Pranešimas, skaitytas tarptautiniame Thomo Manno festivalyje 2026 m. liepos 13 d. Rašytojo Thomo Manno memorialiniame muziejuje
Pranešimas Thomo Manno festivaliui, 2026 m. liepos 13 d.Buvo Joninių išvakarės, viena iš pirmų tikrai karštų popiečių Lietuvoje šią vasarą, ir mano draugas paskambino siūlydamas susikrauti vaikus į automobilį ir nuvažiuoti išsimaudyti į Trakus. Atvyko gana greitai, apie penktą, buvo geros nuotaikos, bet labai skubėjo. Pernai vasarą buvom su juo važiavę ten pat, todėl tiksliai žinojau, koks bus scenarijus: kur parkuosim mašiną, kokį vandens dviratį imsim ir kokioj Galvės ežero saloje lipsim maudytis. Tik anąkart susivėlinom ir vos spėjom užgriebti paskutinius dienos saulės spindulius, todėl galvojau, kad šįkart jis skuba dėl to. Kad viskas būtų geriau nei anąkart. Daugiau saulės, šiltesnis vanduo, ilgesnės maudynės.
Bet vos tik pajudėjom, jau pirmoj sankryžoj jis man prasitarė, kad tos nervingos skubos priežastis gerokai gilesnė. „Man atrodo, kad man prasidėjo vidurio amžiaus krizė“, pasakė, „nes dar niekad taip aiškiai nejaučiau, kaip greitai pradėjo eiti laikas. Todėl šią vasarą noriu išsemti su kaupu. Mėgautis viskuo, ką jinai siūlo“. Ir tą vakarą šitą pažadą sau jisai nuoširdžiai pildė. Vos nuplaukėm į salą, dar net nebaigęs maudytis, jis jau stovėjo vandenyje googlindamas, kada Kernavėje uždegami Kupolių laužai. Turėjom spėti dar ir ten. Todėl skubėjom plaukt atgal. Skubėjom nuvažiuoti. Reikėjo daug ir skaniai pavalgyti. Prie laužo ant kalno stengėmės atsistoti kuo arčiau ir būti kuo ilgiau. „O, slėnyje dega aukurą, nubėgam ten“. „Dabar uždegs ant kalno fakelus, užlipam“. „Pabūnam dar truputį“. Sugrįžom gerokai per vėlai. Tačiau galų gale vis tiek atrodė, kad kiek galėjo duoti ta diena, jos taip ir neišsėmėm. Kaip Tarkovskio tėvo eilėraštyje iš „Stalkerio“:
„Štai ir vasara praėjo,
tarsi jos nė nebuvo,
dar saulėkaitoj šilta,
tiktai šito mažai“.
Jau kuris laikas mane ir nemažą dalį mano aplinkos ir amžiaus žmonių lydi šitas prakeiksmas. Vis daugiau galimybių gyventi malonumais, vis daugiau bandymo pagriebti momentinę laimę. Bet laikas eina vis greičiau ir laimės akimirka, atrodo, vis trumpesnė. O jokios kitos paguodos, išskyrus dar vieną trumpalaikį malonumą, rasti nepavyksta.Kaip tik tuo metu, tą trumpą malonumo akimirką, patiriame, kokie vieniši mes esam. Kitaip socialiniuose tinkluose nebūtų tiek daug vaizdų, kuriuose žmonės giriasi, kaip jiems tuo metu gera. Jie ką tik dviratį išmokusio minti vaiko šūksnį: „mama, žiūrėk kaip aš važiuoju“. Jis šūktelna, nes jam tuo metu malonu, ir jis norėtų, kad jo malonumu džiaugtųsi ir kiti, jis instintyviai supranta, kad malonumu norisi pasidalinti. Bet dar nežino, kad tik mama ar tėvas gali nuoširdžiai džiaugtis tuo, kad kitam malonu.
O šiaip jau malonumas visų pirma visada yra mano. Todėl galiu kiek noriu kelti nuotraukų, kaip gera man ir kaip skaniai aš dabar valgau, bet daugelio paspaudžiamas nykščio viršun mygtukas – tik noras būti mano vietoj. Į postą „Žiūrėkit, kaip man gera“ atsakymas dažniausiai yra „Norėčiau, kad taip gera būtų man“. Tik tiek tereiškia ta širdutė. Geriau supratę šitą principą iš karto jį monetizuoja – „Norite, kad ir jums būtų gera taip kaip man? Tai pirkit šitą ir vartokit“.
Tiesa, mes nuolat patiriame malonumų su kitais kartu – žaisdami tinklinį, keliaudami, kartu pietaudami. Bet tam reikia kad tuo pačiu metu visi po vieną kartu patirtų malonumą. O tiktai retas iš mūsų (galbūt tiktai mama) gali nuoširdžiai pasakyti „man gera vien tik todėl, kad gera tau“. Čia tinka dar vienas eilėraštis, Salvatorė Quasimodo:
„Žmogus stovi vienas,
ant žemės širdies,
apšviestas spindulio saulės,
ir staiga vakarėja:“
Bebandant pasiekti paskutinį saulės spindulį, dar vieną, gal šiandien jau paskutinį malonumą žmogus supranta esąs vienas. Ir tada niaukiasi tamsa. Atrodo, kad visa Europa paskutiniu metu desperatiškai gaudo paskutinį vakaro saulės spindulį. Bet vis daugiau nuojautos, kad viskas, kas geriausia, jau beveik praėjo. Su tuo, kas liks, tvarkysimės vieni. Tiek daug žmonių, bet taip visi po vieną.Pajutęs tokį savo vienišą laikinumą žmogus vis bando į šį pasaulį kažkaip įsišaknyti. Mes irgi ką tik nusipirkom kaime sklypą, noriu jame statyti namą. Kuo man aiškiau, kad manęs čia neliks, tuo aš labiau bandau įleisti šaknis į žemę. Kaip inkarą pasikabinti sunkų daiktą po kaklu, tarsi jisai padėtų man čia ilgiau išbūti. Bet kai trimeriu pjaunu penkiasdešimties arų plotą ir sugaištu tam dvi dienas, o po savaitės viskas vėl užžėlę, aš aiškiai suprantu, kad vos tik kažkada nustosiu jėgų tą daryti, neliks net jokio pėdsako, kad aš tenai buvau ir kažką pjoviau. Ir čia vienatvę, aišku, papildo rimtas prasmės klausimas. Kokia prasmė kažką ten pjauti, jeigu vėl viskas šitaip greit užžels?
Gerai prisimenu savo senelio priešmirtinius užrašus ant stalo šalia sofos, kurioje gulėjo. Vos keli žodžiai – sodas, butas, mašina. Staiga aiškiai supratęs, kad tavęs neliks, ieškai, ką tu palieki, nes pirmą kartą pasidaro šitaip aišku, kad ką turi, palikt reikės, ir absoliučiai nieko tu neišsineši. Kad viską galų gale nugalės mirtis, akivaizdumas ateina nepastebimai. Žmogus nepastebi, kada peržengia ribą iš „viskas rytoj“ į „viskas jau buvo vakar“. Kai esi jaunas, viskas dar laukia, viskas atrodo prieš akis. Tada po truputį pradeda skaudėti nugarą, atgal imi dairytis daugiau nei laukti, kas ateis, ir kas ateis, jau nebelauki, o bijai. Ir vieną dieną kur nors „Senukuose“ (kaip buvo man) skausmas taip ima ir surakina tau krūtinę, kad toptelna – va čia ir gali būti viskas. Va tokia mano malonumų pabaiga.
Tą akimirką nelieka jokių protingų, filosofinių minčių, išskyrus vieną – dar ne dabar. Dar truputį, dar nors truputį. Bet kuomet šitas pirmas įspėjimas ima ir praeina, nuo tada aiškiai ir konkrečiai žinai – man irgi vieną dieną ateis „viskas“. Ne kažkokiam senukui (nes jisai senas, jam gi normalu), o man. Net jei būsiu senukas, vistiek tas „viskas“ atrodys nelaiku. Aš mirsiu. Aš mirtingas. Mirtinga viskas. Net jei numirsiu staigiai, ramiai, be skausmo, kad nieko nepajusčiau, vis tiek turbūt sau pačiam numirsiu nelaiku.
Ir tai turbūt geriausias, labiausiai svajotinas daugelio mūsų variantas. Numirti staigiai. Dažnai daugelis mūsų prieš tai dar turi pakelti nemažai kančios.
Pirmiausia yra dalykai, kurie skausmingi, bet natūralūs. Kurių išvengti neįmanoma. Mūsų fiziniai negalavimai. Vienatvė, nespėjus susirasti sau poros. Ilgesys. Kritika. Atotrūkis tarp „kaip norėčiau“ ir kaip man gaunasi. Dalykai, kurie kankina, bet yra logiški. Kančia, kuri negriauna įspūdžio, kad šis pasaulis turi aiškią ir teisingą tvarką. Kad yra ciklas. Kad kaip tu šauksi, taip tau atsilieps. Kad gamtoje visi viens kita ryja, bet žmogui priklauso tam gebėti atsispirt. Kad viskas baigiasi, bet iš trašos viskas atgis. Ir taip toliau.
Tačiau šalia nuolatos dar yra sunkiai paaiškinama, neproporcinga kančia, tarsi bausmė už nieką. Kažkada „Delfyje“ skaičiau žinutę apie statybininką, kuris nusprendė užsidirbti Kipre. Nelegaliai, bet dvigubai daugiau nei Lietuvoj. Žmogus turėjo norą pasididint šeimos būstą, todėl susiviliojo. Nuskrido, kelias savaites uoliai dirbo, ir vieną savaitgalį leido sau truputį atsipalaiduot. Nuėjo prie jūros, nėrė žemyn galva ir lūžo stuburas. Buvo nedraustas, Nikosijos ligoninėj jam prikapsėjo šimto tūkstančių skola. Žmona paliko. Grįžo į Lietuvą rateliuose. Gyvena su pensininkais tėvais ir tėvas jį kartas nuo karto iš šešto aukšto su vežimėliu išneša į laiptinę žemyn. Pabūti gryname ore. Panevėžy tokius vadina „alkaniais“, „alkaniukais“. Žmogus, kurį likimas nubaudė neproporcingai. Tarsi už nieką. Už vieną kvailą šuolį – šitokia kančia. O Putinas gyvena ir nieko jam neatsitinka.
Neproporcingos, atrodytų betikslės, nepelnytos kančios kiekis pasauly nesuvokiamas, ypač šiomis, absoliutaus informuotumo dienomis. Ir jei dar galima nusukti galvą nuo tokios kančios, kai ją patiria tūkstančiai vienu metu, tačiau už tūkstančio kilometrų nuo mūsų, kai ji paliečia vieną žmogų, bet šalia, ją tenka išgyventi visu jos sunkumus. Mano bičiulis turėjo seserį, ji sirgo dauno sindromu. Maža, kelių metų mergytė. Tada atėjo dar viena, sunki fizinė liga. Ir jis ją slaugė, pats būdamas ne ką didesnis vaikas. Kas dieną eidavo lankyti jos į palatą – iš karto po mokyklos ir vakare po treniruotės – per dieną du kartus. Bet jo sesutė mirė. Ir paskutinėmis dienomis tiesiog žiūrėjo į jį didelėm, klausiančiom akim. Po jos mirties jų abiejų tėvai ėmė ir išsiskyrė. Ir nors praėjo trys dešimtmečiai, jis niekaip nesutinka, kad šis pasaulis yra teisinga, gera ir logiška tvarka. „Už ką?“, kažkada sako man springdamas viskiu ir ašarom kaip Zviagincevo veikėjas „Leviatane“? Už ką taip jai? O man? Ką mes padarėm blogo, kad šito taip anksti nusipelnytume?
Ar šis pasaulis yra teisingas, ar tik chaosas, kur jokios galutinės prasmės ir moralinės krypties nėra – turbūt vienas esminių žmogaus klausimų. Miguel de Unamuno sako, kad kiekvienas giliai turime prasmės troškimą, o tai žmogui pasąmoningai reiškia, kad meilės ir gėrio nenugalės mirtis. Tačiau beveik kiekvieną dieną kas nors šitą mūsų pasąmoningą norą ima ir sudrebina. Juk netgi tam, kad valgytume, kažkokį kūrinį šiandieną kokiam nors narve paims ir nukankins.
Per vieną savo filmą ieškodamas ligoninės palatos kalbuosi su paliatyvios slaugos skyriaus vedėja. Ji sako man, kad mes galim kalbėti apie prasmingą kančią, bet nuo žarnyno vėžio mirštančiai jos pacientei ji tos paguodos tarti neišdrįs. Jau dvi savaites tai moteriai atrodo, tarsi jos žarnomis keliautų už ją didesnis aštraus stiklo luitas, ir nėra jokių nuskausminamųjų, kurie tą skausmą numaldys. “Va, girdit, kaip ji rėkia?” Ir kiek tai truks, niekas negali pasakyti.
Jei baigčiau šioje vietoje, daugelis mūsų giliai atsikvėptume. „Nu ką, tikiuosi man taip nenutiks“. Būtent šitaip dabar dažnai suprantama viltis. Kad „viskas bus gerai“. Kad reikia likti optimistais. Kad reikia vengt kančios ir nuolat siekti laimės. Gal net pačios minties apie tą kančią. Jeigu yra kančia, mirtis, kiek tik išeina, reikia ją apeit. Žinau moksleivę, kurios tėvai nepranešė, kad numirė močiutė. Tam, kad nesutraumuotų vaiko. Kol nepraėjo keli mėnesiai po laidotuvių ir ji pati neišsiaiškino paklausus, kada pas ją važiuosim. Dabar ji laiko ant tėvų nuoskaudą, kad jai neleido atsisveikint. Tačiau sekuliaram pasaulyje tai gana logiška baigtis.
Nes mirties faktas viltį, kad viskas bus gerai, negailestingai ima ir nužudo. Prie mirštančiojo lovos paguoda, kad viskas bus gerai, neveikia. Nebent kančia – tada „viskas bus gerai“ ir tampa pati mirtis. Tačiau jeigu mirštantis skausmuose nekenčia, tuomet gerai nebus, o jeigu dar pabus truputį – baigsis. Čia jeigu netiki, kad po mirties kas nors yra.
Todėl pirmiausia, siekiant tvaresnės vilties, svarbu pradėti nuo bandymo įrodyti, kad šis pasaulis nėra visa ko baigtis. Sekuliariam, tikėjimo atžvilgiu skeptiškam žmogui svarstyti šitą mintį truputį lengviau, nei sunkiasvorė Dievo idėja. Nelavintas raumuo negali iš karto kelti sunkaus hantelio. Todėl kaip pasakoje apie sriubą iš kirvio, kareivis neklausia, ar skūpi šeimininkė turi daržovių ir mėsos, jis sako, kad užteks vandens ir kirvio. Bet tiktai druskos – gal yra? Taip ir tam žmogui, bijančiam mirties, bet griežtai atsisakančio tikėti „pasakomis apie Dievą“, pradėt lengviausia nuo žiupsnio druskos – nuo to, kad galbūt šičia viskas nesibaigia?
Ir čia keistai įtikinamu argumentu man tampa tai, nuo ko šiandien pradėjau – tai mūsų nuolatinės laimės paieškos. Tikiuosi, kad man pavyko jau įrodyt, kad visos jos pasmerktos žlugti, nes nieks iš mūsų negali nuoširdžiai sakyti „aš laimingas“ be prisegtos žvaigždutės šitam teiginy. „Esu laimingas“, bet „čia“, „dabar“, „kol kas“, kol viskas baigsis. Nes laikas eina. O viskas, kas laike, paims ir pasibaigs.
Bet šito suvokimas niekaip nemaldo mūsų laimės paieškos. Žmogus supranta, kad viskas laikina, bet nuolat trokšta laimės, kuri nebūtų laikina. Tai reiškia, sako C.S. Lewis, kad jeigu žmoguje yra troškimas, kurio negali patenkinti šis laikinas pasaulis, tuomet turbūt yra ne tiktai šitas pasaulis. Nes jeigu žmogui įdiegtas siekis to, ko niekaip nepavyksta gaut, kodėl jisai išvis tą siekį turi? Tai kažkokia klaida?
Maceina sako, kad žmogus nesiektų laimės, jei nežinotų, kad jinai yra. Ir kaip nelaisvėj gimęs gyvulys nuolatos veržiasi iš savo aptvaro, nes net nematęs laisvės žino jos buvimą, taip ir žmogus niekaip negali pasitenkinti laikinais laimės pakaitalais, nes žino, kad tai ne tai, kad tikra laimė negali būti laikina, ji turi tapti nuolatinė, tuo laimė ir skiriasi nuo malonumo – ji turi niekad nenutrūkti, ji turi būti amžina. Ir jei kas nors mus ir suvienija, tai tokios laimės paieškos. Jos nuolat siekia absoliučiai kiekvienas iš mūsų. Bet nieko nėra amžina pasaulyje, kuriame viską apriboja frazė „laikas eina“. Reiškia privalo būt pasaulis, kuris yra anapus laiko. Tik ten būtų įmanoma amžina laimė, kurios mes gimėm siekti šiam pasaulyje, kur nieko amžino nėra.
Kad laikas – sąvoka reliatyvi – mokslas įrodinėja jau turbūt daugiau nei šimtą metų. Jau nuo Enšteino drįstame teigti, kad laikas nėra vientisas, linijinis, jį galima kraipyti, minkyti, juo galima manipuliuot. Visi esam girdėję, kad jei žiūriu į žvaigždę, žiūriu į praeitį, nes šviesai iki manęs ateiti užtrunka laiko. Ir šviesos greitį pasiekus būtų galima aplenkti laiką. Pasiekus šviesos greitį laikas tarsi nustoja egzistuot.
Tačiau tam, kad pasiektum šviesos greitį, reikia nebeturėti kūno, neturėti masės. Todėl kas turi kūną, negali atsiplėšt nuo laiko, gali būti tiktai laike. Artėjant prie šviesos greičio laikas ima lėtėti. Bet peržengti ribos su kūnu neįmanoma. O tikinčiam materialiu pasauliu atrodytų, kad jeigu nėra kūno, nieko ir nėra.
Tačiau fotonas (šviesa) neturi kūno, tačiau egzistuoja. Jis turi fizikines daikto savybes, bet nėra daiktas. Yra ir tuo pačiu metu nėra. Šviesa – būtis anapus laiko. Čia fizika staiga gražiai sudera su teologija: „Ir amžinoji šviesa jiems tešviečia“. Anapus laiko pasaulio – šviesa, o šviesa amžina.Tiesa, krikščioniško tikėjimo tokiai vilčiai nereikia. Tą teigia ir visokia ezoterika. Nesvarbu, ką darysim šiam pasaulyje. Paskui pavirsime energija. Ir būsime šviesa.
Tačiau Vydūnas sako, kad šviesa, ta šio pasaulio laikinumui nepavaldi esybė, galbūt vienintelis mums duotas apčiuopti transcendencijos trupinys, turi vieną svarbią gyvenimo šiame pasauly krypčiai ypatybę. Ji ypatinga tuo, kad ji visada duoda ir nieko iš nieko neima. Jinai netraukia į save, ji sklinda, įsigeria į daiktą. Ji visiškai nesavanaudiška. O štai gravitacija – ne. Gravitacija – tai, kas labiausiai kūną pririša prie šio pasaulio – visada traukia į save, visada ima. Juodoji skylė kaip visiška šviesos priešybė. Juoda skylė įtraukia šviesą. Tokia trauka, toksai ėmimas į save, kad net sustoja laikas. Ir priešingai – šviesa, toksai atidavimas, toks greitis, kad laiko nebėra. Dvi laiko nebuvimo, dvi amžinybės formos – absoliuti tamsa ir visiška šviesa. Savo laiko nebuvimu abi atsiskiriančios nuo šio pasaulio. Tačiau abi turinčios šiam pasauliui gerai pažįstamas savybes – viską atiduoti arba tik imti. Kuri iš jų yra tiesa?Savo 1986 duotam interviu Vaclavas Havelas, šiaip jau ne itin tikintis žmogus, pareiškia, kad „viskas bus gerai“ negali būt viltis. Viltis privalo būti pastanga elgtis gerai, nepaisant to, kaip viskas bus. Viltis – davimas. Pagal Vydūno anapusinės šviesos modelį. Ne laukti, kol apšvies, o elgtis kaip šviesa. Tai nuolatos kartoja ir tie, kas tikrai tiki. Ir Kierkegaard‘as, ir Tomas Akvinietis ir Benediktas XVI-asis savo enciklijoje „Spe Salvi“ įvairiom formuluotėm mums vis perfrazuoja Havelo mintį (arba Havelas jų, bet jeigu nėra laiko – nesvarbu, kas kokiu eiliškumu tai sakė). Viltis nėra tikėjimas, kad viskas bus gerai. Viltis yra gero darymas nepaisant to, kaip viskas baigsis. Ir kuo beviltiškesnėje situacijoje tas geras daromas, tuo ta viltis stipresnė tampa. Reikia nesitikėti, kad viskas bus gerai, bet būti tikram, kad tai, ką tuo metu darai, yra gerai.
Jeigu šiandien kas ir sukelia šiame pasaulyje įspūdį, kad jis artėja ne prie šviesos, bet prie juodos skylės, tai pirma yra pojūtis, kad niekas nieko nebeduoda. Tai ypač matosi politiniam lygmenyje, kuriam pagal apibrėžimą reikėtų duoti ne tik kitam, bet siekti duoti daugeliui, visiems. Bendrojo gėrio siekimas – svarbiausia politinė idėja. Absoliutus davimas. Pasiaukojimas. Tačiau, kas šiuo metu sujungia visas Vakarų visuomenes, tai netikėjimas, kad esama politikų, kurie ateitų duoti, o ne imti.
Toks netikėjimas, bet desperatiškas tokio žmogaus ieškojimas vienu ir tuo pačiu metu. Tokio žmogaus rinkimas. Jisai taip pat ateina iš neteisingai traktuojamos vilties, kad viskas bus gerai. Kad gali būt kažkas, kas padarys, jog viskas bus gerai. Nes „bus gerai“ – tai reiškia, kad „gerai“ man tiesiog nutiks ir man nereiks dėl to nė trupučio judėt. Nereiks dėl to pajudint piršto, žengti žingsnio. Ir tai ne tik sekuliarios visuomenės problema. Taip daro tikintys.
Prieš kelerius metus čia, Nidoje, dalyvavau vestuvėse. Jų rytą nuotakos mama prisipažino neseniai patikėjusi ir dažnai lankanti bažnyčią. Bet ji tikėjo Jėzumi kaip geruoju burtininku, kaip stebukladariu, kuris išgydė sergančius, prikėlė mirusius, kuris nuolat darė, kad viskas būtų gerai. Ir šito meldė. „Aš stengiuosi sunkiom mintim savęs neapsikraut“. Tikiuosi Jėzus viskuo pasirūpins. O jeigu ne, jeigu bloga lemtis – sudeginu tokios savo maldos raštelį. Kaip daro šintoistai.
Naivus ir vaikiškas laukimas, kad bus žmogus, kuris mums duos, o mes galėsim toliau tiktai imti. Troškimas, kad kitas duotų daug daugiau nei duodu aš. Ir nuolatinis noras, kad kitas duotų pirmas. Visuomenėje, kur šitaip suprantama viltis, negali veikt valstybės sistema, nes ji ne šitaip buvo sukurta. Ji pastatyta ant davimo principo. Pirmiausia duoti, o tik tada paimti. Ligoninė negali funkcionuoti, jeigu gydytoja nuolat galvoja, ar jai naudinga bus tai, ką ji darys. Kas gali norėt dirbt kalėjimų departamente, jei netiki, kad šitą nemalonų darbą reikia daryti būtent tam, kad kitiems daryti jo nereikėtų. Ir kad kitiems nuo to, kad ėmuosi šito, bus gerai. Absoliučiai didžioji dalis darbų valstybėje pagrįsti šiuo principu. Bet jei nei vienas mūsų netiki, kad tokia turi būti jo veiksmų esmė, tuomet pirmoji reakcija pamačius, kad visi nori, jog jis duotų, bet patys nėra pasiruošę šitiek duot, bus „Kodėl aš?“. Kodėl turėčiau aš labiau negu kiti kankintis?Buvo žmogus, kuris šito neklausė. Atėjo už mus numirti. Gal būtent todėl daugelis iš mūsų negali patikėt, kad šitas žmogus buvo. Kad jis buvo žmogus. Bet jeigu apsidairom, tarp mūsų visada yra šitas žmogus. Tik jisai garsiai niekad nesiskelbia.
Praeitą žiemą dalyvavau šaulių pratybose. O mano skyriaus vadė buvo šaulė, kuri civiliniame gyvenime dirba aklųjų bibliotekoje. Trijų parų pratyboms atvyko su didele temperatūra, bet niekam apie tai nesakė. Pratybos buvo sunkios, šaltos, nuobodžios, prasmės mažai. Ir paskutiniais paryčiais visi tik laukė, kada tai pasibaigs. Baisiai norėjo miego. Kaip ir jinai.
Tada jinai sušildė savo automobilį ir paeiliui kiekvieną mūsų siuntė į jį bent po penkiolika minučių pamiegot. O į to, kurį išsiųsdavo vietą kontrolės poste stodavo pati. Ir taip pati liko nemiegojus nė minutės. Tačiau visiems sukūrė tikėjimą, kad dar kas padarys, jog nors truputį bus gerai. Ir šito kaina buvo tai, kad jai gerai nebuvo visiškai gerai. Ji kentė kančią, jai buvo visiškai nemalonu, bet šitą rytą sugrąžino kitiems viltį. Ne viltį, kad to kontrolės posto neužpuls. Ir kad vasario rytą staiga praeis šaltis. Bet viltį, kad kažkas nuolat darys gera nepaisant to, kaip bloga objektyviai bus.
Stokodamas vilties žmogus valios pastangomis gali duoti būtent tokio ir to gerumo, kurio pat tuo metu labiausiai nori gauti iš kitų. Viltis kaip valios veiksmas, o ne optimizmas. Priversti save daryti tai, ką taip norėčiau, kad kas nors man padarytų. Net jeigu to kaina yra likti vienam, kai kitiems gerai. Ir gali būti, kad niekas šito neįvertins. Nepadėkos. Ir teks vienam kankintis. Bet jeigu net ir kančios metu sugebi nepasukti į save, o ir toliau dalintis. Tuomet nepaisant to, kaip viskas baigiasi, jauti, kad buvo bent jau kažkokia prasmė.Šalia ligonio lovos ar seno žmogaus priežiūros kambaryje aš niekad nepatirsiu knygos skaitymo paplūdimyje malonumo. Aš čia iš pareigos. Grynąja prasme man nemalonu čia būti. Ir jeigu aš jaučiu, kad šį savaitgalį turėčiau praleisti su senu žmogum, bet pasirenku išvažiuot į paplūdimį su knyga, aš, žinoma išvengsiu jo burbėjimo, kvapų, ir pojūčio, kad tam, jog jis gyventų, aš negyvenu, kančios. Ir man gulėti paplūdimyje bus gera. Bus malonu.
Tačiau kuomet diena artės į galą, po truputį darysis liūdna, kad štai ir baigėsi diena, baigėsi dar vienas mano malonumas. Kad ir kaip stengiausi, jis vis vien baigėsi, bet dar blogiau, kad aš dar žinosiu, ko aš nepadariau, kad šičia būčiau. Ir truputį grauš sąžinė.
O visą dieną darius gera kitam, ypač jeigu mane tai truputį kankino, dienos gale einu gult ne tiktai džiaugdamasis, kad galų gale baigėsi kankinanti diena, bet ir be sąžinės graužaties, kad niekam gera aš nepadariau. Nes dėl nepatirto malonumo sąžinė negraužia. Gali būt lengvas ilgesys. Saudade. Bet ne kančia.
Ir kai galų gale baigsis ne tiktai ši diena, bet visos mano dienos, klausimas bus visada tas pats. Žinosiu, ką dariau sau. Bet neramins mane ne tai. Man neramu bus dėl to, ko aš nepadariau kitiems. Ar viską padariau? „Ar viską padariau“ visad susiję su „dėl kito“ ir „kitam“.
Fotografija Domo Rimeikos.