2025 rugsėjo 20 d. Nidos forumas, Kuršių nerijos istorijos muziejus
Vienas gyvenimas
Mano senelė gimė 1927 m. atokiame kaimelyje rytų Slovakijoje. Tuo metu Čekoslovakijos Respublikai buvo suėję vos devyneri metai.
1939 m., kai mano močiutei buvo dvylika metų, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir tarpukario Čekoslovakija nustojo egzistuoti. Čekijoje buvo įkurtas protektoratas, o močiutė gyveno fašistinėje Slovakijos valstybėje.
Kai 1945 m. karo konfliktas baigėsi, prasidėjo trumpasis demokratinės pokario Čekoslovakijos laikotarpis. Tačiau 1948 m. vasario mėn. įvyko komunistų perversmas, o 1968 m. rugpjūčio mėn. Varšuvos sutarties karinės pajėgos įsiveržė į Čekoslovakiją, esą siekdamos numalšinti kontrrevoliuciją.
1989 m. lapkričio mėnesį įvyko Aksominė revoliucija, o 1993 m. sausio mėnesį susikūrė nepriklausoma Slovakija, kuri 2004 m. įstojo į Europos Sąjungą. Kai 2011 m. vasarą mano močiutė mirė, nepriklausoma ir demokratinė Slovakija jau tvirtai buvo Vakarų pasaulio dalimi.
Ji niekada daug keliavo, nors sykį vasaros atostogų skrido į Bulgariją. Neskaitant šios poilsinės kelionės visą savo gyvenimą ji praleido mažoje erdvėje tarp Spišskos Nova Vesės ir Poprado, dviejų Rytų Slovakijos miestų, kuriuos skiria gal apie dvidešimt kilometrų atstumas.
Praktiškai ji niekada nepajudėjo iš vietos, tačiau gyveno šešiose skirtingose valstybėse: demokratinėje Čekoslovakijos Respublikoje, Slovakijos Valstybėje, demokratinėje pokario Čekoslovakijoje, komunistinėje Čekoslovakijoje, vėl demokratinėje Čekoslovakijoje ir galiausiai nepriklausomoje Slovakijoje.
Ji taip pat gyveno keturiose skirtingose santvarkose: demokratijoje, fašistinėje karo valstybėje, komunistinėje diktatūroje ir vėl demokratijoje.
Istorijos pabaiga: ar vėl?
Mano senelė nėra šio teksto pagrindinė herojė, tačiau ji yra puikus pavyzdys, ką reiškia gyvenimas šioje teritorijoje.
Kokia tai teritorija? Manau, kad tai yra Vidurio ir Rytų Europa, įskaitant į šią erdvę ir Baltijos šalis. Teritorija, kuri yra tarp Rusijos ir Vakarų pasaulio, ir šios dvi jėgos lemia jos likimą. Tai teritorija, kuri Europoje dar vadinama kaip postkomunistine.
O kas gi reiškia gyvenimas šioje teritorijoje? Nuolatinius pokyčius. Žmogus norėtų, kad viskas bent kurį laiką nesikeistų, bet čia viskas keičiasi nuolat: perbraižomos sienos (ir dažnai perkeliami žmonės), keičiasi politinės sistemos (ir būtent dėl to kartais perrašoma istorija).
Ilgiausiai išsilaikiusi politinė struktūra mano teritorijoje buvo komunistinė Čekoslovakija, kuri išsilaikė keturis dešimtmečius, o nepriklausoma Slovakija pamažu ją jau dabar vejasi. Tai teritorija, kurioje istorija nuolat baigiasi: per pastaruosius šimtą metų tai įvyko mažiausiai aštuonis kartus, ir kiekvieną kartą mes jautėme, kad tai yra amžiams.
Sakykime, kad klausimas dabar yra toks: ar šiandien vėl stovime prie istorijos pabaigos slenksčio ir kas toliau? Žmogus toks kaip aš, turintis tokią istorinę patirtį, tikriausiai užduos šį klausimą taip: ar tikrai stovime prie istorijos pabaigos? Ir vėl? O jei taip, kaip užkirsti kelią tam, kad ji nepasuktų nepageidaujama linkme?
