Christian Eccher (Krokuvos Ekonomikos universiteto docentas, tenykščio Viešosios politikos centro bendradarbis)

Serbija yra šalis, kurioje vyrauja prieštaravimai: ji yra labai arti Europos Sąjungos, netgi iš esmės beveik Europos centre, bet ir labai toli nuo jos. Serbijos darbo emigrantai visada rinkosi Vakarų Europą, tačiau tautos širdis plaka Rytuose, jaučiamas kultūrinis ir sentimentalus ryšys su Rusija, nors niekas iš tiesų nemano, kad tai yra šalis, kurioje galima gyventi. Serbijoje stojimas į Europos Sąjungą, turtingų ir gerai sutvarkytų šalių klubą, yra labiau nacionalinio ir socialinio prestižo reikalas nei būtinybė, o daugelis nustatytų taisyklių kandidatėms į ES laikomos kliūtimi ir trukdžiu. Reikia pasakyti, kad Briuselis, ypač pastaraisiais metais, nepadarė daug dėl savo populiarumo Serbijoje. ES yra ne tik pirmoji Serbijos prekybos partnerė, bet ir didžiausia donorė: nuo 2000 m.[1] iki šiol ji skyrė 4 mlrd. eurų, o antroje vietoje esanti Kinija – 31,4 mln. eurų. Kalbant apie Rusiją, tikrų duomenų nėra, tačiau Maskva nepatenka net į didžiausių donorių dešimtuką. Nepaisant to, eiliniai serbai mano, kad būtent Rusija labiausiai padeda Serbijai – taip pat ir finansiškai. Tokios klaidingos nuomonės priežastis yra ne tik bloga reklama, kurią apie save ir savo veiklą skleidžia ES, bet, visų pirma, valstybės valdžios institucijų propaganda. Be to, gyventojai įtariai žiūri į ES dėl neoliberalios politikos, kuri tapatinama su valstybinių įmonių išpardavimu privatiems asmenims ir darbo jėgos išnaudojimu: įmonės iš Vakarų atidaro Serbijoje savo gamyklas ir išnaudoja darbuotojus tiek, kiek joms patogu, paskui užsidaro, o bedarbiais turi pasirūpinti valstybė. Todėl vienas iš Serbijos politikos orientyrų, be abejo, yra Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka, nesutikęs valstybinių įmonių parduoti tarptautinėms užsienio bendrovėms: daugelis jų – vis dar valstybės nuosavybė. Yra ir kitas – grynai serbiškas – prieštaravimas: valdančioji politinė klasė, vadovaujama prezidento Aleksandaro Vučičiaus, propaguoja giliai neoliberalią vidaus politiką, tačiau tuo pat metu sugeba save visuomenei pristatyti kaip labai atsakingą politinę klasę, siekiančią išsaugoti serbų tautą ir pasirūpinti visuomene. Vučičius yra savotiškas Lukašenka, tik toks, kuris negina nacionalinio turto ir parduoda viską, ką tik gali. Pavyzdžiui, jis yra pasirengęs visą centrinę Serbijos dalį parduoti tarptautinei bendrovei „Rio Tinto“ ličio gavybai (šiomis dienomis dėl to vyksta masiniai protestai – apie tai vėliau). Kad suprastume, kodėl tai vyksta ir kokios yra šių prieštaravimų priežastys, turime įsigilinti į politinius ir socialinius mechanizmus, kurie valdė Serbijos visuomenę nuo 2012 m. iki šių dienų.

POLITINĖS KULTŪROS (IR NE TIK) PROBLEMA

Aleksandaro Vučičiaus partija valdžioje yra nuo 2012-ųjų – 12 ilgų metų, per kuriuos prezidentas (nors jam ir nepavyko įgyti tikro asmenybės kulto, egzistuojančio kai kuriose kitose šalyse – prisiminkime Nursultano Nazarbajevo Kazachstaną ar Ilhamo Alijevo Azerbaidžaną) sukūrė labai stiprią ir stabilią politinę sistemą. Vučičius tapo absoliučiu Serbijos šeimininku tuo metu, kai Vakarai (visų pirma, JAV ir Angelos Merkel Vokietija) nusprendė, kad atėjo laikas užbaigti valdančiojo prezidento Boriso Tadičiaus, nesugebėjusio išspręsti Kosovo klausimo ir neturinčio tvirto rinkėjų palaikymo, valdymą. Tuo metu vienintelė reali alternatyva buvo karo nusikaltėlio Vojislavo Šešelio Radikalų partija; dėl Vakarų diplomatų politinės veiklos Tomislavas Nikoličius ir Aleksandaras Vučičius paliko radikalus ir įkūrė SNS (Serbijos pažangos partiją), kuri padėjo laimėti 2012 m. prezidento rinkimus[2]. Prezidentu tapo Nikoličius, bet jam už nugaros valdė Vučičius: jis, vadovaudamasis logika, kad tik tas, kas sukūrė problemą, gali ją išspręsti, žadėjo Vakarams, kad kartą ir visiems laikams išspręs Kosovo klausimą. Vučičius formaliai Serbijos prezidentu tapo 2017 m., tačiau de facto nuo 2012 m. buvo galingiausias žmogus Serbijos politikoje. Slobodano Miloševičiaus laikais Vučičius buvo informacijos ministras ir vienas iš etnonacionalistinės propagandos kūrėjų. Po to sekė ilgi balansavimo tarp Vakarų ir Rusijos bei Kinijos reikalavimų metai, kol galiausiai Briuselyje pasirašytas susitarimas su Kosovo albanų atstovais[3]. Šiais valdymo metais Vučičius vis stiprėjo ir stiprėjo, kol tapo absoliučiu Serbijos šeimininku. Tai padaryti jam padėjo SNS partinė mašina: partija turi tvirtą piramidinę hierarchinę struktūrą, kurios viršūnėje yra jis pats – Aleksandaras Vučičius, o kiekvienas valstybės tarnybos postas skiriamas tik tiems, kurie atneša papildomų balsų koalicinei vyriausybei (kurioje yra ir Ivicos Dačičiaus – ilgiausiai buvusios Jugoslavijos šalių politikoje esančio veikėjo – socialistai).

