Urtė Baltrušytė, Kauno technologijos universiteto studentė
Išniręs laikas. Viltis
Vienuoliktoje klasėje viename rašinyje rašiau: „mano gyvenimas kaip autobusas: pilnas įvairių žmonių, minčių, besikeičiančių vaizdų, su begale kvapų, triukšmo, juoko, meilės, klausimų, nuolat viena kitai prieštaraujančių nuomonių, nenuoseklaus minčių srauto, nes aš irgi nenuosekli, KINTANTI ir auganti. Būnanti!“
Dabar, praėjus trejiems metams, aš esu keleivė, nežinanti į kurį autobusą įlipti, nežinanti kur važiuoti, ką nuvažiavus veikti, nežinanti, ar paskui turės progą grįžti į namus ir ar bus laiko gyventi. Mano autobusai kasdien važiuoja tuo pačiu keliu, bet mano siela keliauja kitais: kažkur praeity ir ateity, kažkur kopia į Andus ir plaukia Gango upe, kažkur stovi kamštyje ir plūduriuoja Ramiajame vandenyne stebėdama, kaip El Niño dirba savo darbą, o dar kitame, paraleliniame gyvenime, eina atsiimti doktorantūros laipsnio diplomą…
Vienuoliktoj klasėj viskas buvo paprasčiau. Aš buvau kupina vilties, kaip loterijos bilietus perkantis optimistas. Vieną dieną… aš padarysiu, pasieksiu, būsiu, tapsiu, keliausiu, mylėsiu, sužinosiu… o svarbiausia, visada tikėjau, kad turėsiu LAIKO. Laiko gyventi, laiko būti… tiesiog LAIKO…
Anuomet važiuodama autobusu klausiausi, ką kalba kiti. Moterys paprastai kalbėdavo, ką gamino (nežinau, kaip joms nepabosta ši tema?). Kartą, priešais sėdintis kiek pagyvenęs vyras telefonu draugui pasakojo, kaip važiuos į džiungles ir pirks vaistus nuo haliucinacijų (mano didžiam nusivylimui, taip ir nepasakė konkrečios lokacijos). Vieną žiemos vakarą priešais mane sėdėjo dvi senyvo amžiaus moterys. Stebėjau greitai besikeičiančius vaizdus pro langą – buvo per tamsu ką nors įžiūrėti. Staiga dvi nepažįstamosios pradėjo kalbėti! Viena iš jų prasitarė, kad kiekvieną žiemą išvažiuoja į Aziją: į Balį, į Tailandą, į Šri Lanką, ar kur tik akys mato. Nu žinai, o kam man už tas malkas mokėt? Visiškai neverta! Kalbėjosi jos taip gerą valandą, kol aš iš pačių Šilainių per visą Kauną grįžau namo… Šerlokas Holmsas, grįžęs, viską užsirašė į sąsiuvinį – man visada patiko kolekcionuoti istorijas.
Dabar autobuse nebeturiu laiko klausytis – mokausi vokiečių žodžius, klausausi podkastų apie kultūrą, darau namų darbus arba skaitau advanced english kalba parašytus „LinkedIn“ post‘us. Skubu ne todėl, kad nespėju, o todėl kad mes VISInebeturim laiko. Laikas dabar vertas ne pinigų, o paties gyvenimo.
Prieš keletą metų naktį, kai buvo mirtinai tylu, aš netyčia paliečiau savo širdį… ir ji taip skubėjo, bėgo ir bėgo. Ir žinot ką– ji nesustojo ir net nepailso! Tąsyk pagalvojau, kur tu taip leki, kur bėgi? Kaip aš tave pavysiu? Bet staiga dingtelėjo mintis, kad aš jau pati kuris laikas gyvenu ateityje, kažkur ten ir niekur… Ir, iš tiesų, tai ji negali manęs pavyti. Ir aš supratau, kad baigėsi vaikystė. Mano laikas išniro. Kaip gyvatė, išsinėriau iš daug metų mane supusios odos. Laiko odos. Toje odoje liko mano vaikystės vasaros, kai basomis laksčiau po ilgą kaimo žolę ir paslapčiomis skyniau iš močiutės gėlyno gėles, kai rugiuose prie bedugnės man tėtis pastatė šezlongą, kad galėčiau skaityti savo storą knygą (jau nepamenu, apie ką ji buvo). Bet aš neskaičiau, nes turėjau laiko tingėti… Aš tiesiog gulėjau prieš kaitrią vidurdienio saulę, net negalvodama apie UV spindulių daromą žalą, ir klausiausi tylos. Tokią tylą girdėjau tik kartą gyvenime. Saldi, kaip prisirpus kriaušė, spengianti, kaip kylančiame lėktuve besikeičiantis slėgis ir tokia, kokia būna tik vasaros amžinybė. Be laiko, be tėkmės, be tikslo – tiesiog… Kaip tirpstanti saulėje sukraus vata. Net ir po daugelio metų viliuosi dar kada nors patirti tokią tylą, kurioje sustoja laikas.
