atskleidžia, kad nesuvirškintos kolektyvinės trauminės patirtys sukuria derlingą dirvą populistinėms manipuliacijoms, o veikiant destruktyviai politinei vadovybei, gali privesti šalį / visuomenę prie piktybinių sociopolitinės padarinių, įskaitant karą.

Įvadas

Didelių grupių[1] neapdorotos kolektyvinės trauminės patirties, priklausomai nuo politinės vadovybės (konstruktyvios arba destruktyvios) ir sąmoningų arba nesąmoningų sekėjų troškimų ir poreikių (Volkan, 2019) gali virsti tautos augimo ir raidos stimulu arba tapti didelės narciziško regreso rizikos veiksniu (Volkan, 2009). Pirmuoju atveju procesas pagrįstas autentišku gedulu dėl kolektyvinės traumos, skausmingų trauminių patirčių prasmės įžvalgomis ir atitinkamomis pamokomis, kurios leis ir įkvėps didelę grupę darbuotis, kad aplinkinis pasaulis pasidarytų geresnis gyventi (Hopper, 2003; Volkan, 2007). Priešingai, neapdorota kolektyvinė trauma gali būti destruktyvaus politinio lyderio panaudota politinėms manipuliacijoms (Volkan, 1997; Volkan & Javakhishvili, 2022; Kyle & Gultchin, 2018). Šiame straipsnyje apmąstoma tokia nesveika raida, remiantis šiuolaikinės Rusijos ir jos hibridinio karo prieš Sakartvelo respubliką pavyzdžiais.

Pirmojoje straipsnio dalyje aprašomi psichosociopolitiniai reiškiniai, veikiantys didelės grupės dinamiką po kolektyvinės traumatinės patirties. Antroji straipsnio dalis skirta išanalizuoti, kaip neapdorotos visuomeninės traumos populistiškai išnaudojamos Rusijos politinės vadovybės. Trečiojoje dalyje nušviečiama, kaip Rusijos hibridinis karas Sakartvelo respublikoje remiasi neapdorotomis kolektyvinėmis traumomis ir išnaudoja kultūrinį ir antisisteminį populizmą (Kyle & Gultchin, 2018), praktikuojamą šalies vyriausybės. Paskutiniojoje dalyje iš analizės daromos išvados.

Atsižvelgiant į tai, kad tarp skirtingų populizmo sampratų esama teorinių skirtumų – ar jis laikomas politine strategija (Jansen, 2011), politine ideologija (pvz., Mulde, 2004) ar politiniu stiliumi (pvz., Panizza, 2005), šiame straipsnyje, remiantis šių trijų teorinių sampratų bendrybėmis (Gidron & Bonikowski, 2013) taikoma holistinė šio reiškinio vizija, daugiausiai dėmesio skiriant populizmui kaip politiniai strategijai (implikuojančiai tam tikrą politinę ideologiją ir stilių).

1. Didelių grupių trauminės patirtys ir susiję psichosociopolitiniai reiškiniai

Psichosociopolitinių reiškinių, pristatomų šiame skyriuje, apibrėžimas pagrįstas idėjomis psichoanalitikų, savo teorijas paskyrusių grupių pasąmoninio gyvenimo tyrinėjimams (Bion, 1961), o ypač didelių grupių (Hopper, 2003; Volkan, 1997; Volkan, 2002; Volkan, 2006; Volkan, 2009; Volkan, 2013). Remiantis tomis teorijomis, pateikiamas paveikslas, kaip gali vystytis didelės grupės / tautos sociopolitinis gyvenimas po kolektyvinių trauminių patirčių, susijusių su žmogaus sukeltomis katastrofomis / smurtu.

Kai karta, tiesiogiai susidūrusi su kolektyvinėmis trauminėmis patirtimis, nepajėgia autentiškai išgedėti jų sukelto sielvarto ir jo užbaigti, nesuvirškinta trauma perduodama, arba, kaip Volkanas vadina, įteikiama (Volkan, 1997) kitai kartai kaip „nebaigtas reikalas“, ir įpareigojama jį užbaigti. Jei kita karta taip pat nesusitvarko su tokiu paveldu, trauma persiduoda dar kitai kartai, tampa kolektyvinių naratyvų dalimi ir formuoja didelės grupės tapatybę. Duomenys rodo, kad iš kartos į kartą gali būti perduodamos ne tik traumos, bet ir atsparumas, padedantis įveikti skausmingą praeitį (Kazlauskas et al, 2017).

Esminį vaidmenį, įveikiant skausmingą praeitį, vaidina gedulas (Klein, 1975; Hopper, 2003; Volkan, 2006). Kai negali vykti autentiškas kolektyvinio gedulo procesas, kolektyvinės trauminės patirtys lieka neišgedėtos ir yra perduodamos kitai kartai. Jeigu kolektyvinė trauma susijusi su žmogaus sukelta katastrofa / smurtu, situacijoje tikėtinas „aukos-agresoriaus-stebėtojo“ trikampis (Hopper, 2003); vienas iš galimų scenarijų čia yra, kad stebėtojas imasi gelbėtojo vaidmens, ir tuomet trikampis virsta vadinamuoju „Bermudų trikampiu“ (Berne, 1964). Ericas Berne’as šią metaforą pasitelkė rodydamas, kad „Bermudų“ tipo santykiuose nėra išeities ar pabaigos. Tokiais atvejais gali vykti vadinamasis „patologinis gedulas“. Earlas Hopperis aprašo tris neautentiško gedulo pobūdžius (ibid):

Sentimentalus gedulas – kai susidūrusieji su trauminėmis patirtimis save laiko aukomis (nuskriaustomis agresoriaus) ir savęs gaili; tai gali atsiskleisti tiesiogiai – pvz., sentimentaliais šūksniais, arba netiesiogiai – per meną, poeziją, paminklus, atminties strategijas etc.

Kerštingas gedulas – kai patyrusieji traumą reikalauja keršto. Keršto taikinys gali būti agresorius, bet gali būti ir kitas objektas, lengviau pasiekiamas individui / grupei / bendruomenei / visuomenei, į kurį projektuojamas priešo vaizdinys.

– Pergalingas gedulas – kai netektis suvokiama kaip pergalė, ir vietoje gedulo individas / grupė / bendruomenė / visuomenė ją švenčia.

Priešingai negu neautentiškas, autentiškas gedulas yra dukreiptas praeities įveikai. Jeigu trauma susijusi su žmogaus smurtu ir todėl implikuoja aukos-agresoriaus-stebėtojo trikampį, tam tikros išankstinės sąlygos autentišką gedulą palengvina. Konkrečiai, agresorius turi prisipažinti (nesvarbu, nuoširdžiai ar ne) prasikaltęs; stebėtojas turi paliudyti ir patvirtinti, kad tai, ką agresorius padarė aukai / išgyvenusiajam, tikrai įvyko; auka / išgyvenusysis turi gauti moralinę, materialinę ir procedūrinę kompensaciją / satisfakciją (Lederach, 1995) už savo kančias. Visuomeniniai autentiško gedulo procesai apima daug bėgių / dimensijų, sinergiškai veikiančių tarpusavyje (Javakhishvili, 2018; Hopper, 2003; Volkan, 2006):

Teisingumas: atitinkami teisiniai procesai, kaip kriminalinis tyrimas, liustracija, teismas, jei įmanoma, pereinamasis ar atkuriamasis teisingumas, palaikomas atitinkamų institucinių mechanizmų kūrimo, pvz., tiesos ir susitaikymo komitetų etc.

Moksliniai tyrimai ir publikacijos: praeities tyrinėjimas iš istorinės, politinės, ekonominės, socialinės ar kitos aktualios mokslinės pozicijos, padarant atitinkamas išvadas apie išmoktas pamokas, skelbiant duomenis etc.

Įamžinimo politika: priespaudos ir kančių istorijos įamžinimas, o taip pat išmoktos pamokos skirtingomis priemonėmis: muziejais, knygomis, daile, parodomis, muzika, paminklais, etc.

Visa tai padeda informuoti visuomenę, palaikyti įtraukias viešas diskusijas, išvesti išmoktas pamokas, o remiantis tuo, formuoti konstruktyvų, prasmingą viešąjį diskursą, padedantį užkirsti kelią smurtui ateityje.

Jei politinė vadovybė ir visuomenė turi geros valios praeičiai įveikti, visi aukščiau išvardyti konstruktyvūs procesai gali įvykti, o apdorota kolektyvinė trauminė patirtis tapti potrauminio augimo, raidos ir visuomenės gerovės fonu (Volkan, 2007). Nors esama daug kliūčių, trukdančių rastis gerai valiai, įveikiant skausmingą praeitį; tarp jų kaltė ir gėda, susijusios su agresorių prasižengimais, stebėtojų negebėjimas užkirsti kelią žiaurumui, išgyvenusiųjų bejėgiškumas.

Jei nėra geros valios praeičiai įveikti, dar aktualesnis pasidaro Faulknerio posakis, kad „praeitis niekada nemiršta. Ji net nepraeina“. Tokiu atveju visuomenės diskurse įsivyrauja pažeminimo, bejėgiškumo, įniršio, kartėlio ir anihiliacijos baimės jausmai, ir visuomenė ima gyventi išlikimo režimu ir stagnacija (Hopper, 2003; Volkan, 1997; Javakhishvili, 2014; Javakhishvili, 2018). Tokiu atveju visuomenės gyvenimą labiausiai valdo pagrindinės prielaidos apie tai, kas gali padėti išlikti (Bion, 1961; Hopper, 2003):

Priklausomybės pagrindinė prielaida reiškia, kad visuomenė ieško gelbėtojo, mesijo; kai toks lyderis aptinkamas / atsiranda, sekėjai visą atsakomybę už savo išlikimą sukrauna ant lyderio pečių. Sekėjai jaučiasi bejėgiai ir nieko nesugebantys, o „gelbėtojas“ (lyderis) laikomas visagaliu ir išradingu. Kartu grupė tokiam visagaliui ir išradingam lyderiui pavydi. Tai atitinka Melanie Klein žmogaus raidos eigos paranoidinę-schizoidinę poziciją (Klein, 1975) ir atspindi didelės grupės nebrandumą. Kai lyderiui nepavyksta patenkinti nerealistiškų sekėjų lūkesčių, dalis visuomenės lyderiu nusivilia, ieško ir randa alternatyvų lyderį; šiuo etapu pavydas lyderiui virsta neapykanta, ir šitaip pradeda klostytis kovos ir bėgimo (fight & flight, F & F) pagrindinė prielaida.

− F & F pagrindinė prielaida dalija visuomenę į dvi dalis, kovojančias tarpusavyje, ir laikomasi prielaidos, kad jei kita pusė išnyktų (pvz., būtų išnaikinta), tai padėtų visuomenei išlikti. Daug energijos skiriama priešiškumui ir vidinėms kovoms, o ne raidai.

Poravimosi pagrindinė prielaida laikosi prielaidos, kad didelė grupė išliks, jeigu augs / plėsis; todėl grupėje / visuomenėje skatinamas flirtas, seksualiniai santykiai, vedybos ir vaikų gimdymas.

