Norėdami skatinti jaunimo sąmoningumą bei dalyvavimą Lietuvos kultūriniame gyvenime, Thomo Manno kultūros centro kuratoriumas 2017 metais pirmą kartą skelbė esė konkursą jaunajai kartai festivalio tema „Pandoros skrynia?”. Publikuojame trijų laureatų tekstus:
Ernesta Dambrauskaitė. „Kur gimiau ir užaugau”
Kaime, kuriame gimiau ir užaugau, Pandoros skrynia, kiek pamenu, buvo atidaryta visada. Kai buvau vaikas daugelis dabar šiurpinančių dalykų atrodė savaime suprantami. Kartais prabundu naktimis ir išsigąstu savęs buvusios ir aplinkos, kurioje gyvenau. Vaikščiodama numindytais takais surandu betikslius į visą kaimo atmintį sueinančius atsitikimus. Daugelis jų perpasakoti, perprasminti ir jau tapę savotiškais mitais. Visi žino, kad prie Žemuogių kalnelio link Dubysos prieš daugiau nei dešimt metų permiegojo N. ir A. Lygiai taip pat nė vienam abejonių nekyla dėl to, jog N. vėliau tapo mano pamote.
Daugelis juokavo, jog galėčiau būti kaimo metraštininkė. Ištisai rašydavau slaptus dienoraščius, meilių ir draugų sąrašus, būsimų vaikų vardus, savo ateitį. Kartais per savaitę pasirašydavau kelis skirtingus gyvenimų variantus, nes savojo nenorėjau gyventi. Lygiai taip pat atsidūrusi chaoso epicentre išsitraukdavau sąsiuvinį ir rašydavau girtas nuotrupas. Kartais žmonės pasikeisdavo, bet kalbos likdavo tos pačios – blogas gyvenimas, oi koks blogas gyvenimas, kokie visi blogi, koks būvis prastas, ak kaip negerai, kaip negerai, dar kviečiai nesėti, dar bulvės nesodintos, dar vaikai neprausti, neužmigdyti, ak, kaip prastai, kaip dabar gyventi… Negaliu sakyti, jog girtų klejojimų užrašinėjimas nepasiteisino. Dabar turiu iš ko prisiminti Mamą. Raidėmis ir sakiniais išbėgioja jos buvęs gyvenimas ir sukrenta man į delną sąsiuvinio pavidalu – tiek aš ir turiu.
Kaime, kuriame gimiau ir užaugau, vyrui buvo įprasta mušti moterį, o moteriai buvo privaloma stoiškai kęsti skausmą ir pažeminimą vardan vaikų ir „šventos ramybės“. Mažose bendruomenėse, kuriose einant namo įprasta sutrumpinti kelią per kaimyno kiemą, skyrybos nebuvo populiarios. Pirmoji moteris, kuri drįso palikti savo vyrą, daugiau čia negrįžo kaip pilnateisė bendruomenės narė. Lygiai taip pat į gyvenimą nesugrįžta vakarykštė diena ir prarasta gyvybė.
Mano tėvas buvo aukotojas. Jis atimdavo mažų paršiukų ir jau kiek paaugusių patinų teisę į vyriškumą. Aplinkiniuose kaimuose jis buvo žinomas kaip šios srities profesionalas. Greičiausiai dėl to, jog kadaise studijavo veterinariją, tačiau taip jos ir nepabaigė. Dėl to nuolat kaltindavo meilę. Paskui aš suaugau ir supratau, jog tikra meilė neverčia mesti ir atsisakyti dalykų, kurie svarbūs. Todėl aš iki šiol nežinau kas jį paskatino taip pasielgti. Šiaip ar taip kartą vėlai vakare jis grįžo iš vietinio ūkininko. Parsinešė iškastruoto kuilio sėklides. Jos priminė inkstus ir dvokė. Tėvas su kažkokiu keistu pasitenkinimu tas sėklides susmulkino ir išsikepė. Vėliau jas valgė ir gyrė kaip skanu. Jis buvo aukotojas, per sustingusią sėklą siekiantis įgauti tvirtybės ir vyriškumo, kurių jam kartais taip trūkdavo. Ypatingai trūko tada – tą vakarą tos sėklidės buvo vienintelis jo atlygis už darbą. Buvau visai laiminga, kol nesužinojau, jog pasaulyje kai kuriems žmonėms yra taip įprasta nesusimokėti.
Kaime, kuriame gimiau ir užaugau, kartą mane visai mažą paliko su jau paaugusiu kaimo kvailiu. Aš nežinojau kodėl jo rankos atsidūrė tarp mano kojų ir nežinojau kodėl ima svaigti galva. Ir dabar kartais jaučiuosi tokia nešvari ir purvina – joks vanduo neišplauna prisiminimų, kurie suvokiami jiems netekus prasmės. Tame pačiame kaime vėliau susiradau merginą, kurios lūpų saldumas vienu metu man buvo vienintelė viltis ir paguoda. Ji, it kokia beprotybės deivė Lisa padėjo man išeiti klystkelius ir išsigąsti savęs pačios.
