Esė "Dveji metai karantine: nuo palaiminimo iki palaikinimo"

Atgal į sąrašą

2021-07-16

Thomo Manno festivalio esė konkurso laureatė Gabrielė Brazaitytė

Sugaudžia paskutinis dūžis, primenantis bažnyčios varpą mėgdžiojantį mokyklinį skambutį. Gęstant šviesoms, paskutinį kartą pažvelgi į nepadoriai arti įsitaisiusius du nepažįstamuosius: senyvą moterį iš dešinės ir pusamžį vyrą kairėje, prasegta viršutine marškinių saga. Salei aptemus, visų žvilgsniai nukrypsta į scenoje pasirodžiusius šešėlius. Jie kalba Šekspyro žodžiais, rauda, nors iš tiesų neskauda, juokiasi, nes taip parašyta, myli, net jei nulipę nuo scenos mylėti nemoka. O mes, būrys nepažįstamųjų, iš salės sutemų stebime, kaip scenos šviesoje žaidžiamas gyvenimas.

Taip iki pasaulį ištikusios negandos atrodė vieno kito žmogaus sekmadienis teatre. Anuomet nepažinta liga, užvėrusi valstybių sienas, užtrenkė ir teatrų, galerijų, mokyklų, universitetų ir bohemiškų kavinių duris. Kurį laiką „Panoramos“ ekrane šmėžavo teatrų ir muziejų direktoriai, viešai nuogąstaudami dėl išlikimo, tačiau ilgainiui jų veidus pakeitė pagalbos prašantys prekybininkai, o kultūros atstovai, supratę, kad artėja naujas – kurjerių, internetinių parduotuvių ir „Zoom“ pasimatymų amžius, kultūringai nutilo. Kurį laiką kultūrą mėginta perkelti į skaitmeninę erdvę, tačiau neilgai trukus suprasta –  šimtais tūkstančių pikselių neįmanoma perteikti to, ką anksčiau pavykdavo vienu, bet gyvu žodžiu, žvilgsniu, judesiu. Net supratę, kad kultūrai ankstyvą pavasarį teks užmigti žiemos miegu, visi kaip mantrą kartojo – kultūra gyvuos tol, kol gyvuos žiūrovas, skaitytojas, lankytojas, kalbėtojas ir klausytojas. Gyvuos?

Pandemija vainikavo ilgai besiformavusią skirtį tarp visuomenės ir kultūros. Winstono Churchillio ilgaamžiškumo receptas „niekada nestovėti, jei gali sėdėti ir niekada nesėdėti, jei gali gulėti“, yra grakšti žmogaus pasąmonėje išlikusio rudimento – prigimtinio tingumo, padedančio prisitaikyti prie atšiaurių aplinkos sąlygų, iliustracija. Atrodė, kad mus sustabdė ir uždarė, bet tiesa ta, kad visuotinis karantinas tik sudarė palankesnes sąlygas tam, kuo buvome iki tol: stebėjome pasaulį pro socialinių tinklų ir nuomonės formuotojų kontaktinius lęšius, vartojome naujienas tik iš antraščių, kiekvienu klausimu turėjome nuomonę, bet nieko nesprendėme ir niekuo nebesistebėjome. Nors ilgą laiką girdėjome apie augantį individualizmą ir besiskaldančią visuomenę, šiandien tai kelia realią grėsmę. Gyvename netikrų naujienų, kreivų veidrodžių ir pagal kiekvieno iš mūsų poreikius suformuotų socialinių burbulų eroje, todėl nežinome, kokiomis nuotaikomis iš tiesų gyvena mūsų tautiečiai. Socialiniuose tinkluose priklausome dešimtims bendruomenių ir grupių, tačiau nežinome kaimyno, trečiadienio vakarais terorizuojančio trankia muzika, vardo. Patiriame tariamą bendrumą, laikindami tariamų draugų įrašus, tačiau pamiršome, ką reiškia keista, apeigas primenanti vienybė, kurią jausdavome stebėdami scenoje gyvenimą žaidžiančius aktorius.

