Justinas Martinkus. Europos idėja kaip intelektualinis darbas ir paprastosios tėvynės

Atgal į sąrašą

2019-07-20

Jaunųjų kūrėjų esė konkurso laimėtojo Justino Martinkaus esė, pristatyta XXIII-ajame Thomo Manno festivalyje "Tėvynių Europa"

Kai išgirstu žodį tėvynė, nejučiomis ir nenoromis nusikeliu atgal į mokyklos suolą, kur parimęs spoksau į vadovėlį, kviečiantį mane pavirkauti ir padūsauti dėl Lietuvėlės, apmąstyti tuos žalius žalius laukus ir užmirštą arklą, kuris dabar iškeistas į akis gadinantį ir stuburą laužantį kompiuterį. Pamenu, kaip mumyse norėta žadinti patriotiškumą – lyg viduje glūdėtų mažas Vyčiukas, tik ir laukiantis, kada galės prasprūsti iš kalėjimo, t. y. mūsų nenuovokos ir abejingumo. Vis dėlto pastebėjau, kad mums nebuvo taip paprasta šį žadinimą priimti. Atrodo, visi supranta, kad tai nėra natūralus, iš vidaus kylantis dalykas, todėl jį reikia įsprausti, įtikinti jo egzistavimu, sudominti, atverti kelią jam patekti. Arba tiksliau – vidinį priklausymo tėvynei jausmą, kuris kiekvienam asmeniškas ir savotiškas, bandoma patalpinti į formą, apipinti jį kruopščiai politikų dėliojamu istoriniu ir politiniu naratyvu. Kai matai, kad tai išorės primetamas veiksnys, turi du pasirinkimus – arba tuo patikėti ir priimti, arba tam priešintis. Kol vaikas mažas, jis pasirinkimo nemato ir priima tai natūraliai, tačiau paūgėjęs, kaip koks kritinės teorijos šalininkas, savaime pradeda tai po truputį dekonstruoti. Ypatingas pasipriešinimas juntamas bandant įpiršti tautinių kostiumų, Maironio ir kaimo Lietuvą – tai atrodo toks svetimas darinys ir jo svetimumas dar labiau išryškina tai, kad čia yra mums primetamas ir bandomas įdiegti dalykas, o ne tai, kuo mes tikime iš tikrųjų.

Galbūt atrodo keista, kad mano apmąstymai apie tėvynę prasideda nuo mokyklos pamokų – o gal kaip tik nekeista, juk ten tariamai turėjo formuotis mūsų asmenybės, ir jeigu buvome mokomi klišių ir siauro Lietuvos vaizdinio, nereikėtų stebėtis, kad ir dabar kai kurie į bet kokius netradicinius, skaudžius, nepatogius apmąstymus apie Lietuvą reaguojame klišėmis: „Mes karių tauta!“, „Mūsų kalba – seniausia!“, „Mes – aukos“, „Neleiskime čia svetimšalių ir jų kultūros, jau buvom okupuoti!“. Valdžios atstovų rengiamos valstybinės šventės nykios, su tomis pačiomis tautinėmis dainomis, kostiumais ir laužais bei pavirkavimais. Ar jie ir mes tuo tikime?  Leonidas Donskis kartą retoriškai paklausė: o jeigu mes, lietuviai, nesame iš tikrųjų tokie egzotiški, jeigu mūsų kalba nėra pati seniausia, ar vis tiek rastume savyje garbės? Atrodo, kad dalis lietuvių tuo netiki ir garbės savyje nerado, tik nusivylimą ir išvyko kitur. Kai kurių išvykėlių širdyje rusena ilgesys, susijęs su užaugimu Lietuvoje, o kitiems liko tik panieka, tačiau labiau kaip ekonominiam ar socialiniam projektui, o ne kaip kultūriniam – gal jei pastarasis veiksnys būtų natūralesnis, aktualus šiandienai, jis įveiktų kitus, nusivylimą atnešančius veiksnius, nes ryšį su tėvyne nutraukti sunku, jis vis vien lieka neigiamas ar teigiamas, o ne joks.

