Thomo Manno novelė "Laimė"

Atgal į sąrašą

Thomas Mann

Laimė

Tylos! Mes norim pažvelgti į sielą. Tarytum prasklęsdami, pralėkdami ir vos per kelis puslapius, nes esam baisingai užsiėmę. Atvykstam iš Florencijos, iš senų laikų; ten kalbama apie paskutiniuosius ir sunkiuosius reikalus. O kai jie sutvarkyti - kur? Gal į rūmus, į karaliaus pilį, - kas žino? Keisti, blankiai švytintys dalykai baigia subręsti. - Vargše, vargše mažoji baronaite Ana, tau mes neturim daug laiko!

Tritaktis ir stiklų skimbčiojimas - bruzdesys, tvankuma, ūžesys ir šokio žingsnelis: čia mes pažįstami, čia žinomos mūsų mažutės silpnybės. Ar todėl, kad tenai skausmas įgyja giliausias, ilgesingiausias akis, mes taip mėgstam lankytis vietose, kur gyvenimas švenčia savo paprastutes šventes?

- Kadete! - liovęsis šokti, šūktelėjo baronas Haris, rotmistras, per visą salę; dešine ranka dar apkabinęs damą, kaire jis įsirėmė sau į šoną. - Čia ne valsas, o laidotuvių varpai, drauguži! Visai nejaučiat takto; tik plaukiat, tik sklendžiat sau visą laiką. Tegu groja leitenantas Gelbzatelis, tas bent jaučia ritmą. Pasitraukit, kadete! Verčiau šokit, jei tą geriau mokat!

Mat baronas Haris turėjo pilve taktą, valso ir maršo taktą, linksmybę ir išdidumą, laimę, ritmą ir nugalėtojo jauseną. Aukso virvelėmis suvaržytas husaro  švarkelis puikiai tiko jam prie jauno, sukaitusio veido, kuriame nebuvo nė ženklo rūpesčio ar susimąstymo. Buvo rausvai įdegęs kaip baltaplaukis, nors plaukai ir ūsai regėjosi rusvi, ir tai damoms atrodė didžiai pikantiška. Raudonas randas per dešinį skruostą jo atvirą miną darė pašėlusiai įžūlią. Niekas nežinojo, ar tas randas atsiradęs nuo kardo kirčio ar nuo arklio nukritus, - šiaip ar taip, jis buvo šaunumo ženklas. Jis šoko kaip dievas.

O kadetas, jei bus leista perkeltine prasme pasinaudoti barono Hario žodžiais, tik plaukė ir sklendė. Jo blakstienos buvo pernelyg ilgos, tad jis niekad neįstengė deramai atmerkti akių; uniforma irgi truputį šleivai ir lyg svetima buvo apgulus jo liemenį, ir tik vienas Dievas žinojo, kaip jis atsidūrė kario kelyje. Jis tik nenoromis prisidėjo prie šių kazino linksmybių su "kregždutėmis", bet vis dėlto atėjo, nes ir šiaip privalėjo saugotis, kad niekam neužkliūtų; mat, pirma, buvo ne iš kilmingųjų, o, antra, egzistavo lyg ir kokia jo knyga, pluoštas prasimanytų istorijų, kurias jis pats buvo parašęs ar, kaip sakoma, sukūręs ir kurias bet kas galėjo nusipirkti knygyne. Dėl to kadetas turėjo regėtis įtartinas.

Karininkų kazino salė Hohendame buvo ilga ir plati, tiesą sakant, net per erdvi trims dešimtims šį vakarą joje besilinksminančių ponų. Sienos ir muzikantų pakyla buvo papuoštos netikromis raudonai dažyto gipso drapiruotėmis, o po neskoningomis lubomis kabojo du sulinkę sietynai, kuriuose degė pakrypusios ir varvančios žvakės. Bet medines grindis septyni tam reikalui atsiųsti husarai šveitė visą priešpietę, ir galiausiai net ponai karininkai tokiame užkampyje, tokioje Abderoje, tokioje varnų užuoglaudoje kaip Hohendamas negalėjo pageidauti didesnės prabangos. Be to, jei šventei ir stigo žibesio, jį atstojo vakarą  savitai gaubianti, šypsenėlių lydima nuotaika, draudžiamas ir valiūkiškas jausmas, kad vakarojama su "kregždutėmis". Net kvaišeliai ordonansai slapčiomis vypsojo, dėdami naujus šampano butelius į ledo kibirėlius greta baltai dengtų staliukų, kurių buvo pririkiuota palei tris salės šonus; jie žvalgėsi į šalis ir šypsodamiesi delbė žemėn akis, kaip tarnai, kurie tylomis ir  nejausdami atsakomybės sutinka dalyvauti pramuštgalviškoje avantiūroje, - ir vis dėl tų "kregždučių".

