Jonas Valonis (Thomo Manno festivalio esė konkurso nugalėtojas)
Vilniaus universiteto istorijos fakulteto magistrantas
Be žinios
Parašęs laišką Dusetų seniūnui atsakymą gavau po kelių dienų. Į mano klausimą, pasirodo, buvo persiuntęs laišką, atsakė pavaduotojas, ne seniūnas. Pavaduotojas pasiūlė kreiptis į porą asmenų: vieną iš Gipėnų, kitą iš Zaduojos. Pirmiausia susisiekiau su moterimi iš Gipėnų. Bekalbant ji pasiūlė pabendrauti su Irena iš Rokiškio, gal ji žinosianti. Pagaliau, iš ketvirto karto, žinoma, pats to dar pradžioje nesuprasdamas, pataikiau ten, kur ir norėjau.
Irena, tik pamanyk, yra moters, kurios ieškojau, anūkė. Po šilto, net šiek tiek graudaus (truputį krimtausi dėl to), pokalbio ir vėliau apsikeistų kelių laiškų, atėjęs į archyvą ir pasirašinėdamas dokumentų panaudojimo lape savąją pavardę parašiau šalia Irenos. Tarp mūsų apsilankymo archyve ir tos pačios bylos užsakymo buvo šie tiek daugiau nei dviejų metų tarpsnis. Štai taip, greta atsidūrė visiškai nepažįstamų žmonių pavardės mikroistorinio tyrimo eigoje.
Povilo dienoraščio fragmentą[1] archyve aptikau kovo 21 dieną. Kitą dieną pradėjau teksto perrinkimą. Šiuo metu, gegužės 11 d., esu perrašęs visą dienoraštį, parengęs tekstologinius bei dalykinius komentarus, parašęs publikacijos įvadą. Liko tik keli patikslinimai.
Išlikę dienoraščio įrašai apima laikotarpį nuo 1944 m. sausio 23 d. iki gegužės 18 d. Kiekvieną dieną gyvendamas tomis pačiomis dienomis, kaip ir prieš aštuoniasdešimt vienerius metus dienoraščio autorius, sugebėjau taip įnikti į Povilo asmenybę, kad net pradėjau jį mėgdžioti. Visų pirma, savo dienoraštyje. Neįtikėtina, kaip gali paveikti kito elgesys po šitiek laiko?!
Įdomiausia, kad to dienoraščio aš net neieškojau. Ieškojau agento-smogiko, kuris, dar prieš juo tapdamas, devyniolikmetis registravosi į Lietuvos vietinę rinktinę. Maniau, rasiąs jo pavardę šauktinių sąrašuose. Deja. Tada ir užkliuvo akys už pradžios mokyklos mokytojo, jaunesniojo leitenanto Povilo Anėno dienoraščio bylos. Nors nėra čia kuo stebėtis – istorikui įprasta užkliūti.
Negaliu paaiškinti, iš kur atsirado toks įprotis, bet visuomet, kai skaitau kokį nors praeities dokumentą, pažiūriu, ką būtent tą dieną, kurią skaitau dokumentą, veikė autorius ir ar kas apskritai parašyta. Matyt, iš noro save sutapatinti su praėjusiu laiku ir taip pajausti, jei tai išvis įmanoma, ryšį… Taigi, iš pat pradžių suprasdamas koks tai svarbus egodokumentas, nenuosekliai vartydamas puslapius, skaitydamas tai šen, tai ten, atsiverčiau kovo 21 d. įrašą.
Pamenu, apėmė keista (įtartinai pažįstama?) būsena. Keliomis dienomis vėliau, perskaitęs visą dienoraštį nuosekliai, pasijutau taip pat. Pataikiau į tokios dienos įrašą, kai nieko nevyksta. Povilas, šiaip mėgstąs pasivartyti, pabudo ir kėlėsi 6 val. Papusryčiavęs paskaitė (matyt, laikraščius), užrašė dienoraštį ir toliau tęsė vakar pradėtą laišką naujam Pakievės (dab. Pakėvis, Kelmės r.) pradžios mokyklos mokytojui. Baigęs laišką pradėjo skaityti B. Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus“. 13–16.15 val. numigęs skaitė iki vakarienės, taip visą dieną ir neišėjęs į orą. Miegoti nuėjo 22.30 val.[2] Viskas.
