Dorota Sokolovska. Traktatas apie braškes, prancūzus ir netikrą mūsų santykį su tikrove

Atgal į sąrašą

2020-07-16

Thomo Manno kultūros centras jau 4 metus organizuoja Thomo Manno festivalio jaunimo esė konkursą, kuris šiais metais sulaukė daugiausia kūrybos tekstų - net 18! Už individualų požiūrį į temą, eruditišką dėstymo būdą ir gebėjimą pasinaudoti savistaba I-ąja konkurso vieta įvertinta Vilniaus universiteto studentė DOROTA SOKOLOVSKA.

Traktatas apie braškes, prancūzus ir netikrą mūsų santykį su tikrove

Dorota Sokolovska

Lietuva yra pačiame tektoninės plokštės viduryje, kas savaime turėtų reikšti, kad jai negresia nei žemės drebėjimai, nei cunamiai, nei neįtikėtinai stiprūs vėjo sūkuriai. Šie reiškiniai mums pasirodo it medijų ir socialinių tinklų šmėklos, ypač kai anglakalbės antraštės skelbia, jog ten ir ten pasaulyje įvyko nelaimė. Mes aiktelėjame – „Siaubas!“, – ir grįžtame prie savo ramios lyg Neris gyvenimo vagos. Netgi iškritus pirmam metuose sniegui, kuris savaime nėra nei katastrofa, nei stebuklas, brūkštelėję per savo telefonų ekranus susiduriame su tūkstantis ir vienu visiškai vienodu minėto sniego nupaveikslavimu ir banaliais, iki paniekos įgrisusiais prierašais prie jų. Pasipiktiname, bet naršome toliau – ir gyvename, nesusimąstydami, irgi toliau.

Turistams juokais sakoma, jog Lietuvos pavadinimas kilęs nuo žodžio lietus, ir tikiu, jog kiekvienas nors kiek ilgiau čia paviešėjęs svečias turėjo progų asmeniškai su juo susipažinti. „Lietinga vasara - mažai braškių, sausa vasara - irgi mažai“, teisinasi etatiniai turgaviečių pardavėjai, brukdami lenkiškas uogas už europietiškas kainas. Tiki, netiki tuo miesto žmogus - visiškai nesvarbu, nes vis tiek perka, grįžta namo, pirkinius išplauna, ragauja ir dedasi, jog skanu. Vėliau burnoja: „Ar ispaniškos, ar lenkiškos – vienas velnias“. „Kažkada buvo skanesnės“, atkerta net tas, kuris to „kažkada“ nei prisimena, nei jame gyveno. Tas „kažkada“ yra neapibrėžtas filosofinės laiko sąvokos pritempimas prie nepavydėtinos, nes neskanios, lietuviškos braškių (o ne lietuviškų braškių) rinkos.

Stipriai nostalgiški, bet patys iš savęs visiškai silpni saitai, o verčiau jų liekanos, miestietį jungiančios su istorijos tėkmėje prarasta gamtine jo aplinka – tai močiutės, miesto prospektuose pardavinėjančios laukinių gėlių puokšteles, ir kartais atidaromi meteorologinių prognozių puslapiai ar programėlės. Šiuolaikinis prisilietimas prie gamtos atrodo maždaug taip: kai kurios ypač poetiškos natūros pastebi kaštonų ir alyvų žydėjimo metą, perskaito po jomis vieną kitą eilėraštį ir pasibučiuoja su vienu kitu mylimuoju – tuo ir baigiasi dvigubas pasimatymas, viena vertus, su meilužiu, kita vertus, su, nors urbanizuota, bet gamta. Radauskas šėlo dėl už lango prapliūpusio žydėti kaštono, dėl kurio „velniop nueina aukštas menas“, bet tokio tikrumo, ar netgi aistringumo neliko. Šiuolaikinės civilizacinės ir kultūrinės formos pasiglemžia savo pačių ištakas, tikrus pažinimo objektus, ir mus maitina vien jų reprezentacijomis – ar tai žodinėmis, ar vaizdinėmis, ar netgi superrealiomis, su kvapais, tekstūromis ar bet kuo kitu, ką mėgdžioti siekia ir sugeba naujausios technologijos. Kitaip tariant, užuot susitikę su iš tikrųjų žydinčiu kaštonu, gauname apie jį straipsnį, nuotraukas, Instagramo „istoriją“ ar netgi eilėraštį, ar banalų, ar genialų, reikšmės neturi. Atrodo, kad kultūra peržengė jai nubrėžtas plėtimosi ribas. Ji kuria nauja tikrovę, susidedančią iš objektų reprezentatyvų, o ne jų pačių – apie tai rėkia postmodernistų raštai su Jeanu Baudrillardu priešakyje, lyg prancūziškąja Marienne iš Eženo Delakrua paveikslo „Laisvė barikaduose“.