Kregždutės, kregždutės? Na, glaustai šnekant, tai buvo "Vienos kregždutės"! Jų buvo kokios trys dešimtys, jos traukė per kraštą kaip pulkas paukščių keliauninkų, skraidė iš miesto į miestą ir rodėsi miuziklų salėse ir penktojo rango varietė teatruose, kur džiugiais pačiauškų balsais vis traukė savo mėgstamiausią ir smagiausią dainą:

O parskridusios kregždutės

Pamatys! Pamatys!

Daina buvo gera, kupina lengvai suprantamo humoro, ir "kregždutės" dainavo ją, plojant supratingajai publikos daliai.

Taip "kregždutės" atkako į Hohendamą, kur dainavo Gugelfingo aludėje. Hohendame stovėjo garnizonas, visas husarų pulkas, tad kregždutės pagrįstai tikėjosi sulaukti gilesnio reikšmingiausiųjų sluoksnių domesio. Jos sulaukė net dar daugiau, jos sulaukė žavėjimosi. Viengungiai karininkai kas vakarą sėdėjo joms po kojų, klausėsi kregždučių dainos, keldami Gugelfingo gelsvo alaus bokalus į merginų sveikatą; neilgai trukus, atsirado ir vedusieji ponai, o vieną vakarą pasirodė net pats pulkininkas fon Rumleris, kuris, atidžiai išklausęs programą, galiausiai  čia vienur, čia kitur be išlygų palankiai prakalbo apie "kregždutes".

Tada leitenantams ir rotmistrams ir kilo sumanymas iš arčiau susipažinti su "kregždutėmis", pasikviesti rinktines jų, gal kokią dešimtį dailiausių, į smagų kazino vakarėlį su putojančiu vynu ir kitomis linksmybėmis. Aukštesnieji ponai   pasaulio akyse apie šį reikaliuką neturėjo nieko žinoti, jiems teko sunkia širdimi nuo jo susilaikyti; bet ne tik viengungiai leitenantai, bet ir vedusieji vyresnieji leitenantai ir rotmistrai jame dalyvavo, ir dalyvavo (tai buvo jaudulingiausias šio reikalo aspektas, tikroji jo smagybė) - dalyvavo su savo poniomis.

Kliūtys ir abejonės? Vyresnysis leitenantas fon Levcanas nukalė aukso žodį, jog kareiviui kliūtys ir abejonės esančios tam, kad jas būtų galima įveikti ir išsklaidyti! Gerieji hohendamiečiai, jei būtų sužinoję, kad karininkai savo ponias ketina suvesti su "kregždutėmis", būtų pasibaisėję, - jie, žinia, tokių dalykų negalėjo sau leisti. Bet esama aukštumos, esama įžūlių ir anapusinių gyvenimo regionų, kuriuose vėl leistina daryti tai, kas žemesnėse sferose reikštų susiteršti ir garbę prarasti. O gal dorieji vietos gyventojai nebuvo pratę iš savo husarų tikėtis visokiausių neįprastų dalykų? Užsigeidę karininkai jojo šaligatviu ryškiausioje Viešpaties šviesoje. Tokių dalykų būta.  Kartą pavakare rinkos aikštėje šaudyta pistoletais, o tai irgi galėjo būti tik karininkai; ir argi kas nors drįso dėl to murmėti? Štai tokia istorija ne kartą pasakota kaip tikra: vieną rytmetį tarp penktos ir šeštos valandos rotmistras Haris su keliais ginklo draugais traukė namo iš naktinių pramogų; ten buvo rotmistras fon Hiunemanas ir vyresnieji leitenantai bei leitenantai Le Mestras, baronas Truchzesas, fon Trautenau ir fon Lichterlo. Jodami per Senąjį tiltą, ponai sutiko kepėjo mokinį, kuris, ant peties nešinas krepšiu bandelių ir nerūpestingai švilpiniuodamas dainelę, traukė savo keliais. "Duok šen!" sušuko baronas Haris ir, stvėręs krepšį už rankenos, taip mitriai jį triskart apsuko ratu, kad nė vienos bandelės nepametė, o paskui aukštu lanku, bylojusiu apie jo rankos tvirtybę, toli nusviedė krepšį į drumstą tėkmę. Kepėjo mokinys, iš pradžių sustingęs iš baimės, paskui, išvydęs bandeles plaukiant ir grimztant į dugną, su sielvarto riksmais ėmė kelti rankas į dangų ir mostaguoti jomis kaip paskutinis nelaimėlis. Ponai valandžiukę pasimėgavo jo vaikiška baime, tada baronas Haris mestelėjo jam pinigą, verte bent triskart didesnį už krepšio turinį, o paskui karininkai kvatodamiesi leidosi toliau į namus. Tada berniukas, supratęs, kad susidūrė su didikais, liovėsi rėkęs.

