Esė konkurso lauretas ir nugalėtojas Aleksandras Burokas

Atgal į sąrašą

2017-09-25

Norėdami skatinti jaunimo sąmoningumą bei dalyvavimą Lietuvos kultūriniame gyvenime, Thomo Manno kultūros centro kuratoriumas 2017 metais pirmą kartą skelbė esė konkursą jaunajai kartai festivalio tema "Pandoros skrynia?". Publikuojame trijų laureatų tekstus:

Aleksandras Burokas

Ar kalti 1917 metų Rusijos įvykiai dėl šimtmečiui pasaulį užgriuvusių negandų? Ar mes galime būti tikri, jog viso to būtų išvengta, jeigu Vasario, Spalio revoliucijos būtų pakrypusios kita linkme? Galiausiai, kaip vertinti jau beveik trisdešimt metų žlugusią sistemą, kai istorija pasakojama arba su perdedančiu kartėliu, arba su pražiūrinčia nostalgija? Neketinu savo samprotavime ginčyti akivaizdžiai katastrofiškų 1917 metų padarinių, bet neketinu ir taikytis su klaidinančiu Rusijos, kaip viso pasaulio blogio šaltinio, portretu. Iš vienos pusės jis gimdo istorinį aklumą, iš kitos - tik provokuoja nostalgiškai prijaučiančius sovietiniam režimui.

Pandoros skrynios paieškos XX amžiaus lokalių ir globalių katastrofų kontekste - pavojingai vienašališkas. Atrodytų, tai tik įvaizdis tragiško įvykio tęstinumui pabrėžti, tačiau intuityviai supriešinamos dvi jėgos: gausybės ragas (demokratija - gėris) ir negandų skrynia (komunizmas, fašismas - blogis), t. y. du poliai, kurių reikšmes nulėmė ne prigimtis, bet istorijos vyksmas ir subjektyvus jo skaitymas. Įvaizdis, teigiantis netikėtumą ir vienpusiškumą, sudaro sąlygas iškreiptam požiūriui į praeitį. Vertinantis žvilgsnis nukreiptas tariamos aukos į tariamą kaltininką, nors siekiant nuskaidrinti istoriją pamatinė siekiamybė yra abipusė komunikacija. Taigi, rasti Pandoros skrynią yra ne kas kita, kaip palikus skylę pasekmių - priežasčių grandinėje naiviai nukreipti pirštą į atpirkimo ožį (žmogų, grupę, tautą ar valstybę) ir globalią krizę aiškinti vien svetimo užkrato pasklidimu, kuriam iš dalies patys sudarėme terpę.

***

XIX - XX amžių sankirtos politinį, socialinį, ekonominį ir kultūrinį būvį apibūdina trys jėgos - liberalizmas, nacionalizmas, socializmas - kursčiusios tikėjimą išnaudojamiesiems, garbėtrošką išnaudojantiesiems, fanatizmą - abiems. Fin de Siècle nuotaikos apėmė tiek aklą tikėjimą protu, galia ir progresu, tiek neviltį, cinizmą ir revanšizmą. Revoliucijų, sukilimų, perversmų, susivienijimų ar pavienių judėjimų įkaitintas imperialistinis pasaulis beveik išskėstom rankom pasitiko galimybę suvesti skolas - Pirmąjį pasaulinį karą. Tik globaliam proto aptemimui atslūgus ir milijonams žmonių mirus, iš svaigulio kulkosvaidžio pažadinti frontai suprato įsivėlę į svetimą, susikirtusių ambicijų ir išdidumo karą. 1917 metų suirutę rusai išnaudojo ne tik monarchui nuversti, bet ir galingiausiam istorijoje represijos ir žudymo aparatui - Sovietų Sąjungai - sukurti. Bolševikų sėkmė pasauliniu mastu atliko lemtingos žiežirbos vaidmenį vėlesniems komunistiniams perversmams visame pasaulyje, kur tik klasinė frustracija buvo beveik fiziškai apčiuopiama. Net ir šiems nepavykus (pvz., Kinija trečiame dešimtmetyje), komunistų partija įsikurdavo pogrindyje ir burdama mases ilgainiui įleisdavo valstybėje šaknis. Per mažiau nei penkiasdešimt metų komunizmas ne tik triukšmingai apkeliavo visą pasaulį, bet vietomis ir įsikūrė. Praėjus beveik trisdešimtmečiui po SSRS žlugimo, ištrūkusios valstybės gali tenkintis uždrausta simbolika, nugriautais kolūkiais ar grąžinta teise į tiesą, bet šimtmetis Sovietinio režimo paliko daugiau nei tai. XXI amžiaus vakarėjančioje Lietuvoje, kur kalbėti atvirai ne tik galima, bet ir skatinama, sovietinį palikimą liudija ne istorijos vadovėliai, ne chruščiovkės ir tikrai ne komjaunuoliai ant Žaliojo tilto Vilniuje, bet įtarumo, baimės ir abejingumo suluošinta visuomenė, kurios laisvė jau pakankamai subrendo, kad sau atsakytų į klausimus kas ir kodėl, pripažindama tiek savas, tiek svetimas kaltes.