Neatsimenu, pagalvojau, iš archyvo taksi vykdamas į darbą, kada paskutinį kartą visą dieną skaičiau knygą. Iš tikrųjų, palyginus su kitais įrašais, kovo 21 d. – nihil speciale[3], bet kodėl toks jausmas lyg šiame įraše slypi didesnis atradimas istorikui nei, pavyzdžiui, tame, kur minimas kritęs pirmas Lietuvos vietinės rinktinės karys[4]?
Perskaitęs dienoraštį dar kelis kartus pradėjau ieškoti pagalbinių šaltinių. Išknisau visus archyvus. Dar ir dabar, t. y. rytoj, laukiu laiško iš VDU švietimo akademijos ir skambučio iš Onuškio Donato Malinausko pagrindinės mokyklos direktorės. Povilas baigė Vilniaus pedagoginį institutą, o Vietinės rinktinės 303 bataliono kuopa, kurios karininkas jis buvo, buvo dislokuota Onuškyje.
Kai supratau koks Povilo likimas, tiksliau – įspėjau, nusprendžiau paieškas suintensyvinti labiau. Iki šiol, sprendžiant iš surastų pagalbinių šaltinių informacijos, galiu pasakyti, kad mano tikėjimas mane išgelbėjo. Peržengęs dienoraščio laiko ribas, ištraukiau Povilą iš nežinios. Trumpam, bet to ir pakanka.
Telefonogramą, kurią Povilas perskaitė Pakėvio pradžios mokyklos vaikams, įpareigojančią Vaiguvos viršaitį perduoti Povilui, kad jis turi kovo 17 d. nuvykti į Marijampolę ir prisistatyti 303 bataliono vadui, Povilas pasiliko sau ir visur kartu vežiojosi. Jis ją žodis į žodį perrašė dienoraštyje, bet ir ji pati yra išlikusi[5].
Tiesa, kai kurie vaikai verkė išgirdę, kad jų mokytojas išvyks, tačiau, reikia manyti, kad kariška disciplina ir drausmė pasireiškusi kasdieniu mokinių palikimu po pamokų ir Vaižganto[6] „kalimu“ nepakenkė mokytojo autoritetui. Vaikai, tikėtina, mieliau prisiminė slidinėjimus ant tvenkinio[7] gimnastikos pamokų metu ar iki paraudonavimo žaistą „užsitarškint“[8]. O gal „chrustus“?..
Išsiaiškinti, kaip telefonograma ir dienoraščio išplėšyti lapai, privati Povilo nuosavybė, (Povilas nuosavybės klausimu buvo itin jautrus) pateko į archyvą, buvo pagrindinis akstinas vedęs paieškos rezultatų link. Archyvo bylų pažymos standartinis paaiškinimas – „dokumentų įsigijimo šaltinis ir perdavimo į valstybės archyvų sistemą data nenustatyti“ – tereiškia, kad jie patys nežino. Pasitikint ir pasitenkinant tokiu paaiškinimu galima tik susinervinti, kaip ir Povilas tą kartą, kai žygiuojanti kuopa nedainavo[9].
1936 m., dvidešimtmetis, baigęs Šiaulių Valdžios Berniukų gimnaziją[10] su privalomu komercijos dalykų dėstymu (paaiškina kainų fiksavimą dienoraštyje), negaudamas darbo, po metų Povilas įstojo į Pirmojo Lietuvos Prezidento Karo mokyklą Kaune[11].
1938 m. mirus tėvui Povilas tampa šeimos galva, atsakomybė už motinos, dviejų seserų ir brolio išlaikymą krenta ant jo pečių, todėl tais pačiais metais baigęs Karo mokyklą[12] iš karto įstoja į Respublikinį pedagoginį institutą Klaipėdoje.
