Dovilė Gervytė (Thomo Manno festivalio esė konkurso nugalėtoja)
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto doktorantė
Terra Fantastica
Viename interviu, popiežius Pranciškus prasitarė apie išblukusį lapelį, kurį labai saugojo. Lapelyje užrašyta malda. Neperteiksiu jos pažodžiui, o perfrazuosiu, kaip įsiminė:
noriu tikėti Dievą Tėvą, kuris mane myli;
tikiu savo istorija, persmelkta meilės Dievo žvilgsnio;
tikiu savo skausmu, nevaisingu dėl egoizmo, kuriame ieškau užuovėjos;
tikiu savo sielos menkumu, sielos, kuri nori gauti, bet ne duoti;
tikiu kasdiene deginančia mirtimi, nuo kurios bėgu, bet ji man šypsosi ir kviečia jos nebijoti;
nežinau, kaip Jis atrodo, bet noriu Jį pažinti ir mylėti.[1]
Malda, kaip popiežius pasakojo, užrašyta dvasinio išgyvenimo metu, prieš šventimus. Trumpa, ekstatiška akimirka tačiau nugulė į žodžius, žyminčius ilgą, sunkiai sučiuopiamą minties procesą. Maldos eilutės pradedamos tikėjimą liudijančiomis ištaromis, visgi visuminė teksto struktūra kuria ne tikėjimo, o abejonės įspūdį: „noriu tikėti – tikiu – nežinau, kaip“.
Ši abejonė nėra tipiška. Dvejojama ne kokia religine tiesa ar asmenine stiprybe ją suprasti. Subjektas abejoja tvirtai tikėdamas – į savo menkumą, skausmą. Tiesa, ir tikėjimo tvirtumas popiežiaus žodžiuose nuskamba paradoksaliai. Tikima ne į kažką, kas neša viltį, žada palaimą, bet į tai, kas nusakoma kaip nevaisinga, kas degina ir skatina bėgti. Teigdamas, kad tiki, maldos subjektas liudija poziciją, iš kurios į tikėjimą gręžiasi – reflektuodamas savo netobulumą, neslėpdamas egoizmo.
Gimus devyniasdešimt aštuntaisiais, deklaruoti sielos menkumą skamba lygiai taip įspūdingai, kaip ir keistai. Mano karta egzistencinius ieškojimus formuluotų kiek kitais žodžiais, pavyzdžiui:
noriu tikėti pasauliu, kuriame turiu savo vietą;
tikiu asmenine stiprybe – manęs pakanka tokio, koks esu;
tikiu, kad kasdiena man paruošusi savų džiaugsmų, į kuriuos užtenka vien atkreipti dėmesį;
nežinau, kaip pasaulinių neramumų kontekste atrodys rytojus, todėl noriu pažinti ir branginti tai, ką atneša šiandiena.
Dvasinės, psichoterapinės praktikos žmogaus menkumą apmąsto pozityviai. Tai trauminės patirtys minkštą, jautrią sielą sužaloja taip, kad šį gniužulėlį vėliau sunku išskleisti, ištiesinti. Atitinkamai ir minimų praktikų tikslas: lydėti žmogų procese, kai šis tikėdamas vidiniu žmogiškumu, mėgina susirinkti save į vietas.
Improvizuotos maldos (ar mantros, afirmacijos) nestatau į priešpriešą su popiežiaus žodžiais. Greičiau, pateikiu vieną šalia kitos, kad apmąstyčiau, kokius tikėjimo vektorius abi brėžia. Krikščioniškoji ar pasaulietiškoji tikėjimo lygtys sietinos su geba silpnumą įveiklinti savikūroje (ar kūryboje apskritai). Popiežiaus maldoje menkumas reflektuojamas, idant abejojant savimi ar Dievu būtų plačiau pažinti, vis naujai atrandami abu. Panašiai ir pasaulietinėje tradicijoje: nukrapščius blogio apnašas, iš žmogiškumo daigo siekiama užauginti kažką nepažintą, neapmąstytą.
Kalbame apie tikėjimą, funkcionuojantį kaip kurianti, statydinanti veika. Savo ruožtu, ši veika yra nukreipta į vienokį ar kitokį rezultatą. Pastebėtina, kad tikėti kūrybine idėja reiškia ją įsivaizduoti, jos atlikimą projektuoti intelektualiniu lygmenimi. Neretai, kūrybinės minties plėtojimas – varginantis, sekinantis procesas. Jei tikėjimas asmenį įgalina kurti, kūrybos rezultatas nemenka dalimi priklauso nuo pastangos tikėjimą idėja išlaikyti.
