2025 m. rugsėjo 19 d. Nidos forumas, Kuršių nerijos istorijos muziejus
Nedaug kūrinių buvo taip dažnai cituojami ir taip retai skaitomi kaip Fukuyamos knyga „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“. Galbūt tai iš dalies lėmė tai, kad ji buvo išleista tuo metu, kai jos pavadinime esanti frazė „istorijos pabaiga“ jau buvo tapusi įprasta žiniasklaidos, intelektualų sluoksnių ir viešojo diskurso savotiška patarle. Fukuyama išleido savo to paties pavadinimo esė revoliucingaisiais 1989-aisiais metais, dar prieš Berlyno sienos griuvimą. Kai po trejų metų jis knygoje išsamiau išdėstė savo tezę, frazė „istorijos pabaiga“ jau buvo tapusi žinoma ir užgožė autoriaus platesnius argumentus. Taip yra ir iki šiol.
Tuo galime lengvai įsitikinti, jei pažvelgsime, kaip cituojamas Fukuyamos darbas. Po kiekvieno įvykio, kuris pastaraisiais laikais sukrėtė tą pasaulį, kurį pažinome po Šaltojo karo pabaigos (ar net po Antrojo pasaulinio karo pabaigos), girdėjome: „Istorijos pabaiga: kas dabar?“ Arba: „Iliuzija apie istorijos pabaigą pagaliau baigėsi.“ Arba: „Mes gyvename po istorijos pabaigos.“
Pripažįstu, kad pats kartais naudoju pastarąjį apibūdinimą. Tačiau frazės apie tai, kad mes gyvename laikais, kurie atėjo po istorijos pabaigos, patrauklumas pats savaime liudija apie esminę dilemą, kodėl ši Fukuyamos frazė išlieka tokia patraukli, nors per pastaruosius tris dešimtmečius ji buvo kaip nedaugelis kitų frazių pajuokos objektas.
Mes neturime pavadinimo laikotarpiui, kuriame dabar gyvename. Jaučiame, kad vis dar esame modernumo paveldėtojai, kad galbūt gyvename jo raidos kraštutiniame taške. Technologijų plėtra sparčiai žengia į priekį, nors skirtingose srityse ir nevienodai, tačiau mums atrodo, kad socialinės ir kultūrinės sferos pažangos idėja visiškai išgaravo. Visa tai mums kelia nerimą. Ar mes iš tiesų esame istorinės visatos, kuri toliau plečiasi, kraštutiniame taške? Ar jos plėtimosi jėga susilpnėjo? O galbūt mes esame laiko taške, kai tam tikra tvarka pasiekė savo ribas ir pradėjo lėtai, bet neišvengiamai trauktis?
Visos šios dilemos rodo, kad klausimai, kuriuos Francis Fukuyama glaustai išdėstė prieš gerus tris dešimtmečius, šiandien yra ne mažiau aktualūs nei Berlyno sienos griuvimo išvakarėse.
*
Francis Fukuyama dažnai buvo kaltinamas „liberaliu triumfalizmu“. „Istorijos pabaigos“ idėja turėjo simbolizuoti po 1989 m. kilusį liberalųjį hybris (iš graikų kalbos ὕβρις – sąvoka, reiškianti didžiulį pasididžiavimą, įžūlumą ir aroganciją – vert. past.). Tačiau pakanka atsiversti jo knygą – tiesiogine to žodžio prasme – kad būtų išsklaidyta idėja apie XX a. dešimtojo dešimtmečio savimi patenkintą liberalųjį optimizmą, kurį ji turėjo įkūnyti. Pirmasis Fukuyamos knygos skyrius skirtas pesimizmui ir prasideda teiginiu: „Būtina pasakyti, kad XX amžius mus visus pavertė giliais istorijos pesimistais.“ Knyga turėtų būti suprantama kaip atsargus ir skeptiškas apmąstymas, bandantis įveikti šį pesimizmą. Tai darydama, ji remiasi ankstesniu „ilguoju XIX amžiumi“, kurį apibūdina kaip, priešingai, optimizmo amžių. Viena iš idėjų, atsiradusių Apšvietos laikotarpiu ir išplitusių XIX amžiuje, yra „universalios istorijos“ koncepcija, kuri, pasak Fukuyamos, „nėra enciklopedinis visko, kas žinoma apie žmoniją, katalogas, bet bandymas rasti prasmingą modelį bendroje žmonių visuomenių raidoje“. Po to, kai milenialistinės XIX amžiaus filosofijos ir XX amžiaus totalitarizmai visiškai diskreditavo šią idėją, Fukuyama bando ją atgaivinti, tačiau su stipria istorinio kriticizmo doze. Iš tiesų visa pirmoji knygos dalis yra istorinė universalios istorijos idėjos apžvalga ir bandymas ją įtraukti į vakarietišką filosofinę tradiciją.