1939 m. kovo 23 d. vokiečiams užėmus Klaipėdą institutas perkeliamas į Panevėžį, o tų pačių metų lapkričio 27 d. į Vilnių. 1940 m., paskutinę Lietuvos vasarą, Povilas baigia pedagoginį institutą Vilniuje įgydamas pradžios mokyklos mokytojo kvalifikaciją[13].
Mokymosi laikas Panevėžyje paženklintas svarbiu sprendimu – Povilas pasikeičia pavardę[14]. Ar šį sprendimą buvo lengviau priimti po tėvo mirties, ar pirmo paso gavimo proga lėmė tokį poelgį joks istorinis dokumentas išsiaiškinti nepadės. Rodos, kad ir dienoraščio Povilas tada dar nerašė (iš išlikusio dienoraščio fragmento žinome, kad ankščiausi įrašai padaryti 1942 m.). Visgi oficialu – Povilas Ananjevas pakeitė pavardę į Anėno ir dailiai sujungdamas P ir A raides pasirašinėjo užrašydamas pilną naują pavardę.
Vėlesni archyviniai dokumentai atskleidžia ir daugiau detalių apie studijavimo Panevėžyje laikotarpį. Jie svarbūs ne tik bandant užčiuopti besiformuojančius Povilo asmenybės bruožus, bet ir padėjo surasti jį patį fotografijoje.
Visų pirma, reikia paminėti (nors žinių apie tiesioginį bendravimą nėra), kad kursu vyresnis Panevėžyje (Panevėžyje ir baigęs institutą[15]) buvo Adolfas Ramanauskas, vėliau tapęs Lietuvos partizanu vadu Adolfu Ramanausku-Vanagu. Vyrai, be abejonės, buvo pažįstami. Povilo, pirma baigusio Karo mokyklą, o po to pedagoginį, ir Adolfo – pirma pedagoginį ir iškart po to Karo mokyklą – likimai parodo sąmoningų Lietuvos jaunuolių mentaliteto pavyzdį. Jų abiejų profesinio kelio pasirinkimas – mokytojavimas, o tada pasipriešinime ištikęs likimas, ženklina tragiškus okupuotos Lietuvos įvykius.
Nepaminėjęs, kad studijuodamas priklausė Šaulių sąjungos instituto būriui, Povilas melavo 1941 m. pateiktoje biografijoje Zarasų aps. kariniam komisariatui[16], prašydamas tapti karinio parengimo mokytoju pradžios mokyklose. Matyt, jau buvo pasimokęs apie tai užsiminęs mokytojo anketoje metais ankščiau. Vietoj to, biografijoje kirilica įrašė korporacijos, kuriai priklausė lotynišką pavadinimą – Terra Samogitiae. Steigiamojo korporacijos susirinkimo nuotraukoje 1939 m. Panevėžyje Povilas užfiksuotas sėdintis trečioje eilėje nuo apačios, pirmas iš kairės[17].
Baigęs pedagoginį institutą Povilas buvo paskirtas Gipėnų pradžios mokyklos vedėju Zaduojoje (dab. Zarasų r., Antazavės sen.). 1941 m., pačio prašymu, pervestas į Savėnų ir Ajočių (dab. Zarasų r., Suvieko sen.) mokyklas[18]. 1942 m. Lietuvos generalinės srities gyventojų surašyme Povilą sutinkame gyvenantį Ajočių kaimo mokykloje su dar viena mokytoja, sarge bei šeimininke[19], beje, Savėnų kaimo surašymą[20] atliko pats Povilas. 1943-iuosius mokslo metus Povilas jau pradeda Pakėvio pradžios mokykloje[21], tuo metu įsikūrusioje Pakėvio dvare.
Nacių okupuotoje Lietuvoje karo užnugario sąlygomis, nuolat trūkstant maisto, jaučiant pastovų neužtikrintumą rytdiena, gyvenančiam jaunuoliui, besirūpinančiam šeimos nariais, uždirbančiam tik (dienoraštyje išreiškia nuogąstavimą[22]) 77 reichsmarkes, gen. P. Plechavičiaus kalba, kviečianti registruotis į kuriamą Lietuvos vietinę rinktinę, buvo šansas įrodyti savo tikrąją vertę.