Kiekviena valstybinė institucija – nuo ligoninių iki universitetų – yra griežtai kontroliuojama partijos ir atitinka geležinę absoliutizmo logiką: įmonių vadovus skiria SNS vadovybė (t. y. Vučičius ir keli jo kolegos), jie savo kontroliuojamoje institucijoje gali veikti kaip absoliutūs valdovai (jei tik neprieštarauja viršininkui Vučičiui). Tiesą sakant, jie patys ir yra maži vučičiai. Opozicinėms partijoms lieka tik trupiniai, pavyzdžiui, humanitariniai fakultetai, bet niekas iš esmės nesikeičia: šie vadovai taip pat perima absoliutaus valdymo logiką ir niekuo nesiskiria nuo Vučičiaus ir jo žmonių (fakultete, kuriame dirbu, jau 18 metų turime tą pačią dekanę – to nesu matęs niekur: nei Vidurio Azijos šalyse, nei Rusijoje, nei Baltarusijoje). Intelektualai ir universitetų profesoriai tyli, vadovaudamiesi korporatyvistine logika, panašia į tą, kurią XX a. trečiajame dešimtmetyje Italijoje propagavo Musolinis, dalyvauja valdžios sistemoje ir, jei tik netrukdo valdžiai, gauna pinigų iš valstybės per mokslinių tyrimų projektus ir valstybinį finansavimą. Tie, kas valdžiai trukdo, privalo pasitraukti – juodinimo mašina meta ant jų grėsmingą savo šešėlį. Dauguma „disidentų“, net ir tie, kurie tiesiog atsisako dalyvauti šioje valdžios sistemoje, tyliai emigruoja į užsienį, į Vakarus. Tai leidžia daryti liūdną išvadą, kad problema yra ne pats Vučičius, o politinė kultūra, kurios šaknys glūdi komunizmo epochoje, visų pirma, dešimtajame XX a. dešimtmetyje, su aukščiausiuoju lyderiu, kuris sprendžia visos šalies reikalus. Tačiau tokie politikai kaip Miloševičius ir Vučičius, net ir abu kartu, niekada neturėjo tokio politinio gilumo, racionalumo ir charizmos kaip vienas Tito.

UŽSIENIO REIKALAI

Valdančioji klasė nepaprastai praturtėjo dėl korupcijos ir sandorių su Vakarų ir Rytų partneriais: Belgrado oro uosto koncesijos Prancūzijos bendrovei „Vinci“, elitinio Jungtinių Arabų Emyratų statomo rajono „Belgradas ant vandens“, Belgrado–Budapešto greitojo geležinkelio statybos sutarties su Kinijos ir Rusijos bendrovėmis. Tai tik keletas su užsienio verslininkais sudarytų sandorių, po kurių seka daugybė aferų; be to, sutartys su užsienio bendrovėmis dažnai yra valstybės paslaptis, todėl tikroji Serbijos skola užsieniui nėra žinoma. Vienas iš pavyzdžių – „Fiat“ automobilių koncernas, gavęs įspūdingą valstybės finansavimą, kad perkeltų vieną iš savo gamyklų į Serbijos Kragujevaco miestą. Dėl šios priežasties Vakarai (ypač ES) kritikuoja Vučičių ir vadina jį autokratu, tačiau bent jau kol kas neketina atšaukti savo politinės paramos jam. Verslas yra svarbiausia. Lyginti Vučičiaus balansavimo politiką su Neprisijungimo judėjimo lydere Jugoslavija yra visiškai neteisinga: Vučičius ne balansuoja – jis tiesiog užsiima verslu su visais ir išparduoda savo šalį kaip įmanydamas. Kodėl prezidentas vis dar mėgaujasi daugumos Serbijos gyventojų simpatijomis? Svarbi yra institucinė kontrolė ir klientelizmas, tačiau dar svarbesnis – žiniasklaidos vaidmuo.