Kviečiu pažvelgti į Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomą Jurgio Kunčino dokumentą (žr. žemiau)[2]. Juodraštis datuotas 1989 m. – tuo laiku, kada poetas save išbandė rašydamas prozą. Juodraščio viršuje autorius ranka paliko įrašą „Terra Fantastica“ (ir šio versiją „Terra Fantasia“). Antraštę sekantis įrašas patikslina dokumento turinį: „Darbai iki 1995 metų“. Toliau rankraštyje papunkčiui, nelyg maldos formatu, išvardinti keturiolika literatūros veikalų. Šešerių metų laikotarpiui Kunčinas sustrategavo norimus parašyti kūrinius: autorinius romanus, noveles, vertimus iš vokiečių kalbos.
Rankraštį skaitant šiandien kyla dvejopas įspūdis. Viena vertus, atpažįstame rašytojo bibliografijos kūrinius, išleistus ne vėliau kaip 1995 m.: romanas Glisono kilpa, apysaka Baltųjų sūrių naktis, vokiečių autoriaus Hanso Falados Girtuoklio vertimas iš vokiečių kalbos. Kita vertus, rankraštyje susiduriame su tokia minėtų kūrinių būkle, kai jie egzistavo kaip rašytojo kūrybiniai sumanymai, ar, kaip Kunčinas vadino, svajos, fantazijos. Fantazijos, kadangi racionaliai vertinant, planuojamų rašinių kiekis per numatytą laiką – net ir pačiame jėgų žydėjime esančiam autoriui nemenkas iššūkis. Maža to, sąraše nerandame metų eigoje prisidėjusių naujų kūrybinių tikslų, pavyzdžiui, 1993 m. išėjusio žymiojo autoriaus romano Tūla. O štai net du sykius juodraštyje paminėto kūrinio Kontingentas, laikytino pirmuoju Kunčino parašytu romanu, rašytojas taip ir nepublikavo.
Kūrybos planuočių archyve išlikusi ne viena. Keltina prielaida, kad terros fantasticos žymėjo rašytojo tikėjimo kūrybiniais sumanymais kelią. Rašomus kūrinius Kunčinas planuotėse kaitaliojo pozicijomis: priklausomai nuo gyvenimiškų, leidybinių aplinkybių vieni darbai stodavo, o sustojus, atsirasdavo naujų; planuotes Kunčinas po laiko dar ir atnaujindavo, pažymėdamas, jei leidykla kūrinį atmesdavo ar nupaišydavo baisų viršelį. Aptariamus juodraščius Kunčinas pildė nelyg piligrimas, išsikėlęs tikslą nueiti ilgą kelią, o dieną įveiktus kilometrus fiksavęs sustojimo postuose.
Atkreipiu dėmesį į penktąją minėto juodraščio poziciją. Joje autorius įrašė norą lietuvių kalba publikuoti Günter’io Grass’o Dancigo trilogiją. Čia pat dešiniau Kunčinas pridėjo įrašą: „jeigu gaučiau versti“. Suprasdamas užmojo mastą arba, kaip dabar madinga sakyti, manifestuodamas fantaziją tikrovėje, juodraščio apačioje Kunčinas dar užrašė sakinį: „All is real“. Kaip žinome, kūrybinio sumanymo daigas bibliografinėje tikrovėje išaugo į antrosios trilogijos dalies vertimą (pirmąją ir trečiąją išvertė Teodoras Četrauskas). Pabrėžtina, kad vertimo procese Kunčino tikėjimas publikuoti Grass’ą išbandytas ne tik disciplinuojant kūrybinius sumanymus, bet ir veikiant politinėms aplinkybėms.