Nevientisumo pagrindinė prielaida, anot Earlo Hopperio, sukelia primityviausią visuomenės dinamikos režimą. Ji reiškia kraštutinius nulinės sumos mentaliteto pavidalus (Rozicka-Tran et al, 2015) ir visuomenės fragmentavimąsi į daug subgrupių – nekenčiančių viena kitos, kovojančių ir siekiančių viena kitą išnaikinti (simboliškai arba fiziškai). Todėl įsivyrauja netolerancijos ir neapykantos kultūra, visuomenės institutai tinkamai nefunkcionuoja, ir visuomenės gyvenimas stagnuoja.

Normalios visuomenės dinamikos atveju visos šios pagrindinės prielaidos pasirodo trumpą laiką – juos keičiasi tarpusavyje, o svarbiausia, pasitraukia ir užleidžia vietą vadinamajam darbo grupių visuomenės dinamikos režimui (Bion, 1961). Darbo grupių režimas reiškia, kad visuomenė susivienija konstruktyviai savanoriškai misijai / užduočiai, ir įsivyrauja solidarumo, tolerancijos ir bendradarbiavimo kultūra (Hopper, 2003). Bet jei grupę slegia neišgedėtas sielvartas, taigi, neapdorota kolektyvinė trauma, ji gali nepereiti į darbo grupių režimą ir užstrigti pagrindinėmis prielaidomis pagrįstoje visuomenės dinamikoje. Tai gali sukelti ir tuo pat metu rodyti visuomenės regresą į ankstyviausius raidos etapus. Volkanas aprašo lyderio – sekėjų santykių bruožus narciziško didelės grupės regreso atveju (Volkan, 2009):

– Lyderio manipuliacija, aitrinant visuomenės traumą ar ją konstruojant

– Susitelkimas apie lyderį, atsižadant tam tikrų savo individualumo aspektų

– Masinės introjekcijos – visuomenė „suvalgo“ (nekritiškai priima) propagandą, skleidžiamą politinio lyderio / elito

– Masinės projekcijos – savo nepageidaujamas, užgniaužtas „blogąsias“ dalis grupė projektuoja į „kitą“

– Ribų tarp skirtingų didelės grupės subgrupių prichologizavimas, dėl kurio smulkūs skirtumai virsta didelėmis problemomis, kurių negalima toleruoti

– Remiantis visu tuo – susiskaldymas į „mus“ (lyderį ir jo / jos sekėjus) ir „juos“ (kitą grupę, į kurią projektuojamas priešo vaizdinys).

Aukščiau aprašytas procesas sukuria derlingą dirbą populizmui ir politinėms manipuliacijoms, o kartu jis vystosi kaip populizmo ir politinių manipuliacijų išdava, taigi, susidaro užburtas ratas, kuriame kyla didelė smurto rizika, įskaitant karinius antpuolius ir įvairių rūšių karą (mūsų laikais įskaitant ir hibridinį).

2. Kolektyvinių traumų išnaudojimas: Rusijos atvejis

2.1 Neapdorotos XX a. traumos

Garsus Rusijos žurnalistas Vladimiras Jakovlevas, kurio senelis buvo KGB karininkas, o močiutė – KGB užverbuota agentė provokatorė, ištyręs savo šeimos istoriją, sužinojęs tiesą ir neįstengdamas su ja susitaikyti, rašo[2]:

„Mokyklose mums pasakojo apie vokiečių fašistų įvykdytus žiaurumus. Universitetuose – apie kinų Raudonosios gvardijos ar Kambodžos Raudonųjų chmerų įvykdytus žiaurumas. Bet mūsų mokytojai pamiršu mums papasakoti, kad siaubingiausias genocidas žmonijos istorijoje, neprilygstamo masto ir trukmės, įvyko ne Vokietijoje, Kinijoje ar Kambodžoje, bet mūsų pačių šalyje. Ir šį siaubą išgyveno ne kinai ar korėjiečiai, bet trys jūsų pačių šeimos kartos. Mums dažnai rodosi, kad geriausias būdas apsisaugoti nuo praeities yra jos nežinoti. Bet iš tikrųjų tai dar blogiau. Tai, ko nežinome, vis tiek mus veikia per vaikystės prisiminimus, santykius su tėvais. Nežinodami to poveikio tiesiog nesuvokiame, todėl esame bejėgiai jam pasipriešinti… Nesvarbu, kas konkrečiai kiekvienam iš mūsų įkūnija šias baimes, ką tiksliai kiekvienas iš mūsų šiandien suvokia kaip grėsmę – Ameriką, Kremlių, ukrainą, homoseksualus, turkus, „iškrypusią“ Europą, penktąją koloną… Svarbu tai, ar suprantame, kaip labai mūsų šiandienės asmeninės baimės, mūsų asmeniškas išorinės grėsmės jausmas tėra praeities pamėklės, kurias egzistuojant mums taip baisu pripažinti.“

Jakovlevas kalba apie traumą, susijusią su sovietų represijomis ir totalitariniu režimu, kuris Rusijoje nepripažįstamas ir neįveiktas, nors anot ekspertų vertinimų, Sovietų sąjungoje represuota mažiausiai 11 milijonų[3] (Roginski & Zhmekova, 2016). Prezidentaujant Jelcinui, imtasi tam tikrų žingsnių praeičiai įveikti. Pavyzdžiui, nevyriausybinė organizacija „Memorial“[4], įkurta represijas išgyvenusių žmonių ir jų šeimos narių, tyrinėjo KGB archyvus, tyrė bylas, įamžino aukų atminimą ir taip padėjo autentiškam gedului. Į valdžią atėjus Putinui, organizacija vis labiau varžoma, valdžia mėgino ją įregistruoti kaip „užsienio agentus“ (remiantis atitinkamais Putino režimo įvestais įstatymais[5]). Organizacija nesutiko būti įregistruota kaip užsienio agentė (nes tai buvo plačiausiai paplitęs melagingas kaltinimas Stalino represijų aukoms) ir 2021 m. buvo uždaryta.

Kita neapdorota Rusijos visuomenės kolektyvinė trauma yra skausmingos patirtys, susijusios su „Didžiuoju Tėvynės karu“, kaip Rusijoje vadinamas Antrasis pasaulinis. Čia ir vėl nuo pat pradžių taikytas neautentiškas gedulas – Sovietų propaganda naratyvizavo karą kaip didžiausią Rusijos pergalę prieš fašistinę Vokietiją, nepagrįstai užpuolusią Sovietų sąjungą, o Rusiją – kaip viso likusio pasaulio „gelbėtoją“. Atitinkamai, implikuotas Pergalingo gedulo režimas, nepalikęs vietos autentiškam gedului. Plačiai paskleistuose Rusijos naratyvuose neužsimenama apie tai, kad karas prasidėjo ne kai Vokietija užpuolė Rusiją, bet kai Vokietija ir Rusija pasidalijo Europą Molotovo-Ribbentropo paktu. Todėl su Antruoju pasauliniu karu susijusiai kolektyvinei traumai niekada nebuvo pritaikyta praeities įveikos teisingumo dimensija, ir jokios pamokos neišmoktos. Šitaip Antrojo pasaulinio karo tema virto politinių manipuliacijų įrankiu. Sovietinis naratyvas, naudojamas Putino valdžios, nuo prgalingo gedulo režimo perėjo prie kerštingo gedulo, priešo vaizdinį („fašistai“) projektuodamas į naujus objektus – Vakarus, ukrainiečius, kartvelus, o taip pat – kaip rašo Jakovlevas – „Ameriką, liberalus, „iškrypusią“ Europą“ etc. Kalbant apie dabartinę invaziją į Ukrainą, rusų pareigūnai mini „specialią karinę operaciją Ukrainai denacifikuoti“; 400 sabotuotojų, pasiųstų į Kyjivą trys savaitės prieš karą dalyvauti gatvių mūšiuose ir tiesioginiuose bombardavimuose Kyjivo šturmo metu rusų pareigūnų vadinami „400 antifašistų“.

2.2 „Pakaitinės traumos“ konstravimas kaip politinių manipuliacijų įrankis

Fone turėdama dvi didžiules neapdorotas kolektyvines traumas, Rusijos visuomenė kaip didelė grupė yra pažeidžiama, nes su trauma susijusiais jausmais destruktyvi politinė vadovybė gali pasinaudoti politinėms manipuliacijoms. Vladimiro Putino propaganda savo elektoratui netgi sukūrė naują „pakaitinę traumą“ – Sovietų sąjungos žlugimą. Šiuolaikinės Rusijos sociopolitinis gyvenimas nemenka dalimi nulemtas šios bendros pakaitinės traumos konstrukto ir pasireiškusios priklausomybės pagrindinės prielaidos. Čia Putinas suvokiamas kaip visagalis lyderis, o Rusijos gyventojai – kaip apie jį susitelkę sekėjai.

XX ir XXI a. sandūroje, kai Vladimiras Putinas tapo pirma ministru pirmininkui, tuomet laikinai ėjo prezidento pareigas, o galiausiai buvo išrinktas prezidentu (2000 m.), jis save pozicionavo kaip stiprų lyderį, galintį išspręsi „čečėnų klausimą“[6]. Jo sėkmė, nugalint čečėnus, sustiprino Rusijos elektorato paramą, o kartu įtvirtino karinę agresiją ir terorą kaip vidinių, o taip pat ir išorinių politinių problemų sprendimo priemonę. Kagėbisto, ypatingą asmeninę ir šeimos istoriją, susijusią su Antrojo pasaulinio karo traumomis turinčio (Volkan & Javakhishvili, 2022) Putino politinė darbotvarkė virto labai ilgalaikiu planu (ir atitinkamomis pastangomis) atgaivinti Rusijos imperiją ir iš naujo kolonizuoti buvusias sovietines respublikas.

Kad įgyvendintų šią darbotvarkę kaip Rusijos nacionalinį projektą, Putino vyriausybė įdiegė politinę strategiją, pasitelkiančią tam tikrus psichopolitinius įrankius, kurie analizuojami tolesniuose skyriuose.

2.3 Rusijos visuomenės įkalinimas Bermudų trikampyje, konstruojant „pakaitinę“ traumą, aukų bendrystę ir priešo vaizdinį

2005 m. balandžio 25 d. kreipdamasis į Rusijos federacijos Federalinę asamblėją, Putinas Sovietų sąjungos sunaikinimą pateikė kaip didžiausią XX a. geopolitinę katastrofą ir pakvietė susirinkusius (ir platesnę Rusijos auditoriją) imtis darbo iš naujo konsoliduoti naciją[7]. Vėliau jis pateikė statistiką, atskleidžiančią, kad Sovietų sąjungos žlugimo metu 25 milijonai rusų gyveno kitose sovietinėse respublikose, ir jiems tai buvo „drama“ – vieną rytą atsibudo ir atsidūrė užsienio šalyse. „Tų 25 milijonų rusų niekas neklausė, ar jie nori gyventi kitoje šalyje“, pareiškė Putinas[8]. Tokiais populistiniais teiginiais jis mėgino (ir jam pavyko) sukonstruoti bendrą „pakaitinę“ (lyginant su totalitarizmo represijų ir Antrojo pasaulinio karo sukeltomis) traumą ir bendrą aukos savijautą savo rinkėjų tarpe.

