THOMO MANNO FESTIVALIO ANTROJI DIENA: NEPAPRASTI SUGRĮŽIMAI

Atgal į sąrašą

2019-07-17

23-čius metus Nidoje gyvuojantis tarptautinis Thomo Manno festivalis nenustoja stebinti atradimais. Sekmadienį tuo įsitikino literatūros, dailės, kino meno aistruoliai.

Pirmą kartą festivalyje apsilankė Th.Manno brolio rašytojo Heinricho Manno palikuonis – čekų režisierius ir rašytojas Jindrichas Mannas, tarsi laukęs šiemetės festivalio temos „Tėvynių Europa“. Mat tėvyne jis vadina ir Čekiją, kurioje užaugo, ir Vokietiją, kur gyvena nuo 1968-ųjų, ir visą šių dienų Europą.

Svečias festivalyje skaitė prieš dešimtmetį išleisto savo autobiografinio romano „Praha, poste restante“ („Praha, iki pareikalavimo“) ištraukas. Tai knyga apie autoriaus vaikystę komunistinėje Čekoslovakijoje.

Įdomu, kad rašytojo senelis H.Mannas mūsų platumose sovietmečiu buvo vertinamas net labiau negu Th.Mannas, o vėliau pradingo iš akiračio. Mannų klano palikuonys dėl seno šeimos kivirčo ryšių nepalaikė. Čekijoje užaugęs ir čekiškai kalbėjęs Jindrichas net nebuvo siejamas su garsiąja Mannų šeima.

Jo motina, vienturtė Heinricho duktė Leonie su savo mama žyde 1933-aisiais persikėlė į pastarosios gimtąją Prahą. Tačiau nacių valdžia Jindricho senelę pasivijo: 1947-aisiais Maria Kanova mirė koncentracijos stovykloje.

Tais pačiais metais Leonie susipažino su čekų rašytoju Ludviku Askenazy. „Jie buvo susituokę, visomis šio plataus žodžio prasmėmis. Beveik visą gyvenimą, nors ne visada. Pavyzdžiui, susituokę jie nebuvo kaip tik tuo metu, kai šį pasaulį išvydau aš. Dėl to aš vėlgi vadinuosi Mannu“, - rašo savo knygoje Jindrichas.

Th.Manno festivalyje vieši ir vokiečių literatūrologas Uwe Naumannas, paskatinęs autorių parašyti šią knygą vokiškai. J.Mannas prisipažino visada norėjęs būti rašytoju, nors tapo režisieriumi ir vokiškai iki tol buvo rašęs tik scenarijus. Anot U.Naumanno, knygoje atsiskleidžiantis jo talentas savaip perkurti tikrovę liudija kūrybinį Mannų geną.

Tik žlugus Sovietų Sąjungai, Mannų šeimos ryšiai atsinaujino. Festivalio publikai puikiai žinomas Frido Mannas,  Jindricho antros eilės pusbrolis, susirado jo tėvus Pietų Tirolyje. 1989-aisiais Jindrichas pirmą kartą sugrįžo į pasiilgtąją Čekiją.  „Sunku nusakyti, kokias emocijas tai sukėlė – jos apėmė daugybę smulkmenų, net kvapus. O dabar dukart per savaitę kertu sieną“, - pasakojo rašytojas, iš naujo atradęs senąją tėvynę. O viešnagė Nidoje dar labiau sutvirtino jo ryšį su didinguoju Mannų klanu.

Nepaprastą istoriją Th.Manno festivaliui padovanojo ir Liubeke gyvenanti mokslininkė Lore Drath. Visiškai nesusijusi su menais moteris naujam gyvenimui prikėlė Nidos kolonijos menininkių seserų – dailininkės ir grafikės Annos bei fotografės Helene Michelau kūrybą.

Dar prieš metus šie vardai buvo užkloti užmaršties dulkėmis, nors savo laiku seserų meną labai palankiai vertino Rytų Prūsijos spauda, apskritai iš aukšto žvelgusi į moterų kūrybą. Kilusios iš paprastos ir gausios ūkininkų šeimos Michelau šiandien stebina ne tik talentingais darbais, bet ir sėkmingu įsitvirtinimu vietos visuomenėje, kūrybinėmis iniciatyvomis.

L. Drath yra tolima jų giminaitė, dėl to ir ryžosi ieškoti seserų pėdsakų senuose parodų kataloguose, laikraščiuose ir archyvuose. Tiesa, paaiškėjo, kad kai kurių biografinių duomenų jau neįmanoma atkurti.

Tačiau parodos kuratorei pavyko surasti kitų palikuonių šeimose A.Michelau grafikos darbų, kelias akvareles, H.Michelau fotografijų su vaikų portretais, kraštovaizdžio nuotraukų ir atvirukų. Vienintelė akvarelė „Kurėnas Nidoje“ atkeliavo į parodą iš solidžios klaipėdiečio Aleksandro Popovo meno kolekcijos.

Beveik visi Annos aliejinės tapybos darbai prapuolę be pėdsakų, neišliko arba prarado kokybę Helene's meninės fotografijos. Paroda Nidoje – tai nedidelė, bet labai žavi, seserų kūrybos dalis. Kaip sakė A.Popovo dukra, jų darbų šiandien surasti neįmanoma – jie didelė retenybė. „Lenkiu galvą prieš Lorę Drath“, - kalbėjo atidaryme kolekcininko duktė Jelena.

L.Draht titaniško darbo vaisiai rodomi tik Nidoje, Kuršių nerijos istorijos muziejuje. „Aš nesu galerininkė – tiesiog surinkau ir atvežiau darbus, o šeštadienį krausiu juos į lagaminą ir vešiu atgal į Liubeką“, - sakė parodos kuratorė. Taigi turime dar keturias dienas apžiūrėti unikalų rinkinį. Paroda veiks tik iki liepos 20-osios.

Delikatesai gurmanams

Melomanams daug džiaugsmo sekmadienį suteikė operos solisto Edgaro Montvido sugrįžimas į festivalį po daugelio metų. Po dviejų bisų publika nenoriai paleido iš scenos mylimą tenorą ir jo rečitalio bendraautorių britų pianistą Simoną Lepperį.

Plačiu akiračiu ir kūrybingumu garsėjantis artistas šį sykį parengė itin spalvingos stilistikos programą penkiomis kalbomis, tad pamalonino ir subtilios lyrikos, ir pietietiško temperamento garbintojus, operos ir vokalinių miniatiūrų mėgėjus.

Ypatingu projektu prasidėjo ir kino naktys Bendruomenių namuose. 1924-ųjų austrų režisieriaus Hanso Karlo Breslauerio filmą „Miestas be žydų“, per stebuklą išgelbėtą nuo nacių sunaikinimo, gyvai įgarsino specialiai šiai premjerai muziką sukūręs garso ir medijų menininkas Thomasas Köneris.

Antradienį festivalyje – Th.Manno bičiulių diena. Sukaks 89 metai nuo akimirkos, kai Nobelio premijos laureatas Th.Mannas pirmą kartą atvėrė vasarnamio Nidoje duris. Aišku, jis net neįtarė, kad liks čia visiems laikams.