Ši istorija greit pasklido iš lūpų į lūpas, bet tegu kas nors būtų išdrįsęs dėl jos bent kiek susiraukti! Kas šypsodamas, kas dantimis grieždamas - visi iškentė barono Hario ir jo ginklo draugų išdaigą. Juk jie buvo ponai! Hohendamo ponai! Taip tad karininkų ponios ir suėjo draugėn su "kregždutėmis".

Atrodė, kad kadetas ir šokti mokėjo ne geriau nei valsą groti, mat jis, nė nesidairydamas poros, nusilenkęs prisėdo prie vieno staliuko greta mažosios baronienės Anos, barono Hario žmonos, kurią droviai pakalbino keliais žodžiais. Kalbėtis su "kregždutėmis" jaunasis vyras neįstengė. Tiesiog bijojo jų, nes vaizdavosi, kad šios rūšies merginos, kad ir ką jis sakytų, tik nejaukiai nustebusios keltų į jį akis; o tas kadetui buvo skaudu. O kadangi jam, kaip ir daugeliui glebios ir gyvenimui netikusios prigimties žmonių, net pati prasčiausia muzika kėlė nekalbią, alpią ir mąslią nuotaiką ir kadangi  baronienė Ana, kuriai jis nė truputėlio nerūpėjo, kalbinama irgi tik išsiblaškiusi šį tą atsakinėjo, tai netrukus abu nutilo, tenkindamiesi tuo, kad su, nors ir keista, abiejų vienodu, apstingusiu ir truputuką perkreiptu šypsniu žvelgė į banguojantį ir ratu skriejantį šokį.

Sietyno žvakės pleveno ir varvėjo taip smarkiai, kad visiškai apgurgėjo pusiau sustingusio stearino ataugomis, o po tomis ataugomis sukosi leitenanto Gelbzatelio ugningų ritmų genamos poros. Pirštais spausdamos grindis, pėdos žengė žingsnelius, elastingai sukosi ir čiuožė čiuožte. Ilgos ponų kojos vos vos lankstėsi, spyruokliavo, strikinėjo ir skriejo tolyn. Sijonai plaikstėsi. Mirguliavo margi husarų švarkai, o damos, gosliai lenkdamos galvas, talijomis gludo šokėjams į glėbį.

Baronas Haris prie suvarstytos krūtinės gana tvirtai laikė prispaudęs įstabiai dailią "kregždutę", o veidą laikė arti josios veido, dėbsodamas jai tiesiai į akis. Baronienės Anos šypsena visur lydėjo porą. Antai ten ilgas kaip kartis leitenantas fon Lichterlo ridenosi su savimi mažutę, rubuilę, apskritutę "kregždutę" su neįprastai didele iškirpte. O po sietynu, nepatikėsite, šampaną labiau už viską mėgstanti ponia rotmistrienė fon Hiuneman visiškai užsimiršusi ratu šoko su trečia "kregždute" - gležnučiu, strazdanotu ir dėl jam netikėtai tekusios garbės švytėte švytinčiu padarėliu. Juodvi šoko drauge, nes dviem damom buvo pervirš, ir visai nekreipė dėmesio, kad visi palengva ėmė trauktis iš arenos, palikdami juodviem rodytis visai vienoms. Galiausiai jos tai vis dėlto pastebėjo ir sustojo salės viduryje, supamos juoko, katučių ir šūksnių "Bravo!"

