Tautos vardu!
Populizmo grėsmės Europje

Svarstydami apie tai, kas – be pandemijos ar senų ir naujų geopolitinių iššūkių – vis dažniau kelia galvos skausmus Europai, visi pastebime, kad joje čia vienur, čia kitur vis prasimuša populizmo srovės. Ir tai nėra vien vadinamosios naujosios Europos, vien šalių, santykinai neseniai įsiliejusių į demokratinių valstybių bendriją, bėda. Populizmo apraiškų regime, pavyzdžiui, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Drįstume teigti, kad ir Brexitas nemenka dalimi įvyko dėl populistinių motyvų.

Iš kur randasi kartais didesnių, o kartais ir visai negausių grupių užmojis kalbėti “tautos vardu”? Kodėl tokios grupės dažnai skelbiasi esančios tradicinių tautinių ar religinių vertybių sergėtojos? Kodėl mes manome, kad populizmas kelia grėsmę paskiroms valstybėms ir visai Europos
bendrijai?

Juk apskritai galėtume klausti, ar demokratijai tam tikras populizmo laipsnis nėra visados būdingas. Bemaž kiekviena politinė jėga, siekdama laimėti rinkimus, yra priversta pataikauti rinkėjui ir leistis su juo į didesnį ar mažesnį kompromisą.

Iš kur populizmas randasi? Ar nebus taip, kad jis yra mūsų mėginimas paprastais atsakymais išsisukti nuo rimtų gyvenimo problemų, kurios, taip šluojamos po kilimu, kada nors vis tiek mus užgriūva įvairių krizių pavidalu? Kitaip sakant, ar populizmas nėra mūsų baimės gyventi išraiška?

Apie tai pasikalbėti ir kviečia penktasis Nidos forumas – vieta, kur bent vieną savaitgalį galime atsidėti klausimams, nuo kurių mus kamuoja migrena.