***

Europą beveik be išimčių jau nuo Romos imperijos laikų valdė įvairių formų monarchijos. Didžiąja dalimi filosofų nuopelnu (Žano Žako Ruso, Voltero, Didro) „Dievo palaimintos galios“ autoritetas pradėjo byrėti jau Apšvietos amžiuje, o Didžioji prancūzų revoliucija radikalių socialinių, politinių ir kultūrinių pokyčių neišvengiamybę vainikavo. Nepaisant fakto, kad į terorą išsigimusiu judėjimu teko „nusivilti“ ne tik išžudytai aristokratijai, bet ilgainiui ir patiems revoliucionieriams, o daugelis Napoleono karų metu išardytų monarchijų buvo atstatytos, iš paskos sekė lėtas, tačiau nuoseklus vertybinių sistemų persiorientavimas, paskui save tempiantis ne tik permainų vėją - laisvę, lygybę, brolybę - bet ir permainų marą - revoliucijas, lokalinius karus ir ilgainiui, žinoma, du pasaulinius karus.

Kad ir kokia neišardoma galėjo atrodyti XIX amžiaus „Šventoji Rusija“, trintis po Caro batu buvo jaučiama jau gerokai anksčiau nei 1917-aisiais. Baudžiavos panaikinimą (1861 m.) sekusių socialinių problemų nepaisymas provokavo nuosekliai dažnėjančius streikus, kol kulminacija - Kruvinasis sekmadienis Sankt Peterburge (1905 m.) - peraugo į revoliuciją. Represyvus atsakas ne tik sužlugdė caro autoritetą visuomenės akyse, bet po dvylikos metų tapo jo paties budeliu. Išrauti užsiveisusiai piktžolei tereikėjo progos, pagalbos ir vado, t. y. Pirmojo pasaulinio karo metų suirutės, Vokietijos, norinčios atsikratyti pavojingiausiu sausumoje priešu, paramos, ir Lenino.

Lyderiaujanti anarchizmo figūra Bakuninas, vadinamasis pirmasis bolševikas Tkačiovas, marksizmo ideologas Marksas bei organizuoto teroro architektas Robespjeras galbūt jau XVIII - XIX amžiuose nurodė pagrindines praktines ir idėjines gaires 1917-ųjų metų revoliucijoms Rusijoje. Beveik idealų Spalio revoliucijos scenarijų - žaibiškai užimtas svarbiausias institucijas ir strategiškai svarbius punktus - laikyčiau mažų mažiausiai kruopščiai atliktais namų darbais. Ideologinis bolševikų pagrindas - leninizmas - taip pat ne lengvabūdiška spontaniškos revoliucijos programa, bet hommage protėviams radikalams, t. y. kruopšti istorinio vyksmo ir filosofinės minties sintezė bei interpretacija, pasiūliusi caro valdymo išvargintai liaudžiai idilišką, miglotai tesuvoktą komunistinį - visiems po lygiai - valstybės modelį, o sumaniems oportunistams - priemonę valdžios troškimui patenkinti.

Iš SSRS pusės - istorijos perrašinėjimas, iš Vakarų pasaulio - antagonizavimas ir atsainumas iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo iškraipė 1917-ujų ir juos sekusio pilietinio karo suvokimą. Palyginti ramią Spalio revoliuciją papildė dramatiški elementai, kadangi bolševikams taikus valstybės vairo perėmimas, matyt, atrodė pernelyg nerevoliuciškas, o vakarų pasaulis, kuriam taikus ir komunistinis nėra suderinamos sąvokos, sovietų propagandos surežisuoto farso pernelyg ir nekvescionavo. Palyginimui, pirmą revoliucijos dieną nesuskaičiuota net dešimties žuvusiųjų ir tik kelios dešimtys suimtųjų, o per tų pačių metų Liepos mėnesio demonstracijas Rusijos Laikinosios Vyriausybės įsakymu krito ar buvo sužeisti šimtai. Bolševikai ryžtingai pasinaudoję valstybine suirute - Laikinosios Vyriausybės neveiklumu, Pirmuoju pasauliniu karu - ir prioritetizavę ne politinio mechanizmo, bet masių valdymą, ne tiek užgrobė valdžią, kiek neorganizuota opozicija visai netrukdė jos pasiimti. Laikina parama ir pasitikėjimas buvo užtikrintas tiek liaudies, pasiūlius maisto ir žemės, tiek inteligentijos, pasiūlius centralizuotą, veikti pasirengusią valdžią. Labai trapią ir vis dar ekonomiškai bei politiškai paralyžiuotą Rusiją bolševikai ėmėsi kuo skubiau tvarkyti - šalinti vidaus ir išorės priešininkus, mobilizuoti, įdarbinti ir palaužti bepradėjusią susiprasti liaudį.

