Mūsų amžinoji kova: tada ir dabar

Atgal į sąrašą

Ernesta Dambrauskaitė

Mūsų amžinoji kova: tada ir dabar

              Rodos, dar visai neseniai turėjau įprotį kiekvienų Naujųjų metų išvakarėse surašyti ne tik pasižadėjimus, bet ir mintis, ką nuveikiau, sužinojau, patyriau. Lekiančio ir į savo srautą įsukančio laiko akivaizdoje viskas susiklostė taip, jog šiemet eina antri metai kaip savo asmenines pergales ir klaidas pasižymiu tik mintyse.  O gaila. Kas dar šiandien atrodo svarbu ir įsimintina rytoj jau gali nublankti prieš kitas patirtis. Taip ne tik asmeniniai, individualūs, bet ir visuotiniai įvykiai vienas kitą lenkia savo reikšmingumu ir kartais tampa nebeaišku kiek savyje reikia nešiotis istorinių datų, kad jos išpildytų didelį giminės, valstybės, kontinento vaizdą. Šiemet sukako 100 metų, kai Lietuva pasirašė Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Šalyje vienas  kitą keičia įvairiausi renginiai, skirti šimtmečiui. Galbūt skeptikams tokia renginių gausa, sujudimas ir nuolatinis valstybingumo minėjimas atrodo kiek sureikšmintas ar dirbtinas, tačiau tokiu atveju iškyla klausimas  - kaip jie įsivaizduoja šventes? Argi ne jubiliatui skiriame gražiausius žodžius ir linkėjimus, argi ne jam  šypsomės ir dėkojame už buvimą šalia? Taip ir dabar švenčiame gražią sukaktį, kurios metu reiškiame  padėką Lietuvai,  visą laiką buvusiai mūsų užnugaryje.

           Marcelijus Martinaitis užrašų knygoje „Viskas taip ir liks“ atkreipia dėmesį, kad istoriją turėtų rašyti jaunieji (Martinaitis 2018). Jaunieji – tai ta karta, kuri savo atmintį statosi iš jau mirusių senelių antkapių, iš lietaus ir vėjo nublukintų raidžių šaltame granite. Kelių dešimtmečių atskirtis nuo praėjusio laiko leidžia rimčiau ir blaiviau jį vertinti, pati istorija atsiveria kaip ištisas priežasčių, įvykių ir pasekmių pasakojimas. Galbūt dėl šios priežasties bijau kalbėti panašiomis temomis. Atrodo, kad netyčia galiu sugriauti istorikų atliktą darbą – juk jie jau apibrėžė visus ryšius ir priežastingumus, jau nuteisė ir išteisino, nuo kažko nupūtė dulkes, kažkam užmetė užmaršties šydą. Viskas jau apsvarstyta, išdiskutuota, kartais net pamiršta. Tačiau kiekvienais metais universitetuose istorijos studijų programas užpildo vis nauji studentai, lygiai taip pat viešojoje erdvėje susiduriame su netikėčiausiomis diskusijomis ir skandalais, kuriuos iššaukia kadaise palikti, iki galo neapsvarstyti, konkrečių atsakymų neturėję klausimai.Tokia padėtis ir nutikimai rodo, kad mūsų istorinis žvilgsnis keičiasi priklausomai nuo amžiaus, nuo tėvų ir senelių požiūrio, nuo valdžios olimpe esančių išrinktųjų kalbų. Išaiškėja, jog ir pati istorija yra atsinaujinantis ir per kitų lūpas save įprasminantis daugiasluoksnis pasakojimas.  Kaip tik dėl to šioje erdvėje tiek daug diskusijų, nesusikalbėjimų, nutylėjimų.