ŽINIASKLAIDA

Žiniasklaida, ypač du privatūs televizijos kanalai „Pink“ ir „Happy“, užtikrina rinkėjų paramą valdančiajai partijai ir prezidentui Vučičiui. Žurnalistas ir politikos analitikas Borisas Varga pažymi, kad Serbijoje valstybinės televizijos RTS vaidmuo, siekiant konsensuso ir jį reprodukuojant[4], niekada nebuvo esminis. Privačios televizijos, kaip pagrindinio propagandos variklio, modelį naudojo ir Miloševičius, nes tai leidžia išvengti opozicijos ir tarptautinių organizacijų kritikos.

Valstybinė televizija iš tiesų lieka palyginti laisva ir tai netrukdo valdančiajai klasei, nes gyventojai daugiausia seka kitus transliuotojus, pritraukiančius mases dėl plačiai paplitusių pramoginių programų, pavyzdžiui, realybės šou. Pagrindiniai privatūs televizijos kanalai yra „Pink“, priklausantis magnatui Željko Mitrovičiui (muzikantui, pramonininkui, dronų gamintojui, išradėjui, ir, be to, nuo kokaino priklausomam narkomanui), ir „Happy“, buvęs vaikų televizijos kanalas, neteisėtai tapęs labai galinga politinės propagandos priemone. „Happy“ direktorius yra žurnalistas Milomiras Maričius, o nuolatinis jo laidų svečias ir komentatorius – karo nusikaltėlis ir parlamento narys Vojislavas Šešelis. Vyriausybės komanda naudoja „Happy“ ir „Pink“ savo monologams skleisti, jų transliuojamas Vučičius nuolat užsipuola nedidelę opozicinę žiniasklaidą ir diskredituoja politinius oponentus. „Happy“ ir „Pink“ yra žiūrimiausi televizijos kanalai miestuose ir kaimuose, tačiau yra dar begalė privačių transliuotojų, kuriuos kontroliuoja valstybinė ryšių bendrovė „Telekom Srbija“, pamažu plečianti eterio kontrolę.

Skirtumai tarp miesto ir kaimo Serbijoje yra stulbinami tiek ekonominiu, tiek kultūriniu požiūriu. Šios televizijos skverbiasi ten, kur viešpatauja skurdas, t. y. žinių trūkumas. 6,9 proc. Serbijos gyventojų gyvena absoliučiame skurde, 29,8 proc. – sunkiai, ant skurdo ribos, jiems gresia socialinė atskirtis (t. y. žmonės vos suduria galą su galu). Tai labai dideli skaičiai, ypač atsižvelgiant į tai, kad vidutinis darbo užmokestis, 2023 m. vasario mėn. duomenimis, Serbijoje tėra apie 600 eurų per mėnesį, o infliacija siekia 16 proc. Serbija yra viena skurdžiausių Europos šalių, o jos gyventojai beveik viską, ką uždirba, išleidžia maistui. Tikra vidurinė klasė egzistuoja tik Novi Sade ir Belgrade. Opozicija turi du televizijos kanalus – „N1“ ir „Nova S“, priklausančius amerikiečių grupei „United Media“ ir transliuojamus tik per SBB interneto platformą. Tai reiškia, kad dauguma gyventojų neturi prieigos prie šių kanalų. 

SĄSAJOS SU NUSIKALTĖLIAIS

Vučičius palaiko glaudžius ryšius su nusikalstamomis grupuotėmis. Naktį iš 2016 m. balandžio 24-osios į 25-ąją grupė kaukėtų vyrų su buldozeriais ir kūjais neteisėtai griovė Belgrado Savamalos kvartalą – jame turėjo būti statomas „Belgradas ant vandens“, naujas elitinis sostinės kvartalas prie Savos upės. Kaukėti griovėjai buvo Belgrado futbolo klubo „Crvena Zvezda“ sirgalių grupės, jau seniai siejamos su broliais Aleksandaru, dabartiniu prezidentu, ir Andrejumi Vučičiais, nariai.