1944 m. vasario 21 d. Šiauliuose į rinktinę užsiregistravusio Povilo kelionė į jau žinomus kovo 21 d. niekuo ypatingus įrašo įvykius atspindi nelengvą provincijos ir didžiųjų miestų susisiekimo situaciją. Taip pat pateikia sunkių Lietuvos vietinės rinktinės formavimosi (nepaisant ir lietuvius ir vokiečius nustebinusio užsiregistravusiųjų skaičiaus – 19 500 vyrų[23]) aplinkybių liudijimą, kuris pagrindžia bei papildo istorinius dokumentus ir įrodo vokiečių nuolatinį trukdymą sklandžiam batalionų suformavimui.
Kelioms dienoms prieš Lietuvos vietinės rinktinės tragediją, jos nuginklavimą ir išformavimą, gegužės 12 d. įraše Povilas užrašo visų Lietuvos XX a. dienoraščių tyrinėtojų dėmesio vertus du sakinius: „Labai gražus, ramus vakaras, o rytą atbudęs, girdėjau už lango lakštingalą. Vakar pirmą kartą išgirdau varles kurkiant.“[24]
Atidumas gamtai yra labiau Povilo asmenybės bruožas nei vokiškosios dienoraščių rašymo manieros skeveldra. Taip pat, savęs kaip raštingojo akcentavimas, populiarumo demonstravimas neraštingoje kaimo aplinkoje yra savo vertės iškėlimo pasekmė. Vaikštinėjimas klausantis išrikiuotos dainuojančios kuopos – jėgos suteiktos rango afišavimas. Povilo asmenybė, tiek kiek leidžia išlikęs dienoraščio fragmentas pažvelgti, susiformavo greitai grūdinama, tačiau išreiškia ir užuojautos, padorumo bei atsidavimo požymius.
Dėmesys bažnyčiai (pamaldumui) ir kunigams yra vieni iš tų asmenybės požymių konkuruojančių (ir kontrastuojančių) su garbėtroškumu ar didžiavimusi. Nuo pat dienoraščio pradžios Vaiguvoje, Šiauliuose taip pat ir Marijampolėje Povilo įrašai liudija apie jo dažną lankymąsi bažnyčiose ir bendravimą su vietos klebonais. Žinoma, nedera užmiršti svarbaus (ypač kaime) susibūrimo, žinių apsikeitimo aspekto po mišių. Beje, jau Marijampolėje Povilas (savo iniciatyva užklausęs) bataliono vado buvo paskirtas atsakingu už karių išpažinties reikalus[25], tai reiškė, jog sekmadieniais (ir ne tik) kuopą į bažnyčią vesdavo Povilas.
Lietuvos vietinės rinktinės 303 bataliono kuopai, apsistojus Onuškyje ir įkūrus kareivines pradžios mokyklos pastate, Povilas bei kuopos vadas buvo apgyvendinti klebonijoje. Tuo metu Onuškio klebonas buvo Nikodemas Švogžlys-Milžinas[26], su kuriuo Povilas, kaip ir reikėjo tikėtis, greitai susidraugavo.
Povilo ir klebono draugystė neapsiribojo vien pamaldų lankymu ar susidūrimu bendruose namuose, nors negalima sumenkinti sekmadieninėse pamaldose atvestos virš 100 vyrų kuopos, kai miestelyje tuo metu gyveno apie 600 žmonių (Onuškio žydus naciai ir vietiniai baltaraiščiai į Trakus išvarė 1941 m. rugsėjo mėn.[27]). Klebonas Povilą kviesdavosi „žalabnų“ pietų, įdėdavo knygų į siuntinėlį namo – net parodė savo dienoraštį[28]. Povilas pirko iš klebono mokyklinius vadovėlius, kuriuos siuntė savo buvusiems mokiniams į Pakėvį.
Paskutinis Povilo dienoraščio įrašas užrašytas Onuškyje gegužės 18 dieną. Iš jo sužinome, kad Povilas, tikėdamasis išvykti, pakavosi daiktus. Deja, tolimesni įvykiai, privertę Povilą visą savo turtą palikti klebonijoje ir, greičiausiai, paties klebono žinioje, skubiai jam įbrukti, nebuvo tokie, kurie būtų galėję atskleisti kur.