Problema skypi štai kur: dauguma mūsų, fiziškai atskirtų nuo gamtinės aplinkos (sutikime, kad kaimiškoje, neurbanizuotoje aplinkoje individo ryšys su gamta betarpiškas, todėl stipresnis ir akivaizdesnis), visgi natūraliai linksta prie to, ką savimi simbolizuoja gamta – harmoniją, bet ir stiprybę, pastovumą, bet ir kaitaliojimąsi ir taip toliau. Čia prisimintinas Žano Žako Ruso „prigimtinės būklės“ žmogaus idealizavimas – esti tam tikra proporcija tarp gamtiškumo ir miestietiškumo, kurią išlaikydamas žmogus pasiekia zenitą. Todėl mes svaigstame dėl gamtos pakaitalų – kalbame apie miestų „žalumą“, parkų „natūralumą“ (prancūziškasis parkų tipas mums dažnai netinka, norime natūralesnio, angliškojo varianto), išvykas „prie gamtos“ ir panašiai. Galbūt deja, galbūt laimei, bet schematiškų pasprukimų „į gamtą“, prie ežero ar upės, gal net jūros, su „šašlais“ ir „šaltu volfuku“ tikromis sąsajomis su gamta vadinti nesinori. Baudrillardas apie Disneilendą rašė kaip apie konstruktą, sukurtą paslėpti likusio už jo sienų –  prasidedančio nuo automobilių stovėjimo aikštelės, – pasaulio netikroviškumą, Disneilendas –  tai lyg toks fantas, kurį amerikiečiai perka, norėdami tikėti, jog jų valstijos – tikros. Lietuviškosios iškylos prie gamtos mums tarnauja analogiškai, juk grįžtame ten, su kuo turėtume būti neatsiejamai vieningi, bet iš tikrųjų įsitikiname, kokie susvetimėję vienas kitam tapome.

            Ypatingą vaidmenį tokiame spektaklyje atlieka technologijos – jos esti tarpininkai, kurie nesutepa rankų, dalyvaudami apgaulinguose mainuose. Jos suteikia mums minėtus vaizdus, garsus, tekstūras ir kvapus, o gilinantis radikaliai, netgi raštas gali būti pavadintas tam tikra technologija, kuri atstovaudama tikrovę šiek tiek ją perkuria ir iškreipia. Iki šiol tai vadinome meniniu atkartojimo būdu, kūrėjo kalba, tačiau plunksnos, rašymo mašinėlės ir filmų juostos virto ne tik rašikliu, kompiuteriu ir telefono kamera, bet ir visa virtualiąja realybe, sintetiniu gyvybės kūrimu. Pervaizdavimo sluoksniai ne tik užkloja vienas kitą, –  rašydami apie žydintį kaštoną galime referuoti ne į parke žaliuojantį augalą, o į jau sukurtą jo atvaizdą, kultūrinį ar techninį; naudodama „žydinčio kaštono“ vaizdą turiu omeny Radausko medį ar internete užmatytą nuotrauką, o ne realų reiškinį, – bet ir pradeda kurti pilną alternatyvią realybę, kurios nemokame atskirti nuo originalo. Augalus bute ar miesto žalias erdves pradedame laikyti ne tiek gamtos ženklais, pėdsakais, bet visaverčiais gamtos reprezentatyvais, netgi pačia gamta. Ko gero, už kelerių metų ant mūsų stalo pasirodysiančias visiškai sintetiškai sukurtas daržoves vadinsime gamtos vaisiais, nors iš gamtos jų liksianti vien forma (ir tai ji visai galės būti pakeista į utilitaristiškai patogesnę). Tai nėra vien filosofinė-ontologinė problema, tai – mūsų ligoto santykio su tikrove simptomas.