Jautri situacija
Pirmoji istorijos pabaiga įvyko iškart po Pirmojo pasaulinio karo, 1918 m. Būtent tada žlugo Austro-Vengrijos imperija, o dabartinės Slovakijos teritorija tapo tarpukario Čekoslovakijos dalimi, kuri iš istorijos paveldėjo margą etninę sudėtį: be čekų ir slovakų, jos teritorijoje gyveno gausios rusinų, ukrainiečių, vengrų ir vokiečių mažumos. Be to, Vengrija ir Vokietija šią tvarką laikė geriausiu atveju laikina.
Šiandien mes mitologizuojame pirmąją Čekoslovakijos Respubliką ir laikome ją beveik pavyzdine liberalia demokratija Europos viduryje, kuri nugrimzdo į Antrąjį pasaulinį karą, tačiau iš tiesų ši valstybė turėjo daugelį problemų.
Dėl ekonominės krizės Čekoslovakija turėjo spręsti objektyvias ekonomines problemas ir su jomis susijusius socialinius neramumus (griežtai malšinamus), grėsmę kėlė ir komunistų partija, kuri neslėpė, kad instrukcijų gauna iš Maskvos (irgi buvo griežtai malšinama). Be to, Čekoslovakijoje gyveno daug piliečių, kurių lojalumas savo valstybei buvo mažų mažiausia abejotinas. Tai buvo ne tik vengrai ir vokiečiai, bet palaipsniui vis daugiau ir vis garsiau ir kai kurie slovakai.
Tarpukario Čekoslovakija suprato šios situacijos jautrumą ir stengėsi užtikrinti savo egzistenciją sudarydama tarpvalstybinius susitarimus dėl gynybos bendradarbiavimo, taip pat statydama didelę gynybos liniją prie sienos su Vokietija.
Tai pasirodė esą beprasmiška: kai gynybos susitarimai buvo svarbiausi, jie jau nebegaliojo, o gynybos linija buvo visiškai beprasmiška, nes po Miuncheno arbitražo Čekoslovakija neteko šios teritorijos ir liko faktiškai be gynybos.
Tarpukario Čekoslovakija nustojo egzistuoti netrukus prieš savo dvidešimtąjį gimtadienį, ir prasidėjo antroji istorijos pabaiga.
Gyvenimas nebuvo blogas (na, žiūrint kam)
Slovakijos valstybė buvo nacių Vokietijos marionetinis kūrinys. Bet tuo pačiu metu tai buvo pirmoji nepriklausoma valstybinė struktūra Slovakijos teritorijoje – tam tikru mastu. Tačiau jos valdovai, vadovaujami katalikų kunigo Jozefo Tiso, elgėsi taip, tarsi taip turėtų būti amžinai.
Per savo trumpą egzistavimą Slovakijos valstybė į koncentracijos stovyklas išvežė didžiąją dalį savų žydų kilmės gyventojų ir net sumokėjo Trečiajam Reichu už jų deportaciją. Grįžo tik nedaugelis, o išgyvenusieji dažnai nebuvo laukiami, nes vietiniai gyventojai tuo metu jau buvo pasidalinę jų turtą.
Reali nostalgija šiai valstybei visuomenėje nėra didelė, tačiau taip pat nėra ir tikro atsiskaitymo su jo palikimu – mes tiesiog žengėme toliau, bet žaizdos liko. Šios karo laikų valstybės ginančių pozicija kartais skamba taip: „taip, buvo ir tragedijų (juk buvo karas), bet juk mes turėjome savo valstybę ir gyvenome visai neblogai“ (cinikas čia pridurtų, kad tai priklausė nuo to, kam buvo „neblogai“).
1944 m. rugpjūčio mėn. prasidėjo Slovakijos nacionalinis sukilimas, kuris, nors ir buvo nesėkmingas, tačiau tai vis dėlto vienas iš šviesiausių Slovakijos istorijos momentų. Praėjus mažiau nei metams karas atėjo į pabaigą, o Slovakijos valstybė, kuri turėjo išlikti amžinai, sugriuvo kaip kortų namelis. Tie karo valstybės atstovai, kuriems nepavyko pabėgti, buvo nužudyti, tačiau daugeliui vis dėlto pavyko pasitraukti.