        Keista, bet vis dažniau užmirštame dėl ko vasario 16 dieną mūsų  namų fasadus papuošia trispalvės. Ar tik įsipareigojimas valstybei netampa tradicija, kurią visi atlieka, bet jau užmiršo tikrąją reikšmę? Paklaustum atsitiktinio žmogaus - dėl ko visa tai? Atsakytų: dėl valstybės, dėl atminties, žmonių, bet dar dažniau pasitiktų atsakymas – nes taip reikia. Nes reikia mylėti savo šalį. O gal šiandienos akivaizdoje ji taptų mažiau peikiama ir priverstinai mylima, jei bent kiek pasidomėtume kokį kelią nuėjo to meto žmonės, kuriuos mes ir vadiname Lietuva? Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos kartais ima atrodyti, jog vos pasirašę Nepriklausomybės aktą, signatarai tarsi nusimetė didelę naštą, pasidėjo ją ant kėdžių ir išėjo skelbti laisvės. O, kad tai būtų buvę tiesa! Išties jų pečius slėgė didelė atsakomybė ir nerimas dėl Lietuvos ateities. Ką tik rankose jie laikė istorinį dokumentą, kuris turėjo išgiedrinti niaurų politinį šalies dangų, tačiau į juos ir toliau žvelgė tokia pat pilka ir iššūkius žadanti kasdienybė.

           Netrukus Lietuvoje ėmė ūžti Nepriklausomybės kovos. Šalies kantrybę ir tvirtumą viena po kitos bandė rusų, vokiečių, lenkų kariuomenės. Prasidėjo sunkus etapas ne tik karine ir politine prasme. Būtent šiuo laikotarpiu lietuviai turėjo sutelkti visas pastangas ir galutinai apsibrėžti savo tapatybę ir identitetą. Priešingu atveju, silpna ir nežinanti dėl ko kovojanti šalis greitai būtų nušluota nuo žemės. Istorija rodo, kad laisvės siekis buvo pakankamai stiprus, jog apjungtų ir suvienytų žmones. Kita vertus, ir čia neišvengta aukų – norėdami išlaikyti autonomišką šalį, lietuviai prarado Vilnių. Toks įvykis buvo itin skaudus, tačiau visi suprato, jog laisvė, kad ir kokia ji būtų, visuomet yra įkainota. Be viso to, nuolatinės karinės konfrontacijos metu lietuviai buvo priversti kurti įvairias institucijas, kurios padėtų geriau suvaldyti ir suorganizuoti šalies gyvenimą. Tokiu būdu ant senos sistemos griuvėsių iškilo ministerijos, teismai, muitinės ir kitos įstaigos.

            Net ir praėjus dešimtmečiui po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, šalyje jautėsi pradžios, neužbaigtumo ir būsimų iššūkių nuotaikos.  1928 m. sausio 2 d. laikraščio „Lietuva“ antraštiniame puslapyje rašoma: Prasidėjo nauji metai, kuriais pabaigsim mūsų nepriklausomybės pirmąjį dešimtmetį. Atsigręžę atgal  pastebėsim, kad žengdami į naujus metus, kartu žengiam į naują gadynę. Tautos himne yra žodžiai, kuriais nurodoma į garbingą praeitį, kuri turi kelti ir stiprinti mūsų jėgas tolimesnėms valstybei ginti būtinoms kovoms. Kovų laikas nėra praėjęs. Galbūt, kad mūsų laukia dar didesnės, dar atkaklesnės kovos, negu kad lig šiol pergyvenom. Taigi, peržengę naujų metų slenkstį, turim kietą ir ugningą pasiryžimą nepailsti, nestoti ilsėtis, kol neįvykdysim tų tautinių idealų, kurie savo skaistumu stiprino mus liūdnomis valandomis, būtent kol neatvaduosim Vilniaus ir brolių, kurie kenčia vargus okupuotose šalyse. Iš šios kalbos galima matyti kaip lietuviai rimtai ir su rūpesčiu žiūrėjo į jau Nepriklausomą, bet vis dar Vilniaus neturinčią, šalį. Toks požiūris atspindėjo galbūt ir ne pačią stipriausią`, tačiau į tikslą susitelkusią ir ateities viziją turinčią tautą.

            Visa, kas parašyta ankščiau – tai susistemintos, savaip įvertintos, iš aplinkos surinktos žinios. Praeitis gali būti perpasakojama tūkstančius kartų ir neprarasti savo unikalumo. Tuo tarpu dabartis, esamojo laiko įprasminimas yra pernelyg sudėtingas ir užspaustas į kampą. Viskas, ką veikiame šiandieną kažkada taps mūsų palikuonių metraščiai ir atmintys. Jei atvirai, man ganėtinai sunku įsivaizduoti tarpukario Lietuvos laikotarpį, tą metą, kuomet Lietuva buvo lipdoma, formuojama, statoma. Stengiuosi įvertinti galimybę gyventi nepriklausomoje šalyje, todėl didesnį dėmesį kreipiu į tęstinumą kultūrinėje ir politinėje veikloje, žvilgsnis krypsta į tuos, kurie ne tik diskutuoja apie praeities didvyrius, bet ir patys tampa tokiais bei imasi neatlygintinos, tačiau šalį stiprinančios veiklos. Mane žavi tie žmonės, kurie randa laiko geriems darbams ir galvoja ne tik apie save, bet ir apie tai, ką galėtų duoti savo šaliai.

            Tauta, kaip tokia, nėra savaime save keičiantis konstruktas. Jos pokyčiams reikia tokių veiksnių, kaip veiklus ir žvitrus protas, polinkis į pasiaukojimą. Tačiau nepriklausomoje Lietuvoje vis dažniau galima susidurti su įvairiais pseudo lyderiais ir veikėjais, kurie visuomenę skatina ne tobulėti, o vartoti. Tokia padėtis įtvirtina intelektualinio elito nustūmimą į šoną ir iškelia vidutinių gabumų, dėmesiu mintančius asmenis. Šioje vietoje galima prisiminti garsųjį ispanų filosofą Ortegą Y Gassetą, kuris atkreipė dėmesį, jog šiuolaikinę visuomenę užvaldo masių sistema, kuriai pataikauja visi, kurie siekia svarbos ir galios jausmo (Gasset 1993). Susiklosto gana pavojinga erdvė, kuomet norintys valdyti atsakomybę permeta tiems, kuriuos niekina – kultūros žmonėms, intelektualams, menininkams. Ortega y Gassetas masių iškilimą traktuoja kaip aukštosios, intelektualiosios kultūros problemą. Atsiradęs tikėjimas, kad paprasti, eiliniai žmonės taip pat gerai išmano bei suvokia įvairius sudėtingus dalykus bei procesus, į šoną nustumia tikruosius savo sričių specialistus bei žinovus. Iš to kyla pavojus, kad ankščiau buvusi elitinė visuomenės dalis dabar  yra nubloškiama į marginalines paraštes ir atlieka tik funkcinį, išorinį vaidmenį, kuriam būdinga  vieša polemika bei  tam tikras įvaizdžio palaikymas.

              Masių dalyvavimas valstybės valdyme ir skirtingų kultūrų asimiliacija suvienodina bei nupigina vadinamosios aukštosios kultūros vertę, neretai pačią kultūrą paverčia pašaipas iššaukiančiu reiškiniu. Toks reiškinys kyla iš savotiško socialistinio požiūrio, kada yra priimtina visiems būti vienodiems, panašiai mąstantiems, vadovautis panašiais principais. Aukštoji kultūra šiuo atveju gali kelti, o neretai ir kelia, pasipiktinimą bei nesupratimą, nes kol kas ši sritis nėra stipriai užvaldyta masių. Atsisakydama savo kultūrinės praeities bei požiūrio, jog gali būti  socialiai, ekonomiškai bei kultūriškai aukštesnių grupių, visuomenė tampa labiau primityvi, kartais net savotiškai sulaukėja. Užmiršdama aukštesnius tikslus ir sumaišydama vaidmenis bei socialines klases, visuomenė pamažu ima orientuotis į išorinius, materialius dalykus – savo vienodumą bei pilkumą išreiškia daugumai priimtinais ir jau įprastiniais tapusiais gigantiškais pastatais, kurie reprezentuoja visuomeniškumą, visiems prieinamas paslaugas bei prekes. Kitaip sakant, įvairūs dideli visuomeniniai pastatai nebyliai praneša, kad jie nėra išrinktųjų ir niekam nepasiekiamų visuomenės atstovų buveinės – tie pastatai ir kiti masių kūriniai yra visiems prieinamos paslaugų bei vartojimo mekos.

