Pastaruoju metu apie tėvynę dažnai kalbama jos praradimo, savo šaknų netekimo kontekste. Thomas Mannas, kurio vardu pavadintas mūsų festivalis, tai vadino „egzilės širdies astma“. Per šios vasaros festivalio savaitę norėtume pakviesti pakalbėti apie kelių tėvynių egzistavimą, apie šią įvairialypę sąvoką ir daugybę aspektų, atspalvių ir pavidalų, kuriais tėvynė gali atsiskleisti. Jau dabar kai kurie skaitytojai sukluso: negi žmogus gali turėti daugiau nei vieną tėvynę? Taip, be abejo. Tėvynė gali būti gimtasis miestas, namai, tačiau jos samprata šiandien yra daug platesnė ir ji nebūtinai turi būti fiksuota erdvėje. „Tėvynė – tai jausmas“, – teigia britų sociologė Avta Brah. Jausmas ir vieta gali susisieti įvairiais būdais, taip gali atsirasti ir „atostogų tėvynės“, kurioms svarbos turi tam tikros gamtos formos: kraštovaizdžiai ir augmenija, lydimi ypatingų gamtos reiškinių. „Atostogų tėvynių“ koncepciją puoselėjo ir Mannų šeima, kurią vis aplankydavo noras važiuoti prie jūros. Kuršių Nerija – viena iš daugybės tokių „atostogų tėvynių“, susiformavusių mūsų žemyne, tad iš šio pavyzdžio tampa aišku, kad kalbame apie atvirą sąvoką. Jei dar pasitelktume filosofo Ernsto Blocho mintį, kad tėvynę apibrėžia ne istorinės šaknys, o į ateitį nukreipta viltis, galėtume sutikti, kad ši sąvoka yra dar ir žvelgianti pirmyn. Tėvynių galima ieškoti ir siekti. Prie jų būtina priskirti ir jausmą, kurį mes vadiname „dvasine tėvyne“. Ji paremta bendromis kultūrinėmis ir politinėmis patirtimis ir padeda tiesti tiltus.
„Dvasinė tėvynė“ neturi būti fiksuota erdvėje, ji gali telktis aplink idėją, leidinį ar renginį – tokį, kaip mūsų festivalis. Daugybei rašytojų tokią dvasinę tėvynę atstoja jų rašomasis stalas. Tačiau esama ir kito reiškinio, į kurį reikėtų žvelgti rimtai – šiandien jis vadinamas „takia tėvyne“, o aprašė jį dar senovės romėnai, vartoję posakį „ubi bene, ibi patria“.
Daugybė mūsų susikertančių ir persidengiančių tėvynių visų pirma įsitvirtinusios Europos žemyne, nors ir neturi konkrečios teritorijos. Tuo jos primena Europos geografines ribas, kurios ypač Azijos pusėje brėžiamos be aiškaus pagrindo. Štai prancūzų publicistas Bernard-Henri Lévy mano, kad Europa yra „ne vieta, o idėja“. Ji turi daug skirtingų interpretacijų, kurios keliaujant po žemyną atsiskleidžia sienų daugybe. Ja Europa skiriasi nuo kitų žemynų, o Europos istoriją galima būtų apibūdinti ir kaip sienų kaitos istoriją. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad šios atskirtys prisideda prie tapatybių kūrimosi. Gyventojams tenka nuolat mąstyti ir savo kaimynų mintimis, žvelgti iš jų požiūrio taško. Be to, apie Europą dar reikėtų pasakyti, kad, nepaisant skirtingos kultūrų raidos, jos susaistytos tarpusavyje ir dideliu mastu mainosi žiniomis ir žmonėmis.
Tai galime susieti su keletu Thomo Manno minčių: 1923 m. esė „Europa – bendro likimo vienijama bendruomenė“ jis kalbėjo apie Europoje gyvuojančią „intelektualų bendruomenę“ ir save bei savo kolegas rašytojus ir menininkus įvardijo „dvasiniais Europos kūrėjais“.
Taigi, šiuometinio festivalio tema yra tam tikra provokacija, nes mes raginame permąstyti sąvokas, pažvelgti į jas naujai ir per šią liepos savaitę, kuriai parengta intriguojanti programa, su festivalio svečiais ir dalyviais padiskutuoti apie jas – tuo pat metu mėgaujantis šia „atostogų tėvyne“.
Prof. dr. Ruth Leiserowitz