Kristina Alsytė (Thomo Manno festivalio esė konkurso nugalėtoja)
Vilniaus universiteto semiotikos studijų magistrantė
Belladonna
Griselda tupėjo ant balkono atbrailos, kai prakiuro prisitvenkęs birželio dangus. Pasipylę lašai čiuožinėjo šios bjaurios plastikinės varnos, kantriai kovojančios su miesto balandžiais, snapu. Susiliedami vienas su kitu jie vis bandė išsaugoti tą sunkiasvorį pilnumą ir kaskart – vis nesėkmingai. Lašai, įsitvėrę Griseldos snapo galo, neišvengiamai pasiduodavo ir skausmingai tėkšdavosi į miesto grindinį, pažirdami purslais. Balų nekropolis sparčiai plėtėsi, nugriaudamas ir užliedamas bet kurį barjerą, atimdamas bet kokią viltį. Atrodė, kad jis užstos visą pasaulį, ir daugiau ničnieko neberegėsiu, išskyrus savo likimą.
Jis mane vadino Belladonna. Tariant šį vardą, svaigulingai išsiplėtusiuose vyzdžiuose regėdavau savo atspindį ir stebėdavausi, kodėl motina, būdama gydytoja, neįspėjo savo sūnaus, kad šunvyšnės – mirtinai nuodingos. Juodą blizgančią uogą jis įsidėjo į burną ir perkando nė nemirktelėjęs. Saldumo prisitvenkusios seilės tekėjo gomuriu, akyse ėmė lietis vaizdas. Jam regėjosi, kad jis atsidūrė kitame laike, kad jis prasismelkė į kitą erdvės taško pusę. Jam regėjosi Isos slėnis. Karščiuodamas ir ausyse girdėdamas tik dūžtantį lietų, ritmu atkartojantį Yumeji temą, atsklindančią iš kambaryje pūpsančios garso kolonėlės, jis ėmė blaškytis. Klejodamas ir negalėdamas ištarti net savo vardo, jis gniaužė rankas lyg vaikas, pykstantis, kad yra per mažas, jog apgintų motiną nuo tėvo kumščio. Tada dar nebuvau tikra, jis apaštalas ar išdavikas, todėl pavadinau jį tiesiog Judu.
Troškau, kad Judas nuraškytų ir prarytų kiekvieną uogą, kol kuri nenukrito ir nesudygo drėkstančioje žemėje. Geidžiau, kad nuodai, pasruvę jo kūnu, tvindytų, iki kol išsilies akių latakais ir supūdys šunvyšnės šaknis, net jei tai jį patį pribaigtų. Bet akimirką Judas atitoko ir, tardamas Belladonna, suprato, kad elgiasi kaip jo tėvas. Jis išsigando ir pabėgo. Iskarijotas, pamaniau. Girdėjau jį maišantis meilės pokyliuose, nesidrovintį savo purvo ir tunkantį, lyg būtų bevandenis debesis, vaikomas vėjų, tarytum būtų bevaisis medis rudenį, du kartus miręs ir išrautas, lyg šėlstanti jūros banga, kuri spjaudo savo begėdystę, lyg žvaigždė klajoklė, kuriai per amžius skirta juodžiausia tamsybė. Kartais Judas grįždavo. Pasirodydavo sapnuose, prieš kitą dieną prasilenkiant gatvėje. Lydėdavo žvilgsniu ir laukdavo, kada ištarsiu „labas“, kurį sektų dar bent vienas kitas žodis. Įsteigta tyla žudė. Šunvyšnės nuodai žudė. Bergždžia yra tas žodis, kuris gerai viską nusako. Kartą sapnavau jį mirusį. Kai kitą dieną gatvėje neprasilenkėme, palengvėjo. Trumpam, iki kol jis pasibeldė lietumi.