Pakaitinė trauma reiškia, kad ši pseudotrauma sukonstruota, kad pritrauktų ir susietų jausmus ir emocijas, sukeltas minėtųjų dviejų didžiulių neapdorotų kolektyvinių traumų tarp Rusijos gyventojų. Iš tikrųjų Sovietų sąjungos žlugimas ne traumavo, bet išlaisvino iš totalitarinio režimo ne tik kolonijas, bet visų pirma pačios Rusijos gyventojus. Nepaisant to, Putinui pasisekė mėginimai palengvinti su sovietine praeitimi ir Antruoju pasauliniu karu susietus jausmus projektuoti į Sovietų sąjungos žlugimą. Skriaudiko vaizdinys projektuotas į Vakarus, kuriuos (kartu su Sovietų Komunistų partijos elitu) Putinas kaltino dėl Sovietų sąjungos žlugimo.

Kad institucionalizuotų „pakaitinę“ traumą atitinkantį naratyvą, 2013 m. Putina įsakė sukurti „vieno bėgio“ istorijos vadovėlį, pagrįstą vieningu naratyvu, Rusijos valstybinėms mokykloms, iš jo pašalinant bet kokius nukrypimus. Putinas įsakė pašalinti „nenuoseklumus ir skirtingų interpretacijų ar dviprasmybių galimybes“ ir „pasiūlyti vieningą istorinį kultūrinį standartą“ naujuose rėmuose[9]. Ypatingas dėmesys skirtas Antrojo pasaulinio karo istorijai, įskaitant Krymo klausimus[10],[11]. Galutinis istorijos vadovėlių perrašymas pagal naujuosius principus įgyvendintas 2016-2017 m.

Lygiagrečiai su istorijos perrašinėjimu, Putinas dabartinius geopolitinius įvykius interpretuoja taip, kad Vakarus (o ypač NATO) pateiktų kaip Rusijos valstybingumo priešą  pvz., kalboje 2022 m. vasario 24 d., teisindamas Ukrainos invaziją, jis teigė, kad NATO „užtikrintai plečiasi, karo mašina juda ir artėja prie mūsų sienų… Jums ir man tiesio nebeliko kitos galimybės apginti Rusiją, mūsų žmones, išskyrus tą, kurią esmae priversti pasitelkti šiandien.[12]

Be to, kad paženklina išorės priešą, propaganda taip pat kuria ir persekioja „visinius priešus“ – nestebėtina – nerėmėjus, pvz., žmones / organizacijas, mėginančias ginti liberalios demokratijos vertybes, mąstančias kritiškai ir kritikuojančias Putino režimą, kurį vienas iš jo ideologinių rėmėjų A. Duginas apibūdina kaip „autoritarinės valdžios ir absoliučios monarcho galios monarchiją“[13].

Save pateikti kaip gelbėtoją Putinui būdinga. Net jo vidinių viešųjų ryšių strategija atitinka gelbėtojo įvaizdį: reklaminiuose filmukuose jis grumiasi su usūriniais tigrais, sega GPS antkaklius baltiesiems lokiams, nardo ir daro archeologinius atradimus, etc. Kad išlaikytų ir išpildytų tokį įvaizdį, jis nuolat kuria manichėjiškas dvinares perskyras, nustatydamas (ar išsigalvodamas) vidinius ir išorės priešus ir kovodamas su jais – teroristais, čečėnais, oligarchais, Sakartvelu, Ukraina. Jo pergales tuose karuose lydi išaugusi rinkėjų parama (Levada Center, 2020):

Diagramoje aiškiai atsispindi Putino reitingų svyravimas po to, kai jis puolė vidinius ar išorinius „priešus“: Antrasis Čečėnijos karas 2000 m., „antiteroristinės operacijos“ Šiaurės Kaukazė 2002-2006 m., karas su Sakartvelu 2008 m., Krymo okupacija 2014 m., karinė kampanija Sirijoje 20105 m., atviras karas su Ukraina 2022 m. (Maksimov, 2022).

Mėginimus atgaivinti Rusijos imperiją palaiko įvairūs propagandos kanalai, iš kurių vienas yra popkultūra:

Pvz., 2017 m., Rusijos valstybės dūmos narės Anos Kuvičko iniciatyva įrašytas popdainininko ir kompozitoriaus Antonovo dainos vaizdo klipas[14] su Volgogrado 44-osios kadetų mokyklos vaikais ir plačiai skleidžiamas internetu. Klipe naudojami sovietiniai simboliai; dainuojama apie daugybę Rusijos priešų, tarp jų – „bjaurias JAV“ („hegemoną“) ir „Europą be nuomonės“; išsakomos Rusijos intencijos susigrąžinti „prarastas teritorijas“, kaip Kurilų salos, Baltijos šalys, „Pietinės sienos“.
„Geriausi mūsų draugai – mūsų armija ir jūrų laivynas. Balsuojame už taiką pasaulyje, bet jei vyriausias vadas pakvies mus į kovą – dėde Vova, mes su tavim[15]“ – dainuoja moksleiviai kartu su Rusijos dūmos nare. Kitas pavyzdys yra didžiuliai koncertai Krymo invazijai paminėti, kasmet rengiami, dalyvaujant Rusijos popžvaigždėms. 2022 m. kasmetinis koncertas surengtas iškart po invazijos į Ukrainą, populiarus daininkas Olegas Gazmanovas jame išdidžiai traukė, kad „Ukraina ir Krymas, Baltarusija ir Moldova, Kaukazas… ir Baltijos šalys – čia mano šalis, aš gimiau Sovietų sąjungoje, esu pagamintas SSSR“, o jam entuziastingai pritarė koncerto klausantis jaunimas ir maloningas Putino žvilgsnis.

Putino kaip gelbėtojo vaidmuo palaikomas ideologijos, išvesto iš XX a. Rusijos pseudomokslininkų intelektualų, pvz., Levo Gumiliovo, dviejų garsių Rusijos poetų Anos Achmatovos ir Nikojalaus Gumiliovo sūnaus. Nikolajui Gumiliovui KGB įvykdė mirties bausmę, kai Levui buvo 9; Ana Achmatova išvengė egzekucijos ir kalinimo, bet visą likusį gyvenimą baiminosi represijų. Levas Gumiliovas beveik du dešimtmečius praleido sovietų gulaguose (tarp dviejų gulago tremčių jis šturmavo Berlyną 1945 m.) Po Stalino mirties jis paleistas, ėmė daryti mokslinę karjerą ir sukūrė narcizišką teoriją, pagal kurią rusai laikomi genetiškai kitokiais, turinčiais ypatingą energiją (vadinamaisiais „pasionarijais“) ir misiją pakeisti pasaulė. Rusiją jis laikė unikalia (eurazijine) civilizacija, jungiančia ir ginančia (ir „gelbėjančia“) daugelį kitų subcivilizacijų.

Narciziškos Gumiliovo idėjos ypač išpopuliarėjo Rusijoje, žlugus Sovietų sąjungai, kontekste, kuriame nebuvo jokio nacionalinio projekto, ideologiniame vakuume ir užsitęsusios nacionalinės tapatybės krizės sąlygomis. Jo teoriją nauja rusų ideologų karta – Aleksandras Duginas, Piotras Ščedravitskis, Efimas Ostrovskis ir kiti – pavertė ideologija. Jie sukūrė vadinamojo Russki Mir (Rusų pasaulio) ideologinį rėmą / koncepciją, kuria plačiai remiasi Putino politinė strategija. Russki Mir turi tris matmenis: kultūrinį-civilizacinį – pabrėžiant Rusijos civilizacijos unikalumą kaip unikalaus skirtingas civilizacijas vienijančio rėmo; geopolitinį – perimant tam tikrų teritorijų kontrolę, galios pasiskirstymą ir teritorines pretenzijas; ir religinį – pabrėžiant Rusijos ortodoksų bažnyčios svarbą ir galią. Rusija turinti „ginti“ Russki Mir Rusijoje ir už jos ribų – t. y., tėvynainius užsienyje, turint galvoje buvusius sovietų piliečius, o taip pat rusakalbes mažumas buvusiose sovietinėse šalyse (Jilge, 2016; Kudos, 2010; Tiido, 2015). Kad pateisintų teritorines pretenzijas, hibridinio karo rėmuose Rusija steigia ir finansuoja daug „rusų kalbos ir kultūros“ organizacijų buvusiose sovietų šalyse, kad ten „pasėtų“ ar atgaivintų „Russki Mir“, nes naujesnės kartos šiose šalyse rusiškai nebekalba.

2.4 Instituciniai “patriotinio auklėjimo” įrankiai

Vaikai ir jaunimas Rusijoje yra vienas iš svarbiausių valstybės propagandos taikinių. Šiuo požiūriu ypač įdomi vadinamoji „patriotinio auklėjimo“ strategija. Šalyje nuo 2001 m. sukurta ir nacionaliniais penkmečio veiksmų planais įgyvendinama speciali institucinė priemonė – dosniai finansuojama „Nacionalinė Rusijos federacijos piliečių patriotinio švietimo programa“[16]. Programa vykdoma įvairiomis kryptimis, ir jos įgyvendinimui sukurti specialūs instituciniai įrankiai. Kaip iliustraciją čia aptarsime du instrumentus, sukurtus vadinamajam jaunosios kartos „kariniam-patriotiniam auklėjimui“:

„Junarmija“ – Hitlerjugendo tipo organizacija 11-18 metų paaugliams. Ši organizacija įkurta 2016 asmeniškai Rusijos federacijos gynybos ministro Sergėjaus Šoigu, globojama Gynybos minsterijos. Nuo 108 narių 2016 m. organizacija iki 2018 m. pasiekė 270 tūkstančių. Nariai naudojasi Rusijos armijos karinėmis bazėmis, yra mokomi šaudyti, orientuotis nepažįstamoje geografinėje vietovėje, dalyvauja projektuose, kuriuose tyrinėjamos Antrojo pasaulinio karo mūšių vietos; taip pat jie neva rūpinasi Antrojo pasaulinio karo veteranais[17]. 2021 m. Rusijos spaudoje aptartas atvejis, įvykęs Novosibirske, kai keturi Junarmijos jaunuoliai užpuolė vaikų vasaros stovyklą, šaudydami tuščiais šoviniais[18].

