2021 m. liepos 15 d. Nidoje Neringos muziejai, siekdami užmegzti ryšius su vietos mokyklomis ir atkreipti vaikų ir jaunimo dėmesį į unikalų Klaipėdos regiono kultūros paveldą (įskaitant Immanuelio Kanto ir Thomo Manno asmenybes ir darbus), organizuoja esė konkursą. Konkursų rezultatai bus viešinami Neringos muziejų ir partnerių tinklalapiuose ir muziejų organizuojamuose renginiuose.Esė konkurso jaunimui tikslas – patraukliomis priemonėmis paskatinti jaunąją kartą plačiaudomėtis Lietuvos pasienio regiono kultūros paveldu, ypatingą dėmesį skiriant literatūros klasikųThomo Manno ir Immanuelio Kanto kūrybai. Jauniesiems autoriams bus suteikta galimybė pristatyti pateiktus kūrinius plačiajai visuomenei specialiai tam skirtuose renginiuose Nidoje, beto, jų tekstai bus publikuojami Neringos muziejų interneto svetainėje www.neringosmuziejai.lt bei kitų projekto partnerių interneto svetainėse. Projektui pasibaigus, esė konkursas bus tęsiamas.

Esė konkurso laureatas Mikas Danilevičius

Iškart atsiprašau už tai, kad pradedu nuo dramatiško pareiškimo. Šis procesas, rašymo procesas, man kelia daug skausmo. Tai kančia. Spaudydamas klavišus aš tarsi nepatyręs akupunktūristas vis per skaudžiai dūriu sau į trukčiojantį kūną – vartodami raštą mes pamirštame, kad kiekvienas spaudos ženklas kėlė kažkam agoniją. Ir žinoma čia nieko naujo, bet sukyla pavydas kai išgirsti, kad neva tokie mūsų didieji rašytojai kaip Kunčinas ar Beresnevičius rašydavo be jokių kūrybinių kančių ir kompleksų. Bent jau taip šnabždamasi konspiraciniuose Vilniaus ratuose, o beje, šis tekstas be jokios abejonės yra nuo pradžios iki pabaigos persmelktas Beresnevičiaus. Kiekvienas simbolis, kiekvienas žodis čia bus beresnevičiškas, ir nieko čia nepadarysi.

            Pamenu vieną įdomų nutikimą pakrantėje, jūros pakrantėje, pamenu nes jis irgi kupinas kančios. Pradinės karo tarnybos metu Dragūnų batalione teko su visais rūbais pulti į niūrią gruodžio jūrą. Šitą ritualą šauktiniai yra verčiami daryti tam, kad gautų teisę nešioti beretę, nes šitas galvos apdangalas kažkodėl turi būti nusipelnytas būtent šitaip. Kuopa jaunuolių, dauguma aštuoniolikos ar devyniolikos, išbėga iš miško į pakrantę, įbėga į jūrą, puskarininkiai jiems šaukia, jaunuoliai krenta daryti atsispaudimus, atsilenkimus daro susikabinę grandine. Ir aš vienas iš jų, pilkoje jūroje žiūriu į pilką žiemos dangų, jaučiu druską burnoje ir akyse. Tolesniais tarnybos mėnesiais dar teks ne kartą tyčia ir netyčia įkristi į nė kiek ne šiltesnį vandenį, bet tik tą kartą atsitraukianti ir sugrįžtanti jūra savo prisilietimais labiausiai man priminė patirtą šuns įkandimą vaikystėje.

            Ir kaip mums reikėtų paaiškinti šį vis atsikartojantį Lietuvos pakrantės įvykį? Nabokovas pasakoja, kaip skęstantieji Rusijos kariniame laivyne staiga grįžta į vaikystę ir gyvenimas prabėga jiems prieš akis, ir kaip vienas psichoanalitikas aiškina tai kaip krikštui lygų prisilietimą, sužadinantį prisiminimus tarp pirmojo ir paskutiniojo panardinimo. O, paliekant amžinai įdomų rusų ezoterikos žanrą, gal mums dragūnų maudynes veikiau reiktų matyti kaip Geležies salų religijos atkartojimą iš George’o R. R. Martino pasaulio? Jame vikingų atitikmenys, atšiaurūs magiško pasaulio piratai krikštijasi jūros vandenyje, garbindami Paskendusį Dievą.