Dabar irgi vasara, rašau, sėdėdama šalia to paties rugių lauko. Suraukusi kaktą nuo saulės spindulių ir vos įžiūrėdama kompiuterio ekraną, girdžiu, kaip greitai barška klaviatūros raidės. Aš ir vėl skubu. Aš jau beveik vėluoju pabaigti rašyti šį rašinį. Jeigu vasara bus šalta kaip pavasaris, aš nespėsiu įdegti. NESPĖSIUUU… žodis galvoja sukasi dažniau, nei galiu suvokti…
Dvyliktoje klasėje manęs anglų kalbos mokytoja paklausė, kaip tu viską spėji: ir olimpiados, ir fotografija, ir mokslai, ir dar visas gausybės ragas veiklų. Minutėlę pagalvojusi, pasakiau: „nespėju tik miegoti“ (tada dar nežinojau, kad už kelių metų laiko miegoti beveik nebebus, akk tos studijos!). Bet gerai pagalvojus, mano didysis gyvenimo klausimas: „ar spėsiu?“ prasidėjo 2024-aisiais metais, kai turėjau baigti mokyklą ir pasaulį ištiko karas. Kai staiga supratau, kad išsvajotame XXI amžiuje nebeturiu teises į savo gyvenimo laiką. Supratau, kad man iš tiesų nereikia mokslų, man nereikia universiteto, man nereikia jokiu laipsnių… Vienas ir vienintelis dalykas, apie kurį svajojau visą gyvenimą, tai – keliauti ir būti fotografe. Ir jeigu man nebeliko laiko gyvenime, aš nenoriu jo leisti skaičiuodama algoritmus ar darydama penkioliktąsias skaidres per mėnesį.
Tada aš vis prisimindavau savo prosenelę, kuri turėjo laiko gyventi. Ji sėdėdavo ir, jau būdama visai akla, megzdavo taip greitai, kaip dabar aš rašau klaviatūra. Kol galėjo, ji skaitė knygas; ji neskubėdama valgydavo, pamažu gerdavo arbatą ir su dideliu pasimėgavimu burnoje laikydavo šnypščiančius ledinukus, tuos pačius, kurių ir man vaikystėje prikraudavo pilną kuprinę, pasibaigus vasarai pas ją svečiuose. Matydama, kokio guvaus proto ji buvo iki paskutinės savo gyvenimo minutės, aš paslapčiomis visada norėjau susitikti su savimi – aštuoniasdešimtmete – ir sužinoti, koks buvo mūsų gyvenimas: ar daug keliavom, ar daug išmokom ir nuveikėm, ar buvo baisu… Bet 2024-aisiais aš supratau, kad to gali ir nebūti. Žmonės, kurie senatvėje gali sakyti: „nepadariau, nes tingėjau, nes nenorėjau, nes bijojau“, dabar rodosi turintys privilegiją rinktis; nes mano karta gali paprasčiausiai neturėti laiko…
Kai buvau maža ir ėjau į darželį, svajojau apie mokyklą, kai ėjau į mokyklą, svajojau užaugti ir būti rašytoja. Dabar, jau užaugus, svajoju baigti doktorantūrą ir bent dešimt metų keliauti… Bet iš tiesų MELUOJU. Jau kuris laikas nebesvajoju. Svajoti pasidarė baisu. Žodis „viltis“ skamba tarsi nevykęs pokštas, lyg žodis pilnas netikrumo…
Po mokyklos neplanuotai ištiko „gap year“ ir supratus, kad aš ir toliau gyvenu, esu sveika – man palengvėjo. Visi ir vėl gyvenome savo gyvenimus. Kažkas sakė: „prie karo priprantama“, ir tikrai pripratau. Tiesiog buvau. Mokiausi mados, namuose burzgė siuvimo mašina, vaikščiojau aplipus siūlais, rinkau aplink stalą besimėtančias adatas, vaikštinėjau po audinių parduotuves ir mano laikas vėl priklausė man… Buvau laiminga. Taip besimokant, pralėkė dar vieni mokslo metai. Rudenį pakeitusi studijų kryptį ir pirmą kartą įeidama pro universiteto duris prisiminiau save pradinėse klasėse, stovinčią su spurdančia iš baimės širdimi. Širdis ir vėl spurdėjo, bet dabar viskas buvo kitaip… Seniau buvo baisu klysti, o dabar – baisu nespėti iš gyvenimo pasiimti visko, kas įmanoma. Prabėgus pirmiems metams, aš manau, kad mano viltis viską padaryti ir suspėti išsipildė. Spėjau beveik visur, kartais gyvenimą keičiančius pasiūlymus pastebėdavau vėlai, bet, kaip Pelenė iki vidurnakčio, suspėdavau pateikti, padaryti ar nors pabandyti… Kalendorius vis dar raibsta nuo veiklų, kurias dabar planuoju mėnesį į priekį neprasidėjus mėnesiui, bet, kaip gera, kai vėliau viską (vis dar senoviškai pieštuku) išbraukiu, ir širdis suspurda – spėjai.