2023 m. balandžio pabaigoje surengtoje spaudos konferencijoje Vučičius pagaliau prisipažino, kad jis buvo šios griovimo akcijos, per kurią žuvo vieno iš griaunamų pastatų sargas, iniciatorius ir kad padarė tik vieną klaidą: tokią subtilią užduotį patikėjo „idiotams“, užuot asmeniškai sėdęs prie buldozerio vairo. Sąsajos su sporto aistruoliais siekia dešimtąjį dešimtmetį: kito Belgrado klubo „Partizan“, vadovaujamo Veljko Belivuko, sirgaliai užtikrino viešąją tvarką priešais Skupštiną (parlamentą) per 2017 m. Vučičiaus inauguracijos ceremoniją, kai buvo baiminamasi opozicijos protestų. Pats Belivukas, dėl savo didžiulės politinės įtakos, o galbūt ir dėl klaidų, tapęs pernelyg įtakingas, buvo suimtas per įspūdingą policijos akciją 2021 m. Tuometis vidaus reikalų ministras Aleksandaras Vulinas, dabar slaptųjų tarnybų vadovas, žinomas kaip Maskvos patikėtinis, per televiziją „Pink“ gyvai ir vaizdžiai parodė Belivuko kankintų ir nužudytų aukų lavonų nuotraukas. Belivukas per apklausą ne kartą tvirtino, kad dirbo Vučičiui. Prezidentas tai neigė, tačiau yra nuotraukų, kuriose Vučičiaus sūnus Danilo užfiksuotas Belivuko patikėtinio Vidojevičiaus kompanijoje. Kosovo ir Metochijos šiaurėje Vučičius, padedamas nusikaltėlio Zvonko Veselinovičiaus, glaudžiai susijusio su prezidento šeima, taip pat kontroliuoja gyventojus. Voivodinoje, bendrovėje „Jovanjica“, turėjusioje gaminti ekologišką maistą, buvo aptikta marihuanos plantacija. Per sulaikymą ūkio savininkas paskambino prezidento broliui Andrejui, kuris, kaip įtariama, susijęs ne tik su narkotikų auginimu, bet ir su kanapių pardavimu Vakarų rinkoms.

VOIVODINA

Voivodina yra daugiatautis Serbijos regionas: jame gyvena net 28 tautybių žmonės, vartojama daug kalbų ir esama daug kultūrų. 1974 m., Jugoslavijos laikais, JSFR konstitucija suteikė provincijai autonomiją. Dešimtajame dešimtmetyje Slobodanas Miloševičius panaikino autonomiją ir tik 2001 m. buvo priimtas vadinamasis „Omnibuso įstatymas“ – buvo atkurta Voivodinos autonomija, tačiau tik popieriuje. Serbija tebėra labai centralizuota šalis, o visi sprendimai priimami tik Belgrade.

Žurnalistas Mihalas Ramačas laikraščio „Danas“ puslapiuose priminė, kad 2004–2012 m. valdžioje buvę demokratai „keitė administracinių valdybų narius ir direktorius pagal savo skonį, rekomenduodami nekompetentingus, bet partijos logiškam tikslui – plauti nešvarius pinigus statant kaimų kanalus ir miesto bulvarus – tinkamus žmones“. Trumpai tariant, kai DS (Demokratų partija) valdė nacionaliniu lygmeniu, „respublikinė valdžia saugojo regioninę, o regioninė – respublikinę“. Daugelį metų, prisimena Ramačas, galiojo nepuolimo paktas tarp demokratų ir radikalų, dažniausiai sekusių Nikoličiumi ir prisijungusių prie Pažangos partijos. Nors demokratai žinojo apie radikalų nusikaltimus, ypač Miloševičiaus režimo metu, jie leido pagrindiniams nusikaltėliams išeiti į laisvę, o kai kuriais atvejais net juos saugojo. Kaip ir šiuo metu, Vučičius pasinaudojo populiarumu, kad sulaužytų šį paktą ir sunaikintų paskutinę demokratų tvirtovę – Voivodinos autonominę vyriausybę. Dėl to, nors Voivodina ir yra turtingiausias Serbijos regionas, ji iš esmės miršta, žvelgiant bet kuriuo kampu. Vietos vengrai, ypač jauni, vyksta studijuoti ir dirbti į Vengriją. Vietos rumunai beveik išnyko iš Banato (rumuniškas regiono pavadinimas), o kitų tautybių atstovai gyvena savo žemėje, tačiau Serbijos Respublikoje politiniu ir instituciniu lygmeniu neatlieka jokio vaidmens[5].

Pasak istoriko Boriso Mašičiaus, dabar vyksta Voivodinos pašventasavinimo (turimas omenyje šventasis Sava – Serbijos stačiatikių globėjas; jo kultas yra svarbi Didžiosios Serbijos idėjos dalis) ir serbizacijos procesas. Regiono sostinė Novi Sadas patiria precedento neturintį urbicidą: statybos vyksta visur, kur tik įmanoma, net ten, kur jų neturėtų būti, o aplinkosaugininkų protestai malšinami smurtu (kaip ir Šodrošo krantinės prie Dunojaus atveju, kur statomas tiltas su gyvenamųjų namų kvartalu, nepaisant ekspertų prognozės, kad ateityje šią teritoriją užlies dideli potvyniai). Tačiau ne viskas yra juoda – yra ir gerų dalykų: regioninė Voivodinos radijo televizija („RT Vojvodina“) išlaiko daugiakalbę struktūrą, o daugelis kitų transliuotojų (pavyzdžiui, Slovėnijos „RTV Koper“) dažnai lankosi „RT Vojvodinos“ būstinėje, kad iš jos pasimokytų, kaip kurti daugiakalbę televiziją.