Išvykimas į kitas Europos šalis dažniausiai būna nulemtas ekonominių motyvų ir pati Europos Sąjunga matoma kaip ekonominių galimybių laukas. Mano požiūriu, Europa kaip vienetą kultūriškai suvokti gana sudėtinga. Kristina Sabaliauskaitė pasakė, kad mus, europiečius, vienija kultūra, nes visi žinome, kas yra Apolonas, Dafnė, esame išaugę su Šileriu, Moljeru, Volteru, skaitome klasiką ir t. t. Akivaizdu, kad norint jaustis europiečiu reikia gerokai paprakaituoti, kadangi minėtų autorių skaitymas ar graikų mitų išmanymas nėra itin dažnas lietuvio (o ir kitų tautų) bruožas ir turbūt prieinamas tik nedidelei saujelei intelektualių žmonių. L. Donskis savo knygose „Mažoji Europa“ ir „Didžioji Europa“ užpila mus tokia gausa menininkų, mokslininkų ir jų darbų, kad suvokti, kas yra Europa ir kur mūsų vieta joje, atrodo filosofo verta užduotis. Literatūros kritikas George Steiner savo populiariajame esė „Europos idėja“ taip pat nemato kito kelio į europiečio sąvokos supratimą kaip tik atsigręžti į intelektualųjį palikimą ir įvardina vieną iš kritinės intelektualinių autoritetų krizės požymių, pavyzdžiui, jaunam anglui David‘as Beckham‘as yra ryškesnis ir artimesnis kaip nacionalinė vertybė nei Šekspyras ar Darvinas. Ir negaliu nepasakyti, kad skepsis „intelektualų kuriamos“ Europos idėjai manęs negali apleisti, nors ir norėčiau, kad tai tęstųsi vedant ryžtingiems protams ir kūrybingiausiems iš kūrybingiausiųjų menininkų. Pagalvokime apie intelektualų situaciją savose šalyse – lietuviškieji intelektualai man dažniau asocijuojasi su pigiais megztiniais ir apverkiama Kultūros ministerija. Atrodo, kad jie nuo kažko priklausomi, pavargę, išsikvėpę, per pasaulį besiiriantys su sarkazmo gaidele, kuri vargu, ar ką gali įkvėpti. Galiu pabumbėti, kaip jie įprastai patys ir daro, kad dabar viską užvaldžiusios socialinių tinklų ir televizijos žvaigždės. Ir tada vaizduotėje šalia jų pašaipėlės iškraipytų veidų pastatau, anot Europos idėją besistengiančių išvynioti protautojų, Europos kultūrinius titanus, pavyzdžiui, Nyčę, Kafką, Volterą ar senovės graikus. Kas mums šiais laikais yra šių asmenų alternatyvos, ar mus kas gali įkvėpti? Fragmentuota atmintis, pastovus naujovių troškimas mūsų dėmesį blaško nuo vienos trumpam blykstelėjusios idėjos prie kitos ir net kalbant ypatingiems protams jų idėjos mus dažniausiai paliečia trumpam, pasimaloninimui įspūdžiu. Aš ieškau, kaip ir, manau, daugybė kitų žmonių, autoritetų, Europos idėjos vedlių, kurie sugebėtų būti ryškūs, įdomūs, ir svarbiausia, būti neužmirštami, bei padėti mums išnarplioti šį sudėtingą Europos galvosūkį.

Pasitaiko situacijų, kai paprastai tampame dar ir kokiais europiečiais – kai iškyla tariama ar tikra išorinė grėsmė. Per 2015–2016 m. imigrantų antplūdį tik ir galėjome girdėti, kokia tai grėsmė mūsų, Vakarų, civilizacijai, mūsų bendrai kultūrai ir t. t. Tik ir laukiau, kol tautininkai išeis į gatves cituodami Platoną ar Herderį, o bažnyčios užsipildys tikinčiaisiais (juk vakarų civilizacija stovi ant krikščioniškų ir judėjiškų pamatų!). O kai degė Paryžiaus Dievo Motinos katedra, tai kažkas matė liepsnojančius Aleksandrijos rankraščius, vonios grindimis tekantį Robespjero kraują ar išsipildančią trečiąją Fatimos paslapties dalį. Tik tokiais civilizacijos gynimo atvejais įprastai ginama ne kas kita, o rasė, žemos pridėtinės vertės darbo vietos ar teisė nematyti kitokių, o kultūra mosuojama kaip butaforiniu ginklu, kurio patys nemokame net užtaisyti ir nežinome jo kalibro. „Politiškumas reiškiasi per priešo ir draugo santykį“ –sakė Carl‘as Schmitt‘as. Turbūt dėl rasto bendro priešo ir imta kalbėti apie Europą kaip apie vienį ir joje ieškoma bendrųjų vardiklių. Norėtųsi, kad ne tokie įvykiai išprovokuotų identifikavimąsi europiečiu – visgi patrauklesnis minėtas kultūrinis dėmuo, tačiau jis reikalauja intelektualinio darbo su kiekvienu žmogumi ir kiekvienam su pačiu savimi, o ypač – intelektualinių lyderių, sugebančių šiam darbui išprovokuoti. Skamba keistai ir nepatraukliai – būti europiečiu, reiškia, daug mąstyti ir dirbti. Modernybė mane sugadino.