Štai ir viskas. Daugiau jokių žinių apie Povilą Anėną po jo paties dienoraščio įrašo nėra. Neminimas Povilas nei vienoje Lietuvos vietinės rinktinės istoriografijos knygoje, nei viename kitų rinktinės narių prisiminimuose.
Šioje mikroistorinio tyrimo vietoje teko visą dėmesį sutelkti į pagalbinius šaltinius – kaip ir Povilui – atsisukti į bažnyčią. Pasirodo, Onuškio klebonas Nikodemas Švogžlys-Milžinas paliko milžinišką rašytinį palikimą, saugomą Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyve. Iš šešių tomų autobiografinio pasakojimo „Mano gyvenimo pasaka“ atsivertę III tomą apie klebonavimo laikotarpį Onuškyje, skyriuje „1944 metų pavasaris“, rasime liudijimą apie plechavičiukus.
Klebonas prisimena rinktinės kuopos įsikūrimą Onuškio mokykloje, bet gerų žodžių jiems gaili. Liūdna, bet šilti santykiai, užfiksuoti Povilo dienoraštyje, neatsispindi Milžino raštuose. Dėmesio jų draugystei taip pat nėra. Svarbu ne tai, svarbu, kad Milžinas pasakoja vieną iš galimų Povilo kelių į nežinomybę.
Vieną rytą Onuškio mokyklą, kurioje buvo kareivinės, apsupo vokiečių kariai, atvyko ir tankas. Vieni jų pasidavė, prisimena Milžinas, kiti, rašo, pabėgo dar naktį (nepabėgo, o Povilo ir jaun. leitenanto Povilo Dundulio buvo išsiųsti į Rudiškes). Dar keli, padedami klebonijos tarnaitės, pasislėpė bažnyčioje ant lubų[29].
Sunku suprasti, kaip kartais istoriką paveikią surasta informacija – iškart supratau (nors labai būčiau norėjęs, kad būtų), kad Povilas nebuvo vienas iš tų, pasislėpusių bažnyčioje. Et, taip jam būtų tikę ten būti… Po paros, naktį, apvilkusi civiliais drabužiais, tarnaitė išvedė juos miškan. Tikėtina, kad slapstydamiesi jie išgyveno.
Milžino pasakos patvirtino mano būgštavimus dėl Povilo likimo, tačiau jos nebuvo lemtingos nuomonės susiformavimui. Atsakymas, turiu pripažinti, slypėjo visada panosėje, tiksliau, prieš akis – prieš penkiamečio akis.
Tuo metu Onuškio mokyklos vedėjęs ir mokytojas, su kuriuo irgi bendravo Povilas, buvo Aleksandras Naudžiūnas[30]. Kartu su žmona, taip pat mokytoja, bei sūnumi Algimantu jie gyveno mokykloje. Penkiamečio mokytojo sūnaus atsiminimai apie tanką prie mokyklos buvo stipresni. Jo atsiminime, tikiu, užfiksuotas Povilas.
