XXIV-asis Thomo Manno festivalis „Orų ženklai“ tęsia „Kultūros kraštovaizdžių“ ciklą

Mus jaudina buvimas nuostabaus kraštovaizdžio kampelyje. Čia natūralios gamtinės aplinkos ir jos gyventojų daugybinių tamprių tarpusavio sąveikų egzistavimas skatina kelti aktualius klausimus apie žmogaus ir gamtos santykius.

„Gamtos” sąvoka apima labai daug įvairių fenomenų. Mes iš pradžių panagrinėsime oro fenomeną. Mums teks suvokti, kad praeityje dailininkai, kompozitoriai ir rašytojai skyrė didelį dėmesį oro temai ir ją nagrinėjo. Prisiminkime Antonio Vivaldžio koncertą Nr. 4 “L’inverno” (“Žiema”) f-moll tonacijoje arba Frederiko Šopeno “Lietaus lašų preliudą” d-moll, o dar Hanso Aislerio kamerinė kompozicija „Keturiolika būdų lietui nusakyti“. Oro tema labai svarbi ir Bethoveno, kurio jubiliejų šiemet minėsime ir kurį tinkamai pagerbsime festivalio muzikinėje programoje, kūriniuose. Viename Johanno Napomuko Hoechlės paveiksle kompozitorius netgi vaizduojamas jį tiesiogiai susiejant su oru („Bethovenas bjauriu oru“). Pasidomėjus rašytojų santykiu su oru, paaiškėja, kad šiuo požiūriu Tomui Mannui tenka labai aukštas reitingas tarp kolegų, pateikusių savo veikaluose oro aprašymus: „Karštis sustiprėjo ir dabar slėgė dar labiau; jau nebuvo galima atmesti lietaus tikimybės, nes sprendžiant pagal šešėlius, kurie driekėsi virš sklindančios iš aukštybių šviesos, danguje pasirodė ir debesys. Tie šešėliai buvo tokie tankūs, driekėsi taip arti viens kito, kad dėl nuolat kintančio, tarsi virpančio laiptinės apšvietimo, net paskaudo akis.“ (Budenbrokai). Thomo Manno veikaluose tiek daug orą nusakančių epizodų, kad juos surinkus, būtų galima išleisti atskirą knygą. Giliau paanalizavus šiuos aprašymus paaiškėja, kad jiems tenka kuklus vaidmuo; jie pasitarnauja tik sustiprinant jau sukurtą situaciją ar santykį, tarsi būtų jų fonas. Oro aprašymus Thomas Mannas naudoja savo tikslams. Galbūt jis, kaip ir daugelis jo laikmečio miestiečių, gyvenančių ir dirbančių mieste po stogu, jautėsi nepriklausomi nuo orų.

Žvelgiant iš mūsų laikų perspektyvos, tai galima būtų vertinti kaip labai dėkingą situaciją, kuri negalėjo tęstis amžinai, todėl ir menininkams teks pažvelgti į naujai susiklosčiusią būtį. Indų autorius Amitavas Ghoshas 2016 metais pasirodžiusiame veikale „The Great Derangement“ (Didysis apakinimas) tvirtina, kad vakarų literatūra (konkretizuojame: Europos literatūra) ignoravo klimato krizę. Jo nuomone, Žemės sušilimas ir masinis išmirimas yra ne tik gamtiniai reiškiniai, o daug gilesnės kultūrinės vaizduotės krizės pranašai. Vokietijoje leidėjai jau klausinėja rašytojų, kada jie pradės rašyti apie klimato kaitą? Apie tą fenomeną, kurį dėl lėtos sklaidos yra sunku suprantamai aprašyti. Kada jie imsis šio naujųjų laikų naratyvo? Iki šiol klimato krizė nėra rašytojų dėmesio centre ir literatūroje atlieka ne daugiau, kaip rekvizito vaidmenį. Klimato tyrėjai jau skundžiasi, kad menininkai juos paliko likimo valiai. Menas skubiai kviečiamas į talką! Tačiau panašu, kad požiūris tikrai susiaurėjo, nors lyrikoje ši tema dažna, galbūt dėl to, kad tai susijęs su dideliu gamtos vaizdų įtaigumu. Čia pasiremsiu tik Michaelio Kriugerio pavyzdžiu. Jo eilės aiškiai konfrontuoja su šiandienos žiniomis apie orus. Savo ankstyviesiems poezijos rinkiniams jis rinkosi tokius pavadinimus kaip: „Orų prognozės“, arba „Prieš pat audrą“, o vėlesniojo rinkinio „Laiko persukimas“ vieno poskirsnio leitmotyvu pasirenka žodžius „Tai buvo tais metais, kai jie / panaikino orų ministeriją“. Šiuo atveju oras tampa jau dvasinio kraštovaizdžio dalimi.