Idėja apie visuotinę žmonijos istoriją, kuri natūraliai juda link savo pabaigos, kyla iš linijinės laiko sampratos, kurią įvedė krikščionybė, nutraukusi senovės cikliškos istorijos sampratą. Fukuyama visiškai pagrįstai mano, kad teisingi šiuolaikinės „visuotinės istorijos“ sampratos šaltiniai randami tik Apšvietos laikotarpyje. „Istorijos pabaigos“ idėja, bent jau šiuolaikine prasme, ne kaip transcendentinės Apvaizdos vedamas eschatologinis žemiškojo laiko užbaigimas, bet kaip prieštaravimais grindžiamo vidinio vystymosi proceso kulminacija, žinoma, kilo iš Hegelio (nors tokios istorijos sampratos, kuri vystosi per įvairias fazes, kuriose ekonomika, politika ir visuomenė yra susietos į logišką, laiko ribotą visumą, kontūrai jau randami daugelio Apšvietos autorių, pradedant Giambattista Vico, darbuose). Visa Fukuyamos mąstysenos linija iš esmės vystosi Hegelio koncepcijos šešėlyje.
Fukuyama laiko Hegelį pagrindiniu Vakarų mąstytoju istorijos srityje. Jis taip pat mato [Karlą] Marksą pirmiausia Hegelio filosofijos mokiniu ir tęsėju (įdomu, kad vienas iš griežčiausių Fukuyamos kritikų, slovėnas Slavojus Žižekas, pritaria šiai nuomonei). Marksas perkėlė Hegelio spekuliatyvią teoriją į klasių santykių tyrimą, bet, pasak Fukuyamos, struktūra liko ta pati. Žinoma, pasikeitė idėja, kuri socialine forma atstovauja „istorijos pabaigą“. Marksui tai, žinoma, yra socialistinė visuomenė: su ja baigsis klasių kovos istorija (kuri prasidėjo dar žmonijos aušroje, kai atsirado darbo pasidalijimas, ir buvo varoma vidinių prieštaravimų) ir prasidės „tikroji žmonijos istorija“.
Fukuyamai Markso teorija yra paskutinis didelis bandymas sukurti visuotinę istoriją. Jo nuomone, „pesimistiniame XX amžiuje“ sekė įvairios istorijos filosofijos, nuo Spenglerio iki Toynbee, kurios iš tiesų bandė atgaivinti ciklišką istorijos sampratą. Paskutinė visuotinės istorijos idėjos „bobų vasara“ buvo vadinamoji modernizacijos teorija. Kaip rašė Marksas, kad „pramoniniu požiūriu labiau išsivysčiusi visuomenė tiesiog parodo pramoniniu požiūriu mažiau išsivysčiusiai šaliai jos ateitį“, taip ir modernizacijos teorija laikė Vakarų visuomenių vystymąsi visuotinio žmonijos vystymosi modeliu. Todėl nuo XX a. septintojo, o ypač nuo aštuntojo dešimtmečio, ji sulaukė kritikos, kaltinančios ją etnocentrizmu: idėja, kad Vakarai yra nevakariečių visuomenių ateitis, yra rasistinė, nes ji tiesiog iškelia vieną kultūrinį ir civilizacinį modelį virš kitų… Pakanka pažvelgti į dabartinę intelektualinių diskusijų padėtį Jungtinėse Valstijose ir kitose anglosaksų visuomenėse, kad būtų galima atmesti Fukuyamos darbo kaip naivaus pasiteisinimo, neturinčio nieko bendro su mūsų šiuolaikiniu pasauliu, sampratą. Puslapis po puslapio skaitome apie problemas, kurios neabejotinai vis dar yra mūsų problemos – galbūt dabar net labiau nei tuo metu, kai knyga buvo išleista.