            Štai, pažiūrėkime į kultūrinį situacijos aiškinimą iš tokios perspektyvos. Kartą išmintingas žmogus man pasakojo, jog Pietų Amerikoje, Amazonės džiunglėse įvairios indėnų gentys geria ajahuaską – haliucinogeninį gėrimą, kuriam suveikus indėnai nuo šio viralo aiškiai išgyvenamame dvasiniame pasaulyje grobia ir slepia kitos genties totemus, šitaip su ta gentimi kariaudami savo haliucinacijos ribose. Tuo tarpu kai kuriose Vidurinės Azijos šalyse dar šiais laikais dažnas paprotys jaunikiui prieš vestuves pagrobti sau žmoną, net jei jis prieš tai su ja susitikinėjo, na, ir tęsiant mūsų pasaulio įdomybių rubriką paminėkime, kad barbarų krašte, rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, lietuvių genties jaunuoliai kiekvieną žiemą puola į ledinę jūrą ir daro joje fizinius pratimus, tam kad gautų ypatingą kario galvos apdangalą. Gal šį paprotį mokslininkai sieja su Herodoto pasakojimu apie barbarus persus, kuomet jūrai nunešus sukonstruotą tiltą tarp Azijos ir Europos per Helespontą, didysis karalius Darijus įsakė savo kariams kardais užkapoti jūrą.

O jau savo ruožtu šis pasakojimas įdomus savo sąsajomis su Eglės broliais, kurie pakrantėje dalgiais užkapojo savo švogerį Žilviną. Lietuvių kariai su šalmais ant galvų įbėgę į vandenį dar gali priminti istorinį-mitologinį pasakojimą apie Oršos mūšį, kai neva pergalingi lietuviai ištroškę po mūšio iš lavonų kupinos upės šalmais kruviną vandenį gėrė. Oršos mūšis atskirai vertas dėmesio, mat čia sėkmingai įgyvendinta pirma artilerijos pasala karybos istorijoje, šitaip pristatant pasauliui pirmąjį iš trijų didžiųjų lietuvių išradimų, kurie yra, kaip žinoma, artilerijos pasala, šaltibarščiai ir galingiausias pasaulio lazeris.

            Arba, kadangi vis dar nesame suradę šiam ritualui kultūrinio paaiškinimo, pažvelkime į reikalą dar kitaip. Galbūt šie sausumos pajėgų kariai jiems patiems to nežinant kiekvieną šaltąjį sezoną puldami į vandenyną, šitokiu dramatišku būdu pabrėžia šalies ambiciją tapti jūrine valstybe, įgyvendinti kažkur giliai pasamonės rūko uždengtą didybės ambiciją? Išbėgdami iš juos saugančio miško jie patenka ties dar neperžengta pakrantės riba ir čiabuviškai skanduodami visa galva pasineria į kitą civilizaciją, absoliučią ir bekompromisiškai užliejančią jūrą.

            Jūrinės valstybės konceptą suvokti gan paprasta. Tai valstybė aktyviai praktikuojanti laivybą, turinti išvystytus tiek karo tiek prekybinį laivynus. Jos galia remiasi į jūrą, į jos viešpatystę joje. Jūros keliai yra patogiausi keliai gabenti prekes, tad jūrinė valstybė natūraliai tampa turtingu merkantilistiniu centru kuriame patogiausia užsiimti prekyba, krašte išauga turtingų žmonių skaičius. Iš įvairių kraštų suplaukiantys atvykėliai paverčia kraštą kunkuliuojančiu katilu, kuriame lydosi gentys, kultūros ir mąstymas.

