Džiaugiamės galėdami pristatyti Tarptautinio Thomo Manno festivalio esė konkurso laimėtojų darbus. Konkursas organizuojamas bendradarbiaujant su Goethe’s institutu Vilniuje ir kasmet suburia jaunuosius autorius, kviesdamas juos apmąstyti festivalio temas bei ieškoti savitų atsakymų į šiandienos iššūkius. Kviečiame skaityti laimėtojų esė ir atrasti jų mintis, įkvėptas šių metų festivalio temos.
Simonas Surdokas, Vytauto Didžiojo universiteto studentas, studijuoja II psichologijos kurse (bakalauro pakopa), taip pat turi individualizuotas gretutines (Academia Cum Laude) literatūros studijas.
Telekinezės metodas, arba kaip mintimis judinti sielas
Pasaulis žmogui yra dvejopas, nes dvejopa yra žmogaus laikysena.
Martinas Buberis, „Dialogo principas I. Aš ir Tu“
Vaikas vieną vienintelį kartą savo gyvenime pasijunta absoliučioje sąjungoje su pasauliu. Sustato porą raudonų kaladėlių į dangoraižį ar be gailesčio išsuka lėlės ranką ir štai – jo miniatiūrinėje sąmonėje pirmą kartą nušvinta galimybė kurti. Primityvi intencija, dar prieš akimirką lūkuriavusi beformė, priešaky įgauna kontūrus, o skruostais ir pakaušiu nuteka pasitenkinimo banga. Jis pajunta sąmonės galią, įkūnytą mažose rankose, išpildytą dideliame pasaulyje.
Tačiau viskas paprasta tol, kol tikrovę bandome palenkti tik tiek, kiek galime palenkti savo kūnus. Pirštais ką nors pastumti ar koja paspirti. O už tų dvejų mažų akyčių galbūt jau spėja nušvisti ambicingi kosmoso projektai. Deja. Antrasis troškimas, nors ir grandiozinis, pliušiniam drambliui ant sofos gyvybės neįpūs – jis subliūkšta, o vietoje jo stoja pralaimėjimo liūdesys.
Kūryba – tai jausmas, kad kūnas tęsiasi toliau negu pirštų galiukai, ir to jausmo ieškome visą likusį gyvenimą.
Būdamas kokių aštuonerių sužinojau, kad antgamtinės galios perduodamos iš kartos į kartą. Aišku, suskubau skambinti mamai. Ne, atsakė ji suirzusi, neturim giminėj raganų, netrukdyk man vest pamokų. Supratau, ate – nesusirūpinęs nutrenkiau telefoną ir šokau atgal prie viryklės, nes žinojau, kad liepsna jau tuoj tuoj šaus iki lubų ir paliks prisvilintą apskritimą, jei tik taisyklingai padeklamuosiu burtažodžius iš prastai sumaketuoto internetinio portalo. Kopkit ugnys aukštyn / Neškit dūmą tolyn / Varnos grįš anglimis ir panašios nesąmonės.
Tik po to susipratau, kad buvau naivuoliukas. Kitame portale gi nuskaičiau, kad pirmas žingsnis – išlavinti psichines galias. O be tam tikro rakando nieko doro nuveikti nepavyks: reikia į trintuką įsmeigti dantų krapštuką ir ant smaigalio išbalansuoti blizgios folijos kepurę – voila. Tada apglėbi delnais (bet nelieti!) trapią konstrukciją ir vizualizuoji energijos sūkurius, kol popierėlis įsisuka palei laikrodžio rodyklę. Kai išmoksti pagal, tada suki prieš, o kai ir tai pasidaro per lengva – uždengi prietaisą stikline, kad nepūstų skersvėjis, ir pradedi tikrąjį darbą.
Mano susitikimas su mistinėmis praktikomis pasikartojo žymiai vėliau gyvenime, kai draugavau su mergina, išties žavinga ir linksma, bet mane kiek gąsdinusia dėl spiritualistinių įsitikinimų. Aš tau siunčiau gerą energiją – virptelėjusi sulemeno ji, kai griežtai paklausiau, kokias pastangas įdėjo į mūsų santykį. Supykau. Pagal tokią logiką gali sakyti ką nori. „Žinai, eidamas pro gėlių turgelį pagalvojau, kad labai labai norėčiau nupirkti tau gėlių!” Nu, kur gėlės, tinginy? Nėra. Tai tik nebyli intencija, gimusi ir apgailėtinai nugaišusi neryžtingose mintyse, tegul graži ir nuoširdi. Toji mergina, tikiu, nemelavo sakydama, kad energiją man siuntė. Tačiau ir aš nemelavau sakydamas, kad energijos nepajaučiau. Tai buvo kalbėjimas be susikalbėjimo. Sėdėjome ant to paties suoliuko atsitraukę per begalybę.
Tikriausiai aš jos nesupratau tiek pat, kiek manęs nesuprato folijos kriaukšlys ant dantų krapštuko. Gal ir aišku, kodėl jis pakluso mano valiai tik tol, kol jo nesaugojo stiklinis gaubtas. Kita vertus, ugnis mane girdėjo kuo puikiausiai. Girdėjo per daug ir per gerai. Neturėdamas aiškios intencijos, net pats nežinodamas, ko tikiuosi iš ugnies, sakiau vis tą patį ir vis skirtingą, šimtu būdų. Ugnis, matyt, dėl to ir nesijudino iš vietos, nes pati nežinojo, kuriam įsakymui paklusti.
Tokia intencija be žodžių ne ką daugiau verta negu žodžiai be intencijos. Tačiau sujunk abiejų tai, kas geriausia, pasimetusiam žodžiui suteik kryptį, ir gausi kreipinį. Nebandyti įsakyti bereikšmiu, atsitiktiniu burtažodžiu, bet ir nepalikti intencijos vien viduje, spėlionei. Kreiptis pažeidžiamam ir atviram. Užduoti klausimą neprimetant atsakymo – leisti Kitam atsiverti tokiam, koks jis yra. Galbūt man pačiam derėjo nusiginkluoti ir tai merginai sakyti: „Žinai, aš labai noriu tavęs, tačiau bijau, kad tavo pastangų niekada neišgirsiu.“ O aš tik prunkštelėjau.
Kartu tai kreipinys, pripažįstantis savo ribotumą Kito akivaizdoje. Tai ta pati neperžengiama riba, vis primenanti, kad nesame visagaliai.
Kai pats jaučiuosi lengvai bejėgis, tarsi pasaulis man nepaklūsta ir su juo nebesusišneku, įsijungiu 1979 metų Tarkovskio „Stalkerį“. Tai filmas, kuriame riba tarp vientiso ir atskirto buvimo pasaulyje pasidaro ne gąsdinanti, o priešingai – labai aiški. Veikėjus sutinkame kaime, kuriame prieš 20 metų nukrito meteoritas. Perimetre pasklidus nežemiškai esybei susiformuoja erdvė, vadinama Zona, o jos centre, sakoma, kambarys, išpildantis giliausią, esmiškiausią norą, kartais nežinomą net pačiam žmogui. Tačiau Zona pavojinga, klaidinanti, nuolat besikeičianti. Sakrali. Nepatyrę ir vieniši keliautojai joje pranyksta. Jiems reikalingas mistinį labirintą perpratęs vedlys – Stalkeris.
Skirtumas tarp vientiso ir atskirto buvimo atsiskleidžia spalvinių režisieriaus sprendimų dėka. Dalį filmo esi verčiamas žiūrėti į pilkas telkšančias balas, juodai baltus butelius lentynose; liudyti pasaulį, kuriame net ugnis – kažkokia pusgyvė. Tačiau tris minutes su trimis pakeleiviais hipnotiškai dundėdamas bėgiais patenki į Zoną. Pajauti, kaip gniaužtai nuo gerklės atsileidžia ir vėl gali kvėpuoti. Žalvariniame rūke subaltuoja garšvų pagalvėlės, ant šlapių akmenų susigarbanoja rudos samanos ir, pagaliau, akys vėl nuvilnija mėliu. Disonanso tarp sąmonės ir tikrovės vaizdo nebelieka.
Vis dėlto esi vienovėje tik matymu, bet ne veikimu – kaimą gaubianti erdvė filme mums yra labiau priešiška negu draugiška. Ji tarsi emocionali esybė, nenuspėjama. Įžeisk žmogų ir gausi antausį, įžeisk Zoną – mirsi. Reaguodama kaip žmogus, ji negali būti užkariauta kaip daiktas. Nors Stalkerio kompanionams (Rašytojui ir Profesoriui) Zona yra Buberio Tai, Stalkeriui ji yra Tu. Tai tas pats skirtumas, kurį įprastai suvokiame kaip skirtumą tarp daikto ir žmogaus.
Kaip tik todėl negaliu atsistebėti veikėjo ir erdvės rituališkumu. Stalkerio ir Zonos santykis yra žmogiškas, pilnas pagarbos ir intymumo, su dievinimo užuomazgomis; kartais atrodo, kad pagrindinis veikėjas ims ir apsiašaros iš visos didybės, plūstančios į jį ir per jį žaliuose laukuose. Jis atidžiai klausosi, žingsniuoja sistemiškai atsargiai ir lėtai. Jis namuose.
Vis dėlto lygiavertiškumo nėra. Zona Stalkeriui neatsako.
Tada mano akys nukrypsta į veikėjo dukterį. Galbūt Zonos vedlių ląstelės įsikrauna mistine energija, nežinau, bet jų vaikai gimsta nešiodami dalelę kosmoso savyje. Jie vos gimę mato pasaulį spalvotą ir atsiskleidžiantį tokį, koks jis yra. Tokiame pasaulyje jie veikia kitaip. Paskutinėje filmo scenoje Beždžionėlei, Stalkerio dukrai, apsigaubusiai geltona nėriniuota skara, skruostu prigludusiai prie stalo ir įsistebeilijus į tris stiklines… jos pajuda iš vietos.
Mergaitės atliktas veiksmas nebuvo šiaip sau telekinezė. Lygiai kaip Stalkerio santykis su Zona yra beveik asmeniškas Aš-Tu, taip ir mergaitės santykis su likusiu pasauliu nebėra Aš-Tai. Sakyti, kad tai tiesiog komandavimas daiktams judėti pasitelkiant mentalines jėgas ne visai tikslu. Būdama vienovėje, ji su daiktais santykiauja kaip su žmonėmis. Tą pačią sceną galima interpretuoti kaip kreipinį į pasaulį naujame lygiavertiškame santykyje. Ir kaip to daikto atsakymą judant – dialogą.
Tačiau pamėgdžioti Beždžionėlės mums nepavyks. Mes su daiktų pasauliu į žmogišką santykį patekti negalime dėl tos pačios priežasties, dėl kurios ir Stalkeriui trūksta nedaug, bet vis tiek trūksta. Kone kiekvienas bandymas atsimuša į neperžengiamą sieną, per kurią daiktai mūsų negirdi, o mes negirdim jų. Pasaulis mums neatsako. Tik įsivaizduok, kaip įdomu būtų, jei sendaikčių turguje kokio nors pufo kainą lemtų ne tai, kiek jis nusidėvėjęs ir vintažinis, o tai, kokią istoriją pasakos vakarais naujuose namuose. Deja. Jis negyvas. Rėk, šauk, draskyk, maldauk, sulauksi tik tylos.
O dabar pabandom taip: aš galbūt visai nenoriu matyti pasaulio spalvoto. Nerūpi man, kad žmonija išmoktų judinti daiktus mintimis ir man visai nereikia palenkti tikrovės taip, kaip ji lenktis nenori. Distancija tarp manęs ir pasaulio yra abipusė: ne tik jis man nesuprantamas. Aš ir pats turiu prabangą jam būti tokiu.
Tai yra arši savigyna, kai užbėgdamas už akių nesuprantamam, priešiškam pasauliui pasakai: „Aš būsiu toks pat kaip tu.“ Tada vienišumą bandai kompensuoti artimu santykiu su kitu žmogumi. Bet ir tai – tik laikina empatijos dozė. Atšiaurus daiktų pasaulis yra mus supanti būtis, jame mes esame. O žmogus yra trumpas, kartais ilgesnis, tačiau iš esmės tik šalimais prisigretinantis Kito buvimas. Galime būti su juo, bet ne jame. Bet net ir tada ilgai netveri – negali amžinai tik gretintis. Ateina supratimas, kad suraukęs antakius principingai nuo pasaulio neatsiribosi. Nes kažkur būti juk reikia.
Stalkerio buvimas Zonoje – jo būdas sumažinti skirtį tarp savęs ir pasaulio. Naviguodamas labirintais, vesdamas pro juos kitus, visa esybe jausdamas (bet ne žinodamas) Zoną, jis realizuoja save. Tokiame vienyje jo kūnas, atrodo, tęsiasi toliau negu pirštų galiukai.
Žvelgti į pasaulį taip, kaip žvelgia filmo veikėjas – tai rinktis Vilties laikyseną. Ne šiaip sau tikėtis, kad tos spalvos ateis pačios, nenusigręžti nuo pasaulio piktai sukryžiavus rankas ant krūtinės, o, priešingai, likti santykyje – net ir tada, kai pasaulis ožiuojasi ir dedasi nesuprantamu.
Bet kuris daiktas, kurį tu ar aš matome, jau išbaigtas. Nei burtažodžiai judina liepsną, nei vidiniai norai įsuka sūkurius. Daiktams to nebereikia, jie užsidaro kaip moliuskai. Tačiau daiktas, pavadintas kūriniu, tave išgirsta. Atbunda, atveria mažą kišenę, į kurią gali įdėti dalelę savęs. Kurdamas suprojektuoji savo Aš į naują Tu. Kūrinys ir kūrėjas it raktas ir spyna, tinkantys tik vienas kitam – tai realizuota sąjunga tarp intencijos ir formos, tarp tavęs ir pasaulio. Kaip tik tada patiri vienį, kai sąmonės vaizdas sutampa su tikrovės vaizdu.
Pasaulis, pilnas meno, yra ne tas pats, kas pasaulis, pilnas daiktų. Kūriniai kreipiasi į tave, o tu kūriniais kreipiesi į kitus.
Tada supranti, kad mintimis gali išjudinti sielas.