Galėdami laisvai varstyti muziejų, universitetų ir barų duris, turėjome galimybę dalyvauti visuomenėje ir prisidėti prie kultūros, tačiau tokios galimybės netekę, stojame į akistatą su prigimtiniu žmogaus tingumu – artėjame prie ribos, kai kultūra nebebus vertybė, blogiau – ji asimiliuos į socialinių burbulų, internetinių grupių pseudokultūrą, o tai, ką anksčiau vadinome kultūra, ateities žmogui nebebus reikalinga. Šiais laikais pagrindiniu  informacijos srautu tapusioje „Facebook“ laiko juostoje išvydus kvietimą į renginį užtenka nuspausti vieną mygtuką – „susidomėjau“ arba „eisiu“. Deja, tai anaiptol nereiškia ketinimo kur nors eiti, veikiau norą pademonstruoti virtualiems draugams, jog kažkuo tebesidomi. Taip virtualioje erdvėje šimtų susidomėjimų ir pažadų apsilankyti sulaukę renginiai realybėje pritraukia vos vieną kitą entuziastą. Tai byloja apie besikeičiančią kultūros ir meno funkciją – užuot siekę dvasios tobulėjimo, bendrystės, dažnas sau (bet labiau kitiems) mėginame įrodyti esantys pilnaviduriai sutvėrimai. Nepaisant to, mums svarbiau atrodyti nei būti. Todėl Nobelio literatūros premija yra šventė ne tik laureatui, bet ir leidyklai, nuo šiol leidžiančiai Nobelio premijos laureato knygas, o dar labiau – iki tol apdovanojimą pelniusio autoriaus knygomis nesidomėjusiam skaitytojui, galinčiam pasigirti, jog lentynoje yra užkišęs laureato kūrinį. Apmaudu, kad žmogui vertę teikia ne turinys, o etiketė, kad ir kokia prestižinė ji bebūtų.

Nors tampame individualistai, visgi randasi bendrystės forma, kuriai nūdienos visuomenė yra itin pagavi. Tai – viešas masinis pasmerkimas, dar vadinamas „atšaukimo kultūra“. Vienam suklydus, mumyse nubunda nežabotas teisumas ir nevaldomas noras įrodyti kito klaidas. „Atšaukimo kultūrą“ galime vertinti dvejopai. Viena vertus, tai dialogo forma, kuria dauguma mėgina pasiekti moralės normoms nusižengusius ir teisinės bausmės nesulaukusius elito atstovus. Negalėdami pasiekti aukštesnius postus užimančių įtakingų asmenų, savo valią žmonės išreiškia juos boikotuodami. Kita vertus, „atšaukdami“ populiariajai nuomonei nepritariančius asmenis, formuojame tylos spiralę ir baimę viešai atstovauti savo nuomonei.

Visuomenei keičiantis, keičiasi ir sąvokos. Pavyzdžiui, tapo madingas stiprios, valdingos ir savarankiškos moters įvaizdis. Nors moterų emancipacija, diskusijos apie lygias teises yra progresyvus ir būtinas procesas (kviečiu prisiminti atvejį, kai Ursula von der Leyen oficialiame susitikime Turkijoje buvo pasodinta nuošaliai nuo lyderių vyrų), šiuo terminu piktnaudžiaujama. Apie stiprias moteris kuriamos dainos, tačiau jas scenoje atlieka kiekvieną grožio standartą atitinkančios tobulos išvaizdos dainininkės. Tokiu būdu moters kūnas vėl tampa preke. Nori parduoti – kalbėk apie stiprias moteris, nori sublizgėti „Eurovizijoje“ –  dainuok apie stiprias moteris. Taikliausiai pseudoprogresą iliustruoja pokyčiai žaislų lentynose. Anksčiau lėlės Barbės į parduotuvėje besisukiojančias mergaites žvelgdavo iš ankštų plastikinių pakuočių, masindamos vaikų žvilgsnius rausvais sijonėliais. Dabar galima išvysti Barbių, vilkinčių gydytojų chalatus ar dėvinčių mokytojų akinius, tačiau esmės tai nekeičia. Jos tebėra į plastikines dėžutes įsprausti, neįgyvendinamų grožio standartų simboliai.

Jei ši mada liktų plastikinėje dėžutėje, skirtoje žaisti mergaitėms, tai tebūtų tema viešoms diskusijoms, tačiau minia nusitaikė į tikras moteris, neatitinkančias peršamo idealo. Tariamo feminizmo kontekste mergina, svajojanti ištekėti ir sukurti šeimą, yra laikoma silpnesne. Visuomenė įkyriai diktuoja sėkmės receptą, kuria konfliktą tarp pasirinkimo siekti karjeros aukštumų ir kurti šeimą. Pirmąjį variantą pasirinkusios moterys viešai šlovinamos, antrųjų gailima, įsivaizduojant, kad taip atrodo kova už moterų teises.

