Lina Hall. Tėvynių Europa: kalba yra namai

Atgal į sąrašą

2019-07-20

Jaunųjų kūrėjų esė konkurso laimėtojos Linos Hall esė, pristatyta XXIII-ajame Thomo Manno festivalyje "Tėvynių Europa"

Kaip sakė vienas James'o Baldwin'o sukurtų veikėjų knygoje „Giovanni's room“, galbūt namai yra ne vieta, o būsena. Man norisi kiek perfrazuoti šią mintį ir pasakyti štai taip: tai tėvynėyra ar gali gyvuoti ne geografinėse apibrėžtyse, o kiekvieno iš mūsų sąmonės vaizdiniuose, palaikomuose vienokių ar kitokių veiksnių, iš kurių, mano nuomone, svarbiausias yra toks kiekvieno žmogaus gyvenimui būdingas kasdienis reiškinys – kalba.

Tikrai kiekvienam reikia tėvynės. Žinoma, turbūt kiek žmonių, tiek ir šios sąvokos sampratų, tačiau bendrąja prasme nesuklysime manydami, kad kiekvienam reikia jausti namų saugumą, prieglobstį, užuovėją, kad ir kur jis bebūtų. Esminis momentas šioje situacijoje yra tas, kad modernioje epochoje, ženklinamoje dar neregėto žmonių ir idėjų mobilumo, nūdienos klajoklių visuomenėje tėvynė kaip yra kaip niekad dažnai minima, tikima ar įsisvajojama, bet jos samprata gali ir turi kisti. Dabarties sąlygomis kalba, tiksliau – kalbos, atsiskleidžia kaip rebuso sprendimas, kuriame gimtoji kalba dalyvauja lygiomis teisėmis su kitomis.

Pradėkime nuo pirmojo rebuso dėmens. Kalbėdamas ar skaitydamas savąja kalba svečiame krašte, kas galbūt pasitaiko ne itin dažnai, patiri unikalų išgyvenimą, malonų netikėtumą, kurį vėliau norisi patirti vėl ir vėl. Pažįstama, sava kalba svetur teikia saugumą, pasitikėjimą savimi, stiprybę, o svarbiausia – visad primena, kad esi ne vienas. Kalba sieja žmones, buria juos į bendruomenę, tad nors ir būdamas vienintelis lietuviškai kalbantis žmogus kambaryje tarp daugybės svetimšalių žinai, kad kažkur yra žmonių, kurie tave supranta ir gali suprasti gerai kaip niekas kitas. Be to, kalba pati savaime turi labai stiprų kultūrinį užtaisą, įkrovą. Krašto kalba turi geriausius būdus ir įrankius jam apibūdinti, jo žmonėms, gyvenimui, miestams ir kraštovaizdžiams nupasakoti. Taip, kaip švedų kalboje atrandame Švediją, o prancūzų kalboje atsiveria Prancūzija, tik lietuviškai mes perskaitome tikrąją Lietuvą. Galbūt iš to kyla visiems puikiai žinoma panacėja „jei gali, skaityk originalo kalba“ bei dėmesys vertimų kokybei. Sunku apie tai mėginti pasakyti kažką gražesnio nei trumpas ir aiškus Prancūzijoje reziduojančio rašytojo Valdo Papievio apibendrinimas viename interviu: „Kad ir kur būčiau, visada esu Lietuvoje, visada esu su lietuvių kalba. Ji tarsi sraigės kiaukutas, kuris mane visuomet lydi“ [1]Gimtoji kalba yra tėvynė, kurią nešiojiesi su savimi, kurioje esi saugus, pasitiki savimi, į ją bet kada gali sugrįžti. Veikiausiai tai laikytina viena iš priežasčių, kodėl amerikiečių, italų ar kinų studentai užsienio mainuose dažnai linksta suformuoti atskiras  grupeles – nes kalbėti sava kalba svečioje šalyje taip lengva. Ir taip gera. Ir atvirkščiai – iš gausybės didžiųjų šalių studentų būrių visad atsiranda pavienių drąsuolių, besirenkančių atsiriboti nuo „saviškių“ ir prisiversti išeiti iš komforto zonos, kad sunkiu darbu įgyvendintų vieną prieš atvažiuojant išsikeltų tikslų – pažinti kitą pasaulį, kitą (ir kito) tėvynę.