O OPOZICIJA?

Ar opozicija sugebės pasinaudoti mėnesį trukusių demonstracijų sėkme ir sukurti politinę alternatyvą Vučičiui? Mažai tikėtina. Tiesą sakant, trūksta didelės etinės vertės asmenybės, kuri galėtų suvienyti tarpusavyje susiskaldžiusias Vučičiui oponuojančias partijas. Dešinėje pusėje yra Boško Obradovičius ir jo judėjimai „Dveri“ („Durys“) bei „Zavetniki“ („Išpažintojai“), propaguojantys nacionalistinę politiką, vertą XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios Italijos fašistų partijos. Kairėje – ekologiniai judėjimai ir pilietinės organizacijos („Ne davimo Beograd“ („Neatiduokime Belgrado“), „Moramo – zajedno“ („Galime kartu“), „Ekološki ustanak“ („Ekologinis sukilimas“), Pokret slobodnih građana (Laisvųjų piliečių sąjūdis), nerandančios bendros kalbos ir vienijamos politinės platformos.

Visos šios partijos ir judėjimai turi visiškai skirtingas politines programas, tačiau jas sieja vienas bendras elementas – visiškas negebėjimas suformuluoti diskursą apie Serbijos susitaikymą su dešimtuoju dešimtmečiu (čia kalbu ne apie kaltę – visos buvusios Jugoslavijos šalys prisiima dalį kaltės, – o tiesiog apie praeitį: karas buvo prieš 30 metų, tegul jis tampa istorija, o kitos kartos nuspręs, kas atsakingas už tai, kas įvyko). Serbija turi praeities traumų, kurias reikia analizuoti pasitelkiant savotišką masinę psichoanalizę, kaip gerai pastebėjo slovėnų filosofas Slavojus Žižekas. Aukos politika („Vakarai mūsų nekenčia, Rytai mums nepakankamai padeda“, „Taip, mes žudėme kroatus, bet nepamirškime ir to, ką jie mums padarė per visą istoriją“ – tai frazės, kurias kasdien girdime per televiziją, aikštėse, kavinėse ir Serbijos gatvėse) ir nacionalizmas stumia šalį į aklavietę, dėl kurios neįmanoma išspręsti svarbiausių klausimų, tokių kaip santykiai su Kosovu (de jure ir de facto nepriklausomu) ir suartėjimas su Europos Sąjunga, kuris dabar atrodo chimeriškas. Politikų, galinčių perimti valdžios vairą ir spręsti šiuos klausimus, šalyje tiesiog nėra. Per pastaruosius 30 metų jauni žmonės, norintys tęsti šį diskursą, buvo pašalinti iš viešojo gyvenimo, daugelis jų emigravo į užsienį.

Opozicija tikisi, kad Vakarai suras alternatyvą Vučičiui, tačiau kyla pavojus, kad naujasis prezidentas, kad ir kas jis bebūtų, atstovaus ne Serbijos žmonėms, o užsieniečių interesams šalyje. Valstybė – tai pats Vučičius, vienintelis politikas, turintis konkrečios valdymo patirties. Tai parodė neseniai, 2024 m. birželio pabaigoje, įvykęs Vokietijos kanclerio Scholzo vizitas į Belgradą: Scholzas netikėtai atvyko į Serbiją, kad įtikintų Vučičių atidaryti ličio kasyklas Serbijos viduryje, teritorijoje, kuri anksčiau buvo gamtos rezervatas. Prieš trejus metus serbai jau protestavo prieš tai, kad tarptautinė bendrovė „Rio Tinto“ atidarytų šias kasyklas. Nors prezidentas žadėjo, kad jos nebus atidarytos, dėl Vakarų spaudimo persigalvojo. Gyventojai vėl protestuoja, o proeuropietiška opozicija jaučiasi išjuokta ir netekusi Briuselio paramos kovoje su Vučičiaus autokratija. Tuo pat metu gyventojai pamažu praranda pasitikėjimą Europos integracijos projektu. Naivu tikėtis, kad ES išspręs Serbijos problemas: tai turi padaryti pati Serbija. Tegul politinio gyvenimo vairą perima naujas, atsakingas elitas ir vyksta vieši debatai apie tai, ar šalis turėtų būti ES, ar ne. Problema ta, kad, kaip matome, tokios politinės klasės tiesiog nėra.

KOSOVAS

Tuo tarpu Kremlius ir toliau naudojasi situacija, kad destabilizuotų Balkanus. Rusijos ambasadorius Belgrade Aleksandras Botsan-Kharčenko nuolat reiškiasi provyriausybinėje Serbijos spaudoje ir kaltina Vakarus tuo pačiu metu Kosove ir Metochijoje organizuojant susirėmimus ir demonstracijas, kad būtų išprovokuotas tikrasis Serbijos pavasaris.

Tai aiškus signalas Vučičiui: Rusija tave palaiko ir, jei stosi į mūsų pusę, tave apginsime. Siekdamas toliau balansuoti tarp Rytų ir Vakarų, Vučičius grįžta prie seno ir veiksmingo nacionalizmo bei Kosovo žemėlapio. Kai tik kyla institucinių problemų, Serbijos prezidentas sukelia keletą protestų Kosovo Mitrovicoje. Tada sukuriamos naujos problemos, dirbtinai išsklaidoma nauja įtampa. Tačiau žaidimas su ugnimi visada rizikingas: regione gali atgimti nacionalistinis ekstremizmas, smurtas gali prasidėti Kosove ir Metochijoje, o tada persimesti per Serbijos sienas ir sukelti sprogimą Bosnijoje ir Hercegovinoje, etniškai susiskaldžiusioje ir instituciškai nefunkcionuojančioje šalyje. Kol kas Vučičiui pavyko save pozicionuoti kaip Deitono taikos sutarties ir Bosnijos ir Hercegovinos Federacijos vientisumo garantą, tačiau niekas nesako, kad vieną dieną jis nebegalės kontroliuoti padėties ir malšinti smurto. Kremlius tik ir laukia progos įsiskverbti į Balkanus ir sukelti chaosą Europoje. Vučičius yra politinis chameleonas, vertas makiaveliško valdovo vaidmens. Tačiau jei pagal Makiavelį valdovas turi valdyti žmonių labui, tai pagal Vučičių žmonės turi jam tarnauti ir besąlygiškai remti valdančiąją klasę. Net ir mirties Bosnijos kalvose ar Kroatijos Slavonijos lygumoje kaina.

Žlugus komunizmui, daugelis serbų grįžo prie stačiatikybės. Iš tikrųjų religija skiria serbus nuo kroatų ir Bosnijos musulmonų. Bažnyčia pirmiausia atlieka politinį vaidmenį, o dabartinis patriarchas Porfirijus atvirai remia Vučičių. Be to, Stačiatikių Bažnyčia yra pagrindinis Rusijos priedangos taškas, ypač Bosnijoje ir Hercegovinoje: Serbų Respublikos teritorijoje esantys Rusijos šnipai yra susiję su Bažnyčia, todėl juos sunku stebėti ir susekti (dažnai tai būna kunigai). Kalbant apie dvasingumą, Serbija niekuo nesiskiria nuo kitų tiek Vakarų, tiek Rytų šalių: religija atlieka socialinės ir politinės identifikacijos funkciją, tačiau gyventojai daugiausia orientuoti pagoniškai: žmonėms rūpi materialinė gerovė, pinigai ir socialinė sėkmė.

SERBIJOS VISUOMENĖ

Iki šiol analizavome institucinius mechanizmus, dominuojančius politiniame Serbijos gyvenime, tačiau, norėdami geriau suprasti šią sudėtingą ir labai įdomią šalį, turime sutelkti dėmesį į gyventojus, į kasdienį žmonių gyvenimą. Yra didžiulis atotrūkis tarp serbų, gyvenančių miestuose, ir serbų, gyvenančių mažuose miesteliuose bei kaimuose. Miestuose Serbijos visuomenė yra ganėtinai šizofreniška: ji siekia vakarietiško, neoliberalaus gyvenimo modelio, orientuoto į asmeninės gerovės paiešką, ir kartu nori puoselėti tradicines nacionalistines vertybes, būdingas XIX amžiui. Šiuo požiūriu Serbijos visuomenė yra identiška Rusijos visuomenei: savanaudiška ir godi turtams, bet pasirengusi siųsti jaunus (neturtingus) žmones į karą ginti Rusijos nacionalinių vertybių Donbase ir bausti Ukrainą. Tuo tarpu Serbijos kaimuose viešpatauja skurdas ir visiškas neišmanymas. Kad suprastumėte situaciją, štai keletas skaičių: šiek tiek mažiau nei 5 mln. gyventojų turinčioje šalyje yra apie 700 tūkst. bedančių žmonių[6]. Iš būtinybės, o ne oportunizmo, šie žmonės politiką supranta kaip sutartį su šiuo metu dominuojančiomis klasėmis: aš tau duodu balsą, tu man – darbą; gali sau vogti ir praturtėti, bet aprūpink mane kasdiene duona, kava ir cigaretėmis. Opozicijoje esančios politinės partijos negali ir nemoka kalbėtis su šiais žmonėmis: tyčiojasi, nesupranta, kad turi reikalų su tais, kurie vos suduria galą su galu. Šie žmonės reikalauja konkrečių atsakymų, o ne pažadų apie institucines reformas, stojimą į ES ir pan. Niekam neužtenka tiesiog žodžių apie demokratiją. Tuo tarpu Vučičius dažnai kreipiasi į žmones, važinėja po kaimus (visai kaip Lukašenka Baltarusijoje) ir žada spręsti kasdienes jų problemas (dažnai tai ir daro). Žmonėms, kurie vos pragyvena, nepaaiškinsi, kad kanalizacijos ar kelių problemas turi spręsti kompetentingos institucijos. Jiems svarbu, kad problemos būtų išspręstos kuo greičiau. Todėl jie ir balsuoja už Vučičių: yra vilties, kad jis asmeniškai pasirodys jų kaime ir padės išspręsti konkrečią problemą.

INTELEKTUALAI

Intelektualai, ypač rašytojai, yra dar viena didelė kliūtis pokyčiams Serbijoje. Dauguma jų vis dar gyvena XIX a. ir ieško sau reikšmingo vaidmens visuomenėje. Jie norėtų, kad rašytojai ir poetai atliktų aktyvų vaidmenį politinėje sferoje, norėtų būti tie, kurie kuria ideologijas. Jų pavyzdys yra Dobrica Čiosičius, rašytojas ir ministras pirmininkas, valdant Miloševičiui. Akivaizdu, kad jis nieko konkretaus nepasiekė, o Miloševičius juo naudojosi siekdamas savo tikslų. Netgi opozicijos intelektualai norėtų grįžti prie senojo ideologų vaidmens: vienas draugas poetas, priklausantis opozicijai, neseniai man prisipažino, kad jaučia nostalgiją tiems laikams, kai poetai buvo vertinami ir dalyvavo priimant politinius sprendimus. Politinio intelektualo vaidmuo yra pasenęs, todėl neturėtume jausti nostalgijos tiems laikams. Kaip rašė italų poetas Franco Fortini, poezija visada buvo vynas, tarnaujantis valdančiajai klasei[7]. Tik Baroko laikotarpiu ir XX a. Europos intelektualai ėmė jaustis artimesni žmonėms, jų dalimi ir nebelaikė savęs viršesniais. Kaip rodo daugybė literatūrinių konkursų ir premijų, kurių dauguma finansuojami valstybės lėšomis, Serbijoje tai vis dar neįvyko. Serbijos intelektualai labai myli savo tautą, bet ne jos žmones, nes jų nepažįsta ir nenori pažinti. Tai ideali tauta, kuri tarnauja tautinėms ir nacionalistinėms chimeroms. Vienas labai žinomas rašytojas man atvirai pasakė, kad jo vaidmuo – savo romanais skatinti žmones vykti į Kosovą, į karą, o pats tuo tarpu sėdi savo kabinete ir rašo už juos.

SERBIJA NĖRA JAUNŲ ŽMONIŲ ŠALIS

Jaunimas gyvena tarsi burbule. Visiškai atitrūkę nuo juos supančio pasaulio, retai išsiugdo kritišką savo pačių suvokimą. Jie yra pasyvūs ir jaučiasi nepriimti. Humanitarinių mokslų absolventai daugiausia dirba Vakarų įmonių aptarnavimo centruose: atsakinėja į turtingų vakariečių skambučius, kai jiems kyla problemų dėl užsakymo internetu arba ką tik nusipirkto šaldytuvo. Atrodo, kad juos tenkina maži atlyginimai, svarbu išgyventi. Pramogų pramonė yra pigi: nuo savaitės trukmės atostogų pajūryje iki narkotikų, priverčiančių pamiršti realybę. Vieno tyrimo duomenimis, 40 proc. jaunesnių nei 30 metų jaunuolių reguliariai vartoja sunkiuosius narkotikus, 40 proc. – retkarčiais ir tik 20 proc. nevartoja[8]. Jie net neįsivaizduoja alternatyvos dabartinei politinei ir socialinei sistemai. Jie visiškai pripratę prie korupcijos ir neteisingumo – reiškinių, kuriuos pažįsta nuo vaikystės. Pirmoji karta, nepažįstanti nei Austrijos–Vengrijos imperijos, nei Jugoslavijos ir užaugusi Serbijos Respublikoje, jau įžengė į universitetus visoje šalyje. Tačiau jaunimo krizės priežasčių reikia ieškoti kitur, ne Jugoslavijoje ar Vienoje. Ką iš tikrųjų reiškia šis sąstingis šalyje, kurioje dar visai neseniai labai jauni žmonės priešinosi Miloševičiui ir jo diktatūrai? Didžiausia atsakomybė tenka visiškai nuniokotai mokyklų sistemai. Vienas policijos pareigūnas, pageidavęs likti anonimu, man prisipažino, kad per pastaruosius 20 metų policija pradėjo stebėti valstybinių universitetų studentų gaunamus diplomus: daugiau kaip 40 proc. jų yra nupirkti arba gauti už kyšius. „Esame tokie beviltiški ir nežinome, ką daryti. Visos šalies policijos pajėgų nepakaktų įvesti tvarkai šalies universitetuose ir atskirti tikrus diplomus nuo suklastotų“, – sako pareigūnas. Gamtos ir technikos mokslų fakulteto Fizikos katedra garsėja dalelių fizikos tyrimais, tačiau tai tik išimtis, patvirtinanti taisyklę.