Panašiai nutiko ir su plačiai vartojamu meilės sau terminu. Tiesa, niekas iki galo neišsiaiškino, ką jis reiškia. Dalis hedonizmu vadina pasivaikščiojimą prekybos centre, kiti – veido kaukes, burbulines vonias, skanias vakarienes, naudingas pažintis. Treti kalba apie meditaciją ir gilinimąsi į savo jausmus. Jaunuoliai meta studijas ir leidžiasi į savęs paieškas, nesuvokdami, kad pasuko priešinga savo tikslui kryptimi. Nežabotas individualizmas ir įsitikinimas, kad pačiame žmoguje slypi atsakymai į visus gyvenimo klausimus, yra bene ryškiausias šiuolaikinės visuomenės simptomas. Besigilindami į save pamiršome, kad be išorinio pasaulio –  kito žmogaus, knygų, gamtos stebėjimo –  esame tušti, o besaikė savianalizė tėra tiesiausias kelias į dar didesnį nusivylimą. Nepaisant to, kiekvienas, drįstantis raginti prasmės ieškoti pažindinantis su pasauliu bei leisti moterims pačioms rinktis gyvenimo kelią, yra kaltinamas erezijomis ir netenka galimybės dalyvauti viešajame dialoge vien dėl to, kad prieštarauja daugumos įsitikinimui. Paradoksalu, kad kasdien naudodamiesi socialiniais tinklais tapome mažiau socialūs ir dar mažiau pakantūs.

Tai atskleidžia ir kasdieniai įpročiai. Galimybė imituoti laiko valdymą – pagreitinti, atsukti įrašą, klausantis muzikos, praleisti besikartojančias sekvencijas ir klausyti vien didybe griaudžiančios reprizos, leido žmonėms pamiršti apie kantrumą. Retas beklauso kiekvienos kompozitoriaus parašytos natos, todėl naivu tikėtis, kad galėtų išklausyti jam besiguodžiančio žmogaus. Gebėdami valdyti laiką virtualioje erdvėje, kiekviename žingsnyje trokšdami greito malonumo, pamiršome, kad pokalbis ne visada veda į kulminaciją, nes dialogo prigimtis nėra vien perteikti naujieną ar pranešti žinią. Pamirštame, kad žmonės, išsiilgę artumo, kalba tam, kad jų klausytų kaip sekvencijų, bangų mūšos.

Dialogas, kurio stokojame ir kurio nebepatiriame, ir yra tikroji šiuolaikinė kultūra arba jos grimasa.  Didieji pasaulio kultūrologai ne kartą dalino kultūros fenomeną į elitinį ir visuomeninį; į aukščiausių kūrybinių pasiekimų kultūrą ir tiesiog gyvenimo būdo kultūrą, visuomet ieškodami dialogo diskurso abiejuose išmatavimuose. Pasak lietuvių filosofo Stasio Šalkauskio, kultūros siela yra sielos kultūra, todėl ji atskleidžia jautriąją žmogaus pusę – skatina įsiklausymą ir kantrybę. Tačiau dėl prigimtinio tingumo ir užsiveriančio pasaulio menas ir kultūra visomis jos formomis tampa mažiau paklausūs ir reikalingi. Teatras, kuriame susirinkę dešimtys nepažįstamųjų atpažindavo bendras patirtis ir jas dar sykį išgyvendavo, stebėdami žaislines ašaras ir juoką aktorių veiduose; barai, kuriuose jaunuoliai rinkdavosi aptarti, kas neramina; fotoparodos, kurios lietingai Lietuvos žemei įtaigiai papasakodavo apie džiūstantį Afrikos žemyną, taip suartindamos tolimus kraštus, o svarbiausia – žmones.  Gyva, alsuojanti kultūra mus vienijo. Užsivėrus pasauliui, liks tik socialiniai tinklai, kurie, užuot jungę, skaldo, skatina individualizmą, koncentravimąsi į save ir savo poreikius. Todėl, kalbant apie dialogą, labai svarbu kalbėti apie kultūrą. Vokiečių etnologas Wilhelmas Schmidtas yra pastebėjęs, kad kultūrą kuriantis arba kultūroje veikiantis žmogus egzistuoja erdvėje ir laike, bet viskas, kas egzistuoja erdvėje ir laike, egzistuoja per ryšius ir dialogą, todėl kultūra be dialogo yra  pasmerkta.

Žmonija gyva net užmiršusi gyventi, tačiau tądien, kai teatro salę aplenks paskutinis žiūrovas, užmiršęs apeigas primenančią bendrystę, tuščioje scenoje nuaidės paskutinis kultūros atodūsis, o su juo – ir žmogaus, jaučiančio, mylinčio – gyvo. Belieka viltis, kad užsivėrus pasauliui neprarasime absoliučios klausos menui. Ir gyvenimui.