Justinas Martinkus. Santykio su gamta beieškant

Atgal į sąrašą

2020-07-16

Thomo Manno festivalio esė konkurso laureato JUSTINO MARTINKAUS tekstas

1987 metais vienoje iš Havajų salų skambėjo paukštelio giesmė. Kaip modernus fortepijonui skirtas kūrinys skambantis čiulbėjimas kartais nutrūkdavo, lyg pauzės būtų kvietimas įsiterpti, dalintis šiuo grožiu kartu. Tačiau vienišas čiulbėjimas ir liko vienišas, niekas neatliepė ir nepritarė. Šiurpus, tuštumą virpinantis skambesys buvo paskutinio savo rūšies atstovo Kaua'i 'o'o viltingas kvietimas patelei prisijungti. Tais pačiais metais paukštis užbaigė rūšies gyvavimą ir atonalinė giesmė daugiau nebeskambėjo.

Kai buvau vaikas, kartais pagalvodavau, kas būtų, jeigu nebūtų nieko. Pirmiausia iškildavo juodos Visatos vaizdinys. Bet ne, galvodavau – niekis atrodo ne taip, jis negali būti juodas! Tuomet protas tarsi atsimušdavo į stogą, vaizduotė pajusdavo savo ribas, nes niekis nebuvo įsivaizduojamas. Ar mano fantazija galėtų bent jau nupiešti pasaulį be žmonių? Irgi vargu. O paukštelis stovėjo ant niekio slenksčio, pats to nesuprasdamas. Kaip ir daugybė kitų paukščių ir gyvūnų rūšių, kurios kasmet išnyksta.

Blogiausia, kad man ši giesmė buvo įkvėpimas pradėti rinkti žodžius ir ieškoti santykio su gamta. Kaip beviltiškas romantikas į pasaulį pažiūrėjau tarsi į knygą su veikėjais ir vaizdiniais, kurie tarnauja tik man, mano fantazijai. Aš galiu šį romaną perrašinėti, panaudoti geriausias vietas ir pasiimti sau bei parodyti kitiems. Jei atsidurčiau prieš šį paukštelį, aš jo negaudyčiau, nebandyčiau paglostyti ar kitaip įsiveržti į jo erdvę ir jį geriau pažinti. Ne, aš apie jį rašyčiau, nes tai – gražus vaizdinys. Kažkas dainuotų ar pieštų, bet pats objektas būtų tik įrankis. Toks atitolęs santykis su gamta būdingas ne vienam iš mūsų. Vengiu sakyti „šiuolaikiniam žmogui“, nes aš šito apibrėžimo nesuprantu ir net jaučiu šiokį tokį atgrasumą. Gal mano kartai? Kaip rašė Sigitas Parulskis:

„Sėdėjau  ir  debilo  žvilgsniu  žiūrėjau  į  jūrą. Nežinau, ką mato į ją žiūrėdami kiti žmonės, aš nematau nieko. (...) Gydytojai sako, jog tai kartų  problema.  Vienos  kartos  žiūrėdamos  į jūrą mato Dievą, kitos girdi simfoninę muziką, Bacho fugas, dar kitos regi moterį, Afroditę, begalybę, amžinybę, nirvaną ir kitokį poetinį šlamštą.“[1]

Šiame epizode jis mato gamtos dalį kaip gamtos dalį. Nesiekia jos panaudoti savo kūrybinei tėkmei išjudinti. Žinoma, egzistuoja ir trečiasis santykis su gamta, kuris turbūt stereotipiškai paplitęs tarp menininkų, kurie atrodo turį ar iš tikrųjų turi jautrią širdį beigi rauda dėl kiekvieno nukirsto medelio ar negailestingai nunuodyto kurmio, niokojusio išpuoselėtą kokio nekalto žmogelio kiemą. Šie žmonės yra ir artimi gamtai, ir moka nuo jos tuo pačiu nutolti panaudojant kaip objektą kūrybai. Ar pastaroji grupė yra nykstanti ar besiplečianti? Ar Parulskio nieko neregintieji tuoj užims jų vietą? O gal ims vyrauti maniškis santykis su gamta? Juk galima argumentuoti, kaip mes viską naikiname, nesirūpiname planeta, o klimato kaita tai išvis nesuvokiama artėjanti katastrofa, kurios mes savo pūškuojančiuose dujomis automobiliukuose neaprėpiame. Tokiu atveju tikrai maniškis ciniško kūrybininko žvilgsnis be jokios užuojautos ir tikro susirūpinimo, o tik kūrybinio polėkio, bėgant laikui ims vyrauti. Tikro atsakymo nežinau – noriu apsiginti, kad mes visi įvairūs, turime kiekvienas savo unikalų požiūrį ir visi esame savaip šaunuoliai. Ar panašiai.