Paskui buvo geriamas šampanas, ir ordonansai baltomis pirštinėmis leidosi bėgioti nuo stalo prie stalo, pildydami taures. O tada "kregždutės" turėjo dar kartą padainuoti, turėjo dainuoti, nesvarbu, kad ir gaudydamos kvapą, vis tiek!

Jos sustojo į gretą pakyloje, užimančioje vieną siaurąjį salės šoną, ir ėmė vartyti akis. Jų pečiai ir rankos buvo apnuogintos, o suknelės pasiūtos taip, kad vaizdavo šviesiai pilkas liemenes su tamsesniais kregždžių frakiukais ant viršaus.  Prie tų suknelių jos mūvėjo margintas kojines ir avėjo plačiai iškirptus batelius su nepaprastai aukštais kulnais. Buvo jų šviesiaplaukių ir tamsiaplaukių, apkūnių geraširdžių ir įdomiai liesų, buvo jų su labai savotiškais, raudonais kaip karmezinas skruostais ir kitų su baltais lyg klounų veidais. Bet dailiausia jų visų vis dėlto buvo mažoji rusvaplaukė vaikiškomis rankomis ir migdolinėmis akimis, su kuria ką tik šoko baronas Haris. Baronienei Anai irgi atrodė, kad ji pati dailiausia, tad ji tebesišypsojo.

Dabar "kregždutės" uždainavo, o leitenantas fon Gelbzatelis joms akomponavo; atsilošęs visu liemeniu ir atgręžęs į "kregždutes" galvą, jis, toli atkišęs rankas, maigė klavišus. "Kregždutės" dainavo vienu balsu, kad esančios smagūs paukšteliai, apkeliavę jau visą pasaulį ir išskrisdami išsinešę su savimi visų širdis. Jos dainavo itin melodingą dainą, prasidedančią žodžiais:

Karius, kareivius

Mylime karštai!

Visai panašiai daina ir baigėsi. O paskui, visiems audringai reikalaujant, jos dar kartą padainavo kregždučių dainą, ir ponai, mokėję ją atmintinai ne prasčiau už merginas, karštai užtraukė drauge:

O parskridusios kregždutės

Pamatys! Pamatys!

Salė gaudė nuo dainų, juoko ir taktą mušančių pentinuotų kojų žvangesio ir dundesio.Baronienė Ana irgi juokėsi iš visų tų paikysčių ir išdaigų; visą vakarą ji jau tiek juokėsi, kad jai net galvą ir širdį  nuo to ėmė skaudėti, ir ji mielai būtų ramybėje ir tamsoje užmerkusi akis, jeigu Haris nebūtų buvęs taip karštai įsitraukęs į bruzdesį. "Šiandien aš linksma", - pasakė ji staliuko kaimynei pirma, tokią akimirką, kai ir pati tuo tikėjo; bet tais žodžiais pelnė tik tylą ir pašaipų žvilgsnį, o tada susivokė, kad žmonėse nėra įprasta tokius dalykus kalbėti. Jei buvai linksmas, taip ir elgeisi; jau vien tai konstatuoti ir pranešti buvo itin drąsu ir keista; o pasakyti "aš liūdna" - išvis neįmanoma.

Baronienė Ana užaugo tokioje didžioje vienatvėje ir tyloje, tėvo dvare prie jūros, kad vis dar buvo pernelyg linkusi tokių tiesų nepaisyti, nors ir baiminosi nemaloniai nustebinti žmones ir be galo troško būti lygiai tokia kaip kiti, kad kiti ją bent truputį mylėtų. Jos rankos buvo nublyškusios, plaukai pelenų spalvos ir pernelyg sunkūs palyginti su siauru gležnų kaulų veideliu. Tarp šviesių antakių ėjo statmena raukšlė, dėl kurios šypsena atrodė kažkokia prisiverstinė ir skaudi.

Ir buvo taip, kad ji savo vyrą mylėjo. Nėra čia ko juoktis! Baronienė Ana mylėjo jį net ir už tą istoriją su bandelėmis, mylėjo jį bailiai ir sielvartingai, nors Haris ją apgaudinėjo ir kasdien lyg vaikiščias žeidė jai širdį, baronienė Ana kentė meilę dėl jo kaip moteris, niekinanti savo pačios gležnumą ir silpnumą ir žinanti, kad žemėje viską valdo galia ir ryžtinga laimė. Taip, baronienė Ana atsidavė šiai meilei ir jos skausmams taip pat, kaip pati atsidavė jam ir anuomet, kai jis, pagautas trumpo švelnumo priepuolio, jai pasipiršo; su godžiu vienišos ir užsisvajojusios būtybės geismu patirti gyvenimą, aistrą ir jausmų audras.

