Esė "99 kilometrų ilgumo mentalinė geografija"

Atgal į sąrašą

2021-07-16

Thomo Manno festivalio esė konkurso laureatė Emilija Jovaišaitė

Besėdint vienišokame kambaryje Ūkanotojo Albiono pakrantėje, svarstau, ar tikrai jis vienišas. Ir ar tikrai jis toks tuščias, koks galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Negrabiai verčiant seminarų terminus iš mainų semestro repertuaro, būtų galima pasakyti, jog šis kambarys netoli gerokai atšiauresnės jūros kranto užpildytas „mentalinėmis geografijomis“. Ši prozaiška sąvoka, kuri, deja, lietuviškai skamba visai sausai ir nesmagiai, nuolatos mane persekioja šiame keistame karantiniame laike užsienyje ir nori nenori išnyra atmintyje tiek būnant čia, tiek prisimenant namus.

Pagalvojau, kad nebūtina gyventi tiesiai ant jūros kranto, kad justum jos atšiaurų ir baimingą kvėpavimą. Pavyzdžiui, man iki jūros – apie 17 mylių, bet ankstyvos ryto šviesos pažadintos žuvėdros nuolat klykia savo baisiais balsais tiesiai po mano langu. Vilniuje šlykštėjausi balandžiais, tomis naglomis miesto žiurkėmis su sparnais, o čia bijausi šaltų žuvėdrų žvilgsnių bei jų baisių kakarynių – šitie jūros užgrūdinti paukščiai, rodos, nieko nesibijo ir įmanytų užsinorėję mane ramiausiai suvartoti pusryčiams. Kita vertus, kai popietę jos laisvai sau nardo padangėje virš apsnūdusių student akomodeišionų, pati nejučia pradedu svajoti apie tolimas keliones bei nuotykius atviroje jūroje, kurių patirti turbūt niekada neteks, o gal praktikoje ir nesinorėtų, bet sklęsti kartu su žuvėdra ant „mentalinės geografijos“ sparnų be galo smagu.

Bet žuvėdros – kasdienė smulkmena, o ne dideli mentaliniai konceptai. Neverta bandyti pateikti vadovėlinio „Websterio žodynas apibrėžia ... kaip“ tipo paaiškinimo, kas yra mentalinė geografija, tačiau mano galva, jos įsisąmoninimo veiksmas neišvengiamai susijęs su „savinimusi“ arba „įsisavinimu“. Dažnai sakoma, kad vietą reikia pažinti kojomis – tarsi tik išvaikščiojus tam tikrą kilometrų kiekį galima lokaciją susieti su tam tikra nuotaika ar patirtimi. Iš to gimstantis sunkiai įžodinamas vidinis suvokimas, kas viena ar kita vieta iš esmės yra, kiekvienam vis kitoks. Aišku, vienų vietų geografijos gerokai turtingesnės nei kitų – nuo to, kiek kur laiko praleidžiame fiziškai ar dvasiškai, tiesiogiai priklauso ir minėtųjų įvaizdžių daugiasluoksniškumas. Mano kuklia nuomone, matuoti „mentalinę geografiją“ fiziškais matais užsiėmimas šiek tiek bergždžias, mat ji jokiu būdu neprivalo būti pririšta prie konkrečios vietos ir laiko – būtent ji nieko netrukdomam leidžia keliauti į bet kurią vietą bet kuriame laike. Šį pusmetį be didelių problemų apsilankiau Osmanų imperijoje skaitydama intelektualios moters iš XVIII a., Ledi Marijos Vortli Montagu, kelionės į Konstantinopolį metu parašytus laiškus (atsiprašau, užsinorėjau pretenzingai paflexinti – tie laiškai suvis tebuvo kokie trys). Kartu paplaukiojom po Viduržemio jūrą, nuėjom į hamamą – kaip ir ėmiau galvoti, kad iš esmės viską apie regioną ir jo zeitgeistą jau supratau.