            Jūrinė valstybė, ginama savo laivyno, leidžia sau turėti mažesnę sausumos kariuomenę. Tai svarbu, nes stipri vieno žmogaus valdoma kariauna gali perimti valdžią ir atiduoti ją tironui, arba sau patiems – mažumai, kuri išgali turėti ginklus ir yra apmokyti jais naudotis. Juk palyginus dar ne taip seniai vienas esminių kariuomenės tikslų buvo apginti valstybę nuo sukylančios jos liaudies, ne mažiau nei nuo išorės priešo. Tad tai, jog valstybė skiria lėšas karo laivynui, o ne sausumos pajėgoms, galiausiai eina koja kojon su tuo, kad valstybėje įsitvirtina demokratija ir laisvė kartu su ja.

            Kaip patį tikriausią tokios valstybės pavyzdį galime pateikti Atėnų polį. Gūdžiai antikiniame laikotarpyje stiprėjantis ir naujai demokratinis Temistoklio vedamas miestas pasirinko statyti stipriausią karinį laivyną Graikijoje. Atėniečių logika buvo paprasta: nepaisant sėkmingai prieš persus laimėto Maratono mūšio Atėnai tuo metu vyravusioje hoplitų karyboje vargiai galėjo varžytis net su savo kaimynais, ką jau kalbėti apie Spartą. Tuo tarpu jūroje jie turėjo šansą tapti pačiais geriausiais.

Strategija pasiteisino: Atėnai laimėję Salamino jūrų mūšį išgelbėja Graikiją nuo persų invazijos, o Spartai likus nuošalyje tęsia kovą prieš Persiją ir padeda išsilaisvinti Azijoje įsikūrusiems graikų miestams. Šie miestai, kartu su visa Egėjo jūra ir salomis joje, tampa Atėnų jūrinės valstybės atrama. Atėniečių demokratija paplinta po graikiškąjį pasaulį, iškyla demokratiškai valdomų Atėnų imperija, su neprilygstamu kariniu laivynu, savo triremomis skrodžiančių vandenis priešais Graikijos pakrantes.

            Tokių valstybių galime suminėti gerokai daugiau: Viduramžiais iškilusios Venecijos ir Genujos respublikos, kurios viešpatavo Viduržemio jūroje, visą pasaulį apglėbusios Nyderlandų ir Britanijos imperijos (tiesa, galima atkreipti dėmesį į Anglijoje po pilietinio karo įsigalėjusią diktatūrą, sąlygotą to, jog stipri puritonų kariuomenė užėmė valdžią šalyje). Na ir žinoma, šių dienų Jungtinės Amerikos Valstijos.

Akivaizdu, kad visos šios istorijos, kurias pasakoju, yra neatleistinas supaprastinimas ir apibendrinimas, tačiau visų šių pavyzdžių esmė yra aprašymas valstybės, kur gyvenimas laisvesnis ir turtingesnis, kur galia perkeliama į didesnio žmonių rato rankas ir, svarbiausia, kur tarp eilinio piliečio rankų dega politinės laisvės žvakutė. Tad iš viso to matome, kad jūrinė valstybė yra veikiau kitokios valstybės konceptas, idėja krašto, kuris turi ambiciją, kuris turi svajonę. Valstybė, valdoma drąsiai mąstančių ir veikiančių žmonių, kurie didžiuojasi savo laisve kaip priešingybe vergovei. Svajonės kultūra, savo prigimtimi dinamiška ir integruojanti, bet kartu tvirta ir nesulaužoma.