Vis dėlto išorinio priešo paieškose Europa skaldosi pati, o tiksliau – kuriama priešprieša tarp buvimo europiečiu ir buvimo tam tikros šalies gyventoju (prancūzu, latviu, vengru ir pan.)  Sausio mėnesį buvo pateiktas viešas laiškas, kurį pasirašė 30 žymių rašytojų, žurnalistų, filosofų (pavyzdžiui, S. Rushdie, A. Applebaum, O. Pamuk, M. Kundera ir t. t.). Kažkas pagaliau imasi iniciatyvos – nors tai tik laiškas, bet vis šis tas?  Jie mano, kad Europos idėja nyksta prieš jų akis agresyvaus nacionalizmo akivaizdoje ir populistinės jėgos kelia grėsmę liberaliajai demokratijai ir jos vertybėms. Iš tikrųjų nutolimas pagarbos žmogaus teisėms bei liberaliosios demokratijos laikomas nutolimu nuo Europos ir atvirkščiai – jeigu politikai deklaruoja, kad savo šalis nutolins nuo Europos, tai iškart seka ir žiniasklaidos, demokratijos, žmogaus teisių ribojimai. Gal būti europiečiu ir užtenka laikytis liberaliosios demokratijos principų? Velniop tuos visus filosofus ir rašytojus – užtenka suprasti paprasčiausius bendruosius principus ir tu jau europietis. Bent jau šia prasme aš tikrai laikau save europiečiu. Nors ir kartais kyla pagundų įvardinti save europiečiu per neigiamą priešpriešą kitiems žemynams ir kultūroms (Europos pranašumo prasme), bet nesunku save sustabdyti supratus, kad tu apie kitus nežinai nieko ir pats menkai dalyvauji kultūriniame jos gyvenime, tuo labiau neprisidedi prie jo kūrimo.

Anot Benedicto Andersono, Gutenbergo išradimas Europoje leido pradėti formuotis tautoms, kurios sukūrė spaudą sava kalba, pradėjo skaityti tuos pačius laikraščius ir taip tautos formavosi kaip įsivaizduojamos bendruomenės. Ką dabar reiškia tai, kad vienas lietuvis gali nuolat skaityti „Vakaro žinias“ už 50 centų, o kitas – nardyti angliškuose „Reuters“, „The Economist“ ir t. t.? Su kuo pastarajam paprasčiau susišnekėti? Atrodo, kad ši įsivaizduojama bendruomenė yra vis sunkiau įsivaizduojama. Ir ima vis keisčiau atrodyti minėtos valstybinės šventės, kuriose tenka pataikauti visiškai skirtingiems skoniams ir poreikiams, ir vis tiek didelė dalis lieka nusivylę, nes ne tokią Lietuvą jie įsivaizduoja. Pridėkime globalizaciją ir neįtikėtiną komunikacijos bei judėjimo greitį ir pamatysime, kad tautiečiai skirtinguose šalies galuose jausis tarsi skirtingų bendruomenių nariai. Abiejų tėvynė – ta pati, tačiau jos suvokimas skiriasi. Vis dėlto išmokta valstybės istorija ir klišės – panašios ir vienija. Įdomus pavyzdys buvo šauktiniai: paskelbus šaukimus savanorių buvo daug ir vieno iš jų pasakojimas atskleidė, kad užtenka nedaug, jog pasireikštų aktyvus patriotizmas. Šis šauktinis nurodė, kad dažnam kolegai visai nerūpėjo politika ir gilesnės jų susibūrimo vienoje vietoje priežastys. „Reikia gintis – tai reikia“, – ir daugiau jokių kalbų. Kaip buvo pacituota – mažiau kalbėkitės apie filosofiją ir politiką, jau geriau apie bobas ir mašinas. Tėvynė–šalis nereikalauja tokių sudėtingų apmąstymų kaip Europa. Man būtų sunku įsivaizduoti tokį pasišventimą bendrai Europos kariuomenei – kas norėtų padėti galvą ne už savo šalį, o Europą? Gyvybės ir mirties klausimai argumentus nusveria valstybių naudai ir jos vis dar itin svarbios, nepaisant kalbėjimo apie tarptautines korporacijas, socialinius tinklus ir t. t.