Tritaktis ir taurių skimbčiojimas - šurmulys, tvankuma, ūžesys ir šokio žingsneliai: toks buvo Hario pasaulis ir karalija;  tokia buvo ir baronienės Anos svajų karalija, nes ten buvo laimė, meilė ir paprastas gyvenimas.

Smagybe! Nekalta šventės smagybe, nervus alinantis, žeminantis, gundyte gundantis nuode, kupinas nevaisingų apžavų, meilikaujanti minties ir ramybės prieše, tu esi šiurpi! Baronienė Ana ištisus vakarus ir naktis sėdėjo kankinama ryškios prieštaros tarp aplink tvyrančios visiškos tuštumos bei niekybės, kurioje viešpatavo karštligiškas vyno, kavos, juslingos muzikos ir šokio keliamas jaudulys; sėdėjo ir žiūrėjo, kaip Haris stengiasi apžavėti dailias ir linksmas moteris - ne todėl, kad jos būtų jį ypatingai džiuginusios, o todėl, kad jo tuštybė reikalavo pasirodyti su jomis prieš žmones, pasirodyti, kad jis iš laimingųjų, kuriam nieko netrūksta, kuris pačiam sūkury, kuris nieko nesiilgi. Kaip baronienę Aną toji tuštybė skaudino, ir kaip ji šią tuštybę vis tiek mylėjo! Kaip saldu buvo matyti, kad jis išvaizdus, jaunas, šaunus ir žavus!  Kaip kitų meilė jam skausmingai kurstė jos pačios meilę! O kai viskas, būdavo, baigiasi, kai jis, nieko nenutuokdamas, pabaigoje šventės, kurią ji praleido sielodamasi ir kankindamasi dėl jo, įnikdavo egoistiškai girti praleistas valandas, tai ateidavo tos akimirkos, kai baronienės Anos neapykanta ir panieka  susilygindavo su meile, kai ji širdyje vadino baroną Harį "niekingu padaru" ir "pamaiva", mėgindama jį nubausti tyla, juokinga, desperatiška tyla.

Ar mes teisingai suprantam, mažute baroniene Ana? Ar bylojame tai, kas slepiasi po tavo vargše šypsena, kol "kregždutės" dainuoja? Ir artinasi toji apgailėtina ir žeminanti būsena, kai tu paryčiais po tuščio pasilinksminimo guli savo patale, visas dvasios galias išnaudojusi mintims apie pokštus, šmaikščius žodelius ir taiklius atsakymus, kuriuos tau būtų reikėję rasti, kad elgtumeis maloniai, ir kurių tu taip ir nesuradai. Artinasi to svajos priešaušryje, kad tu, visai nusilpusi nuo kančios, verki jam ant peties, kad jis mėgina tave paguosti kokiu nors savo tuščiu, mielu, paprastu žodeliu ir kad tave staiga nusmelkia gėdingas jausmas, kaip nederamajam ant peties verkti.

Kad jis taip susirgtų, ar ne? Ar teisingai spėjame, kad iš kokio menko, nereikšmingo jo sunegalavimo tau randasi visas pasaulis svajonių, kuriose jis bejėgis ir palūžęs guli prieš tave ir pagaliau, pagaliau tau priklauso? Nesigėdyk! Neniekink savęs! Iš sielvarto kartais daraisi ne pats geriausias, - mes žinome tai, mes tai matome, ak, vargše siela, mes dar ir ne to  regėjome savo kelionėse! Bet jaunuoju kadetu su pernelyg ilgomis blakstienomis, kuris sėdi greta tavęs ir mielai savo vienatvę prišlietų prie taviškės, galėtum truputį pasirūpinti. Kodėl jį ignoruoji? Kodėl jį niekini? Dėl to, kad jis iš tavo pasaulio, o ne iš to kito, kuriame viešpatauja linksmybė ir išdidumas, laimė, ritmas ir pergalės jausmas? Aišku, sunku nesijausti kaip namuose nei viename, nei antrame pasaulyje, - mes tatai žinom! Bet nėra susitaikymo.

