Jauno žmogaus svarstymai: Europa tarp optimizmo ir pesimizmo

Atgal į sąrašą

Domas Lavrukaitis

Jauno žmogaus svarstymai: Europa tarp optimizmo ir pesimizmo

Istorinės patirties vertė ir varžtai
Šiame tekste bus kritikuojama Europa. Rodos, šiandien besvarstant santykį su šiuo žemynu reikia rinktis tarp dviejų stovyklų. Vienoje pusėje yra garsiai šaukiantys ir Kasandros pavojaus varpais skambinantys populistai ir euroskeptikai, kitoje – per lengvai rožinius akinius į Europą žvelgiantys progresyvistai ir liberalai, kuriems reikia
daugiau, o ne mažiau Europos.

Tačiau, ką daryti kai esi per liberalus reakcionieriams, bet per konservatyvus progreso šalininkams? Ar lieki pasmerktas būti neatstovaujamu Europos pilietinėje arenoje, ir, visų pirma, savo atitinkamoje šalyje?

Opiausias šio radikalaus susiskirstymo simptomas – mes kritiškai nebeapmąstome savo dabarties. Reakcionieriai nuolat apeliuoja į praeitį, (pvz., Viktorijos laikų JK galybę), o progresyvistai mato tik ateitį – tarkime, būsimą Europos Federaciją. Dabartis ir jos problemos tarsi išnyksta iš šiandieninės politinės vaizduotės, todėl darosi ne tik vis sunkiau susidoroti su kylančiais iššūkiais, bet paprasčiausiai juos atpažinti.

2018 m. gegužę ALDE pirmininkas Guy’as Verhofstadtas Europos Parlamente apklausdamas Marką Zuckerbergą prasitarė, kad po Cambridge Analytica jis, kaip liberalas ir atviros rinkos šalininkas, palaiko socialinių tinklų gigantės reguliaciją. Verhofstadtas prisiminė 2006–2008 m. patirtį ir žemyno bankus, kai šiems buvo leista užsiimti savireguliacija, o viskas pasibaigė didžiausia finansų krize nuo XX a. 4 deš.

Čia galima trumpai išvysti, ko šiandien labiausiai trūksta Europai ir Lietuvai – nedoktrinieriško požiūrio į politiką, sugebėjimo išeiti iš ideologiškai apibrėžtos pozicijos dėl bendrojo žemyno gyventojų gėrio.

Kad