Deja, kojos tam ir reikalingos, kad kartais padeda palaikyti realų santykį. Perdozavus mentalinės geografijos susiduriama su šalutiniu poveikiu – paradoksalu, tačiau nepaisant takumo ir polėkio, šioji nesudėtingai gali tapti minties kalėjimu. Malonu, tiesa, tačiau nelabai gerai sveikatai – galima išprotėti, gauti širdies smūgį arba patirti panikos ataką neatlaikius streso dėl nuolatinių grėsmių tradicinėms vertybėms, šeimai, lietuvybei... Galimas ir atvirkščias variantas – susirgti narcisizmu ar visažiniškumu. Kaip bebūtų, jei „mentalinė geografija“ lieka uždaryta monotoniškai pritariamai linksinčių galvų rate, ji rizikuoja tapti tam tikru Uroboru, įsikandusiu savo uodegą ir cikliškai besisukančiu aplink savo ašį. Galima būtų brėžti paralelę tarp savo uodegos valgymo ir padlaižūniško vienodų nuomonių diskurso, bet – palikime čia daugtaškį... Tas judėjimas ratu, ir visados aplink tarsi būdingas gamtai ir tai vienintelei tikrai bei vienai teisingai lietuviškai žemdirbiškai pasaulėžiūrai – ramiai liūliuojantis, tačiau niekur neveda. Nuolatinis jūros bangų mušimasis į krantą – pirmyn, atgal – tas pats cikliškas, monotoniškas, Uroboriškas judesys. Neišvengiamai, jūra yra geografija – gamtos ritmas, kurį pritaikyti savo mentalinei dimensijai kiekvienas yra laisvas savaip. Antra vertus, ši geografija suprantama ne tik individualiai, bet ir kolektyviškai – net jeigu tie kolektyviniai įsivaizdavimai kartais rizikuoja būti nesusisiekiančiais indais. Idant su tais indais lengviau susisiektume, būtina nustoti vaikytis savo uodegos, ir tebūnie, „atsisukti veidu į jūrą“ – pirmyn, tikroji mentalinės geografijos plėtra vyksta ant ribos, o suvis geriausia už jos.

Riba dažnai gali tapti iššūkiu – ji žymi skirtumą, su kuriuo reikia išmokti gyventi. Svarstant iš Lietuvos pakrantės perspektyvos, rodos, kad šis iššūkis lieka svetimas – kitaip tariant, lietuviškai civilizacijai jūra tėra paviršutiniškai suvoktas reiškinys. Mažai tradiciniame lietuviškame naratyve santykio su jūra, o dar mažiau tame santykyje realizmo – magiškojo ar prozaiško – kadangi net ir būdami tos niekingai vieno kilometro iki pasitikėjimo savimi stokojančios pakrantės „šeimininkais“, taip iki galo jos ir neįsisaviname. Jūra mūsų „civilizaciniame pasakojime“ tai tokia tolima abstrakcija svajonių šalyje – lietuviškos jūrinės svajonės mane neretai priverčia nusišypsoti, nes primena intelektualines blevyzgas su draugais bare po kelių alaus. Nelabai rimtai skamba nostalgiškos dejonės apie dviejose jūrose girdytus žemaitukus ar masinę tautos evakuaciją į Madagaskarą – nebent Vytautas išties nusprendė tuos vargšus arkliukus girdyti sūriame vandenyje padauginęs midaus? Antraip, šios vizijos, regis, atspindi realaus santykio su šia tema vakuumą.

Vėl prieš akis iškyla Viduržemio „mentalinių geografijų“ tyrinėjimų visuma – čia jūra tampa aktyviu veikėju, sąlygojančiu gyvenimo tėkmę. Civilizacija nesibaigia pakrante – priešingai, galbūt jūra tampa civilizacijos centru, ribojamu sausumos? Nepaneigsi, kad Viduržemio pakrančių žmonių ryšys su jūra labiau įvairialypis ir giliau įsišaknijęs į kolektyvinę sąmonę negu sėslesnės žemyninės Lietuvos populiacijos. Nuo gūdžios Antikos, kai Hesiodas tautiečius mokė, jog reikia saugotis jūros, nes jos ritmas nenuspėjamas ir nenumaldomas iki nūdienos šitas jūrinės betvarkės žavesys gaivina europietišką vaizduotę švelniu nuotykių brizu, įsisupusiu į Odisėjo bures bei atostogų romanus.

Kadangi rizikuoju pernelyg nukrypti nuo kurso, skubu brėžti paralelę tarp Viduržemio ir gimtojo Baltijos kranto. Čia atostogos – visų pirmiausia ir svarbiausia! Devymdevyni kilometrai poilsio kiekvienam skoniui – pradedant Nida hipsteriams ir baigiant Šventąja tiems, kam neliko vietų Neringoj ir Palangoj. Lietuvis į tąją pajūrio ribą žiūri kaip į kažkokią atostoginę egzotiką – nes jūrą suvokia kaip pasaulio kraštą, kurio jo sąmonei peržengti nelemta.

