THOMO MANNO FESTIVALIO KETVIRTOJI DIENA: JŪROS MAGIJA

Atgal į sąrašą

2019-07-18

Kiekvienais metais tarptautinėje menų šventėje Nidoje rengiama Thomo Manno bičiulių diena, skirta rašytojo įkurtuvėms Nidos vasarnamyje paminėti. Jos įvyko prieš 89-erius metus.

Antradienį šiosukakties proga Th.Manno bičiulius rašytojo namelyje subūrė vokiečių literatūrologas, leidyklos „Rowohlt“ redaktorius Uwe Naumannas, kone visą savo gyvenimą studijuojantis Th.Manno šeimos kūrybą, bendraujantis su jos atstovais. „Rowolt“ leidžia rašytojo palikuonių kūrinius.

U.Naumannas atskleidė šia dinastija susidomėjęs pirmiausia dėl Nobelio premijos laureato brolio Heinricho palikimo, mat norėjęs ištraukti jį iš garsiojo brolio šešėlio.Th.Mannas ir šiandien Vokietijoje – ant pjedestalo, tuo metu Heinricho kūriniai mažiau skleidžiami, nors auga ir jo populiarumas. Tačiau plačiau yra žinomos tik dvi H.Manno knygos - „Profesorius Unratas“ ir „Valdinys“, kitos yra primirštos, nors rašė jis, anot U.Naumanno, suprantamiau negu Th.Mannas.

Iš dalies dėl Heinricho redaktorius susidomėjo ir jo anūko, šiemet festivalyje viešėjusio Jindricho Manno kūryba, nors pastarojo gyvenimas ir asmenybė savaime verti dėmesio.

„Mannai yra stulbinanti šeima. Ji išaugino ne tik Heinrichą ir Thomą Manną, vienus žymiausių XX a. rašytojų, bet ir didelį būrį kitų rašančių labai skirtingo temperamento ir gabumų amžininkų. Per jų likimus atsiskleidžia visas šimtmetis, jo katastrofos ir iššūkiai“, - pažymėjo svečias.

Iš tikrųjų ko tik nebuvo šioje talentingoje šeimoje – ir savižudžių, ir gėjų, narkomanų, sirgusių depresija asmenybių.

Tačiau Th.Manno bičiulių dienos tema buvo „Manno šeima ir jūra“. Pasak U.Naumanno, jokia kita Vokietijos šeima tiek daug nerašė apie jūrą. Atskleisdamas jos svarbą Mannams, svečias pacitavo 14 tekstų, parašytų 9 šios šeimos narių – nuo Th.Manno motinos Julios Mann iki jauniausios Mannų atžalos Elisabeth, pramintos „jūrų ledi“.

Mat ši dukra visą savo gyvenimą paskyrė jūrų tyrinėjimams ir kovai už jų išsaugojimą. Ji įkūrė Tarptautinį okeanų institutą, prisidėjo prie žurnalo „Mare“ leidybos, parašė knygą „Gyvenimas su jūromis“.

Thomas ir Katia Mannai kiekvieną vasarą veždavosi vaikus prie įvairių jūrų – Viduržemio, Baltijos, Šiaurės.  Ten Th.Mannas rašydavo paplūdimio krėsle su stogeliu, vilkėdamas jūreiviškai – baltomis kelnėmis, mėlynu švarku, su kapitono kepure.

Jis ir pats nuo vaikystės atostogavo prie jūros. Baltiją pirmą kartą rašytojas išvydo Travemiundėje, kur pirmąkart išgirdo ir muzikuojantį orkestrą. „Jūra ir muzika visiems laikams mano širdyje sudarė idėjinę, jausminę sąjungą ir iš šios jausmų ir idėjų sąjungos kažkas išėjo. (…) Norėčiau manyti, kad jūra, jos ritmas, jo muzikinė transcendencija yra visad kažkokiu būdu juntama mano knygose“, - atviravo Th.Mannas 1926-aisiais pasakytoje kalboje „Liubekas kaip dvasinio gyvenimo forma“.

Rašytojo brolis Viktoras per atostogas Baltijos jūros kurorte Labio (Laboe) Kylio įlankoje leisdavo dienas su jūreiviais, juos fotografuodavo, buvo „pamišęs dėl laivyno“. Šią savo aistrą jis aprašė prisiminimų knygoje „Mes buvome penki“.

Nidą Th.Mannas atrado atostogaudamas Rytų Prūsijos kurorte Raušiuose, o 1930-aisiais atsikėlė į čia pasistatytą atostogų namelį. Jo vyriausiasis sūnus Klausas Mannas, aprašydamas viešnagę Nidoje, stebėjosi niekur kitur Europoje nebuvęs taip toli nuo Europos. Jam Nidos kopos priminė Afrikos kraštovaizdį.

1932-aisiais Mannai Nidoje lankėsi paskutinį kartą. Tremtis juos nubloškė iš pradžių į Prancūziją, prie Viduržiemio jūros, vėliau – į Kaliforniją, kur rašytojas dešimt metų džiaugėsi „gražiausiu savo gyvenime darbo kambariu“ su vaizdu į vandenyną.

O Mannų dukrai Monikai vandenynas paliko anaiptol ne malonius prisiminimus. Traukiantis į JAV, laivą, kuriuo ji plaukė, nuskandino vokiečiai. Monikos  akyse nuskendo jos vyras vengrų meno istorikas Jenö Lanyi, o ji pati 20 valandų plūduriavo vandenyne, įsitvėrusi į medglį, kol buvo išgelbėta anglų karo laivo. Laimė, negandas lydėjo šviesiausi jos gyvenimo metai Kaprio saloje.

Monikos brolis Klausas 1949-aisiais nusižudė, kiti keturi broliai ir seserys išsibarstė po pasaulį. Th.Mannas paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Šveicarijoje, prie Ciuricho ežero. Paskutinioji  šeimos atžala Elisabeth mirė 2002 metais slidinėdama Šveicarijoje ir palikusi priesaką saugoti jūras.

Muzika, kaip ir jūra, lydėjo Th.Manną visą gyvenimą. Jį ypač žavėjo kameriniai instrumentiniai kūriniai. Du šio žanro perliukus – Bohuslavo Martinu Fortepijoninį trio Nr.1 ir Gabrielio Faure Fortepijoninį kvartetą Nr.1 – antradienį Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje įkvėptai atliko ansamblis „FortVio“ (Ingrida Rupaitė, Povilas Jacunskas ir Indrė Baikštytė), o jam padėjo altininkė Kristina Anusevičiūtė.

Kino naktyse festivalio temą „Tėvynių Europa“ pratęsė daug apdovanojimų pelnęs vokiečių režisieriaus Edgaro Reitzo filmas „Kita Tėvynė – ilgesio kronika“, kurio tęsinys bus rodomas šiandien.

Atkreipiame dėmesį, kad ketvirtadienį, liepos 18-ąją, kino seanse dalyvaus vokiečių režisierius Thomas Stuberis. Viena to vakaro juostų „Kruzas“, sukurta pagal premijuotą romaną, buvo filmuojama Klaipėdos apylinkėse.