                 Čia tarsi išryškėja teisė veikti be jokių teisių – eilinis žmogus siekia paimti į savo rankas visuomenės valdymą, nors jis neturi nei gabumų, nei išmanymo. Pavyzdžiui, turbūt ne vienam yra tekę pastebėti, kas nutinka kai vieną ar kitą politinį postą užima žmogus neturintis tam kompetencijų. Tokie žmonės dažniausiai yra populistai, kurie siekia lengvo populiarumo ir būdami viename ar kitame poste labiau orientuojasi ties valdžios teikiamu malonumu, o ne pareigomis. Apmaudu, kad ir pati visuomenė, kurią, beje, sudaro ankščiau minėta paklusniųjų minia, net giliai viduje suprasdama, kad toks valdininko vaidmuo yra nederamas, jį palaiko. Palaikymas nebūtinai yra malonus – tai gali būti tiek pašaipos ar panieka. Tačiau tokia reakcija parodo neabejingumą kompetencijų neturinčiam žmogui. O tai rodo ne tik ydingą žmogaus požiūrį į politiką ar kultūrą, bet ir jo pomėgį niekinti tos pačios kilmės tik aukščiau valdžios prasme pakilusį asmenį. O pažvelgus dar giliau būtų galima pastebėti, kad masės žmogus niekina ir tuos, kurie jam suteikia geresnį gyvenimą.

                      Pagrindinis demokratijos idealas – lygios teisės visiems – išsigimė  ir praktiškai virto apetito bei pasąmonės įgeidžių tenkinimu(Gasset 1993, p.33). Taigi, akivaizdu, kad politinė demokratija padeda susikurti žmogui masėje, kadangi ši valdymo forma eskaluoja lygias prigimtines teises visiems visuomenės nariams. Idealui (šiuo atveju demokratijai, kaip visų gerovės bei lygybės siekimui) tapus kasdienybe, kultūra irgi išsigimsta, nes ji tampa ne aukštesnių dvasinių tikslų siekimo sinonimu, bet kasdien vartojamomis prekėmis bei paslaugomis, kurios  dažniausiai neturi jokios didelės vertės. Pavyzdžiui, dabar literatūra, kinas, teatras ir panašūs kultūriniai dalykai kiekvienam yra nesunkiai prieinami. Visoms šioms kultūrinėms sritims patapus visuotinėmis gėrybėmis, pradėta orientuotis į jų kiekybę, o tai atitinkamai nuskurdina vidinį žmogaus pasaulį ir veda jį į masinę, kolektyvinę sąmonę.

         Antropologas Thomas H. Eriksen atkreipė dėmesį, jog žmonijai pavojus iškils tuomet, kada ji praras gebėjimą atsiminti. Anot Th. H. Eriksono, praradę praeities jausmą jau sunkiai suvokiame kaip atsidūrėme vienoje ar kitoje situacijoje (Eriksen 2004). Tokia padėtis užkertą kelią ateities formavimuisi mūsų sąmonėje, kaip tik dėl to nunyksta mūsų, kaip bendruomenės ar žmonijos, bendras siekis statyti ir kurti tvarią visuomenę. Dėl šios priežasties  reikėtų atsigręžti į senųjų, Lietuvą stačiusių, veikėjų praeitį ir prisiminti, kad jie pirmiausia irgi buvo tik žmonės, kurie daug kuo abejojo, tačiau vis tiek rizikavo dėl galimybės suteikti šviesą savo vaikams. Kadaise lietuvius išbudinę ir naujam gyvenimui valstybę prikėlę signatarai turėtų būti vilties ir tikėjimo simboliai, iš kurių ir ateityje semsimės stiprybės. Jų darbai turėtų būti tarsi priminimas, kad ne tik laisvė, bet ir bendradarbiavimas yra mūsų amžinasis siekis, mūsų amžinoji kova.

Naudota literatūra ir šaltiniai:

  1. Gasset Y. O.1993. Masių sukilimas, Mintis, Vilnius.
  2. Martinaitis M.2018. Viskas taip ir liks, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius.
  3. Eriksen H. T. 2004. Akimirkos tironija, Tyto Alba, Vilnius.
  4. Laikraštis „Lietuva“, 1928 m. sausio 2 d. 1 psl. Prieiga per internetą:< http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/LNB00AD2076>.