Bet čia skaitytojas sunerimęs pastebės, jog mes atskiriame jūrinės valstybės sąvoką nuo pačios jūros. Ir tai yra įmanomas veiksmas. Graikų mąstytojai kalbėdami apie jūrinę valstybę matė toli gražu ne vien skirtingas karo taktikos galimybes, kuomet Atėnai laivynu ir Sparta hoplitais bando sunaikinti vieni kitus. Kad ir Senasis Oligarchas, kuriam demokratinė Atėnų santvarka atrodė neatsiejama nuo karinio laivyno išlaikymo, mat masės, sukeltos tarnybai laivyne tuo pat metu tampa reikšmingos ir politikoje, taip pat tai, kad minėtoji Atėnų santvarka kultūriškai tampa kosmopolitiniu centru. Svarstymų apie jūrinės ir žemyninės valstybės skirtį būta ir Lietuvoje – kultinėje ir sunkiai gaunamoje knygoje filosofo Vilniaus Bartninko prakalbintas mįslingasis rašytojas Petras Dirgėla išduoda jo istoriniame epe svarbią jūros vietą, apie vis prabundantį lietuvių tautos siekį išsiveržti į jūrą. Brėžiama perskyra tarp jūros ir saugių kūlgrindų pelkėse, leisdavusių atsitraukti užspaudus priešui ar ja pasinaudojus priversti priešą pragarmėti pelkėje. Kūlgrinda pelkėje tampa konservatyviu pasirinkimu nerizikuojant veržtis į bekraščius jūros horizontus, o jūra tampa metafora ambicijai ir svajonei.

            Tačiau išsakysiu kiek erezišką mintį. Lietuva jau kartą buvo išlipusi iš pelkės ir jau turėjo savo jūrinės valstybės prototipą. Maža ir izoliuota valstybė, nors ir spaudžiama, pradėjo nepaaiškinamai plėstis. Šiaurės saracėnai rytinėje Baltijos pakrantėje, vienintelė gentis atlaikiusi kryžiaus žygius ir sukūrusi imperiją. Ir iš tiesų, stengiantis kuo mažiau mistifikuoti ir glorifikuoti – kaip reikia paaiškinti tai, kad mažytė Lietuva galiausiai sugebėjo užimti milžiniškos civilizacijos centrą Kijevą? Algirdo kariaunos pergalė prieš iki tol nenugalėtus mongolus, Pripetės peržengimas, žygiai prieš tolimąją Maskvą ir į tolius užu jos – kokios drąsos, ambicijos ir avantiūrizmo turėjo pareikalauti šitie geopolitiniai žygdarbiai? Tų žmonių mąstymas turėjo būti gerokai išskirtinis, ir, galbūt, žvelgdami į praeitį mes lietuvį matome pirmiausiai kaip nutrūktgalvį nuotykių ieškotoją. Drąsi svajonė iškyla kaip lietuviškos tapatybės esmė.

            O kolei kas, šiandien šitų, iki skausmo gražių Lietuvos lygumų čiabuviai kiekvieną rūsčią žiemą šlampa jūros pakrantėje. Ir mes iki galo nežinome, kodėl taip yra, bet, galbūt ir tik galbūt, atsisukę nugara į juos plaunančią jūrą jie žvelgia į kitą jūrą, savo svajingu žvilgsniu skrosdami horizontus nuo jūros iki jūros. Horizontus, kur dar klesti tironija ir vis išlenda vis nauji Mordorai, horizontus, į kuriuos dar gali sugrįžti gėrio ir laisvės imperija.

Projektas „Immanuelis Kantas ir Thomas Mannas: genius loci – regiono dvasia” įgyvendinamas pagal Europos kaimynystės priemonę ir yra finansuojamas Europos Sąjungos pagal sutartį 1S-195, 2020-06-05.

Ši publikacija buvo parengta padedant Europos Sąjungai. Už publikacijos turinį atsako tik Neringos muziejai ir jis negali būti laikomas atspindinčiu Europos Sąjungos požiūrį.

Projekto biudžetas – 408 316,81 EUR.
Finansuojamos programos suma – 367 485,13 EUR

???? Daugiau informacijos: https://eni-cbc.eu ir https://ec.europa.eu/europeaid/