***

Lydėdamas gamtos ir jos išraiškos – orų – vaizdinius savo fantazijose vėl turiu grįžti į prisiminimus. Raudonas, didingas dangus man primena kelionę į Vilnių kažkurį vakarą vaikystėje. Manau, kad tik mažų miestelių ir kaimelių gyventojai supras, ką reiškia Vilnius vaikui. „Užsienis!“, - kažkada sušukau išlipęs degalinėje. Didingas didmiestis ir dar didingesnis dangus. Atmintyje visam laikui įsirėžęs vaizdinys. O lietus susijęs su mano kelione namo po dūduotojų konkurso. Buvau trimitininkas, ruošdavausi mėnesius kelių minučių pasirodymui, o išpūtus paskutines gaidas, nusilenkus ir nužingsniavus iki tėvų automobilio pratrūkau verkti. Įtampa? Liūdna, kad viskas baigėsi? Nežinau. Bet puikiai atsimenu, kaip lietus bandė lenktyniauti su mano ašaromis. Todėl orai, gamta gali įprasminti atsiminimus, juos įdėti kaip nuotrauką į rėmelį ir sustiprinti. Kurį kartą įlipęs į balą ar apipurkštas netikėto Dievo dušo būsi nublokštas dešimt-dvidešimt metų atgal.

Kaip orai gyvenime gali susisieti su prisiminimais, taip literatūroje jie glaudžiai siejasi su veikėjų išgyvenimais, nuotaikomis ar bendro įspūdžio sudarymu. Dickenso „Niūriuose namuose“ lyja dvylika skyrių, trumpam sustoja ir toliau krapnoja iki romano pabaigos. Lietumi ir rūku siekta parodyti moralinį nuosmukį, to meto teisinės sistemos klampumą ir neteisingumą.[2] Ir skaitytojas yra nesunkiai manipuliuojamas oro vaizdiniais. Mus geriau nuteikia į pakaušį veikėjui spindinti saulė nei plaukus draskantis vėjas. Tai galinga literatūrinė priemonė. Tačiau kai autorius randa keliolika sinonimų papasakoti, kaip šlama lapai ir šiurena žolė, kai skaitytojas nori tik sužinoti, kas nužudė poną Prapuolenį, gamtos aprašymai ima atrodyti kaip invazinė rūšis knygos puslapiuose.

Galimi ir kiti nemažiau keisti gamtos susisaistymai su žmonių fantazija. Pavyzdžiui, pirmą kartą klausydamas vieno iš Rachmaninovo 32 opuso preliudų pradėjau įsivaizduoti kalnus. Pasidarė įdomi šio kūrinio istorija. Pasirodo, kad Rachmaninovą jį sukurti įkvėpė Arnoldo Böcklino paveikslas „Sugrįžimas“,[3] kuriame vaizduojama kalnuota, medžiais ir namukais apaugusi vietovė. Savo pirminį įkvėpimo šaltinį kompozitorius sugebėjo perduoti per muziką – tai mane paliko sutrikusį.

***

Kažkada esu sau pasakęs: „nekenčiu gamtos“. Nesu tikras, kiek šis pasakymas buvo nuoširdus ir nepompastiškas. Maniausi ir manausi esąs miesto vaikas. Nors augau mieste, kuris neturėjo net sušinės ar kino teatro, iš nežinia kur atkeliavo vidinis priešgyniavimas daržo lysvei ir pievų platybėms. Nėra daug argumentų asfalto naudai kovoje su gamtos žalumynais, bet širdžiai nepaaiškinsi. Ir literatūros pamokose, tarp ant šieno kupetų besivartančių Mykoliukų ir Severiučių, tarp klevo ir Granausko, tarp ledo eketėje skandinamo šuns ir jo beširdžio šeimininko išnirus elektros kabeliui ar radijo antenai, suburzgėjus automobiliui ar suskimbčiojus vyno taurei kokioje prašmatnioje buržujų kavinėje, aš labiau suklusdavau, patirdavau kažką sau artimesnio. Žinau, kad ir daliai mano bendraamžių aprašomas gamtos grožis nusileido „up and down, up and down“ liftui. Bandydamas ieškoti nuoširdaus santykio su mane supančia gamta, šviečiančia saule ar griaustiniu atrandu, kad galiu būti jiems artimas tik kaip pramogai. Saulės kaitra pamalonina mano pasivaikščiojimą, o perkūnas malonus pasiklausyti ir pažiūrėti kaip į fejerverkus. Ar galėčiau ką nors padaryti dėl gamtos? Atiduoti savo dalį laiko ir jėgų, kad ją labiau apsaugočiau, kad kitus įtikinčiau ją saugoti? Lieka tik liūdnai kinkuoti galva.