Lijo ant atverstų puslapių. Jis sakė, kad aš iš devyniolikto amžiaus. Nesu tikra, iš kurio aš laiko. Laikas vis išnyra. Išsineria lyg sąnarys, surišus rankas už nugaros ir virve pakabinus ant beržo šakos. Strappado. Ši kankinystė verčia raudoti kruvinomis ašaromis. Atiduočiau viską už žiurknuodžius, nes viskas, ką matau – balų nekropolis, užvaldantis kiekvieną mintį, užstojantis visą pasaulį. Nieko nematau, tik savo likimą. Kad nupjautum virvę, reikia būti didžiaširdžiu. Judas paliko mane kaboti. Jo paties rankos surištos. Kad ir kur eitų, jis tik mažas berniukas, sustingęs iš baimės, virpantis kaip drebulės lapelis. Jo gėda dangstoma nuo pirmojo kąsnio, nuo išvarymo iš rojaus, bet kai rūbai nuslysta, baugu būti pastebėtam. Tada atsėlina laikas, kviečiantis į pasaulį, į bejėgystę, į amžiną ilgesį.
Vienatvė be perstojo lyja. Dangus pranašauja tik mirtį ir gimimą, pažymėtą užmaršties įdagu. Atmerk akis, net jei sapnuotum atsimerkęs – tai niekada nesibaigia. Ant našlės pagalvės užvalkalo išsiuvinėti žodžiai: „Tie, kurie regėjo vienas kitą, vėl pasimatys.“ Aš matau jo atspindžius nekropolyje. Retkarčiais. Kai ateina žiema ir balos užšąla. Kai apgobia nakties tamsa ir sukrešėjusiame kraujyje atsispindi žvaigždė. Tai tik atspindys ir nežinau, ar ten jo esama. Nieko nežinau, bet noriu tikėti, kad tais retais momentais mes prisiliečiame vienas prie kito. Tais retais guizzo momentais, kai nejudančios lūpos šneka, kad tobuliausiam kūnui – tobula žaizda.
Tai mano mišios. Isterija visada prasideda nuo vienos moters. Moters, sukurtos iš miegančio vyro šonkaulio. Pabusk, pabusk, pabusk… Pabusk į šokį, nes šokis įsuka šviesą. Šokyje gimsta stebuklas – šokyje atgyja San Gennaro kraujas. Šokime, šokime, šokime… Šokime į pradžių pradžią, į pirmąjį kąsnį, į pirmąjį žodį. Šokime nuo Griseldos snapo į debesis, besimaudančius balose, ir patys juose išsiprauskime. Mes neturime kito pasirinkimo. Mes prakeikti šokio maru. Prakeikti išsinerti kaip gyvatės oda, prakeikti ryti uroboro uodegą. Dar ir dar kartą. Kaskart paplūstant krauju, svaiginančiu kaip vynas. Kas jūsų netyrė gilieji vyno džiaugsmai? Kas pradeda gert vidury dienos, tas vakare būna gatavas. Kas pradeda gert dar prieš pusryčius, tas vakare pasiekia metafizinio prablaivėjimo. Kas išvis negeria, tas niekad negali ir prablaivėti. Išgerk mane, išgerk su visais nuodais iki paskutinio lašo, ir tavo veidas nušvis nežemiška šviesa. Pagydyk mane taip, kaip Jeronimas pagydė liūtą. Nebijok. Mus užtildys ne mirtis, o raštas. Nebijok sužeisti. Poezija rašoma krauju.
- Gal kada nors, – pasakė Judas. – Yra kitų taurių, kurias trokštu ragauti.