„Jaunimo antifašistinis sąjūdis „Naši“ („Mūsiškiai“), įsteigtas Putino administracijos 2005 m., nukreiptas į 18 metų ir vyresnius jaunuolius (daugiausiai universitetų studentus, bet ne tik). Sąjūdis įkurtas kaip režimą palaikanti jėga kovai su opozicija (įskaitant gatvės opoziciją) ir rinkėjų paramai mobilizuoti / užsitikrinti, reaguojant į Ukrainos „Oranžinę revoliuciją“ 2004 m. (Atwal & Bacon, 2012). Oficialūs „Naši“ sąjūdžio tikslai skamba pakankamai civilizuotai: ginti Rusijos suverenitetą ir integralumą, remti veikiančios pilietinės visuomenės raidą ir modernizuoti šalį „personalo revoliucijos“ dėka. Kartu sąjūdžio steigiamajame susirinkime vienas jo lyderių ir įkūrėjų Vasilijus Jakemenko pareiškė, kad „Naši“ laiko Rusiją („istoriniu ir geografiniu“) pasaulio centru, kuriam grėsmę kelia „nenatūrali liberalų ir fašistų, vakariečių ir ultranacionalistų, tarptautinių fondų ir teroristų sąjunga, suvienyta bendros neapykantos mūsų Prezidentui Vladimirui Putinui“[19]. „Naši“ įvykdytų projektų pavyzdžiai: „Mūsų armija“ – sąjūdžio lyderiai (vadinami „komisarais“) siunčiami tarnauti Rusijos armijoje, jiems sukuriant ypatingas sąlygas (fiziniam lavinimui ir švietimui), tuo tarpu „komisarai“ visą laiką bendrauja per socialinius tinklus, populiarindami armijos gyvenimą; „Noriu trijų“ – projektas, skatinantis jaunas šeimas turėti ne mažiau kaip 3 vaikus (žr. aukščiau, Poravimosi pagrindinė prielaida); „Mūsų bendra pergalė“ – projektas, skirtas rinkti interviu ir vaizdo įrašus apie Antrąjį pasaulinį karą, kuriuose Stalinas laikomas tėvu ir gelbėtoju.

2.5 Antrojo pasaulinio karo instrumentalizacija politinei propagandai

2.5.1. Kai praeitis tampa dabartimi

Pastaruosius du dešimtmečius Rusijoje daug medijų produktų – pvz., TV laidų, debatų, TV serialų – skiriama „Didžiajam Tėvynės karui“. Tūkstančiai istorikų darbuojasi, tyrinėdami skirtingus Antrojo pasaulinio karo aspektus, net smulkiausias mūšių detales; atlikta ir atliekama daug tyrimų, leidžiama knygų, organizuojama konferencijų. 2018 m. „Nacionalinėje patriotinio švietimo konferencijoje“ tokių tyrimų pristatymai atkleidžia, kaip tyrėjams rūpi Antrojo pasaulinio karo tema: „Voronežo fronto lauko raketinė artilerija gynybiniuose Kursko mūšiuose“, „Kursko iškyšulys yra technologijos ir dvasios mūšis. Jo reikšmė Rusijos jaunimo patriotiniam švietimui“, „Karinės kasdienybės veiksniai, kareivių mintys ir jausmai laiškuose iš Didžiojo Tėvynės karo fronto“.

Pamažu Antrasis pasaulinis karas šalyje tapo aktualia tikrove, o tai rodo tai, ką Vamikas Volkanas vadina „laiko kolapsu“ (Volkan, 1997; Volkan & Javakhishvili, 2022). Gegužės 9-osios paradas, skirtas sovietų karių pergalei prieš fašizmą, galėtų pasitarnauti kaip šios laipsniškos transformacijos pavyzdys. Nuo 2005 iki 2021 m. Gegužės 9-osios paradai darėsi vis svarbesni ir atitinkamai vis pompastiškesni. Šią dieną sakomose kalbose Putinas skelbia, kad „Didysis Tėvynės karas“ yra šventas, o jame žuvę žmonės – šventieji[20]. Kai karas apibūdinamas kaip šventas, karo artefaktai – pvz., vėliava, nešta visą karą nuo pradžios iki pabaigos – kanonizuojami Rusijos ortodoksų bažnyčios.

Lygiagrečiai Putinas kaltina Vakarus mėginimais perrašyti Antrojo pasaulinio karo istoriją. 2020 m., reaguodamas į Europos parlamento rezoliuciją „Europos atminimo svarba Europos ateičiai“, Putinas parašė devynių tūkstančių žodžių ilgio straipsnį į The National Interest pavadinimu „Tikrosios 75-ųjų Antrojo pasaulinio karo metinių pamokos“, skleisdamas savo Antrojo pasaulinio karo naratyvą, kaltindamas Vakarus pradėjus karą ir teisindamas 1939 m. rugpjūčio Molotovo-Ribbentropo paktą[21].

2.5.2. „Didysis Tėvynės karas“ vaikams ir jaunimui

„Didysis Tėvynės karas“ yra viena iš svarbiausių nacionalinės patriotinio (ar „karinio-patriotinio“) auklėjimo programos temų. Informuoti apie Antrąjį pasaulinį karą pasidarė šalies švietimo politikos dalis. Darželių interneto svetainėse parengiami specialūs puslapiai su rekomendacijomis tėvams, kodėl ir kaip reikia kalbėtis apie „Didįjį Tėvynės karą“ su ikimokyklinio amžiaus vaikais. Tokiuose puslapiuose pateikiami vaikiški mūšių, ligoninėje gulinčių sužeistų kareivių, Lenino ir Stalino portretų piešiniai[22],[23]. 70-ųjų Antrojo pasaulinio karo metinių proga (2015 m.) daug darželių ir mokyklų statė spektaklius apie „Didįjį Tėvynės karą“, kuriuose vaidino vaikai kartu su mokytojais pagal labai panašius scenarijus (laimingas gyvenimas iki karo, fašistų puolimas, mūšiai, lydimi netekčių, pergalės šventė). Vaikų ir jaunimo organizacijas švietimo sistema skatina tyrinėti Antrojo pasaulinio karo istoriją, mūšius, ieškoti dingusių kareivių kapų. Todėl jauni žmonės labai susidomėjo „Didžiuoju Tėvynės karu“, jie žino mūšių detales ir aptarinėja jas tarpusavyje kaip aktualias temas.

Kitas propagandos pavyzdys yra „Vaikų knyga apie karą“[24], parengta Maskvos valdžiai priklausančio laikraščio žurnalistų „Didžiojo Tėvynės karo“ 70-mečio proga. Knygoje surinkti 35 sovietų vaikų dienoraščiai, kuriuose pasakojamos jų skaudžios Antrojo pasaulinio karo meto patirtys (badas, šeimos narių mirtys, būtinybė artintis prie mirusių giminaičių lavonų, etc.) Nežinoma, ar išleisti pasakojimai autentiški, ar ne. Knygos įžanginį žodį parašė du vieši asmenys: rašytojas Daniilas Graninas ir dailininkas Ilja Glazunovas. Savo įžangoje Graninas, Antrojo pasaulinio karo veteranas ir Sankt Peterburgo garbės pilietis, rašo:

Šiandien, epochoje, kai permąstomos svarbiausios žmogiškos vertybės, kai fašizmo išmatų krūvos vėl žygiuoja per Europą, karo vaikų liudijimai ypač svarbūs. Šie liudijimai padeda mums sugrįžti į save, į šalį, kurioje gimėme (Sovietų sąjungą)… Mūsų epochos vaikams karo vaikų balsai bus geriau suprantami… Viena, kai apie karą prie lentos kalba mokytojas, bet kas kita, kai apie tai su tavim kalbasi bendraamžis, nesvarbu, kad jus skiria 70 metų atstumas.“

Ilja Glazunovas savo įžangoje prisimena, kaip 1945 m. žiūrėjo į Maskvos Sodų žiedu žygiuojančius vokiečių karo belaisvius:

Tas pilkas srautas buvo begalinis. Vieni ėjo išdidžiai, apsimesdami, kad nekreipia dėmesio į susispietusius maskviečius. Stovėdamas minioje, su degančiu susidomėjimu stebėjau tuos, kurie neseniai bonbardavo mano didįjį miestą Petrogradą, niekindami „žemesnę slavų rasę“. Žvelgiau į juos su pergalingu pasibjaurėjimu… ir neapykanta. Man buvo jau 14. Niekas tada neįsivaizdavo, kad nugalėtieji gyvens geriau negu nugalėtojai… O milijonai rusų kareivių, žuvusių mūšių laukuose, pasibaisėtų ir negalėtų patikėti, kad ateis siaubingi laikai – žlugs didžioji mūsų valstybė, už kurią jie padėjo galvas… Šiandien turime ugdyti mūsų valstybės elitą, naują kartą – drąsią, energingą, pasišventusią didžiajai Tėvynei. Tai būtų verta Didžiojo Tėvynės karo nugalėtojų.

Glazunovo ir Granino atvirai išsakoma neapykanta rezonuoja su Putino „prisipažinimu“ apie požiūrį į vokiečius: „Mes buvome išauklėti sovietinėmis knygomis ir filmais (apie Antrąjį pasaulinį – J. J.)… ir neapykanta“[25]. „Vaikų knygos apie karą“ įžangos, atkartojančios Putino diskursą, atskleidžia, kaip dėl laiko kolapso priešo vaizdinys ir neapykanta, kurią Rusijos visuomenė jautė „vokiečių fašistams“, projektuojama į šiuolaikinę Europą, kuri „gyvena geriau negu nugalėtojai“, o tai – Melanie Klein (Klein, 1975) aprašyto piktybinio pavydo pavyzdys.

2.5.3. Rusijos ortodoksų bažnyčios instrumentalizacija

Rusijos ortodoksų bažnyčia propagandoje vaidina svarbų vaidmenį. Viena iliustracija – naujai pastatytos Rusijos karinės cerkvės atvejis. Rusai turi seną tradiciją statyti karines cerkves, pasiekę pergalės ar ruošdamiesi karo mūšiui. Kadangi sovietmečiu valstybė buvo ateistinė, nebuvo pastatyta cerkvės pažymėti pergalei Antrajame pasauliniame kare, ir šiai spragai užpildyti buvo nuspręsta Maskvoje pastatyti cerkvę, dedikuotą pergalės 75-mečiui, o taip pat visoms kitoms Rusijos armijos pergalėms. Statybos pradėtos 2018 m. rugsėjį ir baigtos 2020 m. gegužės 9 d. Naujai pastatytą cerkvę pašventino patriarchas Kirilas, ji atidaryta birželio 22 d. – tą dieną Rusija laiko Didžiojo Tėvynės karo pradžia (pirmąjį Hitlerio puolimą prieš Sovietų sąjungą). Anot oficialios Rusijos ortodoksų bažnyčios informacijos, tai aukščiausia (95 m) ir didžiausia (talpinanti 6 000 žmonių) krikščionių ortodoksų bažnyčia pasaulyje. Beveik kiekviena pastato architektūrinė detali pažymėta su Antruoju pasauliniu karu susijusiais simboliais, pvz., pagrindinio kupolo skersmuo yra 19,45 m (atitinka pergalės metus – 1945); mažojo kupolo skersmuo yra 14,18 m (atitinka karo trukmę dienomis – 1418); pagrindiniai laiptai iškalti iš vokiško marmuro, kuris, anot Rusijos gynybos ministro Sergėjaus Šoigu, simbolizuoja vokiečių pralaimėjimą ar „sutryptus vokiečius“, kaip jis pasakė tiesioginiame interviu opozicijos TV kanale „Dožd“[26].  Be šventųjų, cerkvės ikonose – Rusijos karvedžių portretai, įskaitant Staliną. Buvo parengta ir pakabinta ypatinga ikona su Potino veidu, bet jis atsisakė palikti ją kaboti ant sienos, pareiškęs, kad tam dar per anksti. Cerkvė pilna sovietinių simbolių (pvz., kūjų ir pjautuvų); čia taip pat įkurdinta ir kanonizuotoji raudona vėliava.