Katutės pasipylė leitenantui Gelbzateliui dar tebebaigiant skambinti, "kregždutės" baigė dainuoti. Nesinaudodamos laiptukais, jos, šlumščiodamos ir rankom plasnodamos, ėmė šokinėti nuo pakylos, o ponai susispietė joms pagelbėti. Baronas Haris padėjo mažajai rusvaplaukei su vaikiškom rankom,  darė tai nuodugniai ir nuovokiai. Viena ranka apkabinęs ją per šlaunis, o antra per liemenį, neskubėjo nuleisti jos žemėn ir kone nešte nunešė ją prie šampano staliuko, kur, taip pripylęs taurę, kad putos kone persivertė per kraštus, iš lėto ir reikšmingai susidaužė su ja, nieko nesakančią ir skvarbią šypseną įbesdamas jai tiesiai į akis.  Buvo gerokai išgėręs, ir randas degte degė jam baltoje kaktoje, ryškiai šviečiančioje nudegusiame veide; bet buvo gerai nusiteikęs ir laisvas, apimtas smagaus jaudulio ir netrikdomas aistros.

Staliukas stovėjo tiesiai prieš baronienės Anos staliuką, kitame ilgajame salės šone, ir baronienė Ana, persimesdama su kažkuo greta nereikšmingais žodžiais, godžiai klausėsi kitapus aidinčio juoko, nederamai ir vogčiomis stebėjo kiekvieną judesį; ją buvo apėmusi ta keista skaudžios įtampos būsena, kai žmogus geba mechaniškai ir išlaikydamas visus draugijoje privalomus formalumus palaikyti pokalbį su vienu asmeniu ir sykiu būti visai kitur - prie kito stebimo asmens.

Vieną ar du kartus baronienei Anai pasirodė, lyg mažosios "kregždutės" žvilgsnis susidūrė su jos pačios akimis. Ar "kregždutė" ją pažino? Ar žinojo, kas ji? Kokia ji buvo graži! Kokia įžūli, kokia nerūpestingai gyvybinga ir viliojama! Jeigu Haris būtų ją mylėjęs, jos geidęs, dėl jos kankinęsis, baronienė Ana būtų tai atleidusi, supratusi, galėjusi persiimti tais jausmais. Ir ūmai ji pajuto, kad pati trokšta mažosios "kregždutės" karščiau ir giliau nei Haris.

Mažoji "kregždutė"! Dievuli mano, ji buvo vardu Emi ir perdėm ordinari. Bet nuostabiai ji atrodė dėl juodų plaukų sruogų, gaubiančių platų, goslų veidą, dėl tamsiai apvedžiotų migdolinių akių, dėl didelės burnos su baltai žybsinčiais dantimis ir dėl rusvų, minkštų ir viliojamos formos rankų; o gražiausi buvo jos pečiai, kurie, darant tam tikrus judesius, neprilygstamai lanksčiai sukiojosi per sąnarius. Baroną Harį tie pečiai labai domino; jis ryžtingai priešinosi, kad "kregždutė" tuos pečius prisidengtų, jis leidosi į šurmulingą kovą dėl šalio, kuriuo "kregždutė" nusprendė apsisiausti, - ir per  visą bruzdesį niekas aplinkui, nei baronas Haris, nei jo žmona, nei dar kas nepastebėjo, kad šis mažas, susitaršęs, vyno sentimentaliai nuteiktas padarėlis visą vakarą ilgesingai žvalgosi į jaunąjį kadetą, dėl ritmo stokos pirma nugintą nuo fortepijono. Jo pailsusios akys ir grojimo maniera krito "kregždutei" į širdį, ji vaizdavosi jį esant taurų, poetišką ir priklausantį kitam pasauliui nei baronas Haris, kurio esmė ir esybė jai rodėsi net pernelyg gerai pažįstama ir nuobodi, todėl ji jautėsi didžiai nelaiminga ir kankinosi, kad kadetas savo ruožtu neparodė jai nė menkiausio meilaus ženklo.

Smarkiai nudegusios žvakės blankiai švietė pro cigarečių dūmus, melsvais ruožais dryksančius visiems virš galvų. Kavos kvapas pasklido po salę. Troški ir slogi atmosfera, linksmybės prikvėpuoti šventės garai, sutirštinti ir svaiginantys dėl "kregždučių" naudojamų stiprių kvepalų, tvyrojo viršum visko, viršum baltai dengtų staliukų ir šampano kibirėlių, užsilinksminusių ir atsipalaidavusių žmonių, viršum jų murmesio, juoko, kikenimo ir meilikavimų.

