Pranešimas, skaitytas tarptautiniame Thomo Manno festivalyje „Išniręs laikas. Viltis“ 2026 m. liepos 15 dieną Rašytojo Thomo Manno memorialiniame muziejuje.  

Kaip greitai bėga laikas. Sunku patikėti, kad nuo 1989-ųjų jau praėjo 20 metų – tai visą vieną kartą apimantis tarpsnis. Yra moksleivių ir net studentų, gimusių jau po annus mirabilis – jiems visa tai tiesiogine šio žodžio prasme yra priešistorė. O mums, vienaip ar kitaip visa tai patyrusiems, atrodo, tarsi viskas būtų vykę vakar. Kas iš mūsų dar prisimena, kaip tuo metu, kai studijavome Vakarų Berlyne, metro važiuodavo pro užmūrytas stotis, prie kurių patruliuodavo pasieniečiai? Kas apskritai dar žino, kur tiksliai driekėsi Berlyno siena? Ir kas dar pamena lenkų turgų toje vietoje, kur šiandien yra naujoji Potsdamo aikštė – smėlėtą laukymę su sustatytais gyvenamaisiais vagonėliais ir į niekur nevedančiu magnetinės levitacijos geležinkeliu, filharmoniją ir nacionalinę biblioteką, tarsi kosminiai laivai stūksojusias paribio kraštovaizdyje? Dvidešimt metų yra ilgas laiko tarpas, bet jis kartu ir trumpas, jei kalbame apie ilgalaikę atmintį, apie longue durée. Pastarosios intervalai yra ne kanclerių kadencijų laikotarpiai, o veikiau kartos ar net ištisos epochos. Kaip 1989 m. subyrėjo ištisi kartų patirties horizontai, taip atsirado naujų. Būtų keista, jei su šiais pamatiniais pokyčiais kartu nesikeistų ir atmintis, mūsų praeities samprata. Čia nėra nieko gąsdinančio – priešingai, tai tik įrodo istorinės savimonės gyvybingumą: kiekviena karta iš naujo susikuria praeities vaizdą, kelia praeičiai naujus klausimus, padaro ją sava iš naujo, nes kitaip neįmanoma. Toliau pateikiami svarstymai žmogaus, kuris 1986 ir 1989 m. išgyveno sąmoningai, bet kurio Europos suvokimą suformavo sienos patirtis. Laikau save Marienborno[1] kartos atstovu – tų žmonių, kurių vidinį žemėlapį nubraižė tokios patirtys, kaip patikrai stabdomi traukiniai, nuolat kartojami kvaili klausimai apie sprogmenis ir šaunamuosius ginklus, knygas konfiskuojantys pasienio pareigūnai, kurie patys, jei tik būtų galėję, mielai būtų kirtę sieną.

Pasikeitusios koordinatės. 1989 m. lūžis[2] atvėrė naują patyrimo lauką. Koordinatės, tarp kurių užaugo pokario kartos, iš esmės pasikeitė. Nebebuvo Rytų ir Vakarų – atsirado kažkas tarp jų, Vidurio Europa. Dešimtmečius nepasiekiami miestai staiga atsidūrė kaimynystėje. Iki tol tik iš literatūros, filmų ar šeimos pasakojimų pažįstamos vietos ir kraštovaizdžiai staiga tapo pasiekiami, priartėjo. Juose buvo galima judėti, žvalgytis. Šis atvėrimas pakeitė beveik viską: patyrimo lauką, veiklos horizontą, atostogų ir galbūt net gyvenimo planus. Nuo šiol studijuoti buvo galima važiuoti ne tik į Monpeljė ar Oksfordą, bet ir į Prahą ar Krokuvą.