2.5.4 Rusijos armija pagrįstas populizmas

Atitinkamai su agresyvia Putino politika ir visuomenėje bundančiais Antrojo pasaulinio karo sentimentais (kaip konkrečiu laiko kolapso pavidalu) karinės Rusijos pajėgos sulaukė teigiamo dėmesio ir iš visuomenės, ir iš valstybės – ši pradėjo daugiau investuoti į karo pramonės kompleksą. Remiantis kai kuriomis analizėmis (Soldatov & Borogan, 2022), karinės pajėgos ir jų vadas Sergėjus Šoigu sėkmingų 2014 (Kryme) ir 2015 (Sirijoje) operacijų dėka pasidarė vis įtakingesni priimant vidaus politikos sprendimus. Sėkmingos karinės operacijos Kryme ir Sirijoje Šoigu (ir Putino) išnaudotos viešiesiems ryšiams – pvz., 2019 m. surengta stambi mobili Sirijoje perimtų ginklų ir karinės technikos paroda. Ji buvo įkurdinta traukinyje, važiavusiame iš Maskvos į Vladivostoką ir pakeliui 60 kartų sustojusiame, kad vietiniai galėtų ateiti apžiūrėti parodos. Šoigu savo ruožtu prisidėjo prie Rusijos visuomenės laiko kolapso – nuo 2017 m. jis įsakė pakeisti šiuolaikinę karinę uniformą į penktojo dešimtmečio, vadinamąją „nugalėtojų uniformą“, kuri pasidarė madinga ir plačiojoje visuomenėje. Be to, Šoigu panaikino užnugario karinę uniformą, šitaip simboliškai teigdamas, kad armija turi būti pasiruošusi mūšiui bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje, šalyje nėra ne karo zonų (ligi tol mūšio lauko ir užnugario uniformos skyrėsi).

Apibendrinant, aukščiau išdėstyta piktybinė raida, vykstanti Rusijos Federacijoje nuo XXI a. pradžios, paklojo Rusijos puolimo prieš Ukrainą pamatus. Kaip sakė garsus rusų apsakymų ir pjesių rašytojas Antonas Pavlovičius Čechovas, „Jei pirmame veiksme ant sienos kabo šautuvas, tai trečiame veiksme jis turi iššauti“[27].

3. Rusijos hibridinis karas prieš Sakartvelą

Anot ekspertų, apmąstyti ir suprasti Rusijos hibridinį karą prieš Sakartvelą svarbu dar plačiau negu Sakartvelui, nes ši šalis Rusijos dažnai naudojama hibridinėms operacijoms išbandyti, prieš kartojant jas kitose šalyse ir geopolitiniuose kontekstuose (Nilsson, 2018; Bolkvadze et al, 2021).

Tolesnėje analizėje „Rusijos hibridinis karas“ (arba „Rusijos hibridinė taktika“[28]) suprantamas kaip „karinės jėgos panaudojimo grėsmės derinimas su politiniais, ekonominiais, diplomatiniais, slaptais ir informaciniais įrankiais, siekiant įdiegti priklausomybę ir spaudimo taškus, kuriuos galima būtų galima panaudoti priešininkui destabilizuoti ir konvencinių karo veiksmų kaštams sumažinti – bet taip pat pasiekti tikslų priešininko atžvilgiu, nesiimant karinės jėgos“ (Nilsson, 2018, p. 19)

3.1 Kontekstas

Sakartvelas pirmą kartą tapo nepriklausomas nuo Rusijos 1918 m., o prieš tai nuo XIX a. pradžios buvo caro kolonija. Pirmoji Sakartvelo demokratinė respublika, įkurta 1918 m. ir siekusi integracijos į Vakarus, tvėrė vos 3 metus, nes 1921 m. šalį vėl užėmė dabar jau komunistinė Rusija. Antrą kartą Sakartvelas atgavo nepriklausomybę XX a. dešimtojo dešimtmečio pražioje. Dabar šalis nepriklausoma jau daugiau kaip 30 metų ir yra žengusi nemažai sėkmingų žingsnių euroatlantinės integracijos link, bet Rusijos grėsmė išlieka aktuali.

XX a. Sakartvelui buvo pilnas traumuojančių patirčių, susijusių su Lenono Raudonuoju teroru ir Stalino Didžiuoju valymu, kurių metu buvo represuota (įkalinta, nubausta mirties bausme, ištremta, išgyvendinta) iki 10 % šalies žmonių (Junge, Tusurashvili & Bonvech, 2015). Dar 10 % kartvelų populiacijos žuvo Antrajame pasauliniame kare[29]. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje atgavusi nepriklausomybę, šalis patyrė ne vieną politinę, socialinę, ekonominę krizę bei Rusijos katalizuotą pilietinį karą ir du tarpetninius politinius konfliktus, kurie 2008 n. rugpjūtį eskalavosi į 5 dienų karą su Rusija. Nuo dešimtojo dešimtmečio 20 % Sakartvelo teritorijos okupuota Rusijos, du svarbūs regionai (Abchazija ir Pietų Osetija) atkirsti nuo likusios šalies dalies, o iki 6 % populiacijos prievarta iškeldinta (šalies viduje).

Kolektyvinės traumos, susijusios su totalitarine praeitimi, Antruoju pasauliniu karu, pilietiniu karu, dešimtojo dešimtmečio kariniais konfliktais ir 5 dienų karu su Rusija kol kas neapdorotos ir neišgedėtos. Nuo 2003 iki 2012 m. jauna provakarietiška vyriausybė (United National Movement – UNM) įgyvendino nemažai sėkmingų reformų ir žengė reikšmingų žingsnių euroatlantinės intergracijos link, veiksmingai kovojo su korupcija ir sugebėjo aktualizuoti šalyje darbo grupių dinamiką (Hopper, 2003). Tuo pat metu ji neįdėjo pakankamai pastangų praeičiai įveikti, lengvai nuslydo į autoritarizmą ir prarado daugumos rinkėjų pasitikėjimą. 2012 m. rinkimai padalijo šalį į dvi puses – UNM ir jų rėmėjus prieš „Georgian Dream“ partiją (dabartinę vyriausybę) ir jos rėmėjus, o nuo to prasidėjo F & F pagrindine prielaida paremta socialinė dinamika.

Šalyje labai įtakinga Sakartvelo ortodoksų bažnyčia. Anot pastarųjų dviejų dešimtmečių sociologinių tyrimų, Sakartvelo ortodoksų bažnyčios vadovas yra gerbiamiausias šalies žmogus (IRI, 2020[30]). Nors Sakartvelas yra pasaulietinė valstybė, Bažnyčia stengiasi kištis į jos valdymą, ir jai pavyksta, nes ji turi veiksmingų svertų įtikinti veikiančią vyriausybę (dabar jau dešimtmečiais) klausytis – įtaką rinkėjams. Dauguma kartvelų populiacijos yra tikintys ir turi savo „dvasios tėvus“, patariančius, kaip gyventi, kam teikti pirmenybę, o per rinkimus – už ką balsuoti (Javakhishvili, 2018).

Du labai veiksmingi šalies veikėjai – ir vyriausybė, ir Sakartvelo ortodoksų bažnyčia griebiasi kultūrinių ir antisisteminių populistinių strategijų (Kyle & Gultchin, 2018) valdžiai išlaikyti. Vyriausybė „pašaliniais“ laiko buvusios vyriausybės komandą ir jos rėmėjus (beveik 50 % šalies populiacijos). Bažnyčia – mažumas, liberalių pažiūrų žmones ir institucijas, mėginančias prisidėti prie demokratijos raidos ir suvokiamas kaip grėsmę tradicinėms patriarchalinėms vertybėms. Todėl visuomenės diskurse įsivyrauja dvinario skirstymos „Mes prieš Juos“ kultūra ir abipusė neapykanta, o tai tampa derlinga dirva Rusijos hibridinio karo operacijoms.

Hibridinės taktikos dalį sudarantis nuolatinis informacinis karas plačiai pasitelkia populistines žinutes, „nusileidžiančias“ ant jausmų ir emocijų, susijusių su neapdorotomis kartvelų visuomenės trauminėmis patirtimis ir atitinkamai su anihiliacijos baime.

3.2 Rusijos hibridinio karo režimai Sakartvele

Dabartinė Sakartvelo vyriausybė laikosi formulės „neerzinti Rusijos“, dėl to Rusijos hibridinio karo operacijos šalyje išsiskleidė pilnu mastu, apimdamos tokius režimus:

Karinė agresija. Greta dviejų svarbių šalies regionų okupacijos, tikro karo 2008 m. ir 2009 bei 2011 m. pasitaikiusių Sakartvelo teritorijos bombardavimų (Nilsson, 2018), Rusija nuo 2008 m. nuolat perkelia spygliuotą vielą, skiriančią okupuotas teritorijas nuo likusio Sakartvelo į šalies gilumą ir šitaip „prarija“ naujas teritorijas. Dėl tokios „sienizacijos“ (arba šliaužiančios okupacijos) „British Petroleum“ valdomo naftotekio dalis, kuria gabenama nafta iš Azerbaidžano į Sakartvelą atsidūrė Rusijos kontroliuojamoje pusėje, ir dėl to kilo pavojus naftos tranzitui per šalį (ibid.). Kartvelų valstiečiai, gyvenantys konflikto zonoje, pamažu praranda žemę (o su ja ir derlių), kapines, kuriose palaidoti šeimos nariai, namus; be to, jie patiria sunkius žmogaus teisių pažeidimus, nes okupantų pajėgos nuolat (neteisėtai) sulaiko vietinius (įskaitant mažamečius), laiko juos Rusijos kontroliuojamoje teritorijoje ir reikalauja mokėti „baudą“, kad paleistų; esama sulaikytųjų kankinimo ir nužudymo atvejų[31]. Sakartvelo saugumas skelbia, kad vien 2017 m. buvo neteisėtai sulaikyti 178 žmonės[32].

Sakartvelo izoliacija nuo Vakarų. Rusija stengiasi sutrukdyti Sakartvelo euroatlantinei integracijai, demotyvuodama abi puses: viena vertus, Vakarus (pvz., vykdydama antiamerikietišką kampaniją, šiuo metu surengtą kelių Sakartvelo parlamento narių), o kita vertus, kartvelų populiaciją, demonstruodama, kad bet koks tolesnis euroatlantinės integracijos žingsnis šaliai brangiai kainuos (įskaitant karinės agresijos grėsmę).

Didinama Sakartvelo ekonominė priklausomybė nuo Rusijos. 2013 m. Rusija vėl atvėrė rinką Sakartvelo vynui ir žemės ūkio produktams, nors laikė ją uždarytą nuo 2006 m. (reaguodama į provakarietišką ankstesnės vyriausybės strategiją). Taip sukurtas papildomas svertas iš Rusijos pusės ir padidintas Sakartvelo pažeidžiamumas.