Taigi pastebime, kad Europos idėja miglota ir sudėtinga, o nacionalinių valstybių kaip tėvynių reikšmė išlieka, tačiau ir čia erozija vyksta, joms konkuruojant su kitais tarptautiniais dariniais. Į tėvynės-valstybės, kaip paprastais simboliais galimo kurti darinio, ateitį vis tiek žvelgiu optimistiškai – prisirišimo jausmas prie konkrečios šalies vargu ar dings. Ypač, kai valstybę-tėvynę suprasti lengviau – turime bendrus istorinius mitus ir nuoskaudas, kurias kartais pakrutinus galime tai padariusius „drąsuolius“ išvadinti liaudies priešais, nemylinčiais savo tėvynės, nepaisant to, kad krutinimas gali būti daromas ieškant tiesos. Turime sentimentus savo gimtiesiems miesteliams. Turime bendrą priešą, kurio įvardinimas priešu padeda suvokti savo ir gimtinės trapumą. Turime surauktus veidus, kuriuos taip pastebi užsieniečiai. Turime bendrą suvokimą, kad iš tikrųjų tautinių kostiumų niekas nemėgsta, išskyrus tuos keistus klumpakojį ir polkutę žvitriai trypiančius jaunuolius. Galiu toliau šaržuoti ir daryti generalizacijas apie savo šalį, tačiau apie Europą to daryti nedrįsčiau – nedrąsu, tarsi tai ne visiškai man priklauso. Pavojus kyla iš agitatorių, siūlančių tik tais lengvais suprantamais nacionaliniais simboliais bei jausmais vadovautis bei užsidaryti. Nemąstymas per skubėjimą ir išsiblaškymą gali mus tolinti nuo sudėtingų, proto pastangų reikalaujančių darinių apmąstymo ir palikti tik pačius artimiausius, instinktyvius ir primityvius jausmus bei klišes. Jeigu norime savo protais peržengti nacionalinių valstybių sienas ir intelektualiai kultivuoti Europos kaip tėvynės idėją, galinčią užkirsti kelią ateities susiskaldymui, turime padėti būti išgirstiems tiems, kurie turi ką pasakyti. Turime sulėtinti savo gyvenimo tempą ir pasistengti išgirsti, kaip plaka Europos širdis.

 Šaltiniai:

  1. Kristina Sabaliauskaitė. Negalime leisti „buduliams“ nubalsuoti už nacionalizmą.15 min.lt, 2016 lapkričio 6 d. Prieiga per internetą: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/asmenybe/kristina-sabaliauskaite-negalime-leisti-buduliams-nubalsuoti-uz-nacionalizma-285-707639
  2. Zygmunt Bauman ir Leonidas Donskis, Takusis blogis.Versus aureus: 2017.
  3. Bernard-Henri Levi et al.Fight for Europe – or the wreckers will destroy it. The Guardian. 2019-01-25. Prieiga per internetą: https://www.theguardian.com/commentisfree/2019/jan/25/fight-europe-wreckers-patriots-nationalist.
  4. Benedict Anderson, Įsivaizduojamos bendruomenės: apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą. Baltos lankos: 1999.
  5. Naujasis Židinys – Aidai, nr. 4., 2018.
  6. George Steiner, The Idea of Europe. OpenDemocracy, 2016–06–22. Prieiga per internetą: https://www.opendemocracy.net/en/can-europe-make-it/idea-of-europe/