
Philippe Capelle-Dumont (Strasbūro ir Paryžiaus-Sorbonos universitetų profesorius, Paryžiaus katalikų instituto Filosofijos fakulteto garbės dekanas, Prancūzijos katalikų akademijos prezidentas)
Širdingai dėkoju Nidos Forumo kūrėjui Antanui Gailiui už kvietimą ir priėmimą. Ši kelionė į Lietuvą man jau ketvirtoji. Pirmą kartą čia apsilankiau 2010 m., o pastaraisiais metais ne mažiau nei dar tris kartus! ir nepajėgiu išreikšti viso džiaugsmo, vėl būdamas pas jus, jūsų šalyje su tokia turtinga istorija, nuausta iš drąsių žygdarbių, kančių ir sugebėjimo atstovėti už save (resilience) – visa tai mane žavi.
Atsakydamas į jūsų kvietimą, savo pranešimo tikslą formuluoju dvejopai: pirma, įvertinti, nepamirštant konteksto, Charles de Gaulle‘io, Jean Monnet ir Raymond‘o Aron‘o indėlį į politinės, ekonominės ir kultūrinės Europos kūrimą, vykusį po Antrojo pasaulinio karo katastrofos; antra, remiantis šiuo įvertinimu, iškelti klausimą, ar ir kaip jų skirtingos, kartais priešingos, bet taip pat ne vieną dešimtmetį koreguojamos intuicijos formuoja įkvėpimą tokiai Europai, kuri galėtų būti koherentiška su paveldėtomis tradicijomis, stabili tapatumo bruožais, atvira ir gerbiama universaliame pasaulio civilizacijų lauke. Suprantu tokio autorių pasirinkimo ribotumą: juk nepaminėjau italų Alcido de Gasperi ir Altiero Spinelli, vokiečio Konrado Adenauerio, belgo Paul-Henri Spaak‘o ar, pagaliau, lenko popiežiaus Jono Pauliaus II. Tačiau šį pasirinkimą padariau ne vien dėl riboto pranešimo laiko, bet ypač todėl, kad, kaip matysime, mano siūlomas triptikas atskleis tam tikrą tematinę dialektiką, iš kurios, manau, turime ko pasimokyti šiais sudėtingais ir grėsmingais laikais.
I. Tarp tragedijos ir vilties. Bendros kalbos paieškos
„Egzistuoja aiškus lūkesčių ir reikalavimų kontrastas tarp tų, kurie tuoj po Antrojo pasaulinio karo bandė bet kokiomis priemonėmis vienyti Europą, ir tų, kurie šį projektą ketina tęsti šiandien“[1]. Ši J. Habermas‘o pastaba gali būti laikoma įžanga į mūsų refleksijas. XX a. viduryje Europoje tragedija sunaikino viltį. Bet nuo 7-ojo dešimtmečio viltis pavojingai siejosi su tragedijos užmarštimi. Šiandien Europos viltis turi daugybę veidų, dažnai tarpusavyje nesutariančių, ir kyla grėsmė, kad tragedija grįš.
Taigi, filosofinio, dvasinio, kultūrinio, religinio Europos įkvėpimo klausimas šiandien kyla neregėtu aštrumu. (a) Kai klasikinė graikų-lotynų-žydų-krikščionių antropologija yra laikoma alternatyva Gender studies reikalavimams, nuo šiol integruotiems ne tik į universitetinius tyrimus, bet ir į pradinio ir vidurinio išsilavinimo programas (žr. Priedą), b) kai tam tikros religinės antropologijos, neigiančios vyro ir moters lygybę, bei jas atstovaujantys lobistai gauna viešajam sektoriui skirtą finansavimą iš Europos Sąjungos fondų, c) kai politinių ir religinių institucijų atskyrimo idėja, iš esmės krikščioniškos kilmės, yra teoriškai ir praktiškai neigiama tam tikrų augančių komunitarizmų labui, d) kai, pagaliau, įvairiose planetos vietose grįžta imperijos, o politinė Europa, pasiduodama šiam judėjimui, ketina absorbuoti nacijas į tam tikrą visumą, reguliuojamą „vertybių“, – vėl privalome kelti Europos dvasios klausimą taip pat giliai, kaip tai darė istorinės asmenybės, išgyvenusios karo tragedijas ir puoselėjusias rūpestį iš jų išsivaduoti.
1. Europietiškasis „pasaulio vizijų“ konfliktas
Charles de Gaulle‘is vertino naująją Europos organizaciją kaip brangiai įgytos tarptautinės taikos garantą. Tačiau jis taip pat manė, kad Europos vystymasis turi nepriklausyti nuo hegemoniškų planų, puoselėtų ir Sovietų Sąjungos, ir JAV. Jam net nekilo klausimas, kad Europa galėtų kaip nors nusileisti ar tapti priklausoma nuo politinių ar komercinių galių, svetimų jos dvi-tūkstantmetei istorijai ir jai būdingiems poreikiams. Nekilo klausimas ir dėl to, kad Europa galėtų atsisakyti tos jėgos, kuri yra būdinga jos nacijoms – savo politinės ir kultūrinės jėgos.
Tiesą pasakius, de Gaulle‘io Europos samprata buvo klasikinė. Jis buvo įkvėptas dviejų skirtingų mąstytojų – Maurice Barrès (1862-1923) ir Charles Péguy (1873-1914). Pirmajam buvo būdinga vokiečių Urvolk (arki-tauta) ideologija, o antrasis buvo ir socialistas, ir karštas patriotas vienu metu. Todėl de Gaulle‘io santykis su europietiškuoju klausimu šešis dešimtmečius varijavo tarp „universalizmo“ ir „patriotizmo“, tarp nacionalinės nepriklausomybės aukštinimo, kurį jo akyse simbolizavo Jeanne d‘Arc (Žana d‘Ark), ir teisingumo imperatyvo, simboliškai reprezentuojamo karaliaus Liudviko IX (Louis IX), šventojo Liudviko[2]. Iš to akivaizdu, kad de Gaulle‘io puoselėto nacijos kulto negalima priešinti imperatyvui gerbti kitas nacijas, tautas, kultūras. Priešingai, nacionalizmo laikai, jo vertinimu, jau buvo pasibaigę, ir nacijos atvirumą jis suvokė bei bandė realizuoti jau ne kaip tarp-kontinentinę, bet kaip tarp-nacionalinę, tiksliau, tarp-valstybinę realybę, kuriamą laivais susitarimais. Ypač jautrus besaikėms JAV ir Sovietų Sąjungos pastangoms po Antrojo pasaulinio karo satelizuoti Prancūziją ir kitas Europos šalis, de Gaulle‘is buvo nepalaužiamas, kai bendradarbiavime tarp šalių reikalavo savo valstybei jai teisėtai priklausančios vietos. Viena vertus, nors ir buvo Amerikos, ir ypač Kenedžio, draugas, de Gaulle‘is, tapęs prezidentu, išvystė galingą karinį, atominį ir industrinį, arsenalą ir 1966 m. paliko NATO karinę struktūrą. Kita vertus, 1948 m. dar įsivaizdavęs stiprų bendradarbiavimą su Rusija[3] (nepaisant jau 1947 m. blaiviai jo suvokto pavojaus iš sovietų pusės), jis galiausiai nutraukė santykius su Nikitu Chruščiovu, valdžiusiu Sovietų Sąjungą nuo 1956 iki 1964 m., dėl jo ekspansionistinės valios.
Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui, 1944 m. generolas de Gaulle‘is tapo Laikinosios vyriausybės vadovu. Jo politinė mintis jau tuo metu ideologiškai oponavo Jean Monnet mąstymui. Pastarasis 1945 m. buvo paskirtas Apsirūpinimo Tarybos pirmininku, o 1946 m. tapo pirmuoju Planavimo komisaru, pagaliau 1952 m. Europos anglių ir plieno bendrijos prezidentu. Nuo pat XX a. pradžios jis ypatingai domėjosi Didžiąja Britanija, JAV ir Kinija, turėjo bankininko, tarptautinių finansų eksperto, taip pat konjako derybininko talentą, 1919 m. įsikūrus „Tautų Sąjungai“, buvo jos Generalinio sekretoriaus pavaduotoju. Monnet manymu, buvo būtina nuslopinti nacionalinės viršenybės dvasią ir, neapsiribojant vien rūpesčiu bendrais žmonių poreikiais, vesti tautas link to paties bendrų problemų supratimo[4]. „Mes jungiame ne valstybes, o žmones“, pareiškė jis Vašingtono kalboje 1952 m. balandžio 30 d.[5] Jis tikėjosi, galbūt naivokai, kad instituciniai pokyčiai galiausiai nulems ir piliečių elgseną.
Vis dėlto dviejų vyrų tarpusavio prieštaros buvo gerokai niuansuotos. Žinoma, IV Respublikos metu, de Gaulle‘is, būdamas „opozicijoje“, žiauriai kritikavo europietiškąją politiką, kurią iš esmės įkvėpė Monnet. Ir 1958 m. atėjęs į valdžią, jis ieškojo būdų primesti savą Europos viziją ir išstumti Monnet, kuris neteko įtakos vyriausybei, nors ir išsaugojo ryšius su daugybe tarptautinių politinių santykių protagonistų. Tačiau jų nuomonės politinės Europos tapatybės klausimu daug kur sutapo, ypač dėl būtinybės Europos šalims išsaugoti autonomiją, viena vertus, nuo anglų ir amerikiečių ir, kita vertus, nuo sovietų. 1943 m. Monnet rašė (nors 7-ajame dešimtmetyje truputį keis savo poziciją): „Iš visų sąjungininkų tik Prancūzija yra europietiška, o juk kaip tik Europos problemą ir reikia spręsti. Visi kiti – anglai, amerikiečiai, rusai – turi savą pasaulį, kuriame tam tikrą laiką ras prieglobstį. Prancūzija priklausoma nuo Europos. Ji negali iš jos pabėgti. Nuo to, kaip spręsis europietiškoji problema, priklausys Prancūzijos gyvenimas“[6]. Tuo pačiu metu, 1944 m. kovo 18 d. de Gaulle‘is, Nacionalinio išsilaisvinimo komiteto pirmininkas, patariamojoje Asamblėjoje gynė „tą europietiškąjį vaidmenį, kurį rytoj privalės vaidinti Prancūzija visų labui… Tam tikras vakarietiškas susigrupavimas, realizuotas kartu su mumis, kiek įmanoma platesnis ir besiremiantis iš esmės ekonomika, galėtų turėti daugybę privalumų“[7]. Prabėgus 15 metų, 1959 m. de Gaulle‘is ir vėl patvirtins savo senąją ambiciją susieti Prancūzijos ir Europos likimus: „Turime politiškai, ekonomiškai, strategiškai sugrupuoti valstybes, esančias prie Alpių, Reino, Pirėnų. Paversti šią organizaciją viena iš trijų planetos galybių ir, jeigu vieną dieną prireiks, arbitru tarp dviejų kitų stovyklų – sovietų ir anglo-saksų. Aš dėl to dirbau nuo pat 1940 m. ir, galiu pasakyti, tam ruošiau galimybes“[8]. Ši Europa vis dėlto turėjo būti sudaryta iš nepriklausomų valstybių, „ susiorganizavusi taip, kad būtų užkirstas kelias bet kokiai galimai hegemonijai ir tarp dviejų konkurencingų elementų sukurta taikai būtina pusiausvyra“ (1947 m. birželio 29 d.)
Tačiau, aiškiai suvokdamas pagrindinį pavojų, kurį kėlė sovietinis komunizmas, generolas de Gaulle‘is tokios geopolitinės pusiausvyros paieškas vertino kaip iliuziją ir pirmenybę teikė priklausomybei Vakarams. Monnet tam visiškai pritarė. Jų bendru įsitikinimu, kažkiek stebinančiu, turėjo būti sukurta „Europos federacija“. 1948 m. de Gaulle‘is kalbėjo: „Rimtiems išoriniams pavojams, kylantiems Europai, pasauliui ir mums, kylantiems iš sovietinės Rusijos, ir nieko kito, viešpatavimo ambicijų, turime sprendimą. Tai – Europos federacija ekonominiame lygmenyje ir gynybos lygmenyje“. Tais pačiais metais Monnet pareiškė: „Kad atlieptų aplinkybėms, mums gręsiančiam pavojui ir amerikiečių pastangoms, Vakarų Europos pastangos privalo tapti tikrai tokiomis, kad pradėtų egzistuoti Vakarų Federacija“[9]!
De Gaulle‘is ir Monnet griežtai nepritarė neutraliteto nuostatai, pagal kurią Europa tebūtų Rytų ir Vakarų taikymosi laukas. Monnet, pritardamas amerikiečių finansinėms investicijoms į Europą, netgi dvejojo dėl JAV vyriausybės skubėjimo atstatyti nugalėtąją Vokietiją ir europiniame žemyne instaliuoti atominį ginklą. Jis pasisakė už „dinamiškos Europos“ sukūrimą, patikslindamas: „‘Laisvųjų‘ tautų asociacija, kurioje dalyvautų ir JAV, neatmeta Europos sukūrimo. Priešingai, kadangi ši asociacija remsis laisvės, taigi įvairovės pagrindais, Europa, prisitaikiusi prie naujų pasaulio sąlygų, išplėtos savo kūrybines galias“[10].
Tuo pačiu laikotarpiu de Gaulle‘is taip pat nerimavo dėl šios ekspansionistinės amerikiečių valios. Jo manymu, Vokietijos atstatymas turėjo būti grynai europiečių reikalas. Tačiau abiejų vyrų pozicijos išsiskyrė, 1950 m. birželio mėn. komunistams užkariavus Korėją. Tai buvo laikoma grėsme Vakarų Europai. De Gaulle‘is čia matė progą Europos vienybei ir pasiūlė įkurti europietišką gynybos sistemą, kuriai vadovautų Prancūzija, panašiai kaip Anglija vadovauja tokiai sistemai Viduriniuosiuose Rytuose, JAV – Ramiajame vandenyne. O tuo metu valdžioje esantis Monnet pasisakė už bendros europietiškos kariuomenės ir Europos gynybos bendrijos (CED, Communauté Européenne de Défense) įkūrimą. Šią kariuomenę ir bendriją jis traktavo „ne tik kaip homogeniškos gynybos instrumentą, bet ir kaip naujos dvasios mokyklą“[11]. René Pleven‘ui jis netgi tvirtino, kad tai galėtų leisti europiečiams atstovėti save JAV akivaizdoje, o gal ir pakeisti NATO[12]. De Gaulle‘is su tuo kategoriškai nesutiko dėl dviejų priežasčių: pirmiausia, jam buvo neįsivaizduojama, kad būtų galima nuginkluoti Prancūziją, apginkluojant Vokietiją; antra, jam nebuvo nepriimtina, kad in fine europietiškoji gynyba atitektų tik amerikiečių vadovaujamai NATO ir taip taptų amerikiečių politikos instrumentu. 1953 m. mirus Stalinui ir nuslūgus baimei būti užpultiems sovietų, 1954 m. rugpjūčio 30 d. Generalinė Asamblėja atmetė prieš du metus palaikytą Europos kariuomenės projektą.
2. Politinės Europos pagrindai ir jų institucinė reikšmė
Kilo intensyvūs ginčai dėl Vokietijos apginklavimo. Tai buvo reikalas, kurį galėtume laikyti paradigminiu. Dėl partnerių baimės Vokietija atsisakė atominių ginklų ir sutiko permąstyti savo kariuomenės integraciją į Vakarų Europos sąjungą (UEO, Union européenne occidentale) ir NATO. Visa tai vyko atidžiai ir netgi įtariai stebint de Gaulle‘iui. Vėlesni įvykiai parodė, kad ši sąjunga nebuvo efektyvi. Jos vaidmuo mažėjo, o NATO stiprėjo.
Tarp mūsų dviejų protagonistų ginčai virė ir dėl atominių ginklų Europoje priėmimo. Monnet tam pritarė, o de Gaulle‘is energingai priešinosi, įžvelgdamas galimą priklausomybės nuo amerikiečių susiformavimą. Socialistas Guy Mollet, Prancūzijos ministrų tarybos pirmininkas, palaikė de Gaulle‘į. Vis dėlto reikėjo plačiau apibrėžti santykių tarp JAV ir besivienijančios Europos rėmus, kad abi galybės būtų lygiavertės politiškai ir, kiek įmanoma, ekonomiškai. Taip kilo Didžiosios Britanijos stojimo į Europos bendriją klausimas. Jis siejosi su prezidento Kenedžio 1962 m. sausio mėn. išsakytu pasiūlymu sudaryti prekybinę JAV ir Europos sutartį lygiais pagrindais, tačiau su beveik neslepiama intencija išlaikyti politinį ir karinį JAV pranašumą. De Gaulle‘is čia matė spąstus. Jis besąlygiškai laikėsi Prancūzijos nepriklausomumo ir jokia kaina nenorėjo, kad Europa būtų paveržta JAV valiai. Dar 1958 m. rugsėjo mėn., tapęs prezidentu, jis siūlė įkurti NATO direktoratą, sudarytą iš trijų narių – JAV, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos. Bet kiti Europos kraštai šiam pasiūlymui pasipriešino, ypač Nyderlandai, Italija (tam poveikį padarė Gasperi) ir Belgija, pageidavusios bet kokia kaina išlaikyti amerikietiškąjį saugumo „skėtį“. Vis dėlto de Gaulle‘iui pavyko pasipriešinti Monnet, intensyviai dirbusiam dėl „Jungtinių Europos Valstijų“ įkūrimo, spaudimui ir atmesti Didžiosios Britanijos kandidatūrą į Europos bendriją, motyvuojant galimu priklausomumo nuo JAV didėjimu. Apgailestaudamas dėl Vokietijos (vadovaujamos jau Adenauerio įpėdinio) ir JAV suartėjimo, 1966 m. vasario 21 d. de Gaulle‘is paskelbė, kad Prancūzija išstoja iš NATO karinių struktūrų. Jis netgi ėmėsi iniciatyvos suartėti su Sovietų Sąjunga, vadovaujama Brežnevo, siekdamas jaukintis naują Europos projektą (bet iš tiesų, jis ją pradėjo brandinti tuoj po karo) – Europą nuo „Atlanto iki Uralo“[13].
Dabar jau galime paminėti trečiąjį mąstymo apie Europą protagonistą – Raymond‘ą Aron‘ą. Jis nebuvo politikas ar finansininkas, bet žymus intelektualas, filosofas ir sociologas, turėjęs stiprų poveikį, priimant svarbius valstybinius sprendimus. Prancūzijos kolegijos profesorius nuo 1970 iki 1978 m., aktyviai užsiėmęs žurnalistine veikla (nuo 1945 m. iki mirties 1983 m.), visada pabrėžęs savo, kaip nepriklausomo ir laisvo mąstytojo, statusą, Aron‘as bekompromisiškai, bet apgalvotai, kritikavo ir de Gaulle‘į, ir Monnet. Pasak Aron‘o, šių lyderių nuostatos buvo praradusios sąsajas su realybe, nebuvo „įsišaknijusios“: de Gaulle‘io Prancūzijos koncepcija buvo mitologinė ir beveik mesianistinė, o Monnet įsivaizdavo Europos politinį likimą perdėm idealistiškai. Pats Aron‘as pasisakė už politinį ir ekonominį realizmą, ryžtingai atsikračiusį bet kokių iliuzijų: „Neslėpkime: Europos vienybės idėja pirmiausia yra protaujančio žmogaus konceptas, o ne visų išgyvenamas jausmas“[14]. Jis apgailestavo, kad nuo 1950 m. besikurianti Europa buvo iš esmės prekybinis projektas, varomas galingos biurokratinės mašinos. Iki paskutiniųjų savo tekstų jis kritikavo išsikerojusią funkcijų sistemą, kurioje instituciniai sprendimai yra priimami grynai ekonominiais motyvais, politinius iššūkius paliekant nuošalėje[15]. 1973 m. parašytame straipsnyje jis retoriškai rašė: „Atėjo laikas Europai užsiimti kitais klausimais, nei citrinomis, doleriais ir grūdais“[16]. Aron‘as taip pat įtariai traktavo Vokietijos apginklavimą. Jis, žinoma, jam neprieštaravo, bet jau 1952 m. perspėjo: „Tai, kas tinkama sunkiajai industrijai, netinka nacionalinei gynybai“, ir kitoje pastraipoje tęsė: „Suverenumo perdavimas Aukštajam Autoritetui ar komisijai yra siaubingas pačiai Europos idėjai“[17]
Tiesą pasakius, R. Aron‘as niekada nepritarė politinei Europos federacijos idėjai. 1957 m. žymiame straipsnyje „Nacijos ir Imperijos“ jis taip reiškė savo abejones: „Ar Europos nacijos tam pritartų? Jeigu nacionalinis jausmas, rodos, yra nusilpęs, tai juk dar nereiškia, kad stiprėja europinis jausmas“[18]. Po ketvirčio amžiaus, keletas metų prieš mirtį, Aron‘as vis dar sutrikęs kalbėjo: „Būčiau norėjęs, kad suvienyta Europa, kaip ją įsivaizdavo Monnet, būtų įmanoma. Bet per daug netikėjau tuo. Visada išlaikiau kruopelę lotaringietiško patriotizmo. Pagal aplinkybes, linkau tai į vieną, tai į kitą pusę, bet visada pritariau tam tikram Europos suvienijimui, dėl jo daug kovojau, prieš įstodamas į SPT [Sąjūdis už Prancūzų tautą – 1947 m. de Gaulle‘io įkurta politinė partija. Vert. past.] ir vėliau, bet buvau skeptiškas dėl galimybės ištrinti tūkstantį nacionalinės istorijos metų“[19].
Šie žodžiai tiksliai išreiškia Aron‘o „nacionalinio suverenumo“ esmę. Tačiau kaip tik dėl to jis oponavo de Gaulle‘iui, nors tai atrodo paradoksaliai. Politinės Europos tapatybė buvo radikaliai antinomiška nacionaliniam suverenumui. Aron‘as ragino Europą mąstyti politiškai, bet negalėjo pritarti goliškai idėjai apie Europą „nuo Atlanto iki Uralo“. Jo manymu, „taiki Europa nuo Atlanto iki Uralo yra gryna svajonė ar tokio ilgo laiko reikalaujantis uždavinys, kad nėra jokio šanso jį realizuoti artimiausiu metu. Be to, ji slepia klaidingą ir pavojingą idėją – radikalią opoziciją tarp europiečių ir atlantistų. Iš generolo de Gaulle‘io ir kyla neigiama termino „atlantistai“ reikšmė“[20].
Priešindamasis de Gaulle‘iui, kuris rūpinosi Prancūzijos nepriklausomumu nuo jo taip nemėgstamų JAV pretenzijų į hegemoniškumą, Aron‘as siekė likti ir europiečiu, ir atlantistu: „Europos idėja miršta, nepaisant bendros rinkos, kadangi ji iš dalies turi būti atlantistinė, o, pagal generolą de Gaulle‘į, Europa bus savimi tik nebūdama atlantistine“[21]. Jis reikalavo išmanios pusiausvyros tarp vidinių vienijančių Europos ryšių ir amerikiečių jai teikiamos garantijos. Viskas priklausė nuo šios pusiausvyros, ir tuo po karo jis rašė: „Aljansas yra galimas ne kaip amerikiečių protektoratas, bet kaip bendras projektas“[22]. Tačiau prabėgus trims dešimtmečiams, Aron‘as apgailestavo, kad viršų paėmė protektorato logika: „Man atrodo neginčytina, kad Europa, atiduodama atsakomybę už savo pačios saugumą į JAV rankas, gyvena protektorato sąlygomis“[23]. Analitikai yra pastebėję šią fundamentalią ir įtemptą situaciją: anglai, vokiečiai, netgi olandai, kitaip tariant, šiaurinė Europa, yra labiau traukiama į atlantistinę pusę nei jų viduržemio regiono partneriai, kitaip tariant, pietinė Europa. Bet, Aron‘o manymu, istorinės priežastys ir jų pagrindu kuriamos sąjungos neturi užkirsti kelio pragmatiniam mąstymui ir ateities galimybėms: pagarba praeičiai turi būti derinama su atvirumu ateičiai, tradicija siejama su kūrybingumu.
II. Europos likimas tarp nacijų, tradicijų ir sąjungų.
Aljanso paradigma
Teorinis ir netgi praktinis Ch. de Gaulle‘io, J. Monnet ir R. Aron‘o indėlis kelia sudėtingus klausimus, susijusius su politine Europos organizacija po Antrojo pasaulinio karo. Bet ypatingai stipriai kyla ir trilypė civilizacinio Europos likimo problema – jos tapatybės, suverenumo ir vienybės problema. Prieš bandydami filosofiškai ir teologiškai apmąstyti šią problemą, patikrinsime formuluotę „nuo Atlanto iki Uralo“. Apie ją jau užsiminėme. Ji buvo ir garbinama, ir kritikuojama, ir netgi visiškai atmetama.
1. „Nuo Atlanto iki Uralo“: gera, bet neteisinga idėja?
Prisiminkime, kad Uralas, kaip Europos ir Azijos riba, buvo indikuotas XVIII a. pradžioje Petro Didžiojo geografo Vasilijaus Tatichčevo. Tuo metu Rusijos imperija apėmė dalį Azijos (Sibirą ir Tolimuosius Rytus, Mongoliją ir Mandžūriją) ir driekėsi iki Ramiojo vandenyno. Naujai nubrėžta riba neatitiko fizinės ir kultūrinės geografijos duomenų, bet buvo naudinga geopolitiškai, nes stiprino imperijos statusą – šioji įtraukė du žemynus, azijietiškąjį IR europietiškąjį.
De Gaulle‘is sukūrė formuluotę „Europa nuo Atlanto iki Uralo“ jau kitais laikais, paženklintais kinų ir sovietų konflikto. Numatydamas, kad ateityje Kinija galėtų užimti Sibirą ir rusiškus Tolimuosius Rytus (tokia perspektyva nėra praradusi aktualumo ir šiandien), jis projektavo tarpkontinentinę tvarką, balansuojamą Paryžiaus-Maskvos ašimi. Žinoma, tokia geopolitinė orientacija tikrai nereiškė jokio potraukio sovietiniam valdymui! Ja netgi buvo siekiama priešingo dalyko: nujausdamas ir pageidaudamas šio valdymo griūties, de Gaulle‘is puoselėjo viltį, kad Rytų Europos šalys galės įsijungti į Vakarų Europą.
Nepaisant to, de Gaulle‘is gana skubotai SSSR tikrovę sutapatino su sekuliariąja Rusija, kuri, kaip žinome, kultūriškai yra susijusi su Prancūzija. Golizmo istorikai šią generolo viziją aiškina poreikiu turėti alternatyvų pasirinkimą, kadangi sukurti solidžią partnerystę su Vokietija nebuvo įmanoma, šiai labiau vertinant ryšius su JAV… Ši situacija taip pat nepraradusi aktualumo. De Gaulle‘io projektas žlugo, kai 1968 m. SSSR okupavo Čekoslovakiją ir taip dar kartą patvirtino savo totalitarinius planus, ryškėjusius jau nuo 1956 m. įvykių Vengrijoje.
Tačiau įdomu tai, kad Karolis Wojtyla, tapęs popiežiumi Jonu Pauliumi II ir nusiteikęs kovoti kaip tik prieš šį totalitarizmą, 1980 m. perėmė tą pačią formuluotę. Tik jis norėjo labiau prabrėžti kultūros ir krikščionybės ryšį, užsimezgusį mūsų aptariamose vietose[24], bei gilų santykį tarp Rytų Bažnyčios ir Vakarų Bažnyčios, kurį jis traktavo kaip „du Europos plaučius“[25].
Šiandien, III tūkstantmečio pirmojo amžiaus pirmajame ketvirtyje, ypatingai audringame tarptautiniame kontekste, minima perskyra mums jau nereiškia jokio stipraus strateginio argumento. Šiandien niekas nesitiki, kad Rusija kryps link demokratijos ir laisvos rinkos. Tai ryškėjo jau nuo invazijos į Gruziją 2008 m., ir ypač nuo Krymo aneksijos 2014 m. bei karo Ukrainoje. Šis Rusijos posūkis konkretizavosi sutartimis su Kinija, taip pat su Šiaurės Korėja ir Iranu, jis rimtai graso juridiniams ir etiniams principams, kuriais remiasi ir taip pažeidžiami santykiai tarp europietiškųjų tautų. Ši įtampos situacija yra Rusijos eskaluojama valingai: viena vertus, ji siekia praplėsti rusiškas ribas, paversdama kaimynines šalis savo satelitais, kita vertus, ji siekia ir vėl būti atsvara Vakarų galybei.
Taigi, kaip matome, Europa „nuo Atlanto iki Uralo“ yra praradusi bet kokią geopolitinę perspektyvą, net jeigu tam tikrą jos prasmę galėtume įžvelgti, kalbėdami iš civilizacinio kampo. Jeigu klaidos, daromos apmąstant santykius tarp civilizacinės sferos ir politinės sferos, būtų ir toliau daromos, mes neišvengtume milžiniško pavojaus visoms Europos nacijoms. Jos galėtų visiškai suskaldyti Europą, apleistą Šiaurės Amerikos ir bejėgią atsispirti Rusijos, kurioje vis stiprės azijietiška įtaka, reikalavimams.
Ar, ieškant išeities, užtenka tik kalbėti apie politinį solidarumą? Ar užtenka tik tikėtis, kad bendri saugumo ir komerciniai poreikiai viską išspręs? Iš tiesų, kaip jau ryškėja iš to, ką aptarėme, Europos vienybė, kultūrinė ir institucinė, bus pasiekta tik dar kartą iš esmės permąsčius suverenumo ir tapatybės klausimą. Ir norint jį apmąstyti iki galo, turi būti leista užduoti krikščionybės, visiškai išstumtos iš europietiškosios geopolitikos, vaidmens klausimą: ar krikščionybė yra pajėgi naujai susiklosčiusiomis sąlygomis ir vėl tapti politinio projekto „dvasiniu raugu“, antropologine ir teologine prasme?
2. Suverenumas ir tapatybė
„Jeigu galėtume visa tai perdaryti, pradėčiau nuo kultūros“. Ši frazė, neteisingai priskirta Jean‘ui Monnet, išreiškia ne per seniausiai formuluojamą abejonę dėl to, kaip buvo vykdomas politinės Europos kūrimas – dėl to, kad šis procesas iš pat pradžių ir visiškai sąmoningai buvo grindžiamas tik prekybinių mainų indukcine politika. De Gaulle‘is pradžioje priešinosi ir „anglių“ Telkiniui (Pool), ir Didžiosios Britanijos stojimui į bendrą rinką, nes šiuose užmojuose jis įžvelgė ne tik virš-nacionalinį projektą (daugmaž taip ir pristatomą), vedantį į federalizmą, bet ir fundamentalią problemą, su kuria susidurs Europa, ieškodama savo vietos pasaulyje. Stiprėjant gerus rezultatus nešančioms ekonominėms sąjungoms (cf. Airbus, kosminė pramonė, karinės technologijos), gausūs analitikai ėmė laikytis nuomonės, kad de Gaulle‘is klydo. Vis dėlto Raymond‘as Aron‘as subtiliai pastebėjo, kad nors „neišvengiamo federalizmo teorija nepasitvirtino, […] goliškasis budrumas išsklaidė tam tikrus planus arba baimes“[26].
Žinoma, tvirtinimas, pasak kurio prekybos intensyvumas tiek Europos viduje, tiek išorėje kultūriškai suartino „Europos būtį“ ir (šiaurės) „Amerikos būtį“, nustumdamas Rusiją, yra nenuginčijamas, net turint omenyje kai kurių vyriausybių anti-amerikietišką nusiteikimą. Bet ar to užtenka tikrai kultūrinei ir politinei Europai sukurti, net jeigu visi sutinka su bendro Europos likimo idėja? Amerikiečių atsitraukimas nuo politinės Europos (ir galbūt neilgai trukus nuo karinės), lydimas tam tikro ekonominio ir finansinio agresyvumo (kurį suformavo prezidento Niksono strateginiai pasirinkimai bei jo ministro Kissingerio ne itin draugiškas nusiteikimas), palieka tik vieną išeitį: europiečiai turi patys apspręsti savo europietiškumą. Tačiau remdamiesi kokiais motyvais? Racionaliais ar dvasiniais? Pragmatiniais ar idealistiniais? Funkciniais ar tradiciniais?
Ieškodami atsakymo, negalime išvengti klausimo apie tai, koks likimas laukia tipiškai europietiškos nacijos. Taip pat turime filosofiškai įvertinti abi priešingas ideologijas – „nacionalizmą“ ir globalizaciją „be sienų“. Prisiminkime: po 1918 m., t. y. pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, nacionalistinė ideologija, kaltinama dėl karo tragedijos, daugybės intelektualų buvo taip sukritikuota, kad pati „nacijos“ idėja ištisiems dešimtmečiams tapo abejotina. O juk nacionaliniai santykiai tarp Europos partnerių, ypač su nacizmą išgyvenusia Vokietija, išsivadavo iš bet kokio polinkio į radikalų nacionalizmą. Aišku, kai nacijos idėja yra konfrontuojama su Europos idėja, galima matyti tik paprasčiausią „susitarimą“ dėl „bendros rinkos“, o galima praplėsti to traktavimą iki „suverenumo atidavimo“. Bet kad ir koks būtų vertinimas, negalima pamiršti Europos nacijų tarptautinio statuso skirtumo: kai kurios iš jų yra instituciškai reprezentuojamos svarbiausiose tarptautinėse instancijose, priimančiose geopolitinius ir finansinius sprendimus (pavyzdžiui, Saugumo taryba), kitos yra pripažįstamos anapus Europos tik kaip prekybinės partnerės, nors kai kurias iš jų tai daro ypatingai turtingas (Šveicarija, Švedija, Norvegija). Veikiant tokiai įvairovei, jau keletą dešimtmečių vyksta suverenumo perdavimai, pasibaigiantys ne tik „bendrąja rinka“, bet ir labai nepatogiais reglamentavimais, veikiančiais nacionalinės skolos procentą ir galimybę naudotis kasdieninio vartojimo produktais. Visa tai pagrįstai buvo ir yra matoma kaip „pogrindinis federalizmas“. Ypač rimtas žingsnis link supranacionalumo įtvirtinimo būtų vienbalsiškumo principo panaikinimas, ko pasiūlymas jau buvo formuluojamas 7-ajame dešimtmetyje. Iki šiol jis nebuvo priimtas, bet neseniai vėl atgaivintas. Kai kurie Europos lyderiai mano, kad šio principo atsisakymas leistų efektyviai ir subtiliai kovoti prieš kenksmingą nacionalizmų poveikį. Tačiau būtų galima baimintis atvirkštinio varianto: tai kaip tik sužadintų naujas ir stiprias nacionalistines įtampas.
Nacijų suverenumo ir kultūrinės tapatybės problematikos dalis taip pat yra pagarbos „žmogaus teisėms“ klausimas. Du šimtus metų šios teisės buvo laikomos civilizacijos laimėjimu, tačiau pastaruoju metu jos ėmė konfliktiškai dubliuoti „piliečio teises“. Kaip yra pastebėjęs R. Aron‘as, šis persidengimas yra politiškai nepagrįstas[27]. Iš tiesų, kodėl žmogaus teisės turėtų viršyti nacijų ir piliečių teises, iš kurių jos kilo ir kurios nesibaimina prigimtinę teisę jungti su religine ar metafizine transcendencija? Iš šio radikalaus požiūrio taško, kyla klausimas, kodėl supranacionalinė instancija turėtų būti viršesnė už nacionalinę instanciją, kai yra sprendžiami žmogaus ir piliečių teisių klausimai. Kaip įmanoma atskirti tradicinę kultūrą nuo pilietiškumo? Klausimai aštrūs dar ir žinant, kad tradicinė kultūra sukūrė sąlygas pačiose nacijose rastis galimybei kurti politinę Europos vienybę.
Todėl turi būti keliamas klausimas dėl migracinių srautų į Europos kontinentą. Savo šalyse politinių ir ekonominių krizių nualinti žmonės yra naudojami „pervežėjų“ grupuočių, kurios iš to uždirba milžiniškus pinigus. Pastarąjį šimtmetį imigracijos Europoje (rusų, vengrų, lenkų, žydų ar krikščionių, armėnų, iraniečių, alžyriečių, vietnamiečių…) istorija liudija apie stiprų mūsų kontinento patrauklumą: pačiais savo gyvenimo principais jis garantuoja apsaugą, gelbėja nuo diktatūrų ir totalitarizmų. Tačiau jeigu europietiškoji kultūra bus perkeista daugiakultūrinio melting-pot arba šariato principais besivadovaujančios teisės, šie principai bus išduoti.
Žinoma, šiame kontekste neretai girdime ideologinio ir vienpusiško pobūdžio samprotavimus apie krikščionybės pareigą svetingai priimti visus. Tačiau būtina suprasti, kad krikščionybė negali vykdyti šios pareigos, nesirūpindama nacijos ir viso kontinento socialine pusiausvyra, o taip pat neturėdama omenyje priešiškų šalių bandymų destabilizuoti mūsų demokratijų.
Taip kyla būtinybė ir vėl fundamentaliai, o ne tik funkciškai, permąstyti „nacijos“ prasmę. Pasibaigus nacių katastrofai Vokietijoje, Jacques Maritain‘as laikėsi panašios pozicijos, kuri kadaise buvo sava Renan‘ui[28]: „Nacija yra bendruomenė žmonių, kurie suvokia patys save taip, kaip juos sukūrė istorija, kurie brangina praeities turtus ir myli vieni kitus tokius, kokie jie yra tikrovėje ar įsivaizdavime“[29]. Iš tiesų, nacijai yra būdinga giluminė antropologija, kuri lemia dvigubą priklausymą fizinei žemei ir bendrajam moraliniam Gėriui, jų neišskirdama ir nesumaišydama, neprivilegijuodama rasės ar socialinių sąlygų. Pasikartosiu, jų tarpusavyje neišskirdama ir nesumaišydama.
Reziumuoju: nacijos idėja sudaro alternatyvą, viena vertus, prigimtinei būklei ir, kita vertus, socialinei sutarčiai, kuri yra įsišaknijusi XVIII a. „buržua“ dvasioje. Jos solidus tęstinumas, mano manymu, kyla iš stebinančio sugebėjimo derinti protaujančią visuomenę ir jaučiančią visuomenę (affectio societatis). Tokią skirtį yra daręs jau Aristotelis[30], o moderniaisiais laikais formulavęs Grocius[31] (XVII a.) ir teologas-filosofas Malbranšas[32] (XVIII a. pr.). Trumpiau tariant, mes daug neišradome, bet daug ką pamiršome – kaip tik tai, kas leistų nacijoms užmegzti etinį aljansą.
3. Europa ir krikščioniškas įkvėpimas
2023 m. rugsėjo mėn. Liškiavos konferencijoje kalbėjau: „Europos siela yra kultūros, dvasinio gyvenimo ir žmogiškųjų bendruomenių siela, tačiau ja nebetikima. Šis netikėjimas, netgi sąmyšis turi kompleksines priežastis. Jį lėmė krikščionybės indėlio į europietiškąją tapatybę užmarštis, kuri leido įsivyrauti formalistinei etikai. Pastaroji priima sprendimus neįsigilinusi į dalykų esmę, tačiau tai nereiškia, kad ji nėra veikiama ideologinių ir finansinių lobistinių organizacijų“[33]. Čia galime įžvelgti ir tam tikrą grįžimą į pagonybę. Panašiai prieš keletą dešimtmečių kalbėjo teologas Henri de Lubac: „Matome daugybę pastangų moderniojoje kultūroje sunaikinti visa, kas kyla iš judeo-krikščionybės, ir atkurti pagonišką pasaulį. To siekė Hitleris. To kitais būdais šiandien siekia įvairūs karingai nusiteikę intelektualai ir politikai. Doktrininis ir agresyvus laicizmas, prievartinis ateizmas yra kėsinimasis į žmogaus orumą ir, perkeltas į politinės galios sferą, tampa tironijos forma“[34].
Pratęskime. Jeigu ryšys tarp Europos ir krikščionybės nėra atsitiktinis, bet struktūrinis, tai reiškia, kad bet kokie svarstymai apie Europos saulėlydį ar ateitį apskritai privalo integruoti krikščionybės nusilpimą, kuris abejonių nekelia. Bet krikščionybės vaidmuo, formuojantis pačiai „nacijos“ idėjai, yra retai prisimenamas. Kaip rodo politikos filosofo Pierre Manent‘o tyrimai[35], ši idėja atsirado įtampos tarp Imperijos ir Bažnyčios lauke, ir ji nėra kažkoks „trečias“ elementas šalia religijos ir politinės autonomijos, bet iš krikščioniškos etinės-dvasinės struktūros kilęs socio-institucinis rezultatas. Bet toks istorinis aiškinimas sulaukia vis stipresnio pasipriešinimo iš jautriai nusiteikusių europinių instancijų, kurios vis labiau akcentuoja individualių žmogaus teisių juridinį formalizmą. Europietiškasis palikimas nacijoms reiškia santykį su transcendencijos turiniu. Todėl nacionalinį lygmenį laikyti žemesniu už europinį, kurio turinys tebūtų juridinės formos, reikštų tą patį, ką kadaise reiškė politinė imperijų (kurių iškilimo grėsmė XXI a. vėl jaučiama) ambicija paversti tautas vasalais.
Yra ir kai kas dar rimčiau. Dabartinis individualių teisių formalizmas leidžia rastis ne tiek naujai religijai, kiek naujai stabmeldystei: pamiršusios savo istorinę kilmę, atitrūkusios nuo savo dvasinių gelmių, atsisakiusios jas apibrėžiančių ribų, šios teisės kartais ima įgauti totalitarizmo pradžios formą: „Aš turiu teisę į teises!“
Čia mes galėtume pasimokyti iš švento Augustino nuostabiojo opus Dievo miestas, kuriame buvo teoretizuota specifiškai krikščioniška pilietinė egzistencija. Centrinė sąvoka čia – „bonum commune“, XIII a. perimta Tomo Akviniečio, kuris į ją integravo, be švento Augustino, ir Izidoriaus Seviliečio tekstus bei Aristotelio Politiką. Ši sąvoka turi ir filosofinę, ir teologinę dimensiją: jeigu „bendrasis gėris“ yra pirmiausia pats Dievas, vadinasi, politinis protas, kuris bendrąjį gėrį formuoja politiniame lygmenyje, yra kviečiamas atsiverti Jam ir semtis įkvėpimo iš jo siunčiamos žinios. Apie santykį tarp dieviško įstatymo ir politinių įstatymų, šiandien taip stipriai ginčijamo, reikia spręsti įtraukiant šį kontekstą. Religijos „viršenybės“ sąvoka tam tikrame lygmenyje nėra tinkama, nors visų religijų išpažinėjai, remdamiesi savo tikėjimu, tik ir tvirtina, kad Dievas viršesnis už žmones. Tačiau, priklausydamas politinei visuomenei kaip ir bet kuris kitas pilietis, tikintysis negalėtų likti ištikimas Dievo meilei ir jo įsakymams, jeigu brutaliai atakuotų (išskyrus kovos prieš diktatūras atvejus) normas, garantuojančias socialinę ramybę. Jis yra kviečiamas įsijungti į argumentuoto dialogo procesą ir, kaip tikintis ir protaujantis žmogus, atstovėti poziciją, kurią Dievo ir sąžinės, apšviestos Jo Dvasios, akivaizdoje laiko teisinga.
Krikščionybė yra suaugusi su šia fundamentalia paradigma ir jai nereikia maldauti kokio nors vaidmens viešosiose politinėse, ekonominėse, ekologinėse ar diplomatinėse diskusijose. Ji niekaip neredukuotina ir į „sielos papildo“ funkciją, kad ir kaip gerbtume šią bergsoniškąją sąvoką. Krikščionybė ir šiandien veikia politinėje erdvėje ne kaip jos produktas, bet kaip, mutatis mutandis, europietiškosios istorijos audeklas, kadangi būtent ji pagimdė unikalų junginį, struktūruojantį dvasios ir politikos santykius.
4. Aljansas: neatmenamoje gelmėje įsišaknijęs (immemorial) politinis principas, skirtas kurti Europai
Norėdamas pagrįsti tolimesnį teiginį, kurį ruošė visas mano pranešimas, į mūsų refleksiją įvesiu žodį, turintį principo vertę, žvelgiant tiek fenomenologiškai, tiek teologiškai. Deja, jo trūksta šiuolaikiniuose debatuose apie Europą. Tas žodis yra aljansas. Jį esu pristatęs kituose savo darbuose[36]. Jis buvo vartojamas Viduriniuosiuose Rytuose III tūkst. pr. Kr., vos atsiradus diplomatijai. Iš tų laikų turime sutartis, pasirašytas tarp suverenių karalysčių, taip pat tarp suverenų ir vasalų, kuriose randame tą sąvoką. Bet čia apie ją prabilome todėl, kad ji turi metafizinį svorį ir gali pasitarnauti santykių tarp žmonių reguliavimui: aljansas yra pirmoji bendro pasaulio gramatika.
Senovės Viduriniuosiuose Rytuose politinis aljansas veikė trijuose lygmenyse: 1) jo objektas buvo valstybė, 2) jo kilmė yra inicijuojančios atminties karalystė, 3) jo tikslas – saugoti ir plėtoti tarpvalstybinius santykius.
1) Valstybės aljansas. Aljansas pirmiausia liečia valstybės narius ir visas apibrėžtis, iš kurių kyla „politeia“, t. y. ir piliečius, ir valstybės organizavimąsi, bet taip pat tautą, šalį, „naciją“, netgi etnosą; visi šie dalykai reikalauja bendro noro būti kartu ir jiems nėra svetima tai, apie ką kalbėjo Aristotelis: valstybės tikslas yra „geras gyvenimas“[37]. Šis tikslas yra pasiekiamas tik per kainonia, formuojantis bendrų interesų (inter-essée) siejamai bendruomenei, kurių nariai yra skirtingi ir gali konfliktuoti. Valstybė kaip tik ir yra aljanso sistema, kuri leidžia pranokti konfliktus ir panaudoti skirtumus ilgalaikiam bendram buvimui kartu. Valstybė kyla iš aljanso, panaudodama jo tarpusiškumo potencialą. Piniginiai mainai yra ne vien ekonominio reguliavimo priemonė, bet ir konfliktų nuraminimo ir saugumo patenkinimo įrankis, įsteigiantis reguliuojamą bendradarbiavimą.
2) Aljansas ir atminties karalystė. Politinis aljansas yra įmanomas todėl, kad kyla iš atminties gelmėse glūdinčio principo, iš esančio ir nesančio elemento, kuris jam garantuoja paslaptingą įkvėpimą. Iš jo randasi ir „gero gyvenimo“ siekinys. Šis principas nėra u-topinis, jis yra politinės bendruomenės iniciatorius, jo dabarties buvimas yra persunktas gelminės atminties ir kaip tik todėl gali įkvėpti ateitį. Valstybinis aljansas išreiškia imanentinę santykių tvarką, o gelminės atminties aljansas – transcendencijos autoritetą.
3) Tarpvalstybinis aljansas. Aljansas nėra tik tarpasmeninių santykių reikalas. Jis nuo pat pradžių yra kolektyvinis, reprezentatyvinis ir garantinis. Kolektyvinis: nuo aljanso priklauso valstybės ir Karalystės kryptis ir likimas, nes per jį yra užmezgamas ryšys su kitomis politinėmis instancijomis, ieškant ilgalaikės taikos. Reprezentatyvinis: saugomas politinių autoritetų, aljansas išreiškia santykius tarp kartų, palikuoniams užtikrinant visą per jį gaunamą gėrį. Garantinis: jis garantuoja politinių santykių imanentiškumą, bet taip pat transcendenciją, užtikrindamas iš „gelminės atminties“ kylantį autoritetą.
Politinis aljansas įsitvirtina, kai yra pripažįstamas trilypis kitiškumas (alterity): tarp valdančiųjų ir tautos; tarp dviejų užsienio valstybių vyriausybių; tarp žemiškosios tvarkos protagonistų ir transcendencijos. Bet jis yra ne ką mažiau įtvirtinamas ir per tarpusavio įsipareigojimus, net jei jų nėra abipusiai laikomasi: įsipareigojimas sau ir savo tautai; įsipareigojimas sąjungininkams; įsipareigojimas dvigubai sakraliai atminties ir neatmenamų gelmių dimensijai.
Taip suprantame, kad politinis aljansas, kaip ir visi kiti aljansai, ne tik įsiterpia į laiko tėkmę, bet ją kuria, kreipia ir jam suteikia naują intenciją. Jis formuojasi pagal nepakartojamą įvairovę, atverdamas pradžios instanciją, aktyvuodamas iniciatyvas, kurios ir atitraukia nuo praeities, ir paradoksaliai ją išpildo. Toks yra trilypis aljansas: jis yra imanencijos, transcendencijos ir kuriančiosios laisvės principas, kurio negali pakeisti joks kitas principas, nepagimdydamas diktatūros arba anarchijos. Europos vienybė rasis tuomet, kai bus apjungti pilietinių tapatybių suverenumai, atsivėrę transcendencijai. Taigi, ją dar reikia sukurti. Apsijungę jos tūkstantmetės praeities turtai, smarkiai nutolę arba uždegantys, turėtų duoti gydančio įkvėpimo.
Iš prancūzų kalbos vertė Povilas Aleksandravičius
PRIEDAS
2024 m. sausio 17 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Europos istorinės sąmonės (ištraukos)
Šaltinis: https://www.europarl.europa.eu/doceo/document/TA-9-2024-0030_LT.html
English version: https://www.europarl.europa.eu/doceo/document/TA-9-2024-0030_EN.html
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 165 straipsnį,
A. kadangi sudėtinga, konfliktais pasižymėjusi ir ginčytina Europos praeitis kartu yra ir iššūkis, ir galimybė Europos integracijai ir pripažįstant, kad nuodugniai faktais pagrįsta istorinė sąmonė skatina savitarpio supratimą ir toleranciją;
B. kadangi su lytimi, tikėjimu ir etnine kilme susijusios neteisybės, įskaitant antisemitizmą ir priešiškumą romams, daugelį šimtmečių buvo įsišaknijusios Europos istorijoje, o tai turėjo padarinių Europoje ir likusioje pasaulio dalyje;
F. kadangi keliant praeities klausimus reikia visiško nešališkumo ir objektyvumo tiek istorijos mokslų srityje, tiek politinėje erdvėje;
G. kadangi, turint omenyje, kad renkantis, ką prisiminti ir kaip aiškinti praeitį, visada taikomas vertybinis vertinimas, istorinė atmintis pasižymi tam tikru subjektyvumo laipsniu;
H. kadangi, nors egzistuoja istoriniai faktai, grindžiami istorijos specialistų darbu, įskaitant mokslinius tyrimus, mokymus ir šaltinių bei istorinių vietų išsaugojimą, nėra vienos monolitinės, neginčijamos ir nekintančios istorinės tiesos, kurią viena konkreti grupė ar tauta galėtų pasisavinti ir išskirtinai taikyti sau arba naudoti kaip būdą paneigti kitų žmonių grupių, tautų ar valstybių egzistavimą;
I. kadangi mokantis istorijos itin svarbūs yra tarpdisciplininiai metodai ir atsižvelgimas į kontekstą ir jos mokymas turi būti susietas su Europos pilietiškumo ugdymu, taip pat su mainų ir judumo programomis;
9. pabrėžia, kad svarbu atsisakyti Europos „atminimo kultūros“, kuri daugiausiai grindžiama principu „iš viršaus į apačią“ ir kurios tikslas – apibrėžti, ką europiečiai turėtų prisiminti, ir pereiti prie principu „iš apačios į viršų“ grindžiamos ir piliečių formuojamos „prisiminimo kultūros“, kuri remtųsi bendrais Europos principais ir vertybėmis ir kuria būtų siekiama stiprinti gebėjimus kritiškai įvertinti praeitį vietos, regioniniu, nacionaliniu ir Europos lygmenimis, įtraukiant pilietinės visuomenės organizacijas;
12. pabrėžia esminį švietimo vaidmenį ir ragina valstybes nares atnaujinti savo dabartines mokymo programas ir metodikas, kad daugiau dėmesio būtų skiriama ne nacionalinei, o Europos ir pasaulio istorijai ir kad būtų galima labiau pabrėžti viršnacionalinį istorijos supratimą, visų pirma sudarant sąlygas žvelgti į istoriją iš skirtingų perspektyvų ir skatinant atitinkamus mokymo metodus, kuriais pirmenybė teikiama refleksijai ir diskusijoms, o ne žinių perdavimui, ir kurių pagrindinis tikslas yra išmokyti, „kaip mąstyti“, o ne „ką mąstyti“;
13. pabrėžia, jog tam, kad susiformuotų priklausymo Europai jausmas, itin svarbu mokytis apie Europos integraciją, Sąjungos istoriją, institucijas ir pagrindines vertybes bei Europos pilietiškumą; ragina, kad Europos istorijos ir Europos integracijos mokymas, kuris turi būti vykdomas atsižvelgiant į pasaulinį kontekstą, ir Europos pilietiškumo ugdymas taptų neatsiejama nacionalinių švietimo sistemų dalimi; pripažįsta ES lygmeniu dedamas pastangas gerinti žinias apie Sąjungą ir jos istoriją, įskaitant vadinamuosius „Jean Monnet“ veiksmus; ragina Komisiją ir valstybes nares, be kita ko, pasitelkiant Europos švietimo erdvės Lygybės ir vertybių darbo grupę, siekti rezultatų, kurie būtų konkrečiai susiję su Europos istorinės sąmonės raida, ir bendrai parengti ES mokymo programų vadovą, kuriame būtų pateikiamos bendros gairės ir nešališki faktai bei skaičiai, skirti Europos istorijos mokymui;
14. mano, kad šovinizmas, lyčių stereotipai, galios asimetrija ir struktūrinė nelygybė yra giliai įsišakniję Europos istorijoje, ir apgailestauja, kad mokant istorijos trūksta pakankamai daugiakultūrio ir lyčiai atžvalgaus požiūrio; mano, kad nepaprastai svarbu spręsti moterų ir kitų nepakankamai atstovaujamų visuomenės grupių marginalizacijos klausimą istorijoje, ir ragina valstybes nares nacionalinėse mokymo programose tam skirti daugiau dėmesio;
15. pabrėžia, kad reikalingas tarpdisciplininis ir tarpsektorinis istorijos mokymas, taikant tokius visoms kartoms pritaikytus novatoriškus ir į besimokantįjį orientuotus pedagogikos metodus kaip interaktyvios priemonės, istorijų pasakojimas ir išmoktų pamokų apžvalga, naudojant išsamų šaltinių, technologijų ir mokomosios medžiagos rinkinį, įskaitant tarpvalstybinius ir tarptautinius istorijos vadovėlius ir žodines istorijas, ir skatinant analitinius bei kritinio mąstymo įgūdžius;
17. ragina valstybes nares sudaryti specialiai paruoštą (istorijos) mokymo medžiagą ir pedagogų rengimo programas, kuriomis būtų padedama mokytojams geriau išskirti tarpvalstybinius istorijos aspektus ir pabrėžti jos daugiasluoksniškumą, skleidžiama tinkama šiuolaikinio mokymo didaktika ir principai ir visų pirma siekiama ugdyti savireflektuoti gebančius jaunuolius;
26. išreiškia viltį, kad nacionaliniu lygmeniu su istorija ir istorine atsakomybe susijusios kritiškos savirefleksijos pagrindu gali rastis išties europietiškas reflektyvus diskursas apie žemyno praeitį, kuriame nepiktnaudžiaujama istorija galios ir politiniais tikslais, ir kad bendrai dirbdamos istorijos srityje Europos tautos sukurs bendro likimo bendruomenę;
27. numato, kad kolektyvinės atmintys galiausiai prisidės prie Europos viešosios erdvės formavimo ir į ją susijungs, skirtingos atminimo kultūros ne konkuruos, o papildys viena kitą, o istorijos klausimai bus keliami pilietiniu, o ne politiniu lygmeniu;
[1] Jürgen HABERMAS, « Conférence de Jürgen Habermas : Pourquoi l’Europe a-t-elle besoin d’un cadre constitutionnel ? », Cahiers de l’Urmis, 7, Paris/Nice, 2001.
[2] Pierre MAILLARD, De Gaulle et L’Europe entre la nation et Maastricht. Paris, Taillandier, 1995, p. 27ss.
[3] „Kai laisvasis pasaulis pagaliau bus realiai susiorganizavęs ir solidarus, jam reiks atsigręžti į Rusiją ir bandyti su ja sutarti dėl tikros taikos sąlygų (iš 1948 m. balandžio 18 d. kalbos).
[4] Pascal FONTAINE, Jean Monnet, l’Inspirateur. Préface de Jacques Delors, Paris, Grancher, 1988. Žr. taip pat Éric ROUSSEL, Jean Monnet 1888-1979. Paris, Fayard, 1996.
[5] Šis teiginys buvo simboliškai paverstas Jean Monnet Atsiminimų antrašte (Paris, Fayard, 1976).
[6] Ištraukos iš In L’Europe, une longue marche. Lausanne, Fondation Jean Monnet pour l’Europe, 1985, p.13-14. Žr. taip pat Gérard BOSSUAT, L’Europe des Français (1943-1959). La IVe République aux sources de l’Europe communautaire. Paris, Publications de la Sorbonne, 1996, p. 29.
[7] Cf. Edmond JOUVE, Le Général de Gaulle et la construction de l’Europe. T. II. Paris, L.G.D.J., 1967, p. 112.
[8] Charles DE GAULLE. Mémoires de guerre, le Salut (1944-1946). Paris, Plon, 1959, p. 210-211.
[9] Jean Monnet laiškas Robert‘ui Schuman‘ui, 1948 m. liepos 18 d., in Jean Monnet – Robert Schuman, Correspondance 1947-1953. Lausanne, Fondation Jean Monnet pour l’Europe, 1986, p. 37.
[10] Ištrauka iš 1950 m. gegužės 3 d. užrašų, in l’Europe, une longue marche, op. cit., p. 42-48.
[11] Cituota in Pascal FONTAINE, Jean Monnet, Actualité d’un bâtisseur de l’Europe unie. Paris, Economica, Fondation Jean Monnet pour l’Europe, 2013, p.59.
[12] „Monnet nekantriai laukė tos dienos, kai Jungtinių Europos Valstijų kariuomenė galės atlikti NATO vaidmenį be pernelyg didelio amerikiečių įsikišimo“, cituota Philippe VIAL, « Jean Monnet, un père pour la CED ? », in René GIRAULT, Gérard BOSSUAT, Europe brisée, Europe retrouvée. Nouvelles réflexions sur l’unité européenne au XXe siècle. Paris, Publications de la Sorbonne, 1994, p. 238.
[13] Šiuo klausimu, žr. Georges-Henri SOUTOU, L’alliance incertaine. Les rapports politico-stratégiques franco-allemands, 1954-1996. Paris, Fayard, 1996, ypač p. 301-305.
[14] Raymond ARON, « Y a-t-il une civilisation européenne ?». Semaines étudiantes internationales, 5 août 1947 [1947 m. rugpjūčio 5 d.]
[15] Idem, « Notre sort se joue ailleurs ». L’Express, 9-15 juin 1979 [1979 m. birželio 9-15 d.]
[16] Idem, « L’année de l’Europe ». Le Figaro, 1er juin 1973 [1973 birželio 1 d.]
[17] Idem, « Le réarmement de l’Allemagne. III – La possible révision ». Le Figaro, 24 novembre 1952 [1952 m. lapkričio 24 d.]
[18] Idem, « Nations et Empires ». L’Encyclopédie française, T. XI. Paris, 1957.
[19] Idem, Le spectateur engagé. Entretiens avec Jean-Louis Missika et Dominique Wolton, Paris, Julliard, 1981.
[20] Idem, Mémoires, 50 ans de réflexion politique. Paris, Presses Pocket, 1990, p. 435.
[21] Idem, « Le verbe gaulliste et la réalité ». Le Figaro, 4 novembre 1966 [1966 m. lapkričio 4 d.]
[22] Idem, « Le réarmement de l’Europe ». Le Figaro, 5 août 1949 [1949 m. rugpjūčio 5 d.]
[23] Idem, « L’Europe, interdite ou impuissante », L’Express, 2-9 décembre 1978 [1978 m. gruodžio 2-9 d.]
[24] „Be abejo, nebus perdėta tvirtinti, remiantis daugybe faktų, kad visa Europa – nuo Atlanto iki Uralo – liudija apie ryšį tarp kultūros ir krikščionybės, gyvuojantį kiekvienos tautos istorijoje ir visoje bendrijoje“, Jonas Paulius II, Kalba UNESCO, Paryžius, 1980 m. birželio 2 d., Libreria Editrice Vaticana, 1980, nr. 9.
[25] Jonas Paulius II, 2001 m. birželio 9 d. kalba, grįžus iš savo apaštalinės kelionės į Ukrainą. Agence de presse internationale catholique (apic), 2001.06.29
[26] Raymond Aron, „L’échec politique“. Le Figaro. 1966 m. lapkričio 17 d.
[27] „Valstybė gali garantuoti tas pačias ekonomines ir socialines teises kitos valstybės piliečiams, tačiau nesuteikti jiems politinių teisių, tame nėra jokio prieštaravimo“, R. Aron, pranešimas New York School for Social Research, perskaitytas 1974 m. balandžio 5 d., publikuotas Commentaire, 1991, nr. 56, p. 695-704.
[28] „Nacija yra siela, dvasinis principas. Šią sielą, šį dvasinį principą sudaro du dalykai, kurie, tiesą pasakius, yra viena. Vienas jų yra praeityje, antras – dabartyje. Vienas – tai bendra viso praeities paveldo atmintis; antras – dabartinis nusiteikimas, troškimas gyventi kartu, valia tęsti brangų paveldą, kurį paveldėjo kiekvienas“, Ernest Renan, „Qu’est-ce qu‘une nation?“, iš kalbos Sorbonoje, 1882 m. kovo 11 d.
[29] Jacques Maritain, L‘Homme et l‘Etat. Paris, Desclée de Brouwer, 1951.
[30] Aristotelis, Politika, 1251a-1253a.
[31] Hugo Grotius, Prolegomena au De iure belli ac pacis, § 6.
[32] Nicolas Malebranche, De la recherche de la vérité, livre II, partie I, chapitre V, § 1, in Œuvres complètes, T. 1. Paris, Vrin, 1958.
[33] Philippe Capelle-Dumont, „Europos dvasinės dimensijos“. Naujasis židinys, 2024, nr. 5, p. 15-21.
[34] Henri de Lubac, Entretien autour de Vatican II. Paris, Cerf, 1985.
[35] Pierre Manent, La raison des nations (2006); Les métamorphoses de la cité (2010).
[36] Philippe Capelle-Dumont, Le principe alliance. T. 1: Phénoménologie de l’alliance. Paris, Hermann, 2021. Ruošiama spaudai T. 2: Métaphysique de temps, ir T. 3: Théologie de la kénose.
[37] Aristotelis. Politika.