XXII-jo Thomo Manno festivalio tema

Atgal į sąrašą

...Su gera mina pasveikinti demokratinį Naująjį Pasaulį

Tarp Lietuvos Respublikos paskelbimo, 1918 m. vasarį pradėjusio nepriklausomybių šokį ir Latvijos nepriklausomybės deklaravimo lapkričio 11 d., šiaip ar taip, praėjo aštuoni mėnesiai, per kuriuos kruvinas pasaulinio karo teatras ir toliau šėlo, nors daugelyje vietų jau viešpatavo paliaubos ir gniuždanti nežinia.  Kai kurie dalykai, susidėstę tais metais, sakysim, Baltarusijos Liaudies Respublika ar Perlojos Respublika neperžengė laikinumo statuso ribos. Apie kitas permainas, kurias, pavyzdžiui, turėjo atnešti Versalio susitarimai, dar nieko negalėjai numanyti; tad Nidos svečiai tą vasarą visiškai netrikdomi mėgavosi atostogomis, o tokie tapytojai, kaip Alfred Herrmann Helberger ir Pranas Domšaitis darbavosi prie naujų paveikslų.

Šiandieniniam stebėtojui, žvelgiančiam atgalios, anie įvykių gausūs metai susitraukę į paprastą datą. Festivalio dienomis bus mėginama užčiuopti įvarialypę ano meto įvykių, tikrų faktų ir nuojautų dinamiką. Čia dera prisiminti gausybę dalykų, kurie ligi tol regėjosi neįmanomi - kad ir Sovietų Rusijos kalendoriaus reformą, rinkimų teisės moterims įvedimą, pagaliau ir pirmuosius ką tik įsikūrusių Baltijos valstybių pašto ženklus. Tačiau daugelis konstrukcijų tais metais buvo be galo trapios ir nebuvo aišku, kaip ilgai jos laikysis.

Vakarų europiečiai tik palengva apsiprato su naujųjų valstybių egzistencija, ir Thomo Manno citata, mūsų pasirinkta kaip šių metų festivalio motto, ne tik konstatuoja, kad čia radosi šis tas nauja, bet ir reiškia primygtinį troškimą, kad ką tik įsisteigusios respublikos būtų demokratinės valstybės.

Beje, nuostaba, kad Rytų ir Centrinės Europos žemėlapis taip pasikeitė, nebuvo vienkartinė. Galima priminti, kad ši nuostaba kartojosi - 1991 m. vasarą ir rudenį. Šiame kontekste dera priminti ir 2004 metus, kai šios jau nebe visai naujos Rytų ir Centrinės Europos valstybės visos drauge buvo priimtos į Europos Uniją.

Be to, atidžiau žvelgiant atgal, atsiskleidžia ir įvairiopa proveržio nuotaika, ne tik būdinga jaunoms, ką tik įsikūrusioms ar atsikūrusioms Baltijos valstybėms, bet ir apėmusi ir vokiečių menininkus ir rašytojus. Pagaliau pasirodė Heinricho Manno "Valdinys", jo galutinis atsiskaitymas su imperatoriaus Vilhelmo Vokietija, kurį autorius baigė rašyti 1914 m. liepą, bet, atsižvelgdamas į karą, anuomet dar neskelbė. Romanas, išėjęs į rinką išsyk 100 000 egzempliorių tiražu, paskatino diskusijas apie Vilhelmo imperijos žlugimą.

O Heinricho brolis Thomas 1918 m. spalio gale, taigi dar prieš karo pabaigą, mąstė apie "literatūros ateitį". Jis rašė, jog regisi, "tarytum literatūros apskritai lauktų didingi laikai, tarytum ji po karo imtų vaidinti reikšmingą vaidmenį tautų gyvenime".  Toliau jis kalba manąs, kad  "rašytojo gyvenimo forma [...] [ tautos sąmonėje įgysianti daugiau orumo" ir svajojo "apie pokarinės Europos poetinį skonį".

Jubiliejai, ypač šimtmetiniai, skatina pasidairyti atgalios, praleisti pro akis praeitį su visais jos gerais ir blogais įvykiais ir džiaugtis tuo, kas pasiekta. Tačiau tokiuose minėjimuose visados turėtų rastis ir produktyvioji dalis, susiejanti ankstesniąsias proveržio nuotaikas su žvilgsniu į būsimuosius laikus ir planus.

Šia prasme šiųmečio festivalio muzikos programoje atsirado Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybės šimtmečiui skirtas koncertas, kurį diriguos trijų Baltijos valstybių muzikos studentai, būsimieji chorų dirigentai.

2018 m. vasaros festivalio programa kviečia klausytojus ir žiūrovus drauge švęsti, skatindama prisiminti praeitį ir kalbėtis apie ateities perspektyvas.

Thomo Manno kultūros centro veiklą remia Lietuvos kultūros taryba

Tekstą parengė prof. dr. Ruth Leiserowitz
Iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius