Nepraeinanti praeitis Rusijoje - ko galime tikėtis ateityje?

Atgal į sąrašą

2017-07-19

Penktoji Thomo Manno festivalio diena prasidėjo aptarimu jau šimtmetį trunkančių įvykių Rusijoje ir jų raida politikoje - tiek šalies viduje, tiek kaimyninėse šalyse.

Thomo Manno festivalio Žodžio programos svečias Rusijos žurnalistas, politikos komentatorius Konstantinas von Eggertas savo pranešime atkreipė dėmesį, jog kai šiuolaikinė Rusijos valdžia kviečia pilietinei santarvei, dažniausiai tai išduoda baimę – baimę netekti valdžios.

K. von Eggertas festivalyje skaitė pranešimą „1917-2017 m.: nepraeinanti praeitis Rusijoje“. Pasak jo, daugiausia sunkumų Kremliui kelia mažuma Rusijos gyventojų – maždaug 10-15 proc. – kurie net neketina 1917 metų Vasario bei Spalio perversmų traktuoti nešališkai, subalansuotai ar radikaliai, kaip kad rekomenduojama valdžios. Toji mažuma esą mano, kad 1917-ieji metai Rusijai tapo didžiausia tragedija, kurios kaina – dešimtys milijonų Pilietinio karo, bado, GULAGo ir tarybinių militaristinių avantiūrų aukų šalyje ir visame pasaulyje.

„Gali skambėti keistai, bet toji mažuma ir yra didžiausias V. Putino režimo galvos skausmas. Mat šis režimas nuosekliai stengiasi vengti bet kokio bandymo vertinti istoriją ir politiką remiantis moralės kriterijais. Perfrazuojant V. Leniną, Rusijos prezidentui dorovinga viskas, kas tarnauja Rusijos valstybės ir jo asmeniniams interesams“, - sakė Konstantinas von Eggertas.

Pranešime jis atkreipė dėmesį, jog neatsitiktinai būdamas valdžios piramidės viršūnėje visus 17 metų, V. Putinas bando blokuoti bet kokią minėtųjų 10–15 procentų Rusijos gyventojų viešą politinę reprezentaciją. „Kremlius draudžia demokratines partijas, jas užgrobia su prezidento administracija susiję reideriai, joms blokuojamas finansavimas ir prieiga prie masinio informavimo priemonių. Būtent šių pažiūrų žmonės dažniausiai pasisako prieš neoimperialistinę Kremliaus politiką, taikomą kaimynų atžvilgiu, įskaitant Ukrainą ir Baltijos šalis, – pastebėjo oficialią Rusijos politiką kritikuojantis šios šalies žurnalistas ir politikos komentatorius. – 2017-ieji galėjo tapti proga sąžiningai ir visos šalies mastu aptarti, kaip įveikti tragišką praeitį ir nutiesti kelius į ateitį. Bet vietoje to, Kremlius verčia šalį somnambuliškai užsikrėsti „nacionaline vienybe“, kurią įnirtingai agituoja valdžios viršūnės, bijančios istorinės tiesos, bet mėgstančios istorinius mitus. Tad dviejų revoliucijų metai lieka kupini prieštarų, plačiajai visuomenei neperkandami. O kol tai tęsiasi, šaltasis pilietinis karas Rusijoje tebevyksta“.

Susitikimą su svečiu iš Rusijos moderavęs politikos apžvalgininkas Vytautas Bruveris uždavė klausimą, kiek dabartinis Kremliaus režimas gyvuosiąs. Atsakydamas K.von Eggertas tik šyptelėjo: „Rusija yra nenuspėjama – gali nutikti taip, kad pusryčiausime valdžioje esant vienam vadovui, o vakarieniausime jau su kitu“.

Šią dieną Thomo Manno festivalis palėpino Nidos dailininkų kolonijos (XIX a. vid. - XX a. I pusė) tapytojų kūrybos gerbėjus, atverdamas kolekcininko Aleksandro Popovo paveikslų lobyną, kurio dalis dar iki rugpjūčio 31 dienos džiugins visus Nidoje, Bendruomenės namuose, kur atidaryta paroda „Nuostabiosios žemės erdvės“.

Vakare festivalio koncertą „Amžių sąšaukos“, tradiciškai vykusį Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje, inspiravo baroko atstovo Jean-Philippe Rameau ir impresionisto Maurice Ravelio fortepijoninių ciklų sugretinimas. Kompozicijas skambino Vokietijoje gimusi, o Austrijoje šiuo metu gyvenanti Han-Gyeol Lie ir Daumantas Kirilauskas. Vienas iš daugelio festivalio netikėtumų – šių pianistų duetas: drauge jie skambino Wolfgango Amedeuso Mozarto „Sonatą fortepijonui keturioms rankoms D-dur“.

Festivalio trečiadienio vakarojimus vainikavo režisierės Marie Noëlle praėjusiais metais sukurtas filmas „Marija Kiuri“ apie lenkų kilmės mokslininkę, savo atsidavimu mokslui dukart pelniusią Nobelio premiją. Šį filmą Thomo Manno festivalyje pristatė Goethe's institutas Lietuvoje, bendradarbiaujant su Lenkijos institutu Vilniuje bei Prancūzų institutu Lietuvoje.