Taigi, sekė dar viena istorijos pabaiga, bet ir to buvo negana. Pokario demokratinė Čekoslovakija buvo tik epizodinė, o 1948 m., vadinamąjį Pergalingojo vasario mėnesį, į valdžią atėjo komunistų partija. Tai buvo ketvirta istorijos pabaiga per trisdešimt metų, ir šįkart ji jau buvo tikrai rimta.
Dvi perspektyvos
Kaip čekai taip ir slovakai mes mėgstame sakyti, kad iki Antrojo pasaulinio karo buvome septinta ar aštunta turtingiausia pasaulio šalis – ir tikrai buvome turtingesni už tokią tarkime Austriją. Tai mums suteikia gerą jausmą.
Be to, mes, slovakai, mėgstame pabrėžti, kad ne mes išrinkome komunistus, o čekai. Tai taip pat suteikia mums gerą jausmą. Ir tai yra tiesa: paskutinėse demokratinėse rinkimuose 1947 m. čekų žemėse jie gavo daugiau nei 43 % balsų ir laimėjo, tačiau Slovakijoje 62 % balsų persvara laimėjo Demokratinė partija.
Pirmasis komunistinio režimo etapas truko lygiai dvidešimt metų: kol vadovaujama Aleksandro Dubčeko vyriausybė 60-ųjų pabaigoje pabandė vadinamąjį „komunizmą su žmogiškuoju veidu“. Šis bandymas įėjo į istoriją kaip Prahos pavasaris. Kiek vėliau į istoriją įėjo ir Varšuvos sutarties kariuomenių invazija, vadinama „broliška pagalba“.
1968 m. buvo lemtingi metai: kai 2002 m., t. y. po trisdešimt ketverių metų, Slovakija pasaulio ledo ritulio čempionato finale nugalėjo Rusiją ir tapo pasaulio čempione, mano mama prie televizoriaus šaukė: „Štai jums už šešiasdešimt aštuntuosius, kiaulės!“
Varšuvos sutarties kariuomenių invazija buvo didžiulis smūgis mano tėvams. Daugeliui žmonių tai buvo įrodymas, kad komunistinis režimas savarankiškai išlikti negali. Kita vertus, tai visiškai nereiškė, kad jis pasibaigė.
1968 m. atvyko Varšuvos sutarties karinės pajėgos, o sovietų karinės pajėgos po to taip ir liko Čekoslovakijos teritorijoje. Vėliau prasidėjo vadinamasis normalizacijos laikotarpis, kurio interpretacija gali skirtis priklausomai nuo to, ko paklausi. Čekijoje jums tikriausiai pasakys, kad per kitus dvidešimt metų vyravo bendra stagnacija ir neveiklumas; Slovakijoje tuo tarpu kas nors gali pasakyti, kad tai buvo didelio vystymosi, statybų ir urbanizacijos laikotarpis. Ir, deja, tai irgi bus tiesa.
Rusai išvyksta
Apie 1989 m. Aksominę revoliuciją turiu du prisiminimus.
Pirmasis susijęs su tuo, kad norėjau žiūrėti vakaro labanaktuką, bet tėvai nuolat perjungdavo į naujienas. Supratau, kad kažkas vyksta. Supratau netgi ir tai, kas vyksta. Močiutės antrasis vyras buvo iš turtingos Moravijos fabrikantų šeimos. Po komunistinio perversmo jie prarado viską, todėl jis komunistų nekentė ir visada man kartodavo, kad vieną dieną jiems ateis galas ir visa tai baigsis. Tai iš tiesų baigėsi, bet jis pats revoliucijos nesulaukė – mirė keletą mėnesių prieš jai prasidedant.
Antrasis prisiminimas susijęs su tuo, kad sykį, maždaug apie 1990 m. pradžią, aš būdamas dar mažvaikis gulėjau Poprado ligoninėje. Šalia jos eina pagrindinis kelias, vedantis iš vakarų į rytus (t. y. į tuometinę Sovietų Sąjungą). Visą naktį negalėjau užmigti, nes kelyje griaudė tankai ir karinė technika. Rusai – nors tai ir buvo Varšuvos sutarties kariuomenių kariai, o vėliau sovietų armija, mes visada juos vadindavome tiesiog rusais – išvykdavo.