*
Visų mąstytojų, kuriuos Fukuyama aptaria savo istorinėje apžvalgoje, tarpe išsiskiria Alexandre‘as Kojève‘as, kuris yra svarbiausias jo tolesnių apmąstymų plėtojimui. Kojève‘as ir jo savitas mąstymas reikalautų atskiros paskaitos. Kojève‘as buvo rusų emigrantas, kuris nuo 1930-ųjų pabaigos tapo labai žinomas Paryžiaus intelektualų sluoksniuose: jis prancūzų mąstytojų ištisą kartą išmokė naujo Hegelio filosofijos supratimo, akivaizdžiai istoristinio pobūdžio (Ir ne tik prancūzų: prieš Antrąjį pasaulinį karą jo paskaitas lankė daugybė Vidurio Europos intelektualų, kurie atsirado Paryžiaus tremtyje: pakanka paminėti Hannah Arendt ir Leo Strauss).
Fukuyama teisingai nurodė, kad Kojève’o paskaitos apie „istorijos pabaigą“ buvo skaitomos XX a. septintame dešimtmetyje, kai Vakarų gerovė tikrai atrodė pasiekusi aukščiausią tašką. Visuomenės, kurioje nebebuvo jokių esminių konfliktų ar didžiųjų tikslų ir kurioje žmonės galėjo atsiduoti vien ekonomikai, Kojève‘o nupieštas vaizdas atrodė kaip „istorijos pabaigos“ idėjos, kaip galutinio visuotinio žmogaus vystymosi etapo, kristalizavimas. Po stalinizmo žlugimo (kuriam, kaip dabar jau yra aišku iš išslaptintų dokumentų, Kojève‘as tarnavo slaptuoju agentu), Kojève‘as XX. a. šešto dešimtmečio Europoje jau matė žmogaus istorijos dialektinio proceso užbaigimą. Kaip savotiškas „egzistencialistinis hegelininkas“, Kojève‘as galiausiai „gyveno pagal tai, ką skelbė“: jis atsisakė savo puikios intelektualinės karjeros ir tapo aukšto rango biurokratu besikuriančioje Europos bendrijoje. Jis sekė savo filosofija ir įkūnijo „laiko dvasią“.
Fukuyamos puiki įžvalga buvo ta, kad 1989 m., kai realaus socializmo griuvimas jau buvo įsibėgėjęs, bet Berlyno siena dar stovėjo, ir bent jau Prahoje, Bukarešte ir Sofijoje, jei ne Varšuvoje ir Budapešte, nedaug kas dar išdrįso prognozuoti režimo žlugimą, jis suprato, kaip aktualios yra šio pusiau užmiršto intelektualo idėjos. 1989 m. atrodė, kad Kojève’o idėja apie Vakarų modernumą (visų pirma, nepamirškime, Europos modernumą) kaip visuotinės istorijos pabaigą išsipildė.
Šiandien bandysiu atsakyti į klausimą: „Kiek Fukuyamos įžvalgos tebėra teisingos?“
*
Prieš bandydami atsakyti į šį klausimą, grįžkime akimirksniu prie visuotinės istorijos idėjos, nes tik šiuo pagrindu „istorijos pabaigos“ idėja įgauna prasmę.
Fukuyama pažymėjo, kad gilus XX a. pesimizmas neigiamai paveikė visuotinės istorijos idėją. Idėja apie neišvengiamą istorijos eigą, pateisinanti begalinius nusikaltimus – apie kuriuos jūs Lietuvoje žinote daug daugiau nei dauguma europiečių – delegitimavo bet kokią teleologinę istorinės raidos sampratą. Iš tiesų, daugelis ankstyvųjų totalitarizmo kritikų, tarp jų Hannah Arendt ir jūsų kraštietis (nors ir lenkakalbis) Czesławas Miłoszas, rašė apie tai, kaip svarbi totalitarinei mąstysenai buvo Istorijos su didžiąja raide I idėja.