Suku aplink lietuviškas atostogas ratus nelyginant koks maitvanagis – gal veikiau kormoranas? Nėmaž neatsiedama savęs nuo statistinio lietuvio, turiu pripažinti, kad neketinu apdergti pajūrio idant jis taptų nebemalonus poilsiautojams. Ir man net „objektyviai“ prasti dalykai apie tą atostoginį gyvenimą pajūry turi nostalgišką skambesį – tik čia gali išgirsti prodainiu skaitomos liaudies poezijos (kai buvau kokių šešių metų Šventojoje, vienas vaikinukas, pardavinėjęs čeburekus, marketingo tikslais buvo sugalvojęs dainelę - karšti, ką tik iškepti, skaniausi pajūrio čeburekai! – mūsų šeimoje po šiai dienai kyla ginčai, kokia tiksliai nata baigiasi ši nepamirštama melodija). Pernai su drauge vasarodamos Palangoje supratome, kad jokio amžiaus žmogus negali lengvai atsispirti patys žinot kokios gatvės vilionėms – aš asmeniškai vis norėjau įsigyti neadekvačiai kainuojantį vaflį su įvairių rūšių pabarstukais, ją tačiau gi nenumaldomai traukė XXL ilgio bulvytės. Nors nei viena nesvajojome nusifotografuoti su vargše prislopusia gyvate (juk atostogos lygu egzotika), nesmerkiu žmonių, kuriems nenumaldomai kyla toks noras, gal sąmoningai prislopinamas su amžiumi. Ir kita vertus, tai labai vilnietiška pajūrio „mentalinė geografija“.

Vargu ar verta imtis grandiozinių ideologinių statybų ir kurti jūrinę civilizaciją ten, kur jos nėra. Be abejo, ir šie pasvarstymai apie „bendro pobūdžio statistinį lietuvišką įsivaizdavimą“ – tai viso labo tokie pabraižymai šakėmis ant vandens (o gal net minėtosios baro blevyzgos?) Postringaudama iš savo vilnietiškos varpinės, aišku, pajūryje tematau įvairaus pobūdžio atostogas, tačiau tai toli gražu nereiškia, kad nieko daugiau tie devyniasdešimt devyni kilometrai netalpina. Ar juolab, kad atostogos tėra kažkoks egzistenciškai paviršutiniškas reiškinys! Kita vertus, populiariame diskurse viešpatauja būtent „atostogautojų“ mentalinės geografijos nušlifuota pakrantė. Ir nors nėra prasminga bandyti nuo jos pabėgti – gal įdomu būtų užleisti šiek tiek daugiau vietos kitoniškam suvokimui, idant išvengtume tos neįtikėtinai nemalonios savo uodegos kramsnojimo perspektyvos.

Neteisinga būtų sakyti, kad Lietuvoje viskas nuobodu, nėra jokios vietos alterantyviems naratyvams ir panašiai. Specialybiškai žiūrint iš medievistinio požiūrio taško, negali skųstis, kad Lietuvos istorijoje trūktų kultūrinio įvairumo, įdomių susidūrimų bei dialogo. Kalbėdami apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę įvairiose ekspedicijose istorikai linkę girtis tolerancijos dvasia, religine, etnine, kalbine įvairove, kurią paaiškina civilizacinės ribos tarp Rytų ir Vakarų veikimu. Ima dingotis, jog ta kultūrinė įvairovė ir maišatis tegalėjo vykti tada – tarsi šiuolaikinis Lietuvos gyventojas, išugdytas nacionalinės valstybės nacionalinėje sistemoje, tokias ano laiko gražbylystes ir turėtų palikti seniai praėjusiems gūdiems Viduramžių laikams. Ir nors nėra prasmės griauti su nacionalinės valstybės pamatų, kartais pasvajoji, kad bent jos sienos nebūtų toks klaustrofobiškai ribojančios. Juolab, kad gyvenimas ant civilizacinės Rytų – Vakarų ribos vis dar realus Lietuvai reiškinys.