Atėjo dar viena istorijos pabaiga: rusai buvo išvykę visam laikui, komunizmas baigėsi visam laikui, Čekoslovakija turėjo būti demokratinė visam laikui. Problema buvo tik ta, kad, kaip paaiškėjo, netrukus nebeliko nei Čekoslovakijos, nei beveik jokios demokratijos.
Čekoslovakija pradėjo byrėti beveik iškart po komunizmo žlugimo ir galiausiai suskilo, nepaisant savo piliečių valios. Valstybės padalijimas neturėjo daugumos jos gyventojų pritarimo, tačiau referendumas, kuris turėjo būti surengtas, taip ir neįvyko. Nepaisant to, tai buvo pabaiga, ir nepaisant to, kad tuo metu beveik niekas jos nenorėjo, šiandien praktiškai visi jums pasakys, kad gerai, jog ji įvyko.
Nepriklausoma Slovakija oficialiai susikūrė 1993 m. sausio 1 d.: pagaliau dabar mes tikrai turėjome savo valstybę. Tačiau vėl iškilo problema: Čekoslovakijos žlugimą kartu su Václavu Klausu surežisavo vyras vardu Vladimíras Mečiaras, ir jis tai padarė savo asmeniniai naudai. Šalį užvaldė šovinistiniai nacionalistai, buvo išgrobstytas didžiulis šalies turtas, Slovakija labai greitai tapo Europos politine ir ekonomine juodąja skyle.
Po to sekė neramus laikotarpis, kurio metu gatvėse sproginėjo automobiliai, buvo pagrobtas prezidento sūnus ir įvyko dar keletas įvykių, kuriais sunku patikėti. Vladimíras Mečiaras rodė ryškius nedemokratinius polinkius, o jo vadovaujamai Slovakijai grėsė autokratija, tačiau per 1998 m. rinkimus vis dėlto pavyko jį nugalėti. Asmeniškai šį momentą laikau tokiu pat svarbiu kaip Slovakijos nacionalinį sukilimą Antrojo pasaulinio karo metu.
Mes patvirtinome, kad norime būti Europos dalimi, ir galiausiai 2004 m., įstoję į Europos Sąjungą, ja ir tapome. Tuomet istorija baigėsi paskutinį kartą, ir šįkart tikrai galutinai. Bent jau kol kas.
Taip jau bus visada
1918, 1939, 1945, 1948, 1968, 1989, 1993, 2004. Aštuonios istorijos pabaigos per mažiau nei šimtą metų, kiekviena iš jų – amžiams. Nuo paskutiniosios pabaigos praėjo dvidešimt vieneri taikos ir stabilumo metai. Ir tuo pačiu ore tvyro jausmas, kad vėl artėja kita istorijos pabaiga.
Mano senelė yra įrodymas, kad žmogus neturi pats savaime daryti nieko, nes istorijos pabaiga ateis bet kokiu atveju. Tai yra ir gera, ir bloga žinia. Bloga žinia yra tuo atveju, jei žmogus gyvena demokratijoje. Gera žinia yra tuo atveju, jei jis gyvena diktatūroje. Istorija dar niekada nesibaigė ir neatrodo, kad turėtų baigtis būtent dabar. Šiuo atžvilgiu ir dabartinis laikotarpis nėra išskirtinis.
Prisimenu jausmą, kurį mes, tuometinės Čekoslovakijos gyventojai, patyrėme po 1989 m. Aksominės revoliucijos – mes tai padarėme, mes iškovojome laisvę, dabar tik belieka ja mėgautis. Tačiau vėliau Čekoslovakija iširo, Slovakija beveik tapo autokratija, o laisvė daugeliui žmonių neatnešė to, ko jie tikėjosi.
Taip pat prisimenu jausmą, kurį mes, jau nepriklausomos Slovakijos gyventojai, patyrėme po įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m. – mes tai pasiekėme, dabar tai oficialu, esame labiausiai išsivysčiusios pasaulio pusės dalimi. Dabar belieka tiesiog būti ir stengtis viso to labai nesugadinti. Tačiau šiandien Europa susiduria su Rusijos invazija, turi vidinių problemų, o mūsų premjeras Robertas Fico dar ir traukia Slovakiją lauk iš Europos, taigi nepakanka tik būti, be to, atrodo, kad mes vis dėlto viską gana neblogai sugadinom.