Universiteto talentų stovykloje reikėjo pasidalinti savo svajonėmis su jau pažįstamais ir naujai sutiktais žmonėmis… Aš ir vėl svajojau, kad ateitų į pasaulį taika ir vėl galėtume gyventi, siekti savų tikslų, neskubėti ir džiaugtis būtimi. Kita mergina vylėsi visada būti laiminga, tačiau mane didžiai nustebino mūsų grupelės vaikino svajonė. Jis norėjo likus trims paskutinėms gyvenimo minutėms pažvelgti į savo vaikus ir didžiuotis, kad jie užaugo puikiais žmonėmis.
Gal tikrai? Reikia tikėti ir neprarasti vilties, kad sulauksim senatvės, įgyvendinsim savo svajones, pamatysim, kaip mūsų vaikai, mūsų kraujas, kalba ir kultūra auga, skvarbiomis šaknimis tveriasi vis labiau džiūstančios pasaulio žemės ir augindami savus vaisius, apie kuriuos kažkada svajojom mes, jie savo meile išgydys visus Žemės randus… Viliuosi, kad jie kalbės lietuvių kalba; probočių, kurių net aš jau nepažįstu, mums perduota ir išmyluota – tik mums vieniems suprantama. Viliuosi, kad pasaulis bus toks, kokį išgyvenau iki vienuoliktos klasės, koks buvo vaikystėje, kai neskaičiavau savo gyvenimo laiko kalendoriuje sekundėmis, minutėmis ir valandomis… Man nereikėjo. Aš turėjau teisę leisti sau būti: klausytis vėjo ošimo, vasaros šešėlyje sušalti, skaitydama Žiulio Verno keliones penkis kartus užsnūsti, beribėje nakties tamsoje, drauge su žiogais, stebėti žvaigždes ir bijoti, kad į švelniai vėjo taršomus plaukus neįsiveltų šikšnosparnis…
Kurti, rašyti ir būti. Visų pasaulio laikų vaistai nuo nevilties. Mekas, Ivanauskaitė, Kamiu, Kafka, Mačernis. Visi savaip skubėjo gyventi, visi skubėdami padarė daugiau, nei tie, kurie turėjo laiko… Mano viltis dabar momentinė, kaip loterijos bilietas. Viliuosi, kad gerai parašysiu testą, kad šiandien niekas nepjaus žolės ir man nebus alergijos, kad šiandien bus laiko su mama pakalbėti apie mediciną, Montessori filosofiją ar šiaip ką nors įdomaus, o tėtis praves dar vieną pamoką apie politiką, geografiją, muziką, architektūrą ar fotografiją (vis dar nesuprantu, kaip jie nepailsta viskuo domėtis?). Viltis išties visai paprasta. Mes patys ją pavertėm tolima, neapčiuopiama ateitimi, patys žmonės išmokė jaunas sielas galvoti, ką veiks po penkių metų… PATYS mes taip padarėm. Viliuosi, kad… dabar, sėdint tose pačiose vaikystes kaimo pievose, ir klausantis paukštelių bei žiogų giesmių, manimi nelipa jokia išbadėjusi erkė… Akkk, kaip sunku nuolat kažko tikėtis! Bet net ir dabar, rašydama esę, aš kažko viliuosi. Nepabandęs juk negali žinot…