Turėtų būti akivaizdu, kad šiandien pažinti vien sąvąją tėvynę toli gražu nepakanka. Svarbu pastebėti šalia tavęs gyvuojančią kitų žmonių tėvynių įvairovę ir stengtis tapti savu ir jose (ar bent ne svetimu prašalaičiu, o garbiu ir laukiamu svečiu). Žinoma, užsienio kalbų mokėjimas visad laikytas privalumu, tačiau gyvenant 2019-ųjų Europoje, žmonių ir idėjų mobilumui išgyvenant dar nebūtas aukštumas, šis bruožas siejamas anaiptol ne vien su tokiais paviršutiniškais svertais kaip simpatiška detalė gyvenimo aprašyme. Mūsų laikų Europoje užsienio kalba padeda pažinti gyvenantįjį šalia, priimti jį į savo kultūrą, savo terpę ir tuo pačiu jaustis gerai ir saugiai jo kultūriniuose koduose, atsinešamoje istorijoje. Europos kalbų mokėjimas suteikia jausmą, kad esi šios kultūrinės įvairovės dalis, esi savas. Vien iš Europos Sąjungos šalių kilusios daugiau nei 60 kalbų[2], o kur dar visos senesnių ar jaunesnių kartų imigrantų kalbos. Nors tai kelia ir tam tikrų nesusikalbėjimo problemų bei tam tikrais atvejais paaštrina skirtingų grupių atskirtį ir įvairiais pavidalais figūruoja rasizmo bei ksenofobijos stovyklų diskursuose, tačiau tuo pačiu prisideda prie tapatybių įvairovės – didžiulio, neįkainojamo turto. Kai kam atrodo, kad kalbų skirtybės pačios savaime prisideda prie nesantaikos, tačiau įvairovės gyvavimas atveria neribotas galimybes pažinti, susidraugauti, atrasti visai naujas patirtis ir būdus gyventi kartu, būti kartu. Juk išties turime tėvynių Europą– žemyną, kuriame sugyvena daugybės skirtingų kalbų nešamos kultūros ir identitetai.

Tikra tiesa: poliglotas tėvynių turi daugiau nei vieną. Jos viena su kita toli gražu ne konkuruoja, bet viena kitą papildo ir stiprina, o iš šių tėvynių mozaikos žmogaus savivokoje susiformuoja suvokimas: kalba yra namai, o išmokęs dar vieną, randi ir naują tėviškę. Taigi, kuo daugiau kalbų moki, tuo daugiau prieglobsčių turi, tuo stipresnis jautiesi: atokiame krašte sėdėdamas prie pietų stalo su būreliu draugų iš skirtingų pasaulio pusių, gali patirti grįžimui į gimtinę prilygstantį jausmą. Mano nuomone, būtent kalbos yra svarbiausias senąjį žemyną vienijantis aspektas, tuo pačiu jungiantis ir su kitais pasauliais: ispanų kalba tiesia kelius į daugybę Pietų ir Centrinės Amerikos šalių, prancūzų – į Afrikos kontinentą, angliškai susišnekėsime tolimiausiuose planetos kampeliuose.