Nagrinėdami gamtos ir kultūros santykį praeityje, turime pastebėti, kad prieš gerus du šimtus metų tarp šių dviejų faktorių dar nebuvo skiriamosios linijos. 1790 m. savo veikale “Sprendimo galios kritika” Imanuelis Kantas rašė apie „dinamišką gamtos didingumą“ ir suvokė „gamtą per estetinį vertinimą kaip jėgą“, kurią jis „vadino didinga“ ir tai didybei nusakyti sukūrė „žvaigždėto dangaus vaizdo“ epitetą. Ir Aleksandras von Humboltas 1820 metais kalbėjo apie “gamtos didybę” ir galvojo apie gamtą ir kultūrą kaip vienovę. Kokie mechanizmai per vėlesnius amžius atskyrė jas? Kiek giliai tarpusavyje besiskiriančios kultūrinės gamtos sampratos buvo sukurtos? Juk nuo XIX a. vidurio europietiškame pasaulio suvokime kultūra ir gamta egzistuoja kaip dvi atskiros sritys.

Vienas iš veiksnių, skatinusių šio atskyrimo tendencijas, buvo meteorologija, kuri XIX a. buvo sparčiai vystoma įsijungus į tai valstybėms. Tai reiškia, kad oro ir klimato stebėjimai ir matavimai buvo „suvalstybinti“. Akivaizdu, tai buvo privalumas, nes nuolatinis matavimų ir stebėjimų finansavimas nulėmė pažangų vystymąsi šioje srityje. Meteorologijos istorija mums atskleidžia, kad iš vienos pusės, dabar sugebama pateikti orų prognozes vis ilgesniems laiko periodams, tačiau iš kitos pusės, aiškiau suvokiamos ribos neleidžiančios valdyti klimato fenomenų. Mūsų laikais labai daug žmonių, o ypatingai miestų gyventojai, atsiriboja nuo orų, tampa dalinai net nepriklausomais nuo jų. Savo būties jie visai nesieja su gamtos reiškiniais. Orai gali būti suvokiami tik kaip tam tikras trikdis ir būtent taip yra nusakomi. Kartu žinios apie orus yra nuolat tarp mūsų: globaline bei pranešimų, t.y. apdorotos informacijos forma. Tikrieji pirminiai orų ženklai, aiškiai juntami temperatūros pokyčiai, vėjas ir debesys, taigi tie oro kaitos pranašai, yra dažnai nustumiami į mūsų dėmesio paribius. Galima būtų interpretuojant aiškinti, kad prasti gebėjimai suvokti ir interpretuoti gamtos reiškinius yra mūsų nykstančios pagarbos gamtai pasekmė.  

Šiandien mokslininkai teigia, kad mes pereiname į naują geologijos chronologijos epochą – antropoceną. Tai esanti epocha, kai žmogus tapo esminiu poveikio faktoriumi biologiniams, geologiniams ir atmosferiniams procesams Žemėje. Tai epocha, kurioje vienu metu paradoksaliai pasireiškia galėjimas ir priklausomybės, lemiantys tokius pokyčius, kuriuos bendrai reiktų traktuoti kaip kultūrinės vaizduotės krizę. Tą pačią, apie kurią bylojo Amitavas Ghosh‘as.  

Kaip gi mes elgiamės ateities iššūkių akivaizdoje? Pripažinkime, kalba eina apie labai kompleksiškas problemas, kurių nusakymas (nekalbant jau apie jų sprendimus) reikalauja pažvelgti į tai iš įvairių perspektyvų ir skirtingų veikimo būdų, tačiau nepasiduodant nevilčiai. Vieną iš galimų problemos įveikimo būdų jau taikė Elizabeth Mann. Ji tapo jūros teisių gynėja ir ekologe, pasirinkdama okeanų apsaugos temą. 

Privalu atpažinti ir asmeniškai stebėti oro ženklus, kaip gamtos pranašus, bet perkeltine prasme esančius ir visuomenės pranašais (jau Frydrichas Nyčė kalbėjo apie oro ženklus kultūroje). Tam reikia asmeninio smalsumo, atvirumo ir gebėjimo pripažinti. Šiuo požiūriu pokalbiai apie orą bus tikrai įdomūs.

Prof. dr. Ruth Leiserowitz
Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkė