Pranešimas, skaitytas VII Nidos forumo „Europos tapatybės lūžiai” metu 2024 m. rugsėjo 5 d. Kuršių nerijos istorijos muziejuje, Nida
Tarp pastaruoju metu įvairiose diskusijose apie Konstituciją vis dažniau pasigirstančių koncepcijų yra ir „konstitucinė tapatybė“. Teisėje ši koncepcija savaime nėra naujiena. Ji pasirodė konstituciniuose debatuose, siekiant aksiologinių naujų pamatinių įstatymų nuorodų, dar devyniasdešimtųjų pradžioje. Tačiau šiandien ji vis dažniau vartojama ir išnaudojama, siekiant tam tikrų politinių tikslų. Ji dažnai tampa ne tiek tvirtos teisinės analizės objektu, kiek politiniu ginklu. Taigi, kyla didelis pavojus ją instrumentalizuoti, nespėjus deramai apibrėžti jos esmės.
Todėl pradėti reikėtų nuo mėginimo apibrėžti „konstitucinės tapatybės“ koncepciją. Tačiau tuo pat metu tai nepaprastai sudėtinga, mat ši koncepcija dinamiška, ir panašiai kaip teisės viršenybės koncepciją, ją galime apibrėžti per skirtingus ją sudarančius elementus, o ne vienu uždaru apibrėžimu.[1]
Galima nurodyti du konstitucinės tapatybės kilmės šaltinius – pirma, konstitucinės tapatybės šaltinis yra konstitucinės normos, o antra, konstitucinės tapatybės šaltinis yra meta-normos (suprakonstitucinės), tai yra, pačios konstitucijos arba jos pataisų validumo taisyklės.[2]
Kartais konstitucinė tapatybė siejama su „konstitucinės šerdies“ arba konstitucinio minimumo koncepcija. Tačiau tikriausiai galima sutikti, kad dažniausiai ji apibrėžiama, remiantis visuomenės vertybėmis ir tikslais. M. Granat rašo, kad konstitucinė tapatybė paprastai reiškia tam tikrus principus ir vertybes, kurios ypač vertingos valstybės ir tautos atžvilgiu, ir kurios turėtų likti pastovios.[3]Jos yra pagrįstos, arba nurodo, į tam tikrą aksiologinį pamatą, vertą saugoti, ir todėl, įstatymų leidėjų supratimu, sudaro konstitucinės tvarkos pagrindą.
Kad konstitucija būtų veiksminga, tvari ir visuotinai gerbiama, ji turi atspindėti platų aksiologinių pamatų konsensusą.[4]Konstitucija, reprezentuojanti ir įkūnijanti vien tam tikros visuomenės dalies, klasės ar politinės partijos vertybes ir tapatybę, siekiant jas primesti likusiai visuomenei, netaps stabilios, teisėtos ir veiksmingos valdžios laidu.[5] Ji turi būti pagrįsta objektyviomis vertybėmis.
Konstitucijos tapatybė, išvedama iš objektyvių vertybių, tuo pat metu yra ir tam tikra (materiali) kliūtis įvesti konstitucijos pokyčiams, ji yra vadinamojo santykinio Konstitucijos nekintamumo pagrindas. Reikia pabrėžti žodį santykinis nekintamumas, nes istorijoje pasitaiko laikotarpių, kai pokyčių poreikis aiškus, kai esama ir galiojanti rašytinė konstitucija tolsta nuo saugotinų vertybių ir, anot Lasalle koncepcijos, rašytinė konstitucija pasidaro išgalvota[6]. Įtampos tarp konstitucijos teksto ir tikrovės padėtis yra tokia, kuriai reikalinga kruopščiai peržiūrėti konstituciją ar net priimti naują. Keičiasi konstitucijos aksiologija, taigi, atsiranda poreikis apibrėžti jos naują tapatybę. Bruce Ackerman tai vadina „konstituciniu momentu“[7]. Imtis tokio darbo neabejotinai skatina įsitikinimas, kad vertybės ir pagrindiniai principai, kuriais pagrįsta esama konstitucinė tvarka, išnyko, ir iš to kyla jos neadekvatumas ar vienareikšmiškos tapatybės stoka.
Tačiau tokiame kontekste neišvengiamas kitas klausimas: kieno pripažinimas, kieno įsitikinimas lemiamas, esamą aksiologinį pagrindą vertinant kaip „išnykusį“, ir kas turi nustatyti naująjį aksiologinį standartą. Remiantis aukščiau išdėstytu požiūriu apie būtinybę referuoti į objektyvią vertybių sistemą, tai negali būti tuo metu valdančios politinės daugumos valios išraiška. Būtina apeliuoti į objektyvesnį pliuralistinį vertinimą, kuriame taip pat būtų atsižvelgiama į dabartinės opozicijos nuomonę[8].
Toks reiškinys pasitaikė praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Tuo metu buvo ieškoma nuorodų į kitokius aksiologinius pamatus negu buvusieji komunistinėje valstybėje, ir toks buvo naujosios konkrečių valstybių konstitucinės tapatybės mastas. Tuo metu buvo nurodoma į bendresnę „Europos konstitucinio paveldo“ sampratą, ieškant elementų, bendrų vadinamosios Vakarų demokratijos šalių ir pokomunistinių valstybių konstitucinėms tradicijoms[9].
Taigi, buvo ieškoma, taip pat ir teisiniu, konstituciniu atžvilgiu, to, kas jungia, o ne skiria skirtingas valstybes. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Europos tapatybės paieška nebuvo suvokiama kaip savos konstitucinės tapatybės neigimas ar atmetimas. Priešingai, siekti Europos tapatybės reiškė leisti kiekvienai valstybei keisti tuometinę konstituciją, kad savo konstituciją ir tradicijas sukabintų su Europos paveldu, ir šiame kontekste formuotų savą konstitucinę tapatybę.[10] Todėl nuo pat užuomazgos postkomunistinių valstybių konstitucinė tapatybė formuota ne prieštaraujant Europos konstitucinei tapatybei, bet ją išpildant, įsišaknijant joje.
Tokį reiškinį puikiai nusakė T. Markert, buvęs Venecijos komisijos sekretorius, sakęs, kad dar niekada nebuvo regėjęs valstybių, taip atvirai ir net noriai besiremiančių išorės konstituciniais principais ir išeitimis, kad joms būtų leista sugrįžti į Europos demokratinių valstybių šeimą, kuriai, šiaip ar taip, jos anksčiau ir priklausė[11]. Daug vėliau panašiai buvo mąstoma Europos teisingumo teismo darbe, kai buvo pabrėžta, kad „deramai suvokta atvira prieiga prie Sąjungos teisės turėtų vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu kildinti fondamentalios Sąjungos ir atskirų valstybių konstitucinės tapatybės konvergencijos principą.“[12]
Tokia pozicija rezonuoja su 2005 m. Lenkijos konstitucinio tribūnolo nuosprendžiu, skelbiančiu, kad „Lenkijos respublikos konstitucija ir Bendrijos teisė pagrįsti tomis pačiomis bendromis vertybėmis, nustatančiomis demokratinės teisinės valstybės prigimtį ir pamatinių teisių sąvadą bei turinį.“[13] Sąjungos tapatybė netgi yra atskirų valstybių narių konstitucinių tapatybių vedinys.
Šiame kontekste ypač svarbų vaidmenį suvaidino 1990 m. įsteigta Venecijos komisija, padėjusi šalims aptikti tai, kas išaugo iš bendros Europos teisinės tradicijos ir tapo Europos teisės standartu, t. y., modelį, kaip taikyti konkrečius teisinius sprendimus atitinkamose šalyse. Todėl kreiptis į ją buvo svarbus pasitikrinimas, darant pokyčius vidinėje teisės sistemoje, o ypač Konstitucijos taisymo procese.[14]
Kartu Venecijos komisijos procese nepaprastai svarbu atskirti du aspektus:
1) tai, kas sudaro Europos demokratinės tradicijos pamatą (Europos standartą) ir turi būti absoliučiai gerbiama valstybių narių bei tapti esminiu jų kaip Europos valstybės konstitucinės tapatybės elementu, ir
2) tai, kas priklauso prie atskirų valstybių reguliavimo laisvės, kylančios iš jų skirtingų ir turtingų konstitucinių tradicijų.[15]
Iš esmės abu šie elementai sudaro valstybės konstitucinę tapatybę.
Taigi, nėra jokių abejonių, kad pirmuoju pereinamuoju laikotarpiu, rengiant naująsias konstitucijas, konstitucinės tapatybės koncepcija nekėlė konfliktų su Europos institucijomis. Tai taip pat atsispindi Lenkijos konstitucinio teismo pozicijoje: vertybės, išreiškiamos konstitucijoje ir Lisabonos sutartyje, apibrėžia Lenkijos ir Europos Unijos aksiologinę tapatybę. Ekonominės, socialinės ir politinės sistemos projektas, numatomas sutartyje, laikantis pagarbos individų laisvei bei orumui, pagarbos nacionalinei šalių narių tapatybei, visiškai atitinka pamatines Konstitucijos vertybes[16].
II.
Todėl konstitucinės tapatybės koncepcija nuo pat ištakų įaugusi į Europos tapatybę, o ne priešinga jai. Konstitucinės tapatybės funkcijos suvokimo permainos Vidurio Europos šalyse prasidėjo, viena vertus, toliau žengiant Europos integracijos procesui, o kita vertus, suintensyvėjus tam tikrų kai kurių šalių politinių grupių skelbiamai retorikai apie šio proceso keliamas grėsmes valstybės suverenumui (apie 2010 m.). Tuomet mąstymas apie konstitucinę tapatybę ima krypti kita linkme. Konstitucinės tapatybės koncepcija pamažu atplėšiama nuo Europos tapatybės koncepcijos ir imama naudoti prieštaraujant EU standartams ir EU institucijoms.
Kaip pastebi W. Jóźwicki, “konstitucinės tapatybės” kelias nuo draugiško intereso objekto ir teisės doktrinoje, ir jurisprudencijoje iki jos statuso kaip EU konstitucionalizmo krizės šaltinio buvo palyginti trumpas.[17]
Po 2010 m. Vengrijoje, o 2015 m. Lenkijoje įžengėme į teritoriją, kuri yra konfliktų pagrindas. Ji susijusi su santykiais tarp nacionalinių teismų, ypač konstitucinių, ir EU teismo dėl konstitucinės tapatybės sampratos. Stumiamas požiūris, kad konstitucinės tapatybės klausimas – šalių narių konstitucinių teismų prerogatyva, susijusi su integracijos ribų EU viduje nustatymu ir kompetencijų perdavimu[18].
Šis disputas vadinamas disputu dėl “teisės į paskutinį žodį” ar “paskutinio žodžio teismo” tarp nacionalinio teismo (KT ar Aukščiausiojo teismo) ir Europos teismo, sprendžiant konstitucinės tapatybės reikšmę.[19]
Dėl to kyla esminis klausimas, ar įmanoma apginti tokį požiūrį į tribunolų atskyrimą, kad konstitucinės tapatybės nustatymas būtų vien nacionalinio teismo jurisdikcija.[20]
Kyla ir kitas klausimas: ar pati konstitucinės tapatybės koncepcija yra konfliktinis įrankis, konfrontacinis įrankis, ar įrankis siekti pusiausvyros tarp nacionalinių teismų ir Europos teismo. Ir ar šiame kontekste teisės viršenybė bei konstitucinė tapatybė yra konkuruojančios, ar viena kitą papildančios vertybės.[21] Ar ETT ar nacionaliniai konstituciniai teismai turi aukščiausią galią nustatyti EU teisinės kompetencijos ribas?
Konstitucinio pliuralizmo doktrina priima konstitucinės tapatybės teiginių validumą, bet skelbia, kad konfliktai tarp ETT ir nacionalinių konstitucinių teismų turėtų būti sprendžiami per dialogą ir abipusį prisitaikymą, o ne bekompromisiais pirmumo reikalavimais[22], kylančiais iš konstitucinės tapatybės idėjos.
Tenka sutikti su Europos parlamento pozicija, kad kai valstybė narė pažeidžia bendruosius Unijos principus ir vertybes, to negalima pateisinti nacionalinėmis tradicijomis ar nacionalinės tapatybės raiška, jeigu dėl tokio pažeidimo nukenčia Europos integraciją grindžiantys principai, kaip demokratinės vertybės, teisės viršenybė arba teismų nepriklausomybės principas.
Ir čia užkabiname svarbų teismų nepriklausomybės klausimą. Teismų nepriklausomybė, priklausanti Europos konstitucinės tapatybės kanonams, neabejotinai taip pat yra Lenkijos ir kitų šalių konstitucinės tapatybės elementas. Taigi, bet koks šį principą patvirtinantis sprendimas yra jos tapatybės elementas. Ir priešingai, pasitelkti konstitucinės tapatybės principą situacijoje, kurioje norima apginti statutinius sprendimus, pažeidžiančius nepriklausomybės principą, susilpninančius jį, niekaip nesusiję su konstitucinės tapatybės gynimu, bet priešingai, šį principą nubraukia.
Taip yra todėl, kad Konstitucija ir steigiamosios sutartys paremtos vienodu aksiologiniu pagrindu, tai yra, demokratinės teisinės valstybės vertybėmis, įskaitant teismų nepriklausomybę kaip esminį Lenkijos konstitucijos konstitucinės tapatybės elementą.
Konstitucinės tapatybės koncepcijos negalima interpretuoti taip, kad nacionalinės konstitucijos virstų instrumentais, leidžiančiais valstybėms narėms tam tikrose srityse, ypač tokiose, kaip teismų nepriklausomybė, teisės viršenybė, išvengti Bendrijos teisės kaip tik todėl, kad jos įtvirtintos šiose konstitucijose ir sudaro jų tapatybės elementą. Kaip Bendrijos teisėje atsižvelgiama į valstybių narių nacionalinę konstitucinę tapatybę, taip ir nacionalinė konstitucinė teisė turi būti pritaikyta prie Bendrijos teisinės tvarkos reikalavimų[23].
Taigi, kalbant apie kintančią konstitucinės tapatybės funkciją, formuluoju šią tezę, remdamasi atskirų šalių ir ypač jų teismų elgesio EU teisės atžvilgiu stebėjimais. Pastaraisiais metais kai kuriose valstybėse konstitucinės tapatybės griebiamasi, norint pateisinti valdžios kontrolės mechanizmų panaikinimą ir apsiginti nuo galimų EU intervencijų, o tai savaime pažeidžia konstitucinę tapatybę kaip santykį tarp vidaus ir išorės įstatymų, jau įrašytų į konstituciją.
Tai patvirtino Lenkijos konstitucinis teismas.[24]
Taigi, teismų nepriklausomybės esmės neigimas kerta per pačią Lenkijos konstitucinės tapatybės esmę. Konstitucinės tapatybės funkciją jis paverčia konfrontaciniu įrankiu Europos teisės ir Europos teisminių institucijų atžvilgiu. Nuosprendyje pabrėžti, kad EUTT išskirtinė jurisdikcija lieka EU teisės interpretavimas, o Konstitucinis teismas yra paskutinio žodžio teismas[25]atitikimo visoms normoms, įskaitant EU normų atitikimą Lenkijos respublikos konstitucijai, klausimu reiškia fundamentaliai nusigręžti nuo ankstesnės Lenkijos konstitucinio teismo jurisprudencijos linijos, kuri visada pabrėžia, kad esminis Europos integracijos kultūros determinantas išlieka abipusis Valstybių Narių lojalumas, o jų sudaromos Unijos poveikis turėtų būti bendros kalbos, o ne paskutinio žodžio siekis.[26]
[1] „Tożsamość konstytucyjna jest bowiem bytem idealnym, wyobrażonym, a raczej tworzonym głównie na potrzeby legitymacji trudnych decyzji politycznych lub decyzji sądów konstytucyjnych. Jest to zarazem pojęcie obciążone silnym ładunkiem emocjonalnym i aksjologicznym” w:A. Śledzińska-Simon, Koncepcja tożsamości konstytucyjnej: wymiar indywidualny, relatywny oraz zbiorowy, w: Acta Universitatis Wratislaviensis, No 3744, Przegląd Prawa i Administracji CVII, Wrocław 2016, s.335,
[2] G.J. Jacobsohn, Constitutional Values and Principles, [w:] The Oxford Handbook of Comparative Constitutional Law, red. M. Rosenfeld, A. Sajó, Oxford 2012;
[3] M. Granat, Tożsamość Konstytucji, w: Zmieniać Konstytucję Rzeczypospolitej czy nie zmieniać?, red. D. Dudek, Wyd. KUL, Lublin 2017, s. 43;
[4] Taki był wyraźnie zamysł twórców polskiej Konstytucji z 1997 r. co oddaje Wstęp do niej w słowach: „my, Naród Polski – wszyscy obywatele Rzeczypospolitej, zarówno wierzący w Boga(…) jak i nie podzielający tej wiary, a te uniwersalne wartości wywodzący z innych źródeł”
[5] N. Hedling, The Fundamentals of a Constitution, w: International IDEA Constitution Brief, April 2017, s. 2; M. Piechowiak, Aksjologiczne podstawy polskiego prawa (rozdział III), w: Synteza prawa polskiego od 1989 roku, red. Tadeusz Guz, Jan Głuchowski and Maria Pałubska, C.H. Beck: Warszawa 2013, s. 40, 65,
[6] F, Lassalle, O istocie konstytucji, Warszawa 1960,
[7] B. Ackermann, We the People, Foundations, t. I, Cambridge Massachusetts, 1991, s. 10;
[8] H. Suchocka, Aktualność wartości chronionych przez Konstytucję z 1997 r., w: Gdańskie Studia Prawnicze, Tom XL, 2018, ss. 49-62;
[9] A. Pizzorusso, Europejskie dziedzictwo konstytucyjne, Wydawnictwo Sejmowe, Warszawa 2013;
[10] Por. np. P. Winczorek, Axiological Foundations o f the Constitution of Poland, Saint Louis-Warsaw Transatlantic Law Journal 1997, s. 59-67,
[11] T. Markert, The role of the Venice Commission in the process of the preparation of the constitutions of the countries of Central and Eastern Europe, Ruch Prawniczy, Ekonomiczny i Socjologiczny, 2018 z. 1, ss. 7-11,
[12] TSUE, P.Gauweiler i in. Vs Deutscher Bundestag, C-62/14, opinia Rzecznika Generalnego P.C.Villalona, z dnia 14.01.2015, s. 62,
[13] K 18/04;
[14] H. Suchocka, Polska Konstytucja z 1997 r. jako element europejskiego dziedzictwa konstytucyjnego, w: RPEiS 2018 z. 1, ss.13-22;
[15] H. Suchocka, ibidem; to rozróżnienie jest zawsze podkreślane w opiniach komisji Weneckiej, por. np. Opinia o nowej konstytucji węgierskiej, CDL(2011)016;
[16] K 32/09
[17] Patrz szerzej: W. Jóźwicki, Ochrona wyższego niż unijny konstytucyjnego standardu prawa jednostki i tożsamości konstytucyjnej, Trybunał Konstytucyjny a Trybunał Sprawiedliwości Unii Europejskiej: ku sekwencji a nie hierarchii orzekania, Wydawnictwo Naukowe UAM, Poznań 2019, oraz W. Jóźwicki, Ultra vires and Constitutional identity control – apples and oranges or two drops of water? Some remarks on the possible role of the New Mixed Chamber of the Court of Justice in the context of the “sequential” model of adjudication on art. 4(2) TUE, Verfassungsblog 15 June 2020;
[18] A. von Bogdandy, S. Schill, Overcoming absolute primacy: respect for national identity under the Lisbon Treaty, „Common Market Law Review” 2011, nr 48, s. 1429,
[19] A. Kustra, Kelsenowski model kontroli konstytucyjności prawa a integracja europejska. Studium wpływu, UMK, Toruń 2015, s. 293; W. Jóźwicki, op. cit. ss. 370-379,
[20] K. Wójtowicz, K. Wojtowicz, Zachowanie tożsamość konstytucyjnej państwa polskiego w ramach UE – uwagi na tle wyroku TK z dnia 24 listopada 2010 r., (k 32/09), „Europejski Przegląd Sądowy” 2011, nr 11, s. 11,
[21] Andrea Zs. Varga Rule of Law and Constitutional Identities: concurring or complementary European values? In: Venice Commission 30 Years quest for Democracy Through Law, 1990-2020, ed. S. Granata-Menghini, Z.Caga Tanyar, Lund 2020, p. 703 i n.,
[22] R. D. Keleman, L. Pech, Why autocrats love constitutional identity and constitutional pluralism. Lessons from Hungary and Poland, working paper No 2, September 2018, (www.reconnet- Europe.eu),
[23] patrz szerzej: Opinion of Advocate General Poiares Maduro in Case C-213/07, 8 October 2008, para 33;
[24] K 18/04, „Konsekwencją wspólnej dla wszystkich państw członkowskich aksjologii systemów prawnych jest to, że prawa podstawowe zagwarantowane w Konwencji o ochronie praw człowieka i podstawowych wolności oraz wynikające z tradycji konstytucyjnych wspólnych dla państw członkowskich tworzą zasady ogólne prawa wspólnotowego (art. 6 ust. 2 TUE). Prawo wspólnotowe nie powstaje więc w abstrakcyjnej oraz wolnej od wpływu państw członkowskich i ich społeczności przestrzeni europejskiej. Nie jest tworzone w sposób arbitralny przez instytucje europejskie. Stanowi natomiast efekt wspólnych działań państw członkowskich.”
[25] K 3/21
[26] K 18/04, a także P. Winczorek, Konstytucja RP a prawo wspólnotowe, „Państwo i Prawo” nr 11/2004, s. 7