Prorusiška vyriausybė proeuropietiškoje šalyje
Yra 2025 metai. Prieš dvejus metus, 2023 m. rudenį, Slovakijoje vyko pirmalaikiai parlamento rinkimai, kuriuose, nors ir nedidele persvara, bet vis dėlto laimėjo Roberto Fico vadovaujama partija „Smer“ (Kryptis). Ši partija sudarė koaliciją su nacionalistine ir prorusiška partija „Hlas“ (Balsas), kuri per ankstesnį rinkimų laikotarpį atsiskyrė nuo „Smer“, ir Slovakijos liaudies partija.
Būtent Robertas Fico jau daugiau nei dvidešimt metų diktuoja Slovakijos politikos toną. Nuo 2006 m. jis penkis kartus laimėjo rinkimus ir šiandien jau ketvirtą kartą eina ministro pirmininko pareigas. Klausimas, ar jis vėl valdys šalį, ar vis dėlto pavyks jį nugalėti, Slovakijoje jau maždaug penkiolika metų yra kiekvienų parlamento rinkimų leitmotyvas.
Robertas Fico dar 80-aisiais buvo komunistų partijos narys, vėliau įkūrė partiją „Smer“, pradėjo kaip modernus blairistinės (nuo Tony Blairo pavardės – NS) pakraipos kairysis, vėliau buvo kairysis proeuropietiškas populistas, bet šiandien yra kraštutinis dešinysis, antieuropietiškas ir prorusiškas. Nors praeityje jo pergalė reiškė įprastą valdžios perdavimą, šiandien jo galimas triumfas gali nulemti pačios Slovakijos ateitį, ypač atsižvelgiant į dabartinę geopolitinę situaciją.
Norint tęsti šį pranešimą, svarbu pateikti vieną konstatuojamąjį teiginį ir vieną klausimą. Konstatuojamasis teiginys: Slovakija turi prorusišką vyriausybę. Klausimas: ar jos gyventojai taip pat yra prorusiški?
Užsienio politikos pozicijos gyventojų tema Slovakijoje tirta tris dešimtmečius, todėl atsakant į klausimą galime tvirtai teigti, kad ne. Slovakija yra proeuropietiška šalis: 2024 m. pavasarį, pagal Globsec duomenis, Slovakijos narystę ES rėmė 72 % gyventojų. Pagal Eurobarometrą, 2025 m. pirmąjį pusmetį eurą palaikė 86 % gyventojų. Iš trijų orientacijų – centrinė, rytinė, vakarinė – ilgalaikėje perspektyvoje stiprėja vakarinė, silpnėja centrinė, ypač po Rusijos invazijos į Ukrainą. Rytinę orientaciją šiandien palaiko apie 15 % gyventojų. Tai yra neženkli visuomenės dalis.
Prarasta galimybė
Logiškas klausimas yra, kodėl gi tuomet laimėjo prorusiškas Robertas Fico, jei patys gyventojai nėra prorusiški, o atsakymas yra tiesiog banalus: jei jo oponentai per pastaruosius dvidešimt metų iš viso patekdavo į valdžią, jie kiekvieną kartą pasižymėjo tiesiog katastrofiška savo veikla.
Paprasta statistika: Robertas Fico yra ketvirtą kartą ministras pirmininkas ir visada išsilaikė iki kadencijos pabaigos; tai pasakytina ir apie didžiulius vidaus politinius sukrėtimus po Jano Kuciako ir Martynos Kušnírovos nužudymo. Tačiau „priešinga“, oponentų vyriausybė paskutinį kartą valdė 2002 m., t. y. beveik prieš ketvirtį amžiaus. Jos kadencija baigėsi dėl pirmalaikių rinkimų 2006, 2012 ir 2023 m. – tuomet žlugo net dvi vyriausybės.
Ypač paskutinė vyriausybė prieš Robertą Fico parodė tragiškus rezultatus. 2020 m. ant prieš Fico nukreiptos bangos rinkimus laimėjo populistas Igoris Matovičius ir netgi sugebėjo suformuoti koaliciją su konstitucine dauguma.
Tačiau netrukus atėjo koronavirusas, valdymą lydėjo nuolatiniai vidiniai konfliktai ir premjero teatrališki pasirodymai. Po to sekė ekonomikos krizė, karas Ukrainoje ir vis agresyvesnis Fico, kuris, siekdamas atgauti valdžią, perėmė visas antisisteminės pozicijas – kadangi jis visomis jėgomis abejojo ir skiepais nuo COVID-19, faktiškai Fico yra atsakingas už tūkstančių žmonių gyvybes.
Visų pirma dėl Igorio Matovičiaus koalicijos mėgėjiškos veiklos, po dvejų metų konstitucinė dauguma išbyrėjo ir nebeturėjo jau netgi paprastos daugumos, o vyriausybės palaikymo visuomenėje reitingai siekė vos 12 procentų. Taigi praktiškai niekas ja nepasitikėjo.
Tai buvo didžiulė galimybė, bet ji baigėsi didžiule nesėkme. Piliečių nepasitikėjimą ir priešiškumą vyriausybei, jos chaotiškam valdymui ir gebėjimų stokai geriausiai vėl išreiškė Fico su šūkiu apie chaoso pabaigą.
Prorusiškas Robertas Fico buvo išrinktas ne dėl savo prorusiškos orientacijos, bet dėl objektyviai katastrofiškų paskutinės vyriausybės veiklos rezultatų. Rinkėjai nesidomėjo užsienio politika, jie norėjo tvarkos, užtikrintumo, arba, kitaip tariant, tikrumo jausmo, kad atsibudę ryte viskas būtų bent jau maždaug taip pat, kaip ir vakar.
Tai yra labai banalu. Yra 2025 metai, Slovakijoje ketvirtą kartą valdo Robertas Fico, kuris neslepia savo siekio sukurti tam tikrą autokratijos formą, elgiasi atvirai priešiškai Europos atžvilgiu, bet už tai lankėsi Kremliuje. O juk pradžioje buvo didžiulė galimybė.
Kyla klausimas, ką tai reiškia ne tik Slovakijai, bet ir visam regionui, kuris istorijos pabaigoje atsiduria pakartotinai.
Window of opportunity (Galimybės langas)
Slovakija negali persikelti kažkur kitur, ji visada turės tuos pačius kaimynus; tas pats pasakytina apie visą šį regioną. Šiandien ji yra Vakarų pasaulio dalis, ir aš linkęs manyti, kad tai pavyko padaryti pasinaudojus nedidele galimybe, kai pirmiausia Sovietų Sąjunga, o vėliau Rusija buvo per silpnos, kad galėtų įgyvendinti savo geopolitinius interesus.
Mes pasinaudojome šia galimybe, tačiau kyla klausimas, ar pasinaudojome ja pakankamai. Susikūrė nepriklausomos valstybės, kurios įsiliejo į euroatlantines struktūras. Tačiau ar šios valstybės yra pakankamai stiprios, ar sugebėjo jos užmegzti pakankamai stiprius ryšius su vakarų pasauliu, ar jos yra pakankamai stiprios viduje? Ar joms pavyko sukurti pakankamai stiprias institucijas, sistemas, mechanizmus?
Galimybės langas pamažu užsidaro, ir manau, kad Slovakijos atveju atsakymas yra neigiamas. Ar kitaip iš viso buvo įmanoma? Į šį klausimą neturiu atsakymo.
Tai nereiškia, kad viskas prarasta – juk šio teksto tezė yra ta, kad niekada niekas nėra prarasta, – bet tai reiškia, kad padėtis yra ypač rimta. Tai dar labiau pasakytina situacijoje, kai visą pasaulio tvarką su jos saugumo architektūra sukrečia įvairios problemos, su kuriomis susiduria praktiškai visos šiuolaikinės demokratijos.
Mano tėvai didžiąją gyvenimo dalį praleido komunizmo sąlygomis, turėjo susitaikyti su sudėtingu postkomunistiniu pertvarkymu, bet man tai jau nebeaktualu. Mano karta iš vaikystės prisimena Aksominę revoliuciją, ji brendo kovos su Vladimíru Mečiaru laikais ir įstojimą į Europos Sąjungą laiko savo kartos pasiekimu.