Šnipinėjimas ir slapti veiksmai. Ypač skandalinga Rusijos šnipų Sakartvele byla įvyko 2006 m., kai atskleista daug agentų, o Rusija, į tai atsakydama, deportavo daug Sakartvelo ekonominių migrantų. Po to, kai kadenciją 2012 m. pradėjo dabartinė vyriausybė, ankstesnės įkalinti šnipai paleisti. Per pastaruosius 10 metų neatskleista naujų šnipinėjimo ar slaptų veiksmų atvejų, nors jaunuolio, Sakartvele šnipinėjusio Rusijos žvalgybai, išpažintis[33] leidžia manyta, kad šiuo metu Sakartvelas nėra visiškai švarus nuo šnipų.

Prorusiškų politinių partijų „sėja“. Nuo 2012 m. pabaigos atsirado kelios prokremliškos politinės partijos, vienai iš jų pavyko užsitikrinti vietų parlamente, surinkus 10 % rinkėjų balsų, ir ji pasisako už vadinamąjį „neutralumą“, iš tiesų reiškiantį izoliaciją nuo Vakarų ir integraziją į Eurazijos sąjungą, kurią Putinas mėgina sukurti, remdamasis Russki Mir ideologija ir „eurazionizmu“.

Prorusiškos žiniasklaidos „sėja“. Viena iš Rusijos propagandos institucinių priemonių – Sputnik TV – Sakartvele uždrausta 2014 n., po trumpo mėginimo transliuoti, bet ji vis dar labai aktyviai veikia šalyje kaip interneto televizija ir svetainė kartvelų kalba. Be to, per pastaruosius keletą metų pradėjo veikti bent 4 prorusiški kartvelų TV kanalai (iš jų vienas – interneto televizija), ir kiekvienas jų sistemingai nukreiptas į tam tikrą kartvelų populiacijos segmentą: miesto jaunimą, miesto suaugusiuosius, regionų jaunimą ir regionų suaugusiuosius.

Ultranacionalistinių / fašistinių grupuočių „sėja“. Naujai besikuriančių ultranacionalistinių / fašistinių prokremlinių grupuočių Sakartvele finansavimo šaltiniai nėra skaidrųs, nors apie kai kurias atskleista, kad jos susijusios su Gerčikovo fondu (įkurtu prezidento Medvedevo hibridinei taktikai įgyvendinti). Šių grupių kalba iš žinutės tokios pat, kokios vartojamos Rusijoje stigmatizuoti liberalių pažiūrų ir provakarietiškos orientazijos žmones / organizacijas, Vakarų šalis. Agresijos taikiniai irgi tie patys – LGBTQ bendruomenė, nepriklausoma (nuo vyriausybės) žiniasklaida ir žurnalistai, Vakarų finansuojamos nevyriausybinės organizacijos, žmogaus teisių gynėjai, etc. 2021 m. liepos 5 d., kai turėjo vykti LGBTQ eitynės, ultranacionalistų grupuotės surengė „pogromą“ į LGBTQ bendruomenės biurus; nors LGBTQ bendruomenės nariai pabėgo ir todėl nuo pogromo nenukentėjo, fašistai sumušė pogromą filmavusį operatorių. Po kelių dienų operatorius nuo sužalojimų mirė. Įstatymo sargų reakcija į šį nusikaltimą nebuvo skaidri ir teisinga.

Dezinformacija, troliai ir botų fermos. Dezinformacijai skleisti pasitelkiama ir įprasta žiniasklaida, ir socialiniai tinklai. Paprastai tai būna surežisuotas procesas, kurio tikslas – skaldyti visuomenę ir skleisti neapykantos kultūrą (Kinturashvili et al, 2021). Trolių žinutės būna antivakarietiškos, prorusiškos, antiukrainietiškos, probažnytinės, prostalinistinės, o taip pat dažnai ir provyriausybinės.

Sakartvelo ortodoksų bažnyčia kaip prorusiškos įtakos agentė. Ortodoksų krikščionių bažnyčia ir Sakartvele, ir Rusijoje praėjusiame amžiuje buvo represuota po Rusijos revoliucijos ir Sakartvelo rekolonizacijos. Raudonojo teroro metu Leninas dvasininkus priskyrė represuotinoms socialinėms klasėms. Stalinas, priešingai, atgaivino Ortodoksų bažnyčią dėl pragmatinių priežasčių – kad paverstų ją populiacijos kontrolės instrumentu. Rusijos ir Sakartvelo bažnyčios po Sovietų sąjungos žlugimo toliau glaudžiai bendradarbiavo. Kadangi Sakartvelas, dešimtajame dešimtmetyje atgavęs nepriklausomybę, neįvykdė liustracijos, Sakartvelo patriarchatas ir dauguma dvasininkų yra veikiami Rusijos ortodoksų bažnyčios, glaudžiai bendradarbiaujančios su Putino režimu. Atitinkamai, Sakartvelo ortodoksų bažnyčia tapo galinga Rusijos propagandos skleidėja šalyje.

Russki Mir „sėja“. Nuo 2012 m. pradėjo rastis vadinamųjų „Sakartvelo-Rusijos kultūrinio bendradarbiavimo nevyriausybinių organizacijų“, kurios stengiasi (nemokamai) mokyti rusų kalbos, skatinti ir kurti progas bendradarbiauti Rusijos ir Sakartvelo politologams, jauniesiems mokslininkams, „liaudies diplomatams“ ir kitoms grupėms po „eurazionismo“ skėčiu. 2017 m. viena tokia organizacija nusiuntė grupę kartvelų vaikų į „Artek“ vasaros stovyklą (garsią sovietmečiu) okupuotame Kryme mokytis rusų kalbos, o prieš tai surengė mokyklinių rašinių konkursą tema „Ką man reiškia Rusija“ ir taip atrinko tinkamus dalyvius. Kitas Russki Mir sklaidos Sakartvele kanalas yra rusų turizmas – pvz., 2017 m. Sakartvelo nacionalinė turizmo agentūra leido rusiškam proputiniškam TV kanalui „Rossia“ laimėti Sakartvelo valstybinį užsakymą (1.3 milijono JAV dolerių) ir reklamuoti turizmą Sakartvele tarp Rusijos gyventojų. Šis ir panašūs sumanymai per pastaruosius keletą metų sukėlė didžiulę rusų turistų bangą; daugelis nusipirko nekilnojamojo turto ir atsikraustė į Sakartvelą, ypač į pajūrio miestą Batumį, kurį rusai dabar vadina „rusakalbiu miestu“. Pirmuosius 6 Rusijos-Ukrainos karo mėnesius keli šimtai tūkstančių Rusijos piliečių atvyko į Sakartvelą – kai kurie kaip turistai, o dauguma bėgdami nuo sankcijų[34]; daugelis jų registruoja verslus ir ketina pasilikti gyventi Sakartvele. Sakartvelo pilietinė visuomenė, persigandusi taip išaugusio Russki Mir masto, galinčio turėti su saugumu susijusių padarinių šaliai, prašo vyriausybės įvesti vizų režimą, bet nesėkmingai.

3.3 Svarbiausios Rusijos propagandos Sakartvele žinutės

Anot „Media Development Foundation“, pastoviai (kasmet) stebinčio antivakarietišką propagandą Sakartvele, atitinkamų naratyvų struktūra „trisluoksnė ir siekianti 1) kultivuoti baimes, 2) sėti neviltį ir skepticizmą, ir 3) pavaizduoti bendros religijos ir galingą Rusiją kaip Vakarų alternatyvą.“ (Kintsurashvili, 2021, p. 9)

Svarbiausia nuolatinės Rusijos propagandos Sakartvele žinia paremta kartvelų populiacijos anihiliacijos baime, giliai įsišaknijusia kolektyvinėse traumose, susijusiose su totalitarine praeitimi ir karais, kur Rusija – akivaizdus ir neginčijamas skriaudikas. Norint pakeisti Rusiją alternatyviu „priešu“, hibridinė taktika vėl griebiasi „pakaitinės traumos“ kūrimo. Konkrečiai, naudojamos populistinio stiliaus žinutės, skirtos reaktyvuoti neigiamas emocijas ir baimes Osmanų imperijos atžvilgiu (dėl antpuolių ir su jais susijusių teritorinių praradimų, įvykusių Viduramžiais ir iki XIX a. pabaigos), projektuojant tas emocijas ir baimes į šiuolaikinę Turkiją ir šitaip keičiant Rusijos suvokimą nuo skriaudiko prie gelbėtojo. 2021 m. buvo nesėkmingai pamėginta išprovokuoti teritorinį ginčą su Azerbaidžanu ir šitaip priešo vaizdinį išplėsti ne vien Turkijai, bet ir Azerbaidžanui.

Populistinės žinutės, pasitelktos Rusijos propagandos Sakartvele yra tokios:

Vakarai (ypač Europa, bet Amerika taip pat) stengiasi atimti mūsų kartveliškumą. „Kartveliškumas“ yra nevienareikšmiška, neapibrėžta sąvoka. Ši žinutė paprastai „suklijuojama“ su įvairiomis kitomis: Europa palaiko LGBT propagandą, homoseksualizmą ir pedofiliją, integracija į Europą reikš homoseksualių santuokų ir pedofilijos priėmimą ir šitaip išduos kartvelų kultūrą ir religines tradicijas (ir „kartveliškumą“).

Ar JŪS norit karo?! Ši žinutė pasidarė ypač aktualus ir papitęs „argumentas“ nuo Rusijos invazijos į Ukrainą. Ji apima tokias žinutes: Vakarai (ypač NATO) nori įtraukti Sakartvelą į karą su Rusija panašiai kaip Ukrainą; Ukraina kovoja ne savo karą; Vakarai nori, kad Sakartvelas kariautų jų vietoje.

Reikia išlaikyti neutralumą ir neerzinti Rusijos. „Neutralumo“ sąvoka čia irgi neapibrėžta ir implikuoja prokremlišką laikyseną. Kartais ši žinutė pateikiama kartu su „Prisiminkite, ką Amerika padarė čiabuviams!“ Iš tikrųjų žinutė „būkime neutralūs“ reiškia: „neprasidėkime su NATO, su JAV, su Vakarais ir būkime su Rusija, kitaip būsime anihiliuoti“.

Jei kalbi apie KGB agentus, tai turi kalbėti ir apie Vakarų agentus. Tai visiškai atitinka anksčiau aprašytąjį Putino „užsienio agentų“ įstatymą. Šią žinutę sudaro tokios: Vakarų humanitarinės organizacijos yra užsienio agentai, šnipinėjantys ir mėginantys išprovokuoti permainas savo (valstybių) naudai; nevyriausybinės ir žiniasklaidos organizacijos, finansuojamos užsienio fondų, yra papirktos, jie yra „grantėdros“ ir liberalai (arba „liberastai“ – menkinamas liberalų įvardijimas); jie išduoda tautines / tradicines vertybes ir aukoja kartveliškumą savo naudai; pilietinė visuomenė yra korumpuota, nepatikima, jie – mūsų priešai.