Asimetriškas suvokimas, asimetriškas domėjimasis. Kaip žinia, regione, kuris iki 1989 m. vadintas Vakarų Europa, tokio fenomeno kaip veržimasis į rytus nebuvo. Susidomėjimas jais čia buvo menkas, net ir suvienytoje Vokietijoje. Visai kitaip buvo Rytų Europoje. Čia visada buvo labiau domimasi viskuo, kas vyko Vakaruose: jų literatūra, idėjomis, madomis, o svarbiausia – laisve. 1989 m. tiesiog atvėrė galimybę viską pamatyti savo akimis, tad milijonai žmonių leidosi į kelią – trumpam apsilankymui, pažintinėms kelionėms, studijuoti, o vėliau ir ieškoti darbo. Rytų Europa bandė pasivyti tai, kas jai taip ilgai buvo nepasiekiama. Tai buvo milžiniško masto eksploracinis judėjimas. To paties neišeina pasakyti apie vakarinę Europą (ir šį pavadinimą vartoju tik patogumo sumetimais). Smalsumu čia nebuvo trykštama, o tam tikrais laikotarpiais net įsivyraudavo įvairūs nuogąstavimai (dėl darbo ieškančiųjų antplūdžio, pramonės išsikėlimo, augančio nusikalstamumo ir pan.). Ir vis dėlto niekas neliko kaip buvę. Naujos patirtys pamažu skverbėsi į kasdienybę, teko persiorientuoti. Visa tam reikia laiko, bet šis procesas yra neišvengiamas, nes tų senųjų gerai pažįstamų „Vakarų“ nebeliko. Europos plėtra nebuvo tiesiog naujųjų valstybių narių pridėjimas prie ES: Europos struktūra persidėliojo, jai teko iš naujo įsitikinti savimi ir kurti naują savo pačios vaizdinį. Naujoji Europa yra daugiau nei rytų ir vakarų europų suma.

Atminties asimetrija. Ilgalaikės Europos padalijimo pasekmės.  Per penkiasdešimt padalijimo metų Europa įgijo įvairių ir skirtingų patirčių. Kurios patirtys teko kam, lėmė atsitiktinės geopolitinės aplinkybės Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Europos raida – tiek socialinė ir politinė, tiek kultūrinė ir mentaliteto – išsišakojo skirtingomis kryptimis, todėl šiandien sensacija atrodo dalykai, kurie iki pasaulinių karų jau buvo tapę tikrove. Šie patirčių skirtumai lemia skirtingą istorinio domėjimosi fokusą, skirtingus požiūrio taškus ir nevienodą jautrumą skirtingoms temoms. Būtų keista, jei būtų kitaip. Naujausios istorijos suvokime iškeliami skirtingi lūžio taškai, jiems priskiriama skirtinga reikšmė. Kad ir kokią datą pasirinktume, su ja siejamos patirtys skiriasi: 1945, 1948, 1953, 1956, 1961, 1968, 1981 ar net 1989 m. Tai ilgas, vadinasi, galią suformuoti turėjęs laikotarpis. Ir šių skirtingų patirčių neįmanoma paprastai ir savo nuožiūra sutalpinti į vieną „visos Europos naratyvą“. 

Dviguba Rytų ir Vidurio Europos patirtis kaip patirties ir pažinimo privilegija.Rytų ir Vidurio Europa buvo pagrindinė pasaulinių karų ir revoliucijų epochos, trisdešimtmečio karo bei su juo susijusios ir daugeliu atžvilgių precedento neturinčios prievartos scena. Šis Europos regionas atsidūrė tarp pagrindinių Europos pilietinio karo frontų – tarp nacionalizmo ir komunizmo, tarp vokiečių nacionalsocializmo ir sovietinio komunizmo. Tai pagrindinė Europos žydų genocido, sistemingo socialinio ir etninio valymo politikos scena, tai didžiųjų karo mašinų sutelkimo laukas, išdeginta žemė, kurioje vyko milžiniško masto priverstiniai gyventojų perkėlimai ir judėjo pabėgėlių srautai, o išlaisvinimas dažnai reiškė vienos svetimos valdžios pakeitimą kita. Šio regiono žemėlapyje nėra nei vienos šeimos ar biografijos, kuri nebūtų paženklinta šios dvigubos patirties. Tai kertinė „kraštutinumų amžiaus“ zona. Šį faktą įsisavino dar ne visa Europa. Karas yra karas, okupacija yra okupacija, bet tiesa yra ir tai, kad karai bei okupaciniai režimai gali būti skirtingi. Vidurio ir Rytų Europos gyventojų mentaliniuose žemėlapiuose yra vietovardžių, kurie vakariečiams dažnai skamba egzotiškai – Trostinecas, Solovkai, Katynė, Vinica, Babyn Jaras. Šias ekstremaliai įvairialypes patirtis aprėpti viename mąstyme nėra paprasta, tam reikia laiko. Nėra universalaus istorijos įprasminimo recepto, nėra jokio „vokiško modelio“, kurį kai kurie norėtų eksportuoti – nes esama situacijų, kurios yra nepalyginamai sudėtingesnės už Vokietijos atvejį. 