Pilietinis karas Rusijoje 1917-1921 metais tiesiogiai įtraukė tiek senąsias Europos ir kaimynines valstybes, tiek naująsias, paskelbusias nepriklausomybę (arba bandžiusias tai padaryti) nuo Rusijos imperijos. Raudonąją armiją vienijo vadai (Pirmasis politbiuras), ideologija (komunizmas) ir tikslas (komunizmo įtvirtinimas, plėtra), o baltųjų uniformą vilkėjo nebūtinai sąjunginės kariuomenės (monarchistai, respublikonai, demokratai, anarchistai), vienijamos tik priešo - bolševikų. Atvirai manifestuojamas antisemitizmas, vykdomi pogromai ir nekaltų žmonių skerdynės (Denikinas, Kolchakas ir kt.) - Baltųjų teroras, bei Kornilovas ‘‘padegsiantis ir išžudysiantis tris ketvirtadalius šalies’’ pergalės vardan, verčia suabejoti geresnio scenarijaus tikimybe netgi baltagvardiečiams laimėjus pilietinį karą. Užsienio interventai, t.y. pagrinde besiblaškantys vokiečių, lenkų, britų, prancūzų, japonų būriai, neturėję nei bendros valdžios, nei bendro tikslo, buvo ne tiek priešas, kiek sėkmingai propagandos eksploatuotas (karo metu ir ilgai po jo) „kapitalistų suokalbis prieš Šventąją Rusiją“. Raudonieji pilietinio karo metu užsibrėžė ir dar vieną (ne visai pilietinį) tikslą - globalinę ekspansiją, kuriai, sustabdytai prie Vyslos, teko apsiriboti ne mažiau svarbiomis teritorijomis Europoje - Ukraina ir Kaukazo regionu. Žodžiu, ne tiek 1917-ųjų avantiūra, kiek ketverius metus neišblėsęs raudonųjų ryžtas ir organizuotumas priešpriešintas baltųjų tikslingo, centralizuoto valdymo trūkumui - šimtmečiui pasodino bolševikus į sostą, o pilietinis karas savo pavadinimą gavo vien kaip priemonė teritorinei plėtrai legitimizuoti.

***

Dvidešimt vieni tarpukario metai Europoje buvo kupini nevilties, abejingumo ir pasimetimo. Prarastosios kartos (Hemingvėjaus, Remarko, Elioto) kūryboje karas prarado jam būdingą patosą ir idealizavimą. Apdainuojantį, prisimenantį karo „džiaugsmus ir liūdesius“ romantizmo herojų (Bleiko, Vordsvorto poezijoje) pakeitė nihilistiškas, užmaršties ir pastovumo trokštantis veikėjas. Išgyvenusiems neliko nieko kito, kaip tik pabandyti gyventi toliau. Jeigu trečiame dešimtmetyje dar atrodė verta tikėti pažadais ir pasiduoti laukimui, ekonominis krachas dešimtmečių sankirtoje atėmė ir tai. Didžioji depresija aplenkė tik atsiribojusias nuo tarptautinės prekybos valstybes, taigi kapitalistinis ‘‘rojus’’ ir laissez-faire politika buvo parklupdyti ant kelių. Kartus neribotos laisvės skonis privertė nukreipti žvilgsnius į progresuojančią totalitarinę Sovietų Sąjungą, kurios progreso kaina - septyni milijonai žmonių - paaiškėjo tik po daugiau nei šešiasdešimties metų. Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui vos keletas naujai susikūrusių valstybių dar neturėjo diktatorių, jau neminint fašistinių režimų Italijoje, Ispanijoje ar nacistinio Vokietijoje. Scenarijus daugelyje jų neišvengiamai primena bolševikų sėkmę 1917-ųjų Rusijoje - italų žygis į Romą, demokratiniais rinkimais išrinktas Hitleris, kariniai perversmai Lenkijoje, Baltijos šalyse ir t. t.