Viena nuostabiausių kalbos stiprybių yra tokia, kad kalbų žinios su savimi paprastai atneša nenumatytus, stulbinančius šalutinius poveikius. Kaip neseniai rašyta „The Economist“, daugiakalbiai žmonės dažnai teigia pastebintys, jog su nauja užsienio kalba atranda ir naujas savo asmenybės spalvas: kalbėdami kita kalba ima kitaip elgtis, bendrauti ir mąstyti.[3]Savitas kiekvienos kalbos charakteris, sandara daro įtaką ją besimokančiam vartotojui, neša tam tikrą kalbos pojūtį, asociacijas, dėl kurių skirtingose gyvenimo situacijose gali kilti noras vartoti vis kitą kalbą. Gimtoji kalba, kad ir kokia ji bebūtų, visad yra ramybės ir poilsio vieta, kurioje ieškome teigiamų emocijų, su kuria siejame brangius atsiminimus ir žmones. Anglų kalba turbūt daugeliui keltų asociacijas su kosmopolitiška erdve, prancūzų – meno ir mąstytojų vieta, o ispanų – atostogų vila. Kalbos neapsakomai praturtina daugeliu atžvilgių, tačiau nagrinėjant per aptariamą tėvynės prizmę, su kiekviena nauja kalba plečiasi žmogaus sąmonės žemėlapis, kartu su geografiniu matmeniu nešdamas ir kultūros svorį. Jei kalbėdamas lietuviškai manaisi esąs autentiška savo versija, tačiau kalbėdamas antra ar trečia kalba vartoji frazes, kurios lietuviškai skambėtų keistai, kitokias dialogo konstravimo formas arba, pasitelkiant žemiškesnį pavyzdį, daugiau keikiesi, tačiau visose kalbose jautiesi esantis savimi, nejučia pradedi savęs klausti: kokią mano asmenybės dalį nulemia mano kalba – mano tėvynė? Čia verta prisiminti socialinės antropologijos teoriją, ypač kultūralizmą – požiūrį, kuris rinkosi akcentuoti kultūros reikšmę individo vystymuisi, ypač didelę svarbą suteikiant kultūroje palaikomiems papročiams, socialinėms institucijoms ir kalbai. Pagal vadinamąją Sapir-Whorf hipotezę, nors dažnai kritikuojamą kaip pernelyg esencialistinę, kalba formuoja žmogaus mąstymo būdą ir požiūrį į pasaulį, t.y. kalba apibrėžia kultūrą, o kalbos struktūra apsprendžia kalbos vartotojo mąstymo būdą. Tokiu būdu kalbos kuria pasaulį tuo pačiu metu jį aprašydamos, apkalbėdamos ir įvardydamos, kas itin svarbu, nes kalbos išnykimo atveju prarandama ir unikali kultūra. Taigi, skirtingų kalbų vartotojai (nepamirškime – skirtingų tėvynių atstovai!) apmąsto pasaulį taip pat skirtingai, vartodami skirtingus raiškos būdus, tačiau kas nutinka, kelioms tėvynėms susijungus vieno žmogaus galvoje? Susikuria unikali terpė, milžiniškas kūrybinis potencialas, tik tam vienam individui pažįstama erdvė. Pastatomi nauji namai.

Tėvynė yra reikalinga visiems: ir gyvenantiems savo gimtojoje valstybėje, ir išvykusiems. Įdomu, kad vieni šiatema pasisako ne dažniau už kitus. Dar kartą atidžiau apmąsčius lygtį kalba = tėvynė, dėl temos aktualumo klausimų nebekyla. Jeigukalba yra tavo tėvynė, ji visada su tavimi, kad ir kur bebūtum. Jei kalba tau – tėvynė, per ją geriausiai pažinsi esantį šalia.

[1]http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-06-02-rasytojas-v-papievis-lietuviu-kalba-yra-mano-namai/160115

[2]https://europa.eu/european-union/about-eu/eu-languages_en

[3]https://www.economist.com/blogs/prospero/2013/11/multilingualism?fbclid=IwAR1OuvD9gOfgjOnZd6SFshGWxFY8rhf5XjKiUnwD1faoOT8_1QIFZvPddfk