            Automobilis gali nuvežti mus į girių tankumas, lėktuvai – nuskraidinti į Alpių kalnus, internetas – nukelti ir į girias, ir į kalnus, kartu informuodamas, kokie prognozuojami tenykščių vietovių orai ir ką pasiimti su savimi kelionėn. Atrodo, kad mus supa vien patogumai – tai tiesa, tik už tokį komfortabilumą turime mokėti tam tikrais žmogiškojo būdo bruožais, kitaip tariant, savo prigimtimi. Tai nėra naujiena; apie tai vieni pirmųjų pradėjo kalbėti egzistencializmo filosofinės mokyklos atstovai, pradėję keliauti į Jungtines Amerikos Valstijas skaityti paskaitų ir keliautį po naująjį pasaulį. Tarp jų ir Žanas Polis Sartras, nevienareikšmė XX amžiaus asmenybė – filosofui patiko amerikietiškas džiazas, filmai ir vakarėliai, tačiau baugino vis didėjanti Amerikos žmonių gyvenimo automatizacija, jų vartotojiškumas ir atitrūkimas nuo tikro gyvenimo. Senoji Europa po karo gyvavo kiek kitaip, jos kasdienybė, net ir slenkanti Paryžiaus kavinių šurmulyje, buvo pripildyta ne tik skausmo ir kančių po neseniai žemyną ištikusios humanitarinės katastrofos, bet ir žmogaus egzistencijos bei jos prasmės kvestionavimo. Europiečiai ieškojosi tikro būvio, tikros būties, o amerikiečiai pajungė ją gamybai ir per visą šalį besidriekiančiam fabrikiniam konvejeriui. „Kaip toks gyvenimas veikia žmogų?“ – klausė Sartras ir ieškojo atsakymo, kuris praverstų ir mums, postpostmodernizmo vaikams.

            Čia svarbu pabrėžti, kad kalbėdami apie žmogaus prigimtį ar gamtą kaip tokią, ypač filosofiniame kontekste, turime omenyje ne vien medžius, upes ir laukinius urvo gyventojus, mėdžiojančius ir žvejojančius. Gamta ir prigimtis – būties, o ne tokio dinozauriško gyvenimo atitikmenys, apibrėžiantys tikrus gyvenimo elementus: tikrą santykį su pasauliu, tikrą santykį su kitu žmogumi, tikrą santykį su pačiu savimi. Tarp eilučių čia nesąmoningai įšoka Spinoza, sugretinęs Gamtą su Dievu ir teigęs, kad Gamta yra Dievas, o Dievas – Gamta. Viskas, kas gamtiška, sukurta Dievo, aukštesnės jėgos, aukštesnės būtybės, tad viskas, kas dieviška, priklauso gamtai. Taikant tokią taisyklę šiuolaikiniam pasauliui taps aišku, kodėl klimato kaita ir gamtos užterštumas kelia mums egzistencinę grėsmę – tai pasikėsinimas į mūsų prigimtį, į tai, kas leidžia mums būti, ir tas pasikėsinimas atliekamas mūsų pačių rankomis. Kalboms apie klimatinę katastrofą nebūtinai reikia realaus veiksmo (nors jis reikalingas; netgi labaireikalingas), nes net ir be praktiškos tolimesnės raiškos žodžiai įspėja apie tai, jog visai humanistinei savimonei gresia pavojus, nes ji galinti netekti pamatų. Kaip besidėtume esantys kultūros, literatūros ar Apšvietos žmonės, visgi, mūsų mąstymas, o ne tik praktinis veikimas, buitiškai vadinamas gyvenimu, yra persmelktas natūros, apie ką byloja ne vien Freudas. Nebūtina gilintis į seksualumo psichologiją ar biologiją apskritai tam, kad įsitikintume, jog išliekame gamtiški net ir atitolę nuo gamtinės aplinkos – mus supantį pasaulį pažįstame jusliškai, kvėpuojame, ragaujame, matome, girdime ir sakome, liečiame, kuriame ir naikiname. Net jeigu mūsų juslės nukreiptos ne į tikro, bet reprezentatyvaus objekto pažinimą, ką laiduoja technologinė kultūra, pats jusliškumo kaip metodo ir buvimo faktas niekur nedingsta. Jis, ko gero, tokiu atveju naudojamas iškreiptai tikrovei pažinti, kas kiek nusileidžia žaidimo taisyklėms, bet vis vien įrodo mūsų priklausymą gamtinei sričiai. Net jeigu jusliškumas kaip mokslinė pažinimo priemonė karteziškai gali būti sukritikuota kaip subjektyvi, neaprėpianti visumos, ji esti kasdienis, todėl pagrindinis mūsų akistatos su pasauliu būdas.

            Tačiau tai nepanaikina mūsų su gamta santykių problemiškumo, o tiksliau – jų suaižėjimo. Net jei ir toliau tyrinėdami pasaulį taikysime gamtiškus pasaulio pažinimo metodus, suteikiamus mūsų kūno, tai nereikš, kad esame įveikę prarają tarp civilizacinio ir gamtinio pasaulių. Žmogiškoji kultūra, atrodo, užkūrė šį sunkiai įveikiamą konfliktą – bet šįkart šekspyriškai ligą gydysime pačiais nuodais ir kultūros paspęstus spąstus nukenksminsime pačia kultūra, o, tiksliau, menais.