Ragauti, ragauti, ragauti. Skambėjo dūžtantys lašai, besisunkiantys į grindinio plyšį, ten, kur telpa visi pasaulio rytai. Ragauti ir niekada nepasisotinti. La Rêveuse. Kartėlį pergali muzikos stebuklas. Viola da gamba įsuka baroką. Slystu voliutos spirale žemyn, žemyn, žemyn. Barokas – ne epocha, barokas – gyvenimo stilius. Nužudyk mane. Nužudyk mane savo žodžiais, nes kūryba yra žudymas. Ir aš tave nužudysiu. Nužudysiu keista, įmantria mirtimi ir papuošiu Belladonnos žiedais. Tu niekados nevirsi dulke. Niekados, niekados, niekados! Tu dulkes nuplausi, krisdamas kraujo lašu nuo varnos snapo, krisdamas į tamsą gilią, tapdamas tamsa, kurioj sužimba žvaigždės. Mano mišios – tai odė džiaugsmui, odė pirmajai meilei, kad ir kuri buvo pirmoji. Visada myliu kaip pirmąjį kartą – juodai. Aš esu Belladonna. Aš – gyvatė, spindinčia oda, gundytoja, sužavinti savo tamsa, tyliai apnuodijanti ir kandanti sau į uodegą. Aš apraizgau visus. Aš esu grožis, kuris save rodo visiems, bet nepriklauso niekam, kaip ir bjaurumas. Aš esu egzodas. Ar dar prisimeni, kaip kvepia pažadėtoji žemė? Ar girdi, kaip ji šaukiasi? Paliesk mane. Paliesk, kad galėčiau tave apvaisinti nuodais, nuo kurių putomis plauks tavo kraujas. Leisk man gelti tave, kol iš žaizdų ims augti plunksnos, kol varna atgis ir suplasnos sparnais. Nuskraidinsiu tave į viršūnes, pasodinsiu ant piramidės smaigo, o paskui blokšiu žemyn, į Hadą, į kurį tik panorėsi Dantės pragaro ratą, kad kitą kartą pakiltum dar aukščiau. Tau netinka konvulsiškai trūkčioti kambaryje, Judai. Pabusk, nes tai vienintelė proga ištrūkti iš samsaros. Tai tavo šansas sukelti potvynį ir viską nuskandinti. Viską, viską, viską. Aš apsireiškiu tik apaštalams, o ne pasauliui. Aš apsireiškiau tau. Negi manęs vis dar neatpažįsti? Negi neatpažįsti savęs?
Aš trokštu tau nurodyti dar prakilnesnį kelią:
Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,
Bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau
Žvangantis varis ir skambantys cimbolai.
Ir jei turėčiau pranašystės dovaną
Ir pažinčiau visas pasaulio paslaptis ir visą mokslą;
Jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,
Tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.
Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
Jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,
Bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau.
Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
Meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
Nepasiduoda puikumui, pamiršta, kas buvo bloga,
Nesidžiaugia neteisybe,
Su džiaugsmu pritaria tiesai.
Ji visa pakelia, visa tiki,
Viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia.
Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula.
Nebijok. Tikėk ir nusidėk drąsiai. Tu sukurtas pagal atspindį. Visi mes atspindžiai nesibaigiančioje veidrodžių karalystėje. Trenk į veidrodį kumščiu, kad imtų srūti kraujas iš krumplių, ir neišsigąsk, jei tavo veidrodis bus mano vyzdys. Aš pažirsiu ašaromis, kad padėčiau tau užtvindyti pasaulį. Mano vyzdyje telpa dangus, telpa visi debesys ir visų debesų atspindžiai. Aš tave myliu taip, kaip tik mirtis sugeba mylėti gyvenimą. Aš esu mirtis, trokštanti tave nurengti iki kaulų. Kur slepiasi tavo širdis? Vis tiek ją surasiu. Nužudyk mane, kol aš tavęs nenužudžiau, kol nesunaikinti lūpų radastai. Pražiok burną, kad galėčiau įkristi akim, ocule mi, kad galėčiau kristi žodžiais tol, kol žodžių nebereikės. Atsiverk. Atsiverk visu kūnu. Noriu tave skaityti taip, kaip tu skaitai knygą, kurios puslapiai salstelėjusiai kvepia. Atsiverk, nes mano nuodai vis tiek teka tavo kraujyje. Leisk tave pažinti. Aš tau leisiu pažinti save, iki kol mes galutinai išnyksime. Nyksim tol, kol neliks erdvės ir laiko, kol neliks skaičių ir kitų banalių universalijų. Atsiverk. Žudymas irgi yra kūryba. Pažiūrėk į mane. Aš atimu atmintį. Aš suvalgau skausmą. Aš užsiuvu akių vokus. Užsiūk mane savo rašomos knygos puslapiuose. Pažadu, mes patirsime vienatvę dviese, Judai.
Tavo Belladonna
Fotografija Domo Rimeikos
Renginio partneris:
Goethe’s institutas Lietuvoje