Kita vertus, neretai kyla klausimas, ar toks dalykas kaip „mūsiškoji lietuviškoji kultūra“ išvis yra – dažnai rodosi, kad tai nuo realybės nutolęs švietimo sistemos išradimas, aptinkamas tik įvairiose ugdymo programose ir savo galios nustojantis iškart išlaikius brandos egzaminus. Teisingas Lietuvos kultūros suvokimas įkūnytas monumentaliame Vyčio kalavijo moste – kartais nušiurpsti, galvodamas, kad jis nusiteikęs neblogai paauklėti netaisyklingai lietuviškai šnekančius veltėdžiùs, o jei dar jie sugalvoja ropštis pasėdėti šalia ant žirgo nartaus!.. Vytis tai ne koks virkaujantis ir galimai homoseksualus Laimingasis Princas – tai tas legendinis ant kalno mūras (ant KALNO, ne kalvelės), tikras vyras, bet net ir jo antropologiškai tikros lietuvio akys apsipila ašaromis matydamos tokias tautiečių eibes. Juk, kaip žinome, lietuvis - tai kaimo žmogus, net jei užaugo mieste. Jam geriausia muzika – tai sutartinės, kurių monotoniškoms studijoms skiriami ištisi metai muzikos mokyklų lavinimo programoje – tik tinkamai įsisavinęs šventus UNESCO saugomus sutartinių disonansus mokinys gali saugiai susidurti su Bachais ir Beethovenais. Nors daugumai mūsų dar toli šio lietuviškumo idealo – visi turėtume jo siekti, kol vieną dieną visi šoksime sudėtingas kepurinės figūras vyžotame Donelaičio rojuje, skrabalais pritariant tam vieninteliam Lietuvoje skrabalais grojančiam vyrui. Akivaizdu, jog mokyklinės lietuviškos kultūros ribos – pakankamai aiškios ir lengvai suprantamos, kad būtų lengva kiekvienam jas išmokti. Gal todėl ir maža lietuviškoje mentalinėje jūros geografijoje gylio, kad ji turi būti patogiu išskirtinai lietuviams skirtu varlinyku? Gilesni vandenys pavojingi, ten jau tektų susidurti su „kita“ kultūra – truputį vokiška, truputį rusiška, be to, ir prie to lietuviško sėslaus žemdirbio naratyvo sunkiai prilimpančia, galiausiai, atostogaujant ir nelabai aktualu.

Keista, kad kultūros reikia išmokti – tarsi tai nebūtų integrali gyvenimo dalis. Keista, jog reikia išmokti tai, kas yra vidaus išraiška išorei – taip ima rodytis, jog turėtų būti atvirkščiai. Kad ne mes kuriame kultūrą, o kultūra kuria mus. Nenuginčiju abipusio ryšio galimybės – bet sunkiai įsivaizduoju, kaip dirbtinai sukonstruota realiai tikrovės neatspindinti kultūros koncepcija neva turi ko nors išmokyti, tik todėl, kad ji „lietuviška“. Jei kultūros mums išties reikia kaip vandens, teks susitaikyti su jos nenuspėjamu charakteriu – kartais taikiai banguojančiu, o kartais audringai siautėjančiu – tačiau iš prigimties takiu ir nepavaldžiu sienoms bei riboms.

Taigi, įdomu, gyvenimas ant ribos mus užgrūdino – bet kažkaip atvirkščiai. Atrodytų, nuolatinis susidūrimas su kitu tarsi turėtų suteikti tokios seno jūrininko išminties – po tiek audrų ir dramų, niekas nebestebina ir viską tenka priimti ramiai. Priešingai, nuolatinis kitoniškumo pavojus mus privertė užsikonservuoti ir pamačius permainą garsiai rėkti iš baimės. Pasidarę sau kokį tai kultūros pakaitalą, bandome prie jo prisitaikyti (čia kaip pirkti dydžiu mažesnes kelnes, nes tada jau turėsi suplonėti). Kitaip ateis baisūs gayropiečiai ir liberastai, viską sugriaus ir iš mūsų atims - sutartinė nebeskambės, birbynė nebebirbins, skrabalai nebeskrabaluos ir Labanoro dūda nebedūduos. Ak, jei Vytis galėtų kalbėti, ką paporintų? Veikiausiai pranašo balsu sudundėtų – anksčiau bent rusenome, dabar tik anglėjame...

Gal tada ir suprantama, kam reikia to pajūrio atostogoms. Darželyje išmokome skanduotę – „išvažiuosim į pajūrį kur tėveliai neprižiūri VAI-KŲ!“ Taipgi norisi ir nuo autoritetingos Vyčio priežiūros bei per mažų tautinės kultūros kelnių pabėgti ten, kur šie nustoja galios. Tada belieka prasisegti viršutinę džinsų sagą, nusipirkti vaflį su šokoladu ir pabarstukais, užsikąsti XXL dydžio bulvyte ir NEITI ant Birutės kalno.