Fukuyama suprato, kad dėl totalitarizmo patirties teleologinė istorinės raidos samprata prarado savo patrauklumą ir tapo daugumos totalitarizmo kritikų taikiniu (mano nuomone, pagrįstu taikiniu). Nepaisant to, jis laikėsi šio požiūrio, manydamas, kad tai vienintelė rimta alternatyva visiškam istorinės sąmonės žlugimui arba paslydimui į cikliškos istorijos idėjas:
„Jei istorija neturi kartotis, turi egzistuoti nuolatinis ir vienodas mechanizmas arba istorinių priežasčių rinkinys, kuris diktuoja evoliuciją tam tikra kryptimi ir tam tikru būdu išsaugo praeities laikotarpių atmintį dabartyje. Ciklinis arba atsitiktinis istorijos požiūris neatmeta socialinių pokyčių ir ribotų vystymosi dėsningumų galimybės, tačiau nereikalauja vienodo istorinių priežasčių šaltinio. Jis taip pat turi apimti degeneracijos procesą, kurio metu visiškai ištrinamas supratimas apie praeities pasiekimus. Be visiško istorinio užmaršumo galimybės, kiekvienas paskesnis ciklas, nors ir nedideliu mastu, būtų grindžiamas ankstesnių ciklų patirtimi.“
Remiantis šiais svarstymais, Fukuyamos knyga iš tiesų linksta į tą dalį, kuri gana gerai atitinka stereotipinę jos turinio sampratą. Fukuyama patvirtina (nors ir su visa eile išlygų bei kritinių pastabų) Kojève’o idėją apie liberalią demokratiją kaip visuotinės žmonijos istorijos kulminaciją. Tai, žinoma, nereiškia, kad liberali demokratija neturės savo priešininkų arba kad ji nepatirs regresijos ar gilios krizės. Tačiau tai reiškia, kad jos vietos neužims jokia kita valdymo forma.
Fukuyamos apmąstymuose glūdi galimybė, kad liberali demokratija galiausiai taps tik viena iš valdymo formų vienoje pasaulio dalyje, o visuotinės istorijos idėja baigsis susiskaldymu ir partikuliarizmu. Kaip žinote, Samuelis Huntingtonas perėmė šią idėją ir išplėtojo šį scenarijų savo tezėje apie „civilizacijų susidūrimą“. Huntingtono tezė buvo labai patraukli pirmojo XXI a. dešimtmečio pradžioje, kai ją tarsi patvirtino karingo islamizmo kilimas, vis akivaizdesnis Rusijos nutolimas nuo Vakarų modelio ir Kinijos autoritarinės sistemos stabilizavimasis kaip vienos iš sėkmingiausių kapitalistinių šalių pasaulyje.
Naujojo amžiaus pradžioje išpopuliarėjusios tezės apie „alternatyvias modernybes“ (pagrindinis darbas šia tema buvo Shmuelio Eisenstadto knyga „Multiple Modernities“, išleista, kaip ir derėjo, 2000 m.) reagavo į šią naują realybę ir tuo pačiu metu nukreipė diskusijas apie ją. Tačiau nors vis labiau tikėtina, kad liberali demokratija nėra telosas – tikslas (graik.: τηλος – vert. pastaba), kurio siekia visa žmonija, Fukuyamos vertinimas, kad jokia kita sistema nesugebėjo įsitvirtinti kaip rimta alternatyva jos teiginiui apie visuotinį galiojimą, vis dar tebėra teisingas.
Be to, manau, kad pasiteisino dar vienas pagrindinis Fukuyamos teiginys. Savo istorijos filosofijoje Fukuyama apibūdino dviejų tendencijų trajektoriją: viena vertus, mokslo plėtra, kuri, jo nuomone, yra skatinama „troškimo“ klestėti ir gyventi patogiai, kuri pirmą kartą randa stabilią formuluotę šiuolaikiniame moksle; kita vertus, tendencija link „pripažinimo“ (pagal įtakingą teoriją, kurią keletą metų anksčiau sukūrė kanadiečių filosofas Charlesas Tayloras, kuris iš pradžių taip pat buvo hegelininkas). Šios dvi visuotinės žmogiškosios tendencijos susilieja liberalios demokratijos sistemoje.
Tezė, kad liberali demokratija yra politinė sistema, labiausiai suderinama su mokslo plėtros poreikiais, iš tiesų skambėjo daug įtikinamiau XX a. devinto dešimtmečio pabaigoje ir dešimto dešimtmečio pradžioje nei 2025 metais. Šiandien daugelis žvelgia į Kiniją, šalį, kuri, skirtingai nuo kitų autoritarinių sistemų, atrodo beveik visiškai atspari liberalios demokratijos pagundoms, ir mato joje ateities šešėlį, kuris jau krenta ant dabarties. Pakanka prisiminti susižavėjimą, kurį kinų modelis kelia daugeliui neoreakcinių mąstytojų, laikomų Trumpo judėjimo ideologais. Laikas parodys, kiek pažengęs ir tvarus iš tiesų yra Kinijos mokslo vystymasis. COVID-19 pandemija galėtų tapti jos Černobylio katastrofa, bet kol kas ji neatrodo itin pakenkusi jos reputacijai.