Baronienė Ana jau nebekalbėjo. Neviltis ir tasai kraupus ilgesio, pykčio, meilės ir savęs niekinimo mišinys, kuris vadinamas pavydu ir kuriam nevalia buvo rastis, jei pasaulis turėjo būti geras, taip užvaldė jos širdį, kad ji nebeturėjo jėgų apsimetinėti. Tegu jis pamato, kas jai darosi, tegu ima jos gėdytis, kad jo krūtinėje užgimtų nors kokssu ja susijęs jausmas. 

Ji pažvelgė kiton pusėn. Ten žaidimas buvo pasidaręs šiek tiek per smarkus ir visi  šypsodamiesi jį smalsiai stebėjo. Haris su mažąja "kregždute" prasimanė naują meilios kovos dėl žiedo būdą. Užsispyrė susikeisti su ja žiedais, ir, keliais įsirėmęs jai į kelius, laikė ją ant kėdės, įsileido į pašėlusią medžioklę ir valiūkiškai gaudė jos ranką, mėgindamas atgniaužti mažutį, tvirtai suspaustą delną. Galiausiai jis "kregždutę" priveikė. Ir, draugijai triukšmingai plojant, kruopščiai numovė ploną gyvatės pavidalo žiedelį ir triumfuodamas užsmaukė jai ant piršto savo paties vestuvinį žiedą.

Čia baronienė Ana pakilo. Ją pagavo pyktis ir kančia, troškimas su savo graužatim dėl jo mylimos niekybės pasislėpti patamsyje, desperatiškas geismas nubausti jį skandalu, kaip nors atkreipti į save jo dėmesį. Ji nublyškusi pastūmė atgal savo kėdę ir per salės vidurį nuėjo prie durų.

Kilo sambrūzdis. Visi prasiblaivę ėmė rimtai žvalgytis. Keli ponai pašaukė Harį vardu. Šurmulys nutilo. Ir čia nutiko keistas dalykas. Mat "kregždutė" Emi  kuo ryžtingiausiai stojo baronienės Anos pusėn. Gal jos elgesį nulėmė bendrasis moters instinktas užjausti skausmą ir skaudžią meilę, o gal jos pačios sielvartas dėl kadeto pailsusiais vokais paskatino ją baronienės Anos asmenyje įžvelgti likimo draugę, - tiesiog ji visus nustebino.

 - Jūs niekšas! - pasakė ji garsiai įsiviešpatavusioje tyloje, atstumdama nuo savęs apstulbusį baroną Harį.

Pasakė tą vieną sakinį:

- Jūs niekšas!

O tada išsyk atsidūrė prie baronienės Anos, kuri jau laikė suėmusi durų rankeną.

- Atleiskite! - pasakė taip tyliai, lyg niekas aplink nebūtų vertas to žodžio išgirsti. - Štai žiedas.

Ir ji įspraudė Hario vestuvinį žiedą baronienei Anai į ranką.

Ir staiga baronienė Ana prie tos rankos pajuto platų, šiltą merginos veidelį, tą ranką nudegino švelnus, karštas bučinys.

- Atleiskite! - nubėgdama šalin, dar kartą sukuždėjo mažoji "kregždutė".

O baronienė Ana, sustojusi lauke, patamsyje, dar visa apdujusi luktelėjo, kol šis netikėtas įvykis įgis pavidalą ir prasmę jos širdyje. Ir saldus, karštas ir slaptas laimės jausmas akimirką užmerkė jai akis.

Stokim! Gana ir nė žodžio daugiau! Įsižiūrėkit į šitą brangią mažutę smulkmeną! Baronienė Ana stovėjo, visa nušvitusi ir pakerėta, nes ši paika valkatėlė atėjo pabučiuoti jai rankos!

Paliekam tave, baroniene Ana, bučiuojam tave į kaktą, lik sveika, mes skubam toliau! Dabar užmik! Visą naktį sapnuosi prie tavęs priėjusią "kregždutę" ir pajusi truputį laimės.

Mat laimė, silpnas laimės šiurpulys ir svaigulys paliečia širdį, kai anie du pasauliai, tarp kurių vis tai šen, tai ten klaidžioja ilgesys, suartėja tegu nors trumpą ir apgaulingą akimirką.

Iš vokiečių kalbos vertė
Antanas Gailius