Didžiausią problemą fašistinių / nacistinių perversmų atžvilgiu kelia (ne)tiesioginis komunistų - dažniausio propagandai naudoto ideologinio priešo - įtaka ir vaidmuo. Nors dauguma perversmų grįsti kova prieš komunizmą (pvz., komunistų streikas Italijoje, komunistų „rengiamas“ perversmas Lietuvoje), totalitarinių režimų įvedimas galbūt buvo ne blogio kovojimas su dar didesniu blogiu, bet ambicingų, valdžios ištroškusių tipų bandymas rasti atpirkimo ožį. Komunistai (nebūtinai susiję su SSRS) turėjo partijų būstines beveik visoje Europoje ir viešos agitacijos išties suburdavo nerimą keliančias minias, tačiau, kaip jau minėjau, tarpukario Europoje komunizmas buvo jeigu ne mažiausia, tai tik viena iš daugelio negandų. Diktatoriams nišą perversmui atvėrė ne kairieji radikalai, bet pakirsta demokratija, žlugusi ekonomika ir vis dar vakariečiams besivaidenančio karo vengimas. Žodžiu, bolševikų sėkmė galėjo nebent įkvėpti ryžto kitiems XX amžiaus politiniams chuliganams ir, esu linkęs manyti, Musolinis, Franko, Pilsudskis ir kt. būtų nesunkiai suradę kitą auką masėms kurstyti kaip kad Hitleris rado žydus. Revanšistinės nuotaikos, reakcingumas ir elementarus bailumas paralyžiavo Europą, o Rusija tik kaišiojo pagalius į išklibusius ratus.

Galiausiai, dažnai pamirštame, o gal tyčia ignoruojame faktą, kad bolševikų totalitarinės valdžios įtvirtinimas pirmiausia yra ne smūgis vakarų demokratijai, progresui, bet atatranka akimirkai komunistiniu rojumi patikėjusiems rusams. Manipuliuodami istorija mes su pagieža prisimename pasaulio krauju suteptas komunizmo rankas, kai kraujas, visų pirma, yra neklusnios valstietijos, inteligentijos, Stalinui įkyrėjusių politinių veikėjų ir įkyriai caro valdžią primenančios aristokratijos. Kraupiausių likimų, didžiausių skerdynių ir nevilties reikia ieškoti ne sovietų nusikaltimuose Europoje, Kuboje, Vietname, Irake ar Kinijoje, bet SSRS viduje - gulaguose, išbuožinimuose, politiniuose valymuose ir pilietiniame kare. Daugelis išlikusių atsiminimų iš nacistinės Vokietijos konclagerių tapo pasauliniais literatūros šedevrais, liudijančiais žmogiškojo blogio mastus, kai tūkstančiai kentėjusiųjų, dirbusiųjų ir mirusiųjų gulaguose laiškai nugulė užmarštyje.

Lygiai kiek Europa sąmoningai nutyli savo piligriminį žudymą Indijoje, Pietų Amerikoje, Australijoje, tiek JAV - indėnų skerdynes, cheminį ginklą Vietname ar atominį Japonijoje. Tylėjimas pareikalavo atpirkimo ožio, Pandoros skrynios - SSRS. Galbūt Rusija dažnam vakariečiui tiesiog atrodo taip toli ir tokia didelė, kad galėtų savo miglotumu ir neaprėpiamumu pateisinti, paaiškinti ir atsverti tai, kas iki šiol pelnytai verčia nuleisti akis - demokratiją, pastatytą ant lavonų.

Galiausiai, Pandoros skrynios įvaizdis 1917 metų įvykių Rusijoje atžvilgiu yra jeigu ne neadekvatus, tai mažų mažiausiai klaidinantis, natūraliai klausiame, kaip vertinti. Idealistiniame variante - niekaip, t. y. prabangą vertinti releatyviomis etinėmis / moralinėmis kategorijomis galėjo sau leisti tik amžininkai, kuriems tiesos poreikį užgniaužė arba valdžios, arba paprasčiausio išgyvenimo troškimas; mes, būdami svetimi ir, svarbiausia, išgyvenę, neturime tokios teisės, tačiau turime vieną pareigą - nepamiršti, o iš istorijos galbūt naiviai tikėtis pasimokyti. Nuo seno arogantiška Europa XX amžiaus eigoje patyrusi bene didžiausią pažeminimą - kultūrinės, politinės, ekonominės ir socialinės monopolijos praradimą, vėl privalo rinktis - populistų agituojama įtartinai ginkluota praeitis ar idealistų piešiama miglota, pernelyg optimistinė ateitis.