Anksčiau gamta nebuvo tarsi karšinama močiutė, kurios priežiūra krinta ant mūsų pečių. Tokios jos išdaigos kaip žemės drebėjimai, cunamiai ar didžiulės audros buvo siejami su morale, Dievo atpildu už gyvenimą nuodėmėje, prasižengimus ir visuotinę degradaciją. Žmonės jautėsi menkesni. Jie negalėjo lygiavertiškai kovoti. Tačiau lūžis galėjo įvykti Apšvietos amžiuje. 1755 m. Lisabonoje vykstant žemės drebėjimui kunigai liepė gyventojams iš griūvančių bažnyčių gelbėti kryžius ir kitus religinius simbolius, kad tik atitolintų nuo savęs šią nelaimę, tačiau tokie to meto mąstytojai kaip Volteras svarstė, ar tikrai tai Dievo veiksmas? Kodėl Lisabona nusipelnė tokios bausmės? Juk Londonas ar Paryžius nebuvo niekuo geresni?[4] Susvyravę įsitikinimai dėl gamtos pavaldumo aukštesniems dėsniams galėjo atrišti žmonėms rankas bandyti ją užkariauti. Tad dabar ir mėginama apeliuoti į mūsų jausmus, primenant gamtos trapumą, grožį, kančias ir suniokotus kraštovaizdžius, lyg tai būtų ligonis, kuris nežinia ar pagis, o mes – iš aukšto į jį žvelgiantys chirurgai, turintys veiksmų arsenalą ir patys galintys spręsti, ką su juo daryti. Jeigu nespręsime gydyti, bausmė atslinks labai lėtai, tikėtina, kad ji nukris tik vėlesnėms kartoms, ypač gyvenant tokiame žalmargių ir lygumų krašte kaip Lietuva.

Klausimas, ar dabar būti ekologiškai sąmoningam, krenta ne ant aukštesnės bausmės baimės, bet moksliniais skaičiukais pateikiamų prognozių ir nušiurusių alkanų baltųjų lokių nuotraukų. Atrodo, kad visgi jaunąją kartą veikia šie dalykai ir vieni sukuria plastiką iš jūros išrenkantį prietaisą ar sukuria naujas saulės baterijų technologijas, kai kiti valgydami mėsainį nepasiima šiaudelio ar vietoj vienkartinio puodelio savo latę geria iš nuosavo. Ir vieni, ir kiti jaučiasi prisidedantys prie gamtos saugojimo, tačiau pastarųjų yra dauguma. Už nesurūšiuotą plastiko pakuotę gali būti apšauktas, o vairuodamas elektromobilį jau gali girtis ir skleisti žinią apie savo kovą su niekadėju CO2. Smulkmeniškas „ekologinis sąmoningumas“ kartais tiesiog atrodo absurdiškas ir nenuoširdus. Keturios pasaulio valstybės sukuria apie pusę viso pasaulio išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų.[5] Tačiau orą pagadinęs jautukas Lietuvoje jau yra problema, kaip ir malkomis besišildantis senukas savo bakūžėje. Tad prasmės pojūtį dedant asmenines pastangas prisidėti prie gamtos saugojimo kartais sunku apčiuopti ir galima suprasti, kodėl dažnai pasirenkama ignoruoti problemas ir gyventi kaip visada gyvenus. Mūsų niekas nenubaus, mes esame valdovai ir galime rinktis. Tik pasauliniai susitarimai gali leisti lengviau kvėpuoti, o juose užtenka vienam iš lyderių išpūsti lūpas, iškišti liežuvį ir nusivyti gatve balionėlį, kad viskas žlugtų. „Kiekvienas turėtų pradėti nuo savęs, kad ir mažais žingsneliais, ir pasaulyje bus geriau“ – kartą vaikas man pasakojo apie draugą, turinį karate diržą ir šeštąjį pojūtį: tuo patikėti man buvo lengviau.

***

Danų menininkų komanda buvo įkvėpta Kauai o‘o‘ paukščio išnykimo ir teigia galintys jį prikelti skaitmeninėmis priemonėmis – garso įrašais, 3D ir virtualia realybe.[6] Po truputį bandoma pratintis prie gamtos valdovo vaidmens ir keisčiausiomis priemonėmis bandyti taisyti žmonijos klaidas. Anksčiau paukštelio giesmė skambėjo gyvybei, jos tęsimui ir šventimui. Ar iš tuštumos į niekį pereinantis skambesys turės prasmę? Ar mes nusipelnėme girdėti vaiduoklio giesmę? Tik šiais klausimais aš galėčiau užbaigti savo cinišką romaną.

[1]  Vita Tamoliūnaitė. Tarp cinizmo ir ilgesio. Sigito Parulskio paradoksai. Postmodernieji iššūkiai. Prieiga per internetą: https://www.vdu.lt/cris/bitstream/20.500.12259/32107/1/ISSN2335-8769_2005_N_42.PG_129-150.pdf

[2] Kathryn Schulz. Writers in the storm. The New Yorker, 2015-11-16. Prieiga per internetą: https://www.newyorker.com/magazine/2015/11/23/writers-in-the-storm

[3] Vikipedija.  Preludes, Op. 32 (Rachmaninoff). Prieiga per internetą: https://en.wikipedia.org/wiki/Preludes,_Op._32_(Rachmaninoff)

[4] Martin Kettle. God and the tsunami. The Guardian, 2011. Prieiga per internetą: https://www.theguardian.com/guardianweekly/story/0,,1383765,00.html

 

[5] Vikipedija. List of countries by greenhouse gas emissions. Prieiga per internetą:  https://en.wikipedia.org/wiki/List_of_countries_by_greenhouse_gas_emissions

[6] Engadget. How a YouTube video brought an extinct bird back from the dead.  2018-05-25. Prieiga per internetą: https://rb.gy/tg15zk