Čia pateikiama pilna ištrauka iš „Onuškio“ monografijos, kurioje jau po daugelio metų, būdamas 76-rių, kuopos nuginklavimą prisimena Algimantas Jonas Naudžiūnas: „Man, 5 metų vaikui, atmintin įstrigo tragiškas lietuvių kareivių kuopos nuginklavimas Onuškio miestelyje. Iš vakaro atskrido vokiečių žvalgybinis lėktuvas ir žemai suko ratus virš miestelio ir virš mokyklos, o kitos dienos ankstų rytą pamatėme nuo Trakų pusės atvažiuojant vokiečių motociklininkus, tanką ir virtinę mašinų su vokiečių kareiviais. Tėvai suprato, koks reikalas ir, kadangi gyvenome bute mokykloje, viską palikę skubiai išbėgome į kitą gatvės pusę priešais mokyklą. Tankas sustojo prieš mokyklą, atsukęs vamzdį į mokyklos salės antro aukšto langus. Vokiečiai, atkišę automatus, išsirikiavo dviem eilėmis nuo mokyklos durų iki sunkvežimių, sudarydami platų koridorių, o motociklininkai su kulkosvaidžiais priekabose visą laiką patruliavo miestelio gatvėmis. Tuo tarpu vienas lietuviškos kuopos kareivis, priešais tanko vamzdį atsidaręs mokyklos salės langą, pasidėjęs veidrodėlį, ramiausiai skutosi, tarytum aplinkui visiškai nieko nevyksta, o jam šiuo metu svarbiausia švariai nusiskusti barzdą. Rinktinės kareiviai lietuviai po vieną ėjo pro vokiečius: į vieną krūvą metė šautuvus, į kitą – nusisegtus diržus su šovinių dėtuvėmis ir lipo į sunkvežimius. Fašistų kareiviai atvedė klebonijoje gyvenusį jau civiliškai apsirengusį kuopos vadą. Sunkvežimiai išsirikiavo – mašina vokiečių, mašina lietuvių kareivių, mašina vokiečių ir t. t. – ir pajudėjo Trakų kryptimi. Jokių incidentų nebuvo. Taip nuginkluota gen. P. Plechavičiaus Vietinės rinktinės kuopa Onuškyje, nepanorusi kovoti fašistinės Vokietijos pusėje. Jų tikslas buvo – Nepriklausoma Lietuva.“[31]
Ne kuopos vadas civiliais rūbais persirengęs buvo atvestas, o Povilas, kuriam persirengti buvo daug labiau įprasta nei kuopos vadui jaun. leitenantui Vytautui Bacevičiui[32], kuris, beje, likvidavus vietinę rinktinę, slapstėsi ir įstojo į partizanus. 1945 m. buvo suimtas, o 1946 m. lapkričio 26 d. nuteistas mirti ir sušaudytas. Gal tai jis buvo vienas iš tų pasislėpusių bažnyčioje?..
Iš Onuškio Povilas buvo nuvežtas į Trakus, iš jų, greičiausiai, į Vilnių. Jei Povilas nebuvo tarpe tų dvylikos vyrų, kuriuos vokiečiai sušaudė gegužės 21 d. Paneriuose[33], jis buvo išvežtas į vieną iš Vokietijos aerodromų ar fabrikų dirbti arba pateko į Oldenburgo koncentracijos lagerį kartu su kitais 982 kariais[34].
Dabar, gegužės 17 d., parai likus iki Povilo paskutinio dienos įrašo, svarstau ar tikrai pakanka to, kad ištraukiau Povilą iš dienoraščio slėpinio ir patalpinau jį dar platesnėje dingimo be žinios skalėje? Manau, taip. Juk susiaurinau galimus kelius. Išnirusiame dienoraščio laike, pergyvenęs Povilo patirtis, apsilankęs Vaiguvoje, Onuškyje, jau ir pirmą kartą šį pavasarį išgirdęs varles (tikrai) tikiu peržengiau pažinimo ribas į savo gyvenimą atvesdamas naujas pažintis bei potyrius. Dabar nerimauju apie ką susirašinėjo Povilas ir Irenos močiutė?
[1] Povilo Anėno dienoraštis, LCVA, f. R-675, ap. 1, b. 32, l. 1–11v. (toliau nurodoma: Dienoraštis, įrašo data)
[2] Dienoraštis, kovo 21 d.
[3] (lot.) Nieko ypatinga.
[4] Dienoraštis, balandžio 28 d.
[5] Telefonograma Vaiguvos viršaičiui, LCVA, f. R-660, ap. 2, b. 253, l. 8.
[6] Dienoraštis, vasario 7 d.
[7] Dienoraštis, vasario 28 d.
[8] Dienoraštis, kovo 7 d.
[9] Dienoraštis, balandžio 27 d.
[10] Šiaulių Valdžios Berniukų gimnazijos diplomo dublikatas, LCVA, f. 556, ap. 1, b. 531, l. 180–189.
[11] LTSR Švietimo liaudies komisariato mokytojo anketa, LCVA, f. R-762, ap. 2, b. 664, l. 155v
[12] Lietuvos Kariuomenės Karininkai 1918-1953, LNM, Vilnius, t. 2, 2002, p. 66.