Jei Rusija yra okupantė, tada ir Turkija. Ši žinutė mėgina sukurti laiko kolapsą ir Rusiją iš agresoriaus (šiuo metu užėmusio 20 % Sakartvelo teritorijos) perkelti į gelbėtojo vaidmenį. Ji apima tokias žinutes: „Turkija yra mūsų priešas“; „Rusija tiki tuo pačiu Dievu kaip mes, tik Rusija gali mus apginti nuo musulmonų turkų“; „Turkija yra NATO narė, Turkija yra priešas, todėl NATO irgi yra priešas“; „Integracija į NATO reiškia, kad Sakartvele prasidės Turkijos kariuomenės invazija“.

– Garedža yra Sakartvelas! Tai dar viena temos „Turkija yra mūsų priešas“ variacija, mėginanti išplėsti priešo vaizdinį ir Azerbaidžanui. 2021 m. su Rusija susijęs kartvelų verslininkas Sakartvelo pareigūnų ir visuomenės dėmesį atkreipė į žemėlapį, kuriuo remiantis, kai kas ėmė teigti, kad Sakartvelą ir Azerbaidžaną skirianti siena neteisėta, ir kad Sakartvelas turėtų pareikšti Azerbaidžanui teritorines pretenzijas (į dalį Garedžos dykumos, kurioje įsikūręs David Garedžos vienuolynų kompleksas). Po to prasidėjo populistinė informacinė kampanija „Garedža yra Sakartvelas“, mėginant sukelti įtampą tarp Sakartvelo ir Azerbaidžano. To neįvyko, bet mėginimai tęsiasi.

Tik Rusija gali mums grąžinti prarastas teritorijas! Kartais ši žinutė taip pat formuluojama: „Jei vėl susivienysime su Rusija, ji mums grąžins Abchaziją ir Tschinvalio regioną (taip kartveliškai vadinama Pietų Osetija – J. J.)“. Ši žinutė paradoksali, jai būtinas esminis atotrūkis nuo tikrovės, nes joje neatsižvelgiama į tai, kad pati Rusija ir katalizavo konfliktą bei atplėšė šiuos regionus nuo Sakartvelo.

Lugaro laboratorijoje gaminami nauji virusai ir bakterinis ginklas Sakartvelui. Lugaro biomedicinos laboratorija 2011 m. įkurta Nacionalinio ligų kontrolės ir visuomenės sveikatos centro su JAV parama. Tai geriausia biomedicinos laboratorija regione, ji vaidina svarbų vaidmenį, įveikiant COVID-19 pandemiją. Nuo 2017 m. Rusija užkabinėja Lugaro laboratoriją ir skleidžia dezinformaciją, siekdama įtvirtinti žinutę, kad „Amerika pavojinga Sakartvelui, o Sakartvelas išvien su Amerika pavojingas likusiam pasauliui“.

Jeigu nenori būti Rusijos kolonija, tai ar nori būti Amerikos kolonija?! Toks dirbtinis dvinaris konstruktas akivaizdžiai neša „arba – arba“ samprotavimo klaidą ir kartu žinutę: „Verčiau būti Rusijos kolonija!“ nes „Neįmanoma būti nepriklausomiems, suverenitetas yra mitas, laisvas pasirinkimas yra mitas, demokratija yra mitas.“

Apibendrinant, Rusijos hibridinis karas prieš Sakartvelą griebiasi sisteminės daugiakanalės hibridinės taktikos, skirtos visuomenės audinio fragmentacijai, neapykantos kultivavimui ir nihilizmo skleidimui Sakartvelo visuomenėje. Dėl to Sakartvelo visuomenė yra skilusi į daug priešiškų fragmentų, o tai rodo nevientisumo pagrindinę prielaidą (Hopper, 2003).

Išvados

Straipsnyje pateikta analizė tyrinėja vadinamuosius „minkštuosius veiksnius“ (Volkan, 2009) – susijusius su didelės grupės psichologija ir lyderio-sekėjų santykiais, o ne realpolitik veiksnius, ir atskleidžia, kad nesirūpinant minkštaisiais veiksniais, randasi piktybinės raidos politinėje („kietojoje“) arenoje rizika.

Neapdorotos / nesuvirškintos kolektyvinės traumos populistinio destruktyvaus politinio lyderio rankose gali tapti politinių manipuliacijų instrumentu. Rusijos atveju matėme, kaip piktybinė sociopolitinė raida nulėmė Rusijos visuomenės kaip didelės grupės narcizišką regresą ir kruviną karą prieš Ukrainą, kuriame žūva dešimtys tūkstančių. Karas dar nesibaigė, žmonės kasdien vis dar miršta, o branduolinio ginklo panaudojimo grėsmė vis dar aktuali.

Hibridinis karas ne toks matomas, bet gali sukelti nemenką žalą visuomenei, į kurią yra nukreiptas, kaip nutiko Sakartvele per pastaruosius 10 metų. Jis gali dezorientuoti, fragmentuoti, demoralizuoti visuomenę ir taip pat vesti į visuomenės regresą. Nesuvirškinta kolektyvinė trauma yra rizikos veiksnys, sumažinantis visuomenės sugebėjimą adekvačiai reaguoti ir pasipriešinti piktybinei hibridinei taktikai, pasitelktai Rusijos. Populistinis Sakartvelo vyriausybės stilius nemenkai palengvina hibridinio karo operacijas.

Remiantis tuo, kas pasakyta ligi šiol, svarbu užtikrinti, kad visuomenės ir visi atitinkami sprendimų priėmėjai, įskaitant politikus, suprastų praeities įveikos svarbą ir žinotų (ir mokytųsi) ją įveikti teisingai, reparatyviai ir prasmingai. Ne mažiau svarbu yra sprendimų priėmėjams pažinti ir būti jautriems populizmui, sugebėti jį atpažinti ir į jį reaguoti ankstesnėse stadijose.

Literatūra

Agenda.ge (1). (2018, April 4). Security Service: 178 Georgians illegally detained for crossing occupation line in 2017. Retrieved from http://agenda.ge/en/news/2018/750

Atwal, M. & Bacon, E. (2012). The youth movement Nashi: contentious politics, civil society, and party politics, East European Politics, 28:3, 256-266, DOI: 10.1080/21599165.2012.691424

Berne, E. (1964). Games People Play: The Psychology of Human Relationships. New York: Grove Press

Bion, W.R. (1961). Experiences in Groups. London: Tavistock

Bolkvadze N., Chachava K., Ghvedashvili G., Lange-Ionatamišvili E., McMillan J., Kalandarishvili N., Keshelashvili A., Kuprashvili N., Sharashenidze T., Tsomaia T., Georgia’s Information Environment through the Lens of Russia’s Influence (2021). Riga: NATO Strategic Communications Centre of Excellence

Gidron, N., & Bonikowski, B. (2013). Varieties of Populism: Literature Review and Research Agenda. SSRN Electronic Journal. doi:10.2139/ssrn.2459387 

Hopper, E. (2003). Traumatic Experience in the Traumatic Life of Groups: The ForthBasic Assumption: Incohession: Aggregation/Massification or (ba) I:A/M. London &New York: Jessica Kingslay Publishers

Javakhishvili, J.D. (2014). Soviet Legacy in Contemporary Georgia: A Psychotraumatological Perspective. Identity Studies, Vol.1(5), P:20-40 https://ojs.iliauni.edu.ge/index.php/identitystudies/article/view/196  

Javakhishvili, J.D. (2018). Trauma Caused by The Repressions of Totalitarian in Georgia and Its Transgenerational Transmission. Doctoral Dissertation

Jansen, R.S. (2011). Populist Mobilization: A New Theoretical Approach to Populism. Sociological Theory, 29(2), Pp. 75–96

Jilge, W. (2016). Russki Mir: Russian World. On the Genesis of Geopolitical Concept and it ‘s effect on Ukraine. Discussion Moderated by Stefan Meister, DGFP https://dgap.org/en/events/russkiy-mir-russian-world

Junge, M., Tushurashvili, O., Bonvech, B. (2015). Big Terror in the Little Republic of Caucasus. Tbilisi (in Georgian)

Kazlauskas, E., Gailiene, D., Vaskeliene, I., & Skeryte-Kazlauskiene, M. (2017). Intergenerational Transmission of Resilience? Sense of Coherence Is Associated between Lithuanian Survivors of Political Violence and Their Adult Offspring. Frontiers in Psychology, 8. doi:10.3389/fpsyg.2017.01677 

Kintsurashvili, T., Goguadze, T., Tsulukidze, M., Shekiladze, N., Gagniashvili, T., Goguadze, S., Lomidze, Kh., Chkhaidze, S. (2021). Anti Western Propaganda. Analytical Report. Media Development Foundation  http://mdfgeorgia.ge/uploads//antidasavlurieng2020_compressed.pdf   

Klein, M. (1975). The Works of Melanie Klein. Envy and Gratitude and Other Works 1946-1963. The Free Press, The Division of Macmillan, inc. New York (pp. 176-235)

Kudos, (2010). “Russian World” – Russia’s Soft Power Approach to Compatriots Policies. In: Russian Public Relation Activities and Soft Power: 81/10, pp. 2-6 https://www.research-collection.ethz.ch/bitstream/handle/20.500.11850/26212/eth-2215-01.pdfalism

Kyle, J. & Gultchin, L. (2018). Populists in Power Around the World. Tony Blair Institute for Global Change. Retrieved on August 30, 2022, from: https://institute.global/sites/default/files/articles/Populists-in-Power-Around-the-World-.pdf

Lederach, J.P. (1995). Preparing for Peace: Conflict Transformation Across Cultures. Syracuse University Press

Levada Center (2022). Putin’s Approval by Years. Retrieved on April 2, 2022 from: https://www.levada.ru/en/ 

Maksimov, E. (2022). Why Putin’s rating in Russia rose after Russia’s invasion of Ukraine – explains Alexei Levinson from Levada Center. Retrieved on April 2, 2022 from: https://www.currenttime.tv/a/31779467.html

Mudde, C. (2004). The Populist Zeitgeist, Government and Opposition, Vol. 39 (4), pp. 542– 563

Nilsson, N. (2018). Russian Hybrid Tactics in Georgia. Central Asia-Caucasus Institute & Silk Road Studies Program – A Joint Transatlantic Research and Policy Center. Washington, Stockholm http://silkroadstudies.org/resources/pdf/SilkRoadPapers/2018_01_Nilsson_Hybrid.pdf

Panizza, F. (2005). Populism and the Mirror of Democracy. London: Verso

Roberts. K.M. (2006). Populism, Political Conflict, and Grass-Roots Organization in Latin America Comparative Politics, Vol. 38 (2), pp. 127-148

Roginski, A., Zhemkova, E. (2016). In-between of Sympathy and Indifference (in Russian language). Memorial. Retrieved on 26 of August, 2022 from: https://www.memo.ru/media/uploads/2017/08/22/mezhdu-sochuvstviem-i-ravnodushuem_reabilitacia-zhertv-sovetskikh-repressiy.pdf

Rozycka-Tran, J., Boski, P., Wojciszke, B. (2015). Belief in a Zero-Sum Game as a Social Axiom: A 37-Nation Study. Journal of Cross-Cultural Psychology. 46 (4): 525–548