Šiandien iš to viso liko nedaug: vargu ar galime sakyti, kad bus tik geriau. Matome, kad istorija nėra linijinė ir nukreipta tik į priekį – iš tiesų ji niekada tokia nebuvo, o mes visą laiką klydome. Be to, jaunesnės kartos nežiūri į pasaulį taip optimistiškai, kaip kadaise aš, ir reikia pasakyti, kad tam turi labai gerų priežasčių: jos mato, kad pastangos automatiškai nereiškia atlygio, o ateitis taip pat neatrodo rožinė.
Manau, kad būtent iš čia kyla klausimas „kas dabar, po istorijos pabaigos?“. Taip pat manau, kad iš tiesų jis yra paprastesnis ir skamba taip: kas dabar?
Neįprastas ramybės laikotarpis
Kiekviena karta turi savo lūžinius geopolitinius momentus. Mano atveju tai buvo komunistinių režimų žlugimas 1989 m., Dvynių bokštų užpuolimas 2001 m. ir Rusijos invazija į Ukrainą 2022 m. Pirmasis reiškė laisvę ir integraciją į Vakarų pasaulį, antrasis – priešingą procesą. Rusijos puolimą Ukrainoje vertinu kaip aiškų ženklą, kad tokiai šaliai kaip Slovakija ir tokiam žmogui kaip aš gresia tiesioginis pavojus, nes šįkart agresijos auka yra kaimyninė šalis.
Tačiau pirmiausia pavojuje yra pati sistema ir pasaulis, kuriame noriu gyventi, nes jis yra pagrįstas vertybėmis, su kuriomis sutinku. Atrodo, kad jis nebegali arba nebenori pakankamai apsiginti. Arba ir nebegali ir nebenori. Liberali demokratija, arba iš tikrųjų tiesiog demokratija kaip tokia, visame pasaulyje nyksta, šiuo atžvilgiu įvykiai Slovakijoje yra tik platesnės, globalios tendencijos dalis. Beveik neabejotinai bent jau tam tikru mastu įvyks pokyčių geopolitinėje ir saugumo architektūroje. Pasaulis pasikeis, taip kaip jis visada keičiasi.
Tokia šalis kaip Slovakija neturi didelio pasirinkimo ir yra egzistenciškai priklausoma nuo narystės Vakarų struktūrose, todėl tokie pokyčiai jai yra praktiškai vien tik bloga žinia. Dar blogesnė žinia yra tai, kad dabartinė Slovakijos vyriausybė šiuos pokyčius sveikina. Ji vis labiau atsiriboja nuo savo natūralių sąjungininkų ir vietoj to kalba apie „keturių pasaulio pusių“ politiką. Tik bėda tame, kad iš to visada išeina iš esmės vien Rusija.
Šiuo atžvilgiu dabartinė Slovakijos vyriausybė kelia didelį pavojų demokratinės ir proeuropietiškos Slovakijos egzistencijai. Plačiau tariant, tai reiškia, kad vėl artėja kokia nors istorijos pabaiga ir mes tikrai klydome: pastarieji trisdešimt penkeri metai nebuvo tokie savaime suprantami, kaip mes manėme. Ir vėl, dar kartą nepasitvirtino nuostata, kad taip bus amžinai. Tai buvo netradicinis ir neįprastai ilgas ramybės, stabilumo ir klestėjimo laikotarpis, kurį pirmiausia lėmė tai, kad iš pradžių Sovietų Sąjunga, o vėliau ir Rusija neturėjo pakankamai jėgų savo interesams įgyvendinti. Tačiau šiandien tai jau nebegalioja.
Jei priimsime teiginį, kad iš tiesų vyksta kažkoks istorinis poslinkis – o tai atrodo pagrįsta prielaida – kyla klausimas, kaip mums apsiginti.
Tuomet dar buvo galima kažką padaryti
Tai gali skambėti banaliai, bet valdymo veiklos rezultatai yra svarbūs; Slovakija tuo įsitikino 2020–2023 m., kai koalicija, vadovaujama Igorio Matovičiaus, valdė katastrofiškai ir žmonės vėl išrinko Robertą Fico. Tai reiškia, kad jei jau pasitaiko proga, reikia ja pasinaudoti atsakingai ir apdairiai: nepamesti pasitikėjimo, valdyti iki galo, nepamiršti, kas gresia nesėkmės atveju. Slovakijoje tai buvo Roberto Fico sugrįžimas ir posūkis Rusijos link.
Be to, tai turi ir tarptautinį atspindį: Slovakija tikrai nėra svarbiausia šalis Europoje, bet kadangi mes gyvename politiškai integruotame pasaulyje, net ir toks nekompetentingas valdymas vienoje konkrečioje šalyje gali turėti plačias pasekmes visoje Europoje. Konsensusas staiga tampa daug trapesnis, bendri veiksmai priimami daug sunkiau, o rezultatas – susilpnėjimas būtent tuo metu, kai kyla egzistencinė grėsmė.
Kiti, išmintingesni žmonės tikrai pateiks daug kitų, išmintingesnių atsakymų, tačiau aš pridėsiu dar vieną žodį, kurio tikriausiai nesitikėtumėte rasti tokiame tekste: kuo esu vyresnis, tuo didesnę svarbą teikiu empatijai, tiek individualiu, tiek visuomeniniu lygmeniu.
Empatija reiškia pastangą suprasti, kad šiandien gyvename sudėtingame pasaulyje, kurio ne kiekvienas gali suprasti ir kuriame gali jaustis vienišas. Tai reiškia suprasti, kad ne kiekvienas gali vertinti pastarųjų trisdešimt penkerių metų pokyčius tik teigiamai ir kad esama ir pralaimėjusių. Mūsų geografiniame regione 2008 m. ekonominei krizei beveik nesuteikiama jokios reikšmės, tačiau pasauliniu mastu būtent tada pirmą kartą kilo abejonės dėl sistemos, kurioje gyvename, t. y. dėl liberalios demokratijos ir globalizacijos.
Būtent į tokius žmones – t. y. žmones, kurie objektyviai atsidūrė įvykių periferijoje arba bent jau taip patys jaučiasi – Slovakijoje nukreipė savo dėmesį Robertas Fico. Jis nėra empatiškas, bet dešimtmečius sėkmingai apsimeta esąs empatiškas.
Kadangi niekas kitas nesikreipė į šiuos žmones, o daugelis netgi abejoja jų padėtimi arba iš jų tyčiojasi, jis ilgą laiką būtent jiems skyrė dėmesį ir (ne tik dėl to, bet tame tarpe ir dėl to) jau ketvirtą kartą yra ministras pirmininkas.
Empatija padės mums suprasti, iš kur kyla visi šie jausmai. Jei sugebėsime pripažinti jų teisėtumą ir juos suprasti, galėsime su jais bendradarbiauti. Jei sugebėsime su jais bendradarbiauti, galėsime – tam tikra forma – išgelbėti pasaulį, kuriame gyvename. Mums labai reikia empatijos tarpusavio santykiuose ir visuomenėje, nes daugybė nepatenkintų žmonių mums tikrai kažką sako.
Istorija nuolat keičiasi, ypač ten, kur mes gyvename. Ir ji gali lengvai pasukti ta linkme, kuri mums visai nepatiks. Aš pats gyvenau komunistinėje Čekoslovakijoje, demokratinėje Čekoslovakijoje, o dabar gyvenu nepriklausomoje Slovakijoje. Aš patyriau 1989 m. įvykius, patyriau Vladimíro Mečiara pralaimėjimą 1998 m., kai buvo sprendžiama Slovakijos ateitis, ir patyriau šalies įstojimą į Europos Sąjungą.
Nežinau, ką norėčiau dar patirti, ir nenoriu, kad būtų dar daugiau istorinių lūžių. Nepaisant to, šiandien aš asmeniškai ir kartu su manimi visa Slovakija esame tokioje situacijoje, apie kurią po penkerių metų galėsime prisiminti, kad tada dar buvo galima kažką padaryti. Manau, kad labai panašioje situacijoje yra ir vakarų pasaulis, arba, jei norite, liberali demokratija.
Istorija niekada nesibaigia, kartais tai gerai, kartais blogai. Slovakija šiandien yra baisusis to pavyzdys.
/iš slovakų kalbos vertė Nikodem Szczygłowski/