[13] Karininkų, karo valdininkų ir civilių tarnautojų asmens bylos, LCVA, f. 930, ap. 5, b. 78
[14] Pavardės keitimo aktas, LCVA, f. 1264, ap. 3, b. 70, l. 3.
[15] Adolfo Ramanausko diplomas, https://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34/pedagoginis-institutas-panevezyje-1939-metais-srva-pf/exh-265/panevezyje-1939-metais/case-1347#slide10 [2025 05 20]
[16] Karininkų, karo valdininkų ir civilių tarnautojų asmens bylos, LCVA, f. 930, ap. 5, b. 78
[17] Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, F356-29 24v.
[18] Švietimo ministerijos mokytojų tarnybos eigos kortelė, LCVA, f. 391, ap. 10, b. 382
[19] Lietuvos generalinės srities visuotinis gyventojų surašymas 1942 m., LCVA, f. R-743, ap. 2, b. 10114, l. 27.
[20] Lietuvos generalinės srities visuotinis gyventojų surašymas 1942 m., LCVA, f. R-743, ap. 2, b. 10113
[21] Švietimo ministerijos mokytojų tarnybos eigos kortelė, LCVA, f. 391, ap. 10, b. 382
[22] Dienoraštis, vasario 27 d.
[23] O. Urbonas, Lietuvos vietinė rinktinė 1944 metais, in: Karys, Nr. 9 (1268), 1951 liepa, p. 7–8
[24] Dienoraštis, gegužės 12 d.
[25] Dienoraštis, balandžio 4 d.
[26] Nikodemas Švogžlys-Milžinas g. 1899 04 10 Trebučiuose, Švenčionių r., m. 1985 01 19 Vievyje, Trakų r.
Palaidotas Kernavės bažnyčios šventoriuje. Lietuvos katalikų kunigas, rašytojas, kraštotyrininkas,
tautosakos rinkėjas.
[27] https://www.vle.lt/straipsnis/traku-apskrities-getai/ [2025 05 20]
[28] Dienoraštis, gegužės 5 d.
[29] Kun. Nikodemo Švogžlio-Milžino rašytinis palikimas, Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvas.
[30] Aleksandras Naudžiūnas g. 1903 06 12. 1924 m. baigė Aukštadvario 2-jų metų mokytojų kursus. Onuškio
pradžios mokyklos mokytojas ir vedėjas nuo 1941 08 01 (LCVA, f. 391, ap. 10, b. 10502).
[31] Onuškis, sud. Živilė Driskiuvienė, Versmė, Vilnius, 2017, p. 832–833.
[32] Vytautas Bacevičius g. 1915 Alksniškių k., Sasnavos vls., Marijampolės aps. 1938 baigė Karo mokyklą.
Suteiktas jaun. leitenanto laipsnis. Paskirtas į 6 pėst. pulką Klaipėdoje, tarnavo maisto tiekėju. Okupavus
sovietams Lietuvą paskirtas RA 29 ŠTK 184 šaulių divizijos 294 šaulių pulko fizinio lavinimo viršininku, vėliau
Vilniaus pėstininku karo mokyklos būrio vadu. Kilus Vokietijos-SSRS karui traukėsi į rytus, pateko į vokiečių
nelaisvę. Kalėjo Alytuj, Rytprūsiuose. Paleistas sugrįžo ir dirbo Vilniuje. Įstoję į VR paskirtas Marijampolės
karo mokyklos ūkio skyriaus viršininku. Likvidavus VR slapstėsi. 1945 stojo į partizanus, buvo Tauro
apygardos štabo viršininku. 1945 m. suimtas ir nuteistas mirti. Sušaudytas 1946 11 26 (LKK, t. 2, p. 100–101).
[33] LYA, f. 3377, ap. 58, b. 265, l. 133, Į laisvę, Nr. 10 (33), 1944 06 01.
[34] LCVA, f. 1399, ap. 1, b. 106, l. 61.
Fotografija Domo Rimeikos
Renginio partneris:
Goethe’s institutas Lietuvoje