Grass’o trilogijos antrąją dalį Katė ir pelė Kunčinas vertė ir redagavo 1991 m. pradžios įvykių fone. Archyve išlikę rankraščiai, kuriuose autorius dokumentavo „gyvąją“ sausio 13-osios medžiagą. Šios dienos promemorijoje Kunčinas rašė:
„Šiandien man sukanka 44 metai […]. Kad ir kokia įtempta padėtis Vilniuje ir Lietuvoje, vakar – sausio 12 d. atsilankė mano bičiuliai […]. Nuolat žiūrėjom Vilniaus TV, vėliau Maskvos TSN […]. Po vidurnakčio […] nutarėm apvažiuoti visus Vilniaus karštus objektus – nuo Parlamento iki TV bokšto. Pirmučiausia – prie Parlamento. Masės žmonių, pakiliai santūri nuotaika. […] Įtampa gal ir jautėsi, bet tvyrojo giliau. […] Lietuva sukrėsta – taip trumpai galima pasakyt.“[3]
Prisiminimuose autorius, kaip tikras prozininkas, kaitaliojo pasakojimo fokusą: aptarinėjo politinius veikėjus, registravo akimirkų gandus. Komentuotos ir buities, kurioje promemorija atlikta, detalės:
„giminaičiai įsitaisę čia kaip namie, […] nervinasi ir mane nervina. Taip gerai buvau įsivaręs į romaną „Aitvaras“ [Glisono kilpa – D.G.], bet dabar nieks nelimpa – iki spazmų. […] Beveik gaila, kad negaliu vartoti svaigalų. Tai, žinoma, ne išeitis, bet juk atpalaiduoja. […] Ryt turėčiau atnešti „Metams“ (buv. „Pergalei“) Grasso „Katz und Maus“ korektūrą, tik nežinia, ar jos kam dar reikės. O gal ir reikės. Kariškiai juk neleis litžurnalų. O jei ir leis, Grasso nespausdins, nors ir kaip puikiai jis rašytų apie minų tralerius, lėktuvnešius, tankus ir naikintuvus…“
Svajai išleisti Grass’ą virstant tikrove, Kunčinas susidūrė su nusivylimu: ar pasikeitus politinei situacijai kūrybinis triūsas bebus kam reikalingas. Jei svajų etape buvo svarbu tikėti vertimo idėja, tolesnėje veikalo genezėje vertėjo tikėjimas išmėgintas publikacijos neišsipildymo galimybe: daugiau nei metus rengtam tekstui grėsė nepasiekti savo skaitytojo. Ištikusią beprasmybę Kunčinas reflektavo sausio 14-ąją:
„15 val. 45 min. Lietuvos Radijas dar dirba. Parlamento posėdis. Šiukšlių mašina irgi atvyko laiku. Situacija gali keistis kas minutę. Kas belieka? Parsinešiau toliau redaguoti gabalą Grasso… Arbeit macht das Leben süß… Faulheit stärkt die Glieder… 1941 m. fiurerio armijoms plūstant į Kremlių, B. Pasternakas pamaskvy vertė Šekspyro sonetus… kai kas jam už tai priekaištavo.“
Nepaisant abejonės kūrybinio darbo prasme, Kunčinas Grass’ą vertė toliau. Paradoksalu – triūsti, nematant prasmės. Iš kitos pusės, rašytojo, vadinkime, silpnumą čia galime apmąstyti pozityviai: kaip asmeninės, bet ir į skaitytoją orientuotos, taigi bendruomeniškos rezistencijos procesą. Procesą, kurio varomoji jėga – tikėjimas kasdieniu triūsu: skausmingu ir iš pažiūros beprasmiu, nors kviečiančiu žengti pačiam skausmui, beprasmybei iš paskos. Grass’o vertimas sausio 13-osios kontekste tad įveiktas ne tiek dėl herojiškos asmens pozicijos, kiek paprasčiausiai tikint ir pasitikint kūrybinio darbo procesu, disciplina. Sausio 17 d. Kunčinas apibendrino: „Šiaip situacija labai bjauri. Greit nieko nebeturėsim, išskyrus skurdą ir chaosą. Tačiau kito kelio tikrai nėra.“
Tikėjimas kaip kurianti veika sietina su sielos veržimusi į laisvę. Laisvę, kurioje egzistuoja tikrovės, kurių nėra. Pavyzdžiui, 1989 m. Grass’ą lietuviškai skaitantis skaitytojas; arba žmonės, kuriais nesame, bet norėtume, artėjame būti; netgi XXI a. politinė tikrovė, kurioje žlunga blogio imperija. Pasak Karl’o Rahner’io, „mes esame, mąstome ir veikiame tik todėl laisvai, kad visados tai, kas apibrėžta ir suvokiama, jau esame pranokę judesiu, nepripažįstančiu jokios ribos“[4]. Džiaugsmas, kai tikėjimas lydi minties judesį laisvę įsivaizduoti; didi malonė, jei susvajotai laisvei įgaunant žemišką pavidalą tikėjimas neapleidžia.
Birželio 1 d., Vilnius
Redaguota: birželio 14 d., irgi Vilniuje
[1] Pagal Sergio Rubin, Francesca Ambrogetti, Popiežius Pranciškus: Pokalbiai su Jorge Bergoglio, iš ispanų k. vertė Marija Bogušytė, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2013, pp. 135–6.
[2] Žr. Jurgis Kunčinas, „Terra Fantastica“, mašinraštis su autoriniais taisymais, LLMA, F. 799, nekataloguota.
[3] Čia ir toliau ištraukos parengtos pagal: Jurgis Kunčinas, „Promemorijos: 1991 m. sausio 11, 13 14 d.“, mašinraštis su autoriniais taisymais, LLMA, F. 799, nekataloguota.
[4] Karl Rahner, Dievo potyris šiandien, iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2012, p. 27.
Fotografija Domo Rimeikos
Renginio partneris:
Goethe’s institutas Lietuvoje