Schadlow, N. (2015). The Problem with Hybrid Warfare. Commentary. Retrieved on August 27, 2022, from: https://warontherocks.com/2015/04/the-problem-with-hybrid-warfare/

Soldatov, A. & Borogan, I. (2022). The Man Behind Putin’s Military. How Sergei Shoygu Paved the Way to Russians Ukraine Assault. Forreign Aaffaris, Retrived on April 2:  https://www.foreignaffairs.com/articles/2022-02-26/man-behind-putins-military?utm_medium=social  

Tiido A. (2015). The «Russian World»: the blurred notion of protecting Russians abroad. Polski Przegląd Stosunków Międzynarodowych. Warszawa: Uniwersytet Kardynała S. Wyszyńskiego, No. 5. , Pp: 131—151. file:///Users/janajavakhishvili/Downloads/2413-Tekst%20artyku%C5%82u-3843-1-10-20180503.pdf

Volkan, V. D. (1997).  Bloodlines:  From Ethnic Pride to Ethnic Terrorism. New York: Farrar, Straus and Giroux

Volkan, V.D., Ast, G., Greer, W.F. (2002). The Third Reich in the Unconscious: Transgenerational transmission and its consequences. New York, NY: Brunner-Routledge

Volkan, V.D. (2006). What Some Monuments Tell us about Mourning and Forgiveness. In: Barkan, E., Karn, A. (eds), Taking Wrongs Seriously: Apologies andReconciliation. Stanford, CA: Stanford University Press. Pp:115-131

Volkan, V.D. (2007). Societal Well Being after Experiencing Trauma at the Hands of“Others”: Intertwining of Political, Economic and Other Visible Factors with Hidden Psychological Progress Affecting Victimized Populations. Speech delivered at the conference “Measuring and Fostering the Progress of Societies: Second OECD World Forum on Statistics, Knowledge and Policy”, Istanbul, 27-30 June, 2007

Volkan, V.D., Fowler, C. (2009). Large-group Narcissism and Political Leaders with Narcissistic Personality Organization. Psychiatric Annals, Vol: 39 (4), Pp: 214-223

Volkan, V.D. (2013). Large-Group-Psychology in Its Own Right: Large-Group Identity and Peace-making. In: International Journal of Applied Psychoanalytic Studies, Vol.10(3), Pp: 210–246

Volkan, V. D. (2019). Large-group Identity, Who Are We Now? Leader-Follower Relationships and Societal-Political Divisions. The American Journal of Psychoanalysis, 79(2), 139–155. doi:10.1057/s11231-019-09186-2 

Weyland, K. (2001). Clarifying a Contested Concept: Populism in the Study of Latin AmericanPolitics. Comparative Politics, Vol. 34 (1), Pp. 1-22


[1]    Sąvoka “didelė grupė” čia vartojama taip, kaip pasiūlyta Vamiko Volkano – šimtai, tūkstančiai ar milijonai individų, vienijamų bendros tapatybės (Volkan, 2013).

[2]    Yakovlev, V. (2016). I was called Vladimir in honor of my grandfather. Retrieved on August 15, 2022 from: https://www.ogkochetkov.ru/blog/detail/post-vladimira-jakovleva-menja-nazvali-v-chest-deda-ehto-krik-dushi/#.YwZCFOxBx-U

[3]    Atskiros rusų populiacijos statistikos nėra.

[4]    https://www.memo.ru/ru-ru/history-of-repressions-and-protest/chronology-stat/

[5]    Užsienio agentų įstatymas įvestas 2012 m., reaguojant į nevyriausybinių organizacijų protestą prieš Putino sugrįžimą į prezidento postą po to, kai Medvedevo kadencijos metu jis ėjo ministro pirmininko pareigas. Iš pradžių įstatymas buvo nukreiptas tik prieš tas NVO, kurios gaudavo lėšų iš užsienio; 2017, 2019 ir 2021 m. įstatymas buvo palaipsniui pildomas, kad aprėptų vis daugiau tikslinių grupių (užsienio žurnalistus, žiniasklaidos organizacijas, o galiausiai – Rusijos piliečius, pasisakančius tam tikromis temomis).

[6]    Čečėnija kovojo už nepriklausomybę nuo Sovietų sąjungos žlugimo (pasiskelbusi Nepriklausoma Ičkerijos respublika). Putinas paveldėjo šią problemą iš savo pirmtako prezidento Boriso Jelcino; Čečėnijos karas truko nuo 1999 iki 2009 ir baigėsi, rusams nugalėjus čečėnus ir atgavus valdžią (ir dabartinės Čečėnijos autonominės respublikos prorusiška valdžia).

[7]    Putin: Collapse of Soviet is a Genuine Catastrophe. Putin’s Annual State of the Nation Address. The Associated Press. URL (retrieved at March 6, 2022): https://www.nbcnews.com/id/wbna7632057

[8]    Putin’s Annual State of the Nation Address:  https://www.youtube.com/watch?v=d4Xlwd91IlY

[9]    Kovalyova, A. (2013). Is Vladimir Putin Rewriting Russia’s History Books? NBC News. URL (retrieved on March 7, 2022):  https://www.nbcnews.com/news/world/vladimir-putin-rewriting-russias-history-books-flna2d11669160

Rusiškas šaltinis tuo pačiu klausimu: https://ria.ru/20140602/1010266707.html

[10]   Media Portal “RIA Novosti”: Putin Ordered to add chapters on Crimea and Sevastopol to History Handbooks. URL (retrieved on March 6, 2022): https://ria.ru/20140602/1010266707.html    

[11]   Media Portal Polit.ru: President ordered to prepare the unified concept/framework for teaching history in public schools of Russia. URL (retrieved on March 6, 2022): https://polit.ru/article/2013/04/24/history/ 

[12]   Fact Checking DW: How Putin Justifies the Invasion of Ukraine. URL (Retrieved on March 7, 2022)  https://www.dw.com/ru/kak-putin-opravdyvaet-vtorzhenie-v-ukrainu-faktcheking-dw/a-60960083

[13]   “60 minutes” by Schachar Baran, interview with A. Dougin, 2016 (retrieved on August 22, 2022): https://www.youtube.com/watch?v=Du7fOoW_euE

[14]   Dainos “Dėde Vova, mes su tavim” vaizdo klipas  https://v102.ru/news/68711.html  

[15]   Valstybės dūmos delegatės klipas su moksleiviais: “Dėde Vova, mes su tavim!”: https://www.youtube.com/watch?v=3ZZJJ1k8xAE ; Tas pats klipas, kuriame autorius pasirodo su moksleiviško amžiaus sūnumi: https://www.youtube.com/watch?v=rE0MrvC0FTE

[16]   “State Program “Patriotic Education of Citizens of Russian Federation 2011-2015”. URL (Retrived on August 22,2022): https://archives.gov.ru/programs/patriot_2015.shtml

[17]   Apie Junarmija sąjūdį: URL (Retrieved on March 7, 2022): https://yunarmy.ru/headquarters/about/ 

[18]   Keturi paaugliai iš Junarmijos šaudė Novosibirsko vaikų vasaros stovykloje (rusiškai): https://novayagazeta.ru/articles/2021/07/09/v-detskom-lagere-v-novosibirskoi-oblasti-iunarmeitsy-ustroili-strelbu-iz-okholoshchennogo-oruzhiia

[19]   The Movement “Nashi”. Wikipedia. URL (Retrieved on March 7, 2022): https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9D%D0%B0%D1%88%D0%B8_(%D0%B4%D0%B2%D0%B8%D0%B6%D0%B5%D0%BD%D0%B8%D0%B5)

[20]   Jana Javakhishvili interviu su kartvelų istoriku David Jishkariani (2021). Dario Radio. URL: https://www.facebook.com/darioradio01/videos/317819533319298

[21]   Gould-Davies, N. (2020). What Vladimir Putin Tells Us About His Relations to The West. International Institute of Strategic Studies. URL: https://www.iiss.org/blogs/analysis/2020/07/putins-relations-with-the-west

[22]   Pvz., Kuznecko miesto vaikų darželio svetainė su puslapiu “Ikimokyklinukai apie karą: Didysis Tėvynės karas”. https://ds-2-kuznetsk.nubex.ru/7650/7654/

[23]   Pvz., Maskvos 47-ojo darželio puslapis apie tai, kodėl ir kaip kalbėtis su ikimokyklinukais apie Didįjį Tėvynės karą: https://mou47.oshkole.ru/news/73358.html

[24]   Vaikų knyga apie karą (rusiškai): https://avidreaders.ru/download/detskaya-kniga-voyny-dnevniki-1941-1945.html?f=pdf

[25]     Tai citata iš Putino straipsnio (“Gyvenimas yra paprastas ir žiaurus”) laikraštyje “Rusijos pionierius”, skirto “Didžiojo Tėvynės karo” 70-mečiui. Retrieved on August 26, 2022 from: https://ruspioner.ru/cool/m/single/4655

[26] https://www.youtube.com/watch?v=-zPBfB-Tneg&t=211s 

[27] Rayfield, D. (1997). Anton Chekhov: A Life. New York: Henry Holt and Company

[28]   Kai kurie politikai ir politikos analitikai mieliau vartoja sąvoką “Rusijos hibridinė taktika” (Schadlow, 2015; Nilsson, 2018) baimindamiesi, kad žodis “karas” gali būti suprantamas kaip konkretūs veiksmai, o “taktika” reiškia sisteminius veiksmus; aš su tokia nuomone nesutikčiau, nes žodis “taktika” gali būti dailus eufemizmas vietoje tiesmuko žodžio “karas”, atvirai įspėjančio apie piktybinius tikrovėje vykstančius procesus.

[29]   The Big Soviet Encyclopedia (1981). The Georgian SSR. P.99 (kartvelų kalba)

[30]   IRI (2020). Public Opinion Survey of Residents of Georgia. June-July 2020. International Republican Institute. Retrieved on August 28, 2022, from: https://civil.ge/wp-content/uploads/2020/08/IRI-Poll-June-2020.pdf 

[31]   Khatchvani, T. (2019). Russian New Strategy in Georgia: Creeping Occupation. Retrieved on August 27, 2022 from: https://blogs.lse.ac.uk/humanrights/2019/02/05/russias-new-strategy-in-georgia-creeping-occupation/

[32] Agenda.ge (1). (2018, April 4). Security Service: 178 Georgians illegally detained for crossing occupation line in 2017. Retrieved on August 27, 2022 from http://agenda.ge/en/news/2018/750

[33]   Lomsadze g. (2022). “Spy’s confession sheds light on Russian espionage in Georgia.” Eurasianet. Retrieved on August 28, 2022 from: https://eurasianet.org/spys-confession-sheds-light-on-russian-espionage-in-georgia?fbclid=IwAR2C2qTxQPS8rbeCpNuIb01UBv2ZipjLu1ZBmEZRD5KVtcCZgKhTXtAV1F4

[34]   Georgian Times (2022). Retrieved on August 28, 2022 from: https://georgiatoday.ge/are-russian-spies-hiding-in-the-waves-of-migrants/