Kaime, kuriame gimiau ir užaugau, sutikau savo pirmąją meilę. Tai dėl jo aš atidariau dar vieną Pandoros skrynią – šįkart savo sieloje. Saujomis kabinau visą savo išdidumą ir barsčiau juo pramintus takus link savo didžiosios meilės namų. Jis nė karto neišėjo su manimi į naktį, o aš visą vasarą myniau jo slenkstį. Kartą, kai jis dar mokėsi ir aš dar mokiausi ir abu laukėme autobuso, buvau išjuokta. Mano didžioji meilė išvadino mane mažvaike dėl pomėgio knygoms. Tuomet aš nustojau apie jas kalbėti ir savo apgadintą sielą nušveičiau pirmam pasitaikiusiam. Po kelių metų čia parsivedžiau savo išrinktąjį. Jis tyliai stebėjo mano buvusio gyvenimo šmėklas ir nieko nesakė.
Kaime, kuriame gimiau ir užaugau, kartais apsilankydavo senelis. Tuomet, jei tai būdavo vasara, šalia kūdros statydavome brezentinę palapinę. Patiesdavome šiek tiek šiaudų, jog būtų minkščiau, patalą klodavome tik prieš pat miegą, jog būtų sausas. Miegoti su seneliu vienoje palapinėje ir klausyti jo istorijų apie pokario laikus, skurdo dienas, alkį ir mokyklines išdaigas būdavo didelė privilegija ir džiaugsmas. Kartą pradinėse klasėse reikėjo pakalbinti seną žmogų iš kaimo, kuris ką nors papasakotų apie praeitį. Nuėjome pas vieną senučiukę ir bandėme ją pašnekinti, tačiau ši beveik nieko neprisiminė, o ir nelabai mus girdėjo. O mūsų senelis buvo tikras išminties kalnas – jis ne tik prisimindavo ką mokėsi mokykloje ar kokias išdaigas krėtė. Iš jo lūpų sklido vaiduokliški pasakojimai, netekties prieskoniai, kriaučiaus kelionių atsiminimai. Kai pasakodavo apie pelėdą ar vilkus, būdavo sunku nejausti vieno ar kito įtempto žvilgsnio – tokia sodri jo kalba buvo. Dabar, kai jau žinau kaip pakalbinti ir ko paklausti, vis rečiau pas jį užsuku. Vis labiau nedrįstu paklausti kaip jam sekasi, kaip gyvena jo alkana ir užmirštyje palikta jaunystė…
Kaime, kuriame gimiau ir užaugau, vieną dieną visos keturios išėjome iš namų. Ėjome per miškus, pievas, šlaitus, skynėmės kelią per dilgėles ir žoles, kol pasiekėme Dubysą. Nusirengėme, bet drabužių nepalikome ant kranto, kad neįsiraitytų koks žaltys. Juos sudėjome į plastikinį maišelį ir įlipome į vandenį. Iš pradžių buvo nedrąsu, po kojomis jautėsi svetimų krantų smėlis, kuris svaigiai klampino. Srovė atrodė nepažįstama, o krantuose esantis vanduo daug tamsesnis ir niūresnis nei įprasta. Laikėmės vidurio, vis apsikeisdavome vietomis – nė viena ilgai neišbūdavome ta drąsuole, kuri rodo kelią. Netrukus radome į seklumą užplaukusį rastą. Ant išsikišusios jo šakos pritvirtinome savo rūbus, o pačios įsikibome į medį ir leidomės nešamos srovės. Gyvenimas kaip mat sulėtėjo ir tapo minkštas it šviežios duonos pluta.
Pakeliui sutikome ne vieną baidarininką ar kitapus Dubysos pusės iškylaujančias kompanijas, kurios vis kvietė prisijungti. Nesigundėme nukrypti, laikėmės savo srovės, nors tiksliau būtų sakyti, jog srovė laikė mus. Vienu metu po kojomis pajutome bedugnę, nebūtį, pasaulio pradžią. Mus palietė šiurpinančios gelmės rankos – po kojomis nebebuvo žemės. Akimirkai nutilo vasara ir mūsų širdys. Dubysa mus įsuko ilgam – buvome tarsi mediatorės, jungiančios svetimo ir savo krašto krantus. Keturių deivių akyse spindėjo jaunystė ir baimė būti užkariautoms svetimų dievų.
Srovės buvome nešamos dar ilgai, kol pagaliau pasiekėme savo krantus. Kaime, kuriame gimiau ir užaugau, galų gale vis tiek atsiduriu ten, nuo kur viską ir pradėjau. Nuo pirmųjų žodžių iki nenusakomo alkoholinio svaigulio. Nuo naktimis į langus beldžiančių kaimynų iki pakarto šuns. Nuo atimtų žemių iki iškirstų miškų. Nuo smurtautojo vyro iki pomidorų vagies. Nuo padegto tvarto iki svilėsių Dubysos slėniuose. Nuo pirmojo bučinio iki paskutinio patepimo. Tik čia, kur pažinau Pandoros ydų skonį, tą skonį išplauti ir galiu. Su vėsiu šaltinio vandeniu, kuris suteka į Dubysą ir taip užbaigia mane buvusią.