XXI tarptautinis Thomo Manno festivalis 
2017 m. liepos 15-22 d.

Pandoros skrynia?
Penkerių metų festivalio ciklo „Modernybės palikimas. Šimtas metų po Didžiojo karo“ dalis

1917-ųjų revoliucijos Rusijoje ir jos sukeltų pasekmių atgarsiai pasklido visur. Proveržis prasidėjo ir mene, revoliucija įkvėpė menininkus ir kultūros pasaulio žmones visoje Europoje. Tačiau tuo pat metu kilo visiškai nauji iššūkiai jau susiformavusiai europietiškai visuomenės vertybių sistemai. Pavyzdys gali būti 1918 m. įkurta Lapkričio grupė, tarp kurios steigėjų buvo Maxas Pechsteinas, o aktyvūs nariai – Nidos kolonijos dailininkas Oskaras Mollis bei architektas Erichas Mendelsohnas. Jie, patys save vadinę radikaliais ir revoliucionieriais, siekė meno jungties su liaudimi, daryti įtaką viešiems kultūros uždaviniams.

Apie 1917-ųjų įvykius dažnas rašytojų kalbėjo pačiais vaizdžiausiais žodžiais. Anot Stefano Zweigo, paleistas šūvis sutrupino visą imperiją ir pasaulį, Gerhartas Hauptmannas rašė: „Įvyko didžiulis dalykas. Atsinaujinimas. Virsmas. Masės reikalauja dar daugiau.“ O po kelerių metų Thomas Mannas iškalbingai prabils personažo Sereno Ceitblomo lūpomis: „Revoliucija Rusijoje mane sukrėtė […].“

Pažvelgus atgal atrodo, kad vakarykštis pasaulis iš tiesų buvo smarkiai sukrėstas. Gal 1917-ųjų revoliucija buvo Pandoros skrynia, iš kurios pasklido fundamentalūs XX a. paklydimai? O gal proveržiai visuose visuomenės sluoksniuose, atsiradusios naujos švietimo ir kultūros formos, nacionaliniai ir politiniai išsilaisvinimo judėjimai tebuvo vienkartinis reiškinys? Galiausiai komunizmas išplito kaip ideologija ir valdymo forma. Šiandien neretai į jį žvelgiama nostalgišku žvilgsniu pamirštant, kiek žymių toji ilga komunistinė diktatūra paliko, kiek lūžių įvyko žmonių gyvenimuose. Gausioje muzikinėje programoje tarsi potekstė vis prasismelks dėl revoliucijos ar jos vėlesnių padarinių tėvynę palikusių kompozitorių gyvenimai.

2017 m. vasaros programa kvies festivalio klausytojus ir žiūrovus, viena vertus, aptikti ano meto virsmų pėdsakus dailėje ir muzikoje, o, kita vertus, gilinsis, kaip žmonės elgiasi tokių didžiulių iššūkių akivaizdoje, kaip atlaiko fundamentalią sistemų kaitą.

PS.
Pandoros skrynios tema sutinkama Mannų vaikų Erikos, Klauso ir Golo prisiminimuose. Jie, įvairiai niuansuodami, pasakoja, kad 1914 m. vasarą jau buvo suplanavę rodyti pačių pastatytą spektaklį tuometiniame šeimos vasarnamyje Bad Tiolce, kai pasiekė žinia, kad paskelbtas karas. Vaidinimas buvo atšauktas, o vaikai prisimena, kaip tėvas Thomas Mannas pasakė, kad jau greit danguje pasirodys kruvinas kalavijas. Istorikas Jörnas Leonhardas šiuo epizodu pradėjo knygą apie Pirmojo pasaulinio karo istoriją.