Pradinio išsilavinimo būklė dar blogesnė nei vidurinio: Serbija jau daugelį metų yra PISA (EBPO programa, pagal kurią vertinamas 15-mečių raštingumo lygis) reitingo apačioje[9]. Daugiau nei pusė Serbijos piliečių yra funkcionaliai neraštingi, t. y. jie negali perskaityti ir suprasti vidutinio sudėtingumo teksto, pavyzdžiui, laikraščio straipsnio. Opozicija nežino, kaip kalbėtis su šia gyventojų dalimi, ji yra lengvas A. Vučičiaus ir jo sąjungininkų nacionalistinių ir populistinių pareiškimų grobis.

Taip atkuriama didžiulė klasių atskirtis. Jauni žmonės iš gerų šeimų, pavargę ir nemotyvuoti, masiškai palieka savo namus ir išvyksta kitur, daugiausia į Vakarus, kur gali tęsti mokslus, rasti darbą ir patenkinamą socialinį vaidmenį. Juk Austrija nuo Belgrado nutolusi mažiau nei 500 km. Skurdžiausieji lieka ir išgyvena kaip įmanydami, remdamiesi dominuojančių klasių teikiamomis vertybėmis ir modeliais. Tai nacionalistiniai dešimtojo dešimtmečio modeliai. Tiesa, nuo to laiko Serbijos visuomenė nuolat patiria konvulsijas, smurtą ir žodinį nepakantumą, kuriuos, atrodo, įkvepia ne tik jaunoji karta. Nacionalistinė buvusio diktatoriaus Slobodano Miloševičiaus retorika vis dar skamba visuose viešojo diskurso lygmenyse. Garsiausia popmuzikos dainininkė, diva, visų televizijos laidų viešnia Ceca yra Željko Ražnatovičiaus-Arkano, liūdnai pagarsėjusios sukarintos milicijos „Arkano tigrai“ vado, našlė; jis buvo atsakingas už žmonių grobimą, žmogžudystes ir įvairius smurto aktus Bosnijoje bei Kroatijoje dešimtojo dešimtmečio pradžioje. 1994 m. jį nužudė priešiško klano nariai.

Bilietai į dešimtajame dešimtmetyje labai populiaraus turbofolko (žanras, kuriame turkų kilmės melodijos derinamos su roko ir popmuzikos ritmais) kompozitoriaus Bajos Mali Knindžos koncertus vis dar išparduodami, nepaisant to, kad kai kuriose dainose šlovinama neapykanta musulmonams, meilė ginklams, seksas ir narkotikai („Ne volim te, Alija, / zato što si balija! / Srušio si miran san! / Nosila ti Drina / sto mudžahedina / svaki dan!“ – „Nemyliu tavęs, Alija, / nes esi bailys! / Ramų sapną pertraukei! / Drina tau nešiojo / po šimtą modžahedų / kasdien!). Prie nacionalistinių ideologijų, paveldėtų iš XX a. devintojo dešimtmečio, prisideda tipiškos neoliberalizmo vertybės, kurias šalis išskėstomis rankomis priėmė pasibaigus paskutiniams Balkanų karams: konkurencija, panieka silpniausiesiems, praturtėjimas bet kokia kaina. Šie du modeliai, nors iš pažiūros atrodo priešingi vienas kitam, iš tiesų dera. Serbijos jaunimas gyvena savotiškame šizofreniškame burbule, kuriame nacionalinio pranašumo gynimas ir šlovinimas susilieja su socialinės gerovės ir sėkmės siekiu. Absoliučiam šalies šeimininkui Vučičiui pavyko suderinti šiuos prieštaravimus, nes jis visiškai kontroliuoja viešąjį šalies gyvenimą.

Iš serbų kalbos vertė Nikodem Szczyglowski


[1] https://balkans.aljazeera.net/opinions/2024/4/24/srbija-zivi-od-eu-a-kune-se-u-kinu-i-rusiju

[2] https://www.slobodnaevropa.org/a/most-na-cemu-se-zasniva-vuciceva-moc/25045386.html

[3] https://en.wikipedia.org/wiki/Brussels_Agreement_(2013)

[4] https://issuu.com/zavodzakulturuvojvodine/docs/interkulturalnost_11

[5] Marelj, Živan S., „Ukidanje autonomnosti Vojvodine – Početak razbijanja Jugoslavije“, Dan Graf, Beograd, 2020.

[6] https://www.blic.rs/vesti/drustvo/u-srbiji-700000-ljudi-nema-nijedan-zub-da-li-ce-stomatoloske-usluge-biti-besplatne/3pm2t76

[7] https://apps.uniroma3.it/ateneo/memo/files/pub_Locandina_8c16a7a5-713a-4432-b16e-8c82f016d095.pdf

[8] https://koms.rs/wp-content/uploads/2024/08/Alternativni_izvestaj_2024.pdf

[9] https://ceo.edu.rs/pisa-2022-informacija-o-objavljenim-rezultatima/