Lietuviškos kultūros ir mitologijos polifonija

Atgal į sąrašą

2017-07-16
Manfred Flügge, nuotr. Gintauto Beržinsko

Antrąją XXI Thomo Manno festivalio dieną lankytojų laukė susitikimas su rašytoju Manfred Flügge, kuris pristatė savo knygą „Thomo Manno šeimos šimtmetis“, išverstą ir į lietuvių kalbą, koncertas, skirtas Lietuvos kompozitoriams, taip pat performatyvi ekskursija su virtualiais elementais bei parodos atidarymas.

Sekmadienio popietę Rašytojo Thomo Manno muziejuje susirinko jo kūrybos gerbėjai. Rašytojas Manfred Flügge pristatė savo knygą „Thomo Manno šeimos šimtmetis“, (vertėja Kristina Sprindžiūnaitė). Pristatymą moderavo istorikė, Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkė dr. Ruth Leiserowitz. Rašytojas M. Flügge pasakojo, jog Heinricho ir Thomo Mannų kūryba jam žinoma nuo mokyklos laikų. Daugelis jo parašytų knygų esą tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su Mannų šeima, su egzilės vietomis, pavyzdžiui, Pajūrio Sanari, Nica ar Los Andželu. M. Flügge yra parašęs Heinricho Manno biografiją, knygą apie Thomo Manno sekretorių Konradą Kelleną ir apie Evą Herrmann – Mannų šeimos draugę. Daug metų dirbęs šia tema jis galiausiai ryžosi rašyti „visų Mannų“ šeimos istoriją, kurios pagrindinė idėja – klausimas, kaip ši šeima tapo mitu. Kaip knygos pristatyme sakė rašytojas, tai ne sunki užduotis, tai – beprotybė. Autorius knygoje taip pat perteikia kaip dramatiškas XX amžius atsispindi Mannų likimuose. Jis prisipažino apsilankęs beveik visose vietose, kuriose gyveno Mannų šeima, o nuo šiol šį sąrašą papildė dar viena svarbi vieta – Nida.

Lietuviškos kultūros plotmės festivalyje atsiskleidė per muzikos pasaulį. Nors XX a. pradžioje vis daugiau lietuvių kultūrininkų telkėsi Vilniuje, kultūros židinys susiformavo ir Klaipėdoje. Uostamiestyje 1923 m. įsteigtai Muzikos mokyklai (konservatorijai) teko ypatingas vaidmuo. Su šios mokyklos įkūrėjo Stasio Šimkaus ir jos absolventų — Juozo Pakalnio, Jeronimo Kačinsko — kūryba Thomo Manno festivalio lankytojai susipažino koncerte „Lietuviškos muzikos valanda“. Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje skambėjo J. Pakalnio (1912–1948) pjesės fleitai ir fortepijonui „Rauda“ (1946), „Svajonė“ (1943), „Šokis su lanku“ (1942), taip pat J. Kačinsko (1907–2005) I ir III dalys iš ciklo „Atspindžiai“ fortepijonui (1957), S. Šimkaus fragmentai iš variacijų fortepijonui „Lietuvos siluetai“ ir pjesė „Vakaro garsas“.

Šių kompozitorių chorinius kūrinius giedojo kamerinis choras „Aidija“, diriguojamas meno vadovo Romualdo Gražinio. Lietuvių kompozitorių kūrinius skambino pianistai Daumantas Kirilauskas bei Eugenijus Žarskus. Koncerto klausytojai išgirdo ir festivalio debiutantą, talentingą fleitininką Vytenį Gurstį.

Sekmadienį Thomo Manno festivalis atvėrė ir menų programą. Menininkių kolektyvas „Cooltūristės“ Nidoje vidudienį surengė įspūdingą performatyvią ekskursiją su virtualiais elementais „Mis(s)apropriacija. Eglė žalčių karalienė“, o vakarėjant Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija atidarė parodą „Jūros veidrodis. Žalčio pasaka“ (kuratorės Suza Husse ir Emma Haugh, Vokietija). Iki vasaros pabaigos vyksiančioje parodoje eksponuojami lietuvių ir užsienio menininkų darbai atsigręžė į jūrą ir tarpkultūrinę mitologiją, gretindami juos su šiandienos aktualijomis.

„Jūros veidrodis. Žalčio pasaka“ yra polifoninė parodos pavidalo pranašystė, intervencijų serija ir radijo žurnalas, kuruojamas „The Many Headed Hydra“ („Daugiagalvės hidros“) kolektyvo. Atsigręždama į jūrą kaip į veidrodį, o į žaltį kaip į apgaviką, daugiagalvė hidra šįkart išnyra Nidos meno kolonijoje, kad iš kraštovaizdžio, kūno ir galios susikirtimų supintų naują pasaką.

Žalčio pasaka yra nuoroda į geriausiai žinomą Eglės žalčių karalienės legendos versiją – 1940 metais poetės Salomėjos Nėries parašytą poemą apie namų praradimą, susidūrimą su nepažįstamaisiais, meilę, išdavystę ir mirtį. Reaguodamos į poemoje aprašytą žmogaus-roplio ir žmogaus-medžio pavidalų kismą bei istorinį kūrinio ryšį su nacionalizuota kultūra ir migracija, Vilniuje kuriančios Cooltūristės ir performansą atlikusi islandų menininkė Bryndis Björnsdottír siūlo subversyvias mito perskaitymo versijas. Kartu su Sondros Perry vaizdo projekcija „Juoda mergina kaip kraštovaizdis“ jos kvestionuoja ir griauna patriarchalinį kraštovaizdžio kaip eksploatuojamo ir apžiūrinėjamo, įvertinamo ir nacionalizuojamo kūno reprezentacijos modelį.