Bėgimo į Vakarus pabaiga. 1989 m. Vokietija tam tikra prasme vėl atsidūrė Europoje, o vokiečiai po sienos griūties paleisti į vieningą valstybę. Prie jų vėl priartėjo bendra istorija, vokiečiai įsiliejo į ryšių tinklą, kurį patys buvo sugriovę ir palikę. Dabar prieš akis jiems vėl atsivėrė visa istorija ir ta erdvė, kurioje ji rutuliojosi. Viena vertus, tai naikinimo istorija, kita vertus, būta ir prieš tai ėjusios istorijos – šimtmečių ir kartų, kai vokiečiai buvo savaime suprantama ir neatsiejama Rytų Europos dalis. Vokietijos istorija, kurią kai kurie laiko „ilga kelione į Vakarus“, sugrįžo ten, kur iš tiesų visada ir klostėsi – į Vidurio Europą. Kartu į vokiečių akiratį sugrįžo ir seni istoriniai ryšiai. Dabar paaiškėjo, kad iki katastrofų istorijos būta kitos – mažai žinomos, senesnės už tautą ir nacionalizmą ir tikrai vertos tyrinėti. 

Istorinio akiračio plėtra. Vakarų europiečiai, norėdami suprasti savo rytinius kaimynus, neišvengiamai turės susipažinti su jų patirtimis. Tai nėra mažas reikalavimas ir vertėtų įsiklausyti įspėjimo nebandyti prisiminti „tolimosios patirties“. Tiesiog todėl, kad žinios, empatija ir gebėjimas įsijausti į kitų patirties pasaulius turi savo ribas. Kaip žinoma, net ir pačioje Vokietijoje prireikė nemažai laiko, kol Aušvico metamame šešėlyje pagaliau buvo pamatyti ir deramai pripažinti kiti nukentėjusieji – lenkai, sovietų karo belaisviai, prievartiniai darbininkai. Europos istorija nesibaigia ties dabartine Europos Sąjungos išorės siena. Atmintis, kurioje nėra vietos buvusios Sovietų Sąjungos teroro aukoms ir kuri neapima Gulago kalinių, tam tikra prasme nėra patikima ir nenusipelno būti vadinama europine. 

Istorijos peržiūra ir kova dėl teisės į teisingą interpretaciją. 1989 m. pulta iš naujo įvertinti ir peržiūrėti praeitį – pastaruosius penkiasdešimt metų, o kartais ir visą nacionalinę istoriją. Kiekvienoje šalyje tai vyko skirtingai ir apėmė visą spektrą – nuo ryžtingo ir nuoseklaus praeities apdorojimo iki reideologizacijos ir naujų mitų kūrimo. Šis aiškinimasis vyko daugeliu lygmenų: dėl paminklų, gatvių pavadinimų, vadovėlių ir mokyklinių programų, vyko vieši ginčai dėl kolektyvinei savimonei svarbių datų, jubiliejų ir švenčių, taip pat dėl atminimo vietų ir muziejų steigimo. Beveik kiekviena šalis turėjo savo dramatiškų kulminacijų ir lūžio taškų, savo kovą dėl paminklų. Be abejonės, taip buvo bandoma peržiūrėti istoriją, nes tam atėjo laikas, tačiau ne rečiau vyko ir aršios kovos dėl teisės aiškinti istoriją ir formuoti viešąją nuomonę. Vienur išnykus „baltosioms dėmėms“, kitur dažnai atsirasdavo naujų. Ir, žinoma, kalbame ne vien apie istorijos mokslo ar istorinių žinių klausimus, bet ir apie nacionalinę ar kolektyvinę tapatybę, apie vadinamojo didžiojo naratyvo [Meistererzählung] validumą arba jo paneigimą. Diskursas apie praeitį daugeliu atvejų tėra užslėpta, užmaskuota dabartinių politinių kovų forma – kova per tarpininkus, vykstanti apsivilkus istoriniais kostiumais. Tai ją daro įdomią ir aktualią, bet kartu ir pavojingą: ginčai dėl istorijos pasitelkiami siekiant laikinų, o dažnai ir partinių tikslų. 