            Pastebėjome, koks kenksmingas ir pasalūniškas yra gamtiškumo imitavimas, iš kurio kyla tarpusavio santykių iškreiptumas; parodėme, jog prie to dažnai prisideda ir technologinė kultūra. Atskleisdami mums šiaip jau nelabai prieinamą sąveiką su gamta, tai yra pateikdami eilėraštį apie žydintį kaštoną, kelionę į civilizacijos nepaliestą gamtos kampelį ar gaivaus kalnų vėjo kvapo oro gaiviklį, šiuolaikiniai gamintojai (ar tai poemų, ar oro gaiviklių) imituoja radę individą ir gamtos perskyros sprendimą, tariasi suartinę žmogų su jo šaknimis. Tačiau tai – ne suartinimas, ne klaidos ištaisymas, o jos retušavimas, paslėpimas po storu bjaurių dažų sluoksniu. Reikia ne kurti paralelią ar alternatyvią vaizdinių realybę, atstojančią mums tikrumą, o visiškai ištirpti santykyje žmogus-objektas – ir šičia į sceną įžengia menas. Menai turėtų tapti net ne tiltu, o vieškeliu, jungiančiu asmenį ir mišką, asmenį ir žmones, asmenį ir jo sielą – tokiu pat nepastebimu, bet esminiu komunikacijos kanalu. Kaip dažnai savo kasdieniuose maršrutuose pastebime vieškelį? kelią? autostradą? Jie lyg ištirpę atkarpoje tarp A ir B, tačiau ši atkarpa įmanoma tik per tą vieškelį ir egzistuoja tik jo ribose.

            Klaustina, kiek tai pavyktų dėl nevaržomo technologijų ir pačių kultūros ženklų, Baudrillardo simuliakrų, ingeravimo į vieneto-pasaulio santykius. Minėtas „ištirpimas“ atrodo neįmanomas dėl to, kad technologijos ir kultūra pradėjo egzistuoti visiškai savarankiškai, prisistatydami nepriklausomais aktoriais, nepriklausomais tarpininkais tarp manęs ir mano prigimties. Jie supanašėja su nekilnojamojo turto brokeriais, kurie parduoda ne savo daiktus ne savo pirkėjams ir iš to pasipelno. Tokia pirkimo-pardavimo grandinėlės grandis atrodo nebūtina, netgi perteklinė, tačiau kapitalizmo logika diktuoja savo sąlygas. Atsisakyti šio „nepriklausomumo“, atrodytų, neleistų ir per daug išplėtotos struktūros, ir puikybės elementas – visgi, tokia kultūros, o tuolab technologijų socialinė padėtis tikrai yra tam tikras istorijos laimėjimas, kurio laisva valia nesinori nurašyti į archyvą.

            Vienintelis sprendimas tai, metaforiškai tariant, atskleisti savo kortas ir palikti kaukes praeity. Menas turi būti lyg kojos protezas; jis padeda vaikščioti, bet neapsimeta, kad yra koja. Jis nukreipia mūsų žvilgsnį į tikrus save, į prigimtį, į gamtą, bet nesiekia jų pakeisti ar tapti autonomišku veikimo subjektu. Be abejo, jis rizikuoja netekti savo poetiškumo, kuris tam tikra prasme grindžiamas būtent kitokios, meninės, tikrovės kūrimu, tačiau tai nėra vienintelis jėgos šaltinis – verta prisiminti vien jau antikinius graikus, kuriems meninės formos, – poezija, teatras, dailė, – būtinai turėjusios tarnauti tauriesiems tikslams pasiekti, bet nebuvo priimamos kaip reikalingos ir neliečiamos per se. Ko gero, kiek pasiklydome esminių-neesminių kategorijų labirintuose – dar vienas būties suaižėjimo ar fragmentaraus santykio su ja požymis.

            Lietuvos ir Prancūzijos kultūriniai saitai savotiški, nes istorinėje laiko juostoje trūkinėję lyg iš Vakarų gaudomas radijo signalas, tačiau niekada nepamiršime Napoleono ir jo egoistiško užmojo pasisavinti Vilniaus šv. Onos bažnyčią. Siūlyčiau mainus – už beveik pavogtą architektūrinį perliuką prancūzai mums perleistų autorines teises, „copyright‘ą“, Ruso šūkiui „Atgal į gamtą!“ ir pirmi pradėtume laimėti dvikova su netikra šiuolaikine tikrove. „Atgal į gamtą!“ tiktų kaip turistinis Lietuvos moto, - juk žiūrėti tikrai yra ką, - su kuriuo pagerėtų visų importinių braškių skonis kartu su orų prognoze Joninėms ir viskuo, kas ir taip it migla užklojo šiandieninį pasaulį.