Kinijos technologijų plėtra yra tikrai stulbinanti. Tačiau čia verta grįžti prie knygos „Istorijos pabaiga“ autoriaus, kuris tvirtino, kad liberalios demokratijos stabilumas ir jos universalumo pretenzijos priklauso nuo pusiausvyros tarp mokslo ir to, ką Fukuyama vadino senovės graikų sąvoka „timos“ (graikų filosofijoje sąvoka thymos (θυμός), reiškia „dvasingumą“ arba „užsidegimą“ ir yra susijusi su valia – vert. past.) . Tai reiškia sudėtingą vidinę jėgą, susijusią su pripažinimo troškimu, bet reiškia kur kas daugiau: aistrą, drąsą, gebėjimą jausti stiprias emocijas, pavyzdžiui, pyktį ir teisėtą pasipiktinimą, siekį gyventi oriai. Senovės graikai laikė timos pagrindine psichikos sudedamąja dalimi, priešpastatydami ją protui ir troškimams, ir apskritai laikė ją vienu iš esminių politinių veiksmų elementų. Timos buvo labai svarbus herojiškų ir nesavanaudiškų poelgių gebėjimui, bet jis taip pat gali pasireikšti kaip destruktyvi jėga.
Naujųjų laikų Europos literatūroje šį „timos“ aspektą geriausiai iliustruojantis kūrinys, nors ir romantiškai ironišku būdu, yra tikriausiai Kleisto „Michael Kolhaas“ – istorija apie arklių prekiautoją, kuris dėl nereikšmingos iš pažiūros skriaudos leidžiasi į ilgą ir destruktyvią teisingumo paiešką, kuri galiausiai padaro kur kas daugiau žalos nei pirminis savavališkumas. Kleisto drama, išleista 1810 m., gali būti suprantama kaip karti uolių teisingumo paieškų kritika, paieškų, kurios privedė prie Prancūzijos revoliucijos. Tačiau ją taip pat galima suprasti kaip dviprasmišką himną nevaržomam teisingumo troškimui.
Manau, Fukuyama šiuo klausimu buvo visiškai teisus. Nors šiandien galime be išlygų teigti, kad liberali demokratija yra krizėje, tezė lieka ta pati – tai vienintelė šiuolaikinė sistema, galinti nukreipti „timos“ – nesuvaldomą troškimą būti pripažintam, laisvę, teisingumą ir orumą – į savo institucinę struktūrą ir paversti jį savo stabilumo šaltiniu.
*
Nors Fukuyama – bent jau kalbant apie jo žymiausią darbą – dažnai kaltinamas pernelyg dideliu pasitikėjimu savimi ir triumfalizmu, mes negalime kaltinti kuo nors panašiu mūsų laikų neliberalių režimų. Jų kilimas dažnai pateikiamas kaip kontrargumentas teiginiui, kad liberali demokratija yra „paskutinis žodis“ visuotinėje istorijoje, tačiau atidžiau pažvelgus į jų retoriką, matyti gilus, kartais beveik vaikiškas nesaugumas. Žinoma, tokių asmenų kaip V. Putinas ar V. Orbánas diskursuose neabejotinai yra suvokimas, kad jų režimai juda teisinga kryptimi, kad „istorija yra jų pusėje“. Tačiau mus gali nustebinti jų diskursų išvestinis pobūdis. Jų pagrindą beveik visiškai sudaro priešdėlis „anti-“: antiliberalus, anti-vakarietiškas ir pan. Visas jų uolumas pagrįstas „reakcija“ į Kitą, Rusijos atveju – į blogus Vakarus, su kuriais ji nuolat save lygina. Šių neliberalių režimų neįmanoma įsivaizduoti be nuolatinės mimezinės (mimezė (sen. gr. μίμησις – vaizdavimas, sekimas) – vienas iš pagrindinių estetikos principų, bendriausia prasme – sekimas tikrove – vert.past.) konkurencijos, kuri neišvengiamai reiškia, kad egzistuoja stipresnis ir pavojingesnis Kitas, prieš kurį nukreiptas „pasipriešinimo“ patosas. Didelė dalis Rusijos propagandos žavesio trečiojo pasaulio šalyse kyla iš šio sumanaus manipuliuojamo įžeisto nevisavertiškumo jausmo.