Kaip sprendžiamos tokios kontroversijos – dalykiškai ar polemiškai, agresyviai ar santūriai, ideologiškai ar švietėjiškai, pliuralistiškai ar monolitiškai, demonstruojant tariamą visažinystę ar stengiantis reikalą spręsti ir su žmonėmis elgtis teisingai, empatiškai ar viešai pasmerkiant, moralizuojant ar remiantis konkrečiais argumentais, nostalgiškai ar suvokiant dabarties kontekstą – yra politinės, bet ir istorinės kultūros bei praeities traktuotės klausimas. Kaip visada, viską lemia tonas. Tokia istorinė kultūra neatsiranda per vieną naktį ir net Vokietijoje, kur taip didžiuojamasi gebėjimu apdoroti praeitį ir formuoti istorinę politiką, tam prireikė laiko ir nebuvo apsieita be aštrių konfliktų. Kodėl kitose šalyse turėtų būti kitaip? Nauji, tinkamesni ir „teisingesni“ istoriniai vaizdiniai negali būti nuleisti iš viršaus – jie gimsta sudėtingame diskusijų ir ginčų procese. 

Prisiminimas ir atminimas arba kiek prisiminimų žmogus gali pakelti ir kiek jų jam reikia.  Esama tokios atminties, kuri išnyksta – tai tiesioginė, asmenine patirtimi paremta atmintis. Ji miršta kartu su žmogumi ir į jos vietą stoja netiesioginis atminimas ir minėjimas. Ateis laikas, kai nebeliks nė vieno betarpiško atsiminimo. Mes, gimę vėliau, niekada negalėsime perimti kitų žmonių patirčių. Ir atminimo kultūrai – priešingai nei rutiniškam jos eksploatavimui – būdinga pagarba šiam skirtumui. Gebėjimas įsijausti į kitos kartos patirties horizontą neįgyjamas greituose kursuose ir neįdiegiamas gero linkinčiais įspėjimais – tam reikia išsilavinimo, takto ir jautrumo. Su atmintimi, kuri, susitelkdama į praeitį, pamiršta dabartį, kažkas yra negerai. Dėmesys mirusiesiems, jei jo nelydi pagarba gyviesiems, atrodo kažkuo neįtikinamas. Greta visiems gerai žinomo istorinės atminties stokos reiškinio egzistuoja ir jo priešingybė – liguistas susitelkimas į istoriją, tam tikra manija, turinti vieną privalumą: ji bent laikinai leidžia pabėgti nuo dabarties. Kartais daug lengviau gyventi praeityje, kuri yra aprėpiama ir užbaigta, negu dabartyje, kuri paini ir sunkiai permatoma. Už jau įveiktos praeities galima pasislėpti, vengiant dabarties, kuri yra be galo sudėtinga. Atminties ir atminimo eksploatacinis pobūdis yra ženklas, kad su pačia atmintimi kažkas negerai. Be to, prisiminimų ir atminimo negalima sukurti savo nuožiūra, jų neįmanoma visiškai pajungti įvairioms „atminties strategijoms“ ar „istorijos politikoms“, kaip dažnai manoma vadinamajame atminties diskurse. Atmintis turi savą ritmą ir savą dinamiką.  

Jei tiesa, kad kiekviena karta istoriją perrašo iš naujo, tai reiškia, kad nėra automatinio istorijos perdavimo iš kartos į kartą, pasikeitusios aplinkybės neišvengiamai atsispindi ir istoriniuose interesuose, ir istorijos sampratoje. Natūralu, kad karta, kurią formavo ne karas, ne santykis su karo karta, o pakitusios sąlygos imigracinėje šalyje, turi kitokią istorijos sampratą. 

Europos atmintis kaip nebaigtas projektas. Erdvė pasakojimams. Esama daugiau ar mažiau sėkmingų bandymų sukurti europinį istorijos naratyvą, vienu žvilgsniu aprėpiamą Europos istoriją, dažniausiai pateikiamą iš paukščio skrydžio perspektyvos: Norman Davies, Geert Mak, Tony Judt ir kiti. Tačiau tokios apžvalgos dar nėra tai, ką būtų galima vadinti integruojančiu pasakojimu, kuriame sutilptų ta daugybė tarpusavyje konkuruojančių patirčių. Tokio pasakojimo nė negali būti – bent jau kol kas. Pasakojimas niekada negali nueiti toliau nei patys pasakotojai, tad tikrai europinis pasakojimas atsiras tik tada, kai susiformuos kažkas panašaus į bendrą europinį patirties horizontą – kitaip tariant, dar labai tolimoje ateityje. Šiuo metu geriausias sprendimas būtų ne mėginti sukurti sintetinę, turbūt tik dirbtinai sukonstruojamą bendrą istoriją, o girdėti visus skirtingus pasakojimus. Tai ir taip pakankamai sunku, beveik neįmanoma, nes tai būtų pasakojimas apie skausmą ir pažeminimus – neteisybių istorija, tiksliau istorijų polifonija, vietomis disonuojanti ir net kakofoniška. Jei europiečiai pajėgtų išklausyti vieni kitų istorijas, tai jau būtų daugiau, nei šiuo metu galima tikėtis. Todėl šiandien svarbiausia yra ne viena bendra istorija, o tai, kad nebūtų suardyta erdvė, kurioje gali skambėti konkuruojančios interpretacijos ir nacionaliniai naratyvai. 

Ne dėl laimingos pabaigos. Šiandien kalbėti apie Europą, nekalbant apie jos stiprybę, grožį ir didybę, būtų visiškai neteisinga ir neadekvatu – ir ne todėl, kad mums būtinai reikia laimingos pabaigos. Dirbti Europos labui, nepastebint jos neprilygstamo turtingumo, įvairovės, kultūrų, kalbų ir meno kūrinių, būtų beprasmiška. Europą nusiaubęs Europą ir jos padėtį pasaulyje pakirtęs XX amžius tėra vienas jos istorijos sluoksnis. Atėjo laikas atverti ir kitus. Europa būdama vien atminties projektu būtų pasmerkta – ji taptų senų žmonių rezervatu, savotišku teminiu parku ir lėlių namais pasauliniam turizmui. Tačiau kiekvienas pakeliavęs po Europą žino, kad ji pulsuoja, dirba, veikia – peržengdama vakarykštes sienas taip natūraliai, tarsi jų niekada nė nebūtų buvę. 

Karl Schlögel, Berlynas, 2008 m. vasaris

Rusija – juodoji dėžė?
Kaip susidaryti adekvatų Putino Rusijos vaizdą?

<…>

Klausimas, kurį sau keliu, yra toks: kaip suvokti dabartinę Rusiją, kokiu būdu įmanoma susidaryti adekvatų jos vaizdą? Kaip įmanoma, kad didelė valstybė pradėjo beprasmį karą, kuriame pastatė ant kortos visa, kas buvo pasiekta? Kaip paaiškinti tai, kad vykstant plataus masto karui gyvenimas tęsiasi taip, tarsi nieko nebūtų nutikę? Kas vyksta šalyje, kuri ne tik daro užpultai valstybei neaprėpiamą žalą, tokią, kurios nebus įmanoma atitaisyti ištisoms kartoms, bet ir stumia į katastrofą savo šalį? Kaip paaiškinti žmonių dalyvavimą ir susitaikymą su prievarta, lydinčia karą, okupacijas ir terorą? Kokia yra viešoji erdvė, kurioje melas tapo naująja realybe? Bet keliu ir klausimus, susijusius su poveikiu už šalies ribų: kaip nutinka, kad ši vidaus ir užsienio politika randa atgarsį ir už Rusijos ribų, taip pat ir ypač Vokietijoje?

Visi šie klausimai veda prie bendresnio klausimo: kaip funkcionuoja tokia valstybė, tokia visuomenė, tokia politinė santvarka? Galiausiai, kokia yra prigimtis sistemos, santvarkos ir pasaulio, kurio galbūt dar nesuvokiame ir kuriam apibūdinti akivaizdžiai nebepakanka mums įprastų terminų, sąvokų ir kategorijų, nors pati jo tikrovė yra prieš mūsų akis.

Savo pranešime norėčiau aptarti šiuos klausimus:

Pirma: kaip vertinti savo pačių galėjimą vertinti, kai nebeturime tiesioginės prieigos prie pasaulio, apie kurį norime arba privalome susidaryti vaizdą?

Antra: „mąstyti be turėklų“ (Hannah Arendt) reiškia pripažinti situacijų naujumą ir nepakliūti į istorinių analogijų spąstus.

Trečia: pažvelgti į putinizmo fenomeną. Raginimas atnaujinti Rusijos studijas.

Ketvirta: žvelgiant toliau už Rusijos ribų. Kelio atgal nebėra – kategorine, analitine ir politine prasme. Ką tai šiandien galėtų reikšti mums?

Iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Žukauskaitė

[1] Didžiausias VFR ir VDR pasienio kontrolės punktas – čia ir toliau vertėjos pastabos.

[2] Die Wende (liet. „posūkis, lūžis“) – Vokietijoje nusistovėjęs terminas 1989–1990 m. politiniams ir visuomeniniams pokyčiams Vokietijoje įvardyti, kurie lėmė Berlyno sienos griūtį ir šalies susivienijimą.

Fotografija Domo Rimeikos.