Šiuo atveju mes esame labai toli nuo naujos tvarkos sąmonės, kuri vyravo oficialioje Musolinio režimo retorikoje (kurioje, beje, netrūko ir menkavertiškumo jausmo). Sunku rasti tikėjimą visiškai naujos tvarkos kūrimu, kuris buvo būdingas XX a. pradžios fašizmui.
Iš tiesų nė viena iš pastaraisiais dešimtmečiais atsiradusių neliberalių sistemų netgi nepretenduoja į visuotinį, universalųjį galiojimą. Artimiausi tam yra įvairūs islamistiniai režimai, kurie save pristato kaip visam islamo pasauliui tinkamą alternatyvą. Joks kitas neliberalios sistemos režimas neturi pakankamai stiprios ideologinės projekcijos į išorinį pasaulį. Bent jau Rusijos režimas kompensuoja šį patrauklumo trūkumą (gana sėkmingai) griaudamas liberalias demokratijas iš vidaus.
Tačiau net ir tai yra tam tikra prasme Fukuyamos tezės teisingumo pripažinimas. Liberalios demokratijos gali patirti dezintegraciją ar net „mirtį“, kaip prieš septynerius metus įspėjo Levitsky ir Ziblatt savo garsiojoje knygoje „Kaip miršta demokratijos“; tačiau šiandien nedaug kas drąsiai ir įtikinamai grasina jas „palaidoti“, kaip 1956 m. gyrėsi N. Chruščiovas.
Šia prasme mes vis dar gyvename istorijos pabaigoje. Net tie, kurie atmeta tokią retoriką, dažnai mąsto panašiai. Istoriko Christopherio Clarko puiki knyga apie revoliucinį 1848–1849 m. laikotarpį, išleista 2023 m., puikiai iliustruoja šią idėją. Savo monumentalios knygos pabaigoje Clarkas aiškiai žaidžia paralelėmis su dabartimi ir daro išvadą, kad 1848 m. revoliucinio laikotarpio pasaulis vis dar tebėra ir mūsų pasaulis.
Tai mus grąžina prie dažnai pamirštamo Fukuyamos teiginio: jei Hegelis visada buvo teisus ir dialektinis istorinės raidos procesas pasiekė savo kulminaciją liberalizme, tai reiškia, kad mes gyvename „istorijos pabaigoje“ ne tik nuo 1989 m., bet nuo pat liberalios demokratinės sistemos įkūrimo XIX a. Taigi komunizmas netgi nepasiekė „antitezės“ lygio, kuris paskatintų naujosios sintezės atsiradimą. Tai buvo viso labo nesėkmingas bandymas išvengti istorijos pabaigos. Tą patį galima pasakyti apie fašizmą ir visas XX a. tragedijas bei karus. Kai apie tai pagalvojame, istorijos pabaigos tezė atrodo daug kartesnė, nemalonesnė ir, tiesą sakant, bauginanti nei įprastai yra interpretuojama.
*
Tačiau tai taip pat gali įkvėpti tam tikrą optimizmą. Stebėdami šiandieninę liberalios demokratijos krizę, galime lengvai rasti tam tikrų precedentų praeityje. XX a. ketvirtąjį dešimtmetį, kai šios sistemos pirmą kartą pateko į gilią krizę, istorijoje buvo neįmanoma rasti jokių tikrai naudingų precedentų. Kai kurie puikūs karo laikotarpio krizės analitikai, tokie kaip prancūzų istorikas ir filosofas Élie Halévy, bandė suprasti fašizmo ir bolševizmo kilimą remdamiesi istoriniais pavyzdžiais, tačiau rezultatai buvo abejotini. Praeitis pasirodė esanti labai prastas gidas, padedantis suprasti šiuolaikinius reiškinius. Tai buvo ir Hannah Arendt išeities taškas jos totalitarizmo teorijoje: kadangi praeitis nebeapšviečia dabarties, šiuolaikinė tikrovė turi būti „apmąstoma be atskaitos taškų“.
Šiandien esame daug geresnėje padėtyje. Dauguma reiškinių, kuriuos matome šiandien, turi istorinių precedentų, kurie labai padeda mums politinėje analizėje ir jų moraliniame vertinime.
*
Tai, ką matome šiandien, nėra tiek liberalios demokratijos krizė. Žinoma, mes neabejotinai susiduriame su rimta demokratijos krize. Tai nuolat ir išsamiai aptaria rusų kilmės britų filosofas Vladas Vexleris, kurio darbus nuoširdžiai rekomenduoju (jo Putino režimo analizė taip pat yra viena iš geriausių). Tačiau svarbiau nei liberalios demokratijos vidaus politinė krizė yra pasaulinės liberalios hegemonijos krizė. Negalima tikėtis, kad pastaroji tiesiog praeis. O jei jos nuosmukis yra neišvengiamas (o tai yra gana tikėtina), pagrindinis klausimas yra, kaip išsaugoti liberalią demokratiją pasaulyje, kuriame vyrauja kiti principai, arba – kas yra labai tikėtina – vidutinės trukmės laikotarpiu tiesiog anarchistiniame pasaulyje, kuriame nėra jokių principų.
Koks bebūtų atsakymas į šią dilemą, manau, kad tai nebus įmanoma be supratimo, kad liberaliosios demokratijos tiesiog turi būti geresnės: jos turi atitikti aukštesnius standartus tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Dabartinės liberalios demokratijos krizės simptomas yra būtent įsitikinimo, kad mes galime būti tokie pat blogi kaip ir kiti, plitimas.
Tačiau kalbėdami apie liberalios demokratijos krizę, neturime pamiršti, kad autoritarinės sistemos patiria dar didesnę krizę. Išskyrus Kiniją ir keletą kitų Azijos šalių, jų krizė iš tiesų yra nuolatinė, ir jos vis dažniau griebiasi išorinių karinių avantiūrų, kad iš jos išbristų.
Ir net Kinija, kurią šioje kalboje keletą kartų atsargiai minėjau kaip išimtį, gali plėsti savo įtaką pasauliniu mastu tik pasikliaudama atskirų šalių elitu, kuris nori arba sekti jos modeliu, arba, dažniau tiesiog rasti paramą savo autokratinėms ir kleptokratinėms praktikoms. Tai reiškia, kad kuo labiau jos įtaka plis pasauliniu mastu, tuo labiau ji provokuos nacionalistines reakcijas, kaip vaizdingai aprašė Christopheris Clarkas savo knygoje apie 1848 m. revoliuciją, kurioje patriotizmas, kartais labai agresyviomis formomis, ėjo koja kojon su liberalios tvarkos įtvirtinimu. Mes jau matėme šią dinamiką veikiant Honkonge. Ten gyventojų aršus pasipriešinimas buvo numalšintas taikant kraštutines represines priemones. Tačiau tai yra scenarijus, kurį Kinijos režimui bus labai sunku pakartoti toliau nuo jos esančiose šalyse.
*
Šiandien, kaip niekada anksčiau istorijoje, sunku patikėti „timoso“ sąvoka apibendrinamos idėjos ir požiūrio nuosmukiu. Galime klausytis kiek norime (netgi sekdami Fukuyama) apie „paskutinio žmogaus“ mentalitetą, Vakarų kultūros dekadansą, prasmės praradimą ir begalinį nuobodulį, kuris persmelkia Vakarų postmodernias visuomenes, tačiau netgi greita Vakarų ir pasaulio įvykių apžvalga mums parodo, kiek toli šis diskursas yra nuo tiesos. Ten, kur liberali demokratija yra pavojuje – ypač kai šis pavojus susijęs su nacionalinio suvereniteto erozija, kaip Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje ir kitur – matome masinius judėjimus jos gynybai. Tačiau tiesa, kad tuo pačiu metu mes taip pat matome jaunimo pasyvumą, ypač naujų technologijų dėka. Bet viskas rodo, kad aktyvumas yra stipresnė tendencija. Mūsų epochą charakterizuoja didžiulis politizavimas visais lygiais – ir didžioji dalis šio politizavimo kalba liberalaus demokratijos kalba ir seka jos praktika. Tai sukelia daug nemalonių dalykų: Michaelio Kolhaaso, kuris buvo pasiryžęs sunaikinti visą visuomeninę taiką dėl kelių konfiskuotų arklių, savimi susižavėjęs radikalizmas vis dar yra mūsų laikų reiškinys. Tačiau net ir šis nevaržomas ir dažnai destruktyvus teisumo uolumas, matomas, pavyzdžiui, studentų radikalizme Amerikos koledžuose ar įvairiuose populistiniuose judėjimuose visoje Europoje, liudija „timoso“ galią kaip varomąją jėgą šiuolaikinėse visuomenėse. Ir kol ji išlieka viena iš socialinio ir politinio gyvenimo varomųjų jėgų, sunku patikėti, kad bet kokiam režimui pavyks sunaikinti liberalią demokratiją. Nepriklausomai nuo to, kaip šiandienos krizė išsivystys, manau, kad nauja sintezė susiformuos liberalios demokratijos ribose.
Kaip įrodymą, patvirtinantį šį įsitikinimą, norėčiau paminėti italų dramaturgą ir Nobelio premijos laureatą Dario Fo. Paskutiniais savo gyvenimo metais, Berlusconio viešpatavimo Italijoje epochos viršūnėje, Fo atliko skečą, kuriame jis apsimetė cituojantis Machiavellio „Valdovą“. Savo pasirodymą jis grindė vertinimu, kuris italų kultūroje buvo gana paplitęs nuo XIX a. vidurio, kai literatūros istorikas Francesco de Sanctis Machiavellį pakėlė į didžiausio italų vėlyvojo renesanso rašytojo statusą: „Tegul bus aišku“, – pareiškė Fo savo auditorijai: „Patarimas, kurį Florencijos Respublikos sekretorius davė valdovui, iš tiesų nėra skirtas jam, bet visai tautai. Machiavellis apsimeta, kad kalba su savo valdovu, bet iš tiesų nori įspėti kiekvieną pilietį apie tai, kaip veikia valdžios mechanizmas ir kokių gudrybių jis naudoja.“
Mums čia įdomu ne tiek Fo vertinimo teisingumas, o verčiau virtuoziškumas, su kuriuo jis, imituodamas Machiavellio stilių, apibendrina mintį, kuri iš tiesų yra gana artima Machiavellio praktikai:
„Turėkite omenyje, pone, kad užkariavęs miestą ir jo teritoriją, turite nedelsdami išsiaiškinti, kokios rūšies valdžia buvo įprasta jo gyventojams prieš jums juos pavergiant. Jei pastebite, kad žmonės nėra pripratę dalyvauti bendrame valdyme ir nieko nežino apie savo prigimtinę teisę dalyvauti miesto valdyme, palikite juos tokius, kokius radote! Dėl Dievo meilės, nesuteikite savo naujiems pavaldiniams jokių privilegijų, kurių jie nėra pripratę turėti. Jei tai padarytumėte, jie niekada nesuprastų jūsų dosnumo priežasties ir taptų labai įtarūs. Jei, priešingai, po to, kai pavergėte miestą ir jo teritoriją, pastebėjote, kad ten gyvenantys žmonės visada buvo įpratę valdyti save patys, turėdami savo laisvai priimtus įstatymus, o merus, vadus ir pareigūnus išrinktus įprastomis demokratinėmis procedūromis, nesistenkite bet kokia kaina valdyti šiuos žmones! Eikite tolyn, toli nuo šių gyventojų, kitaip jie jums padarys rimtą, labai rimtą žalą. Bet jei, nepaisydamas proto ir visų išmintingų patarimų, norite bet kokia kaina kontroliuoti šį miestą ir teritoriją, vienintelis sprendimas bus sunaikinti, nužudyti kiekvieną vyrą ir moterį miesto sienų viduje. Nužudykite ir vaikus, nesustodami ir nesigraudindami dėl kūdikių ašarų. Nužudykite netgi negimusius vaikus jų motinų įsčiose, nes laisvės skonis jau persmelkia jų mažas galveles, ir vos tik jie išvys dienos šviesą, jie pajus tokį stiprų, nesustabdomą laisvės troškimą, kad visada, kiekvieną akimirką, nepaisydami visko, sukiltų prieš jus, tam kad atgautų savo laisvę. Jie tai darys bet kokia kaina ir nepaisydami jokios logikos. Ar tai suprantate?“
Ačiū.
Vertimas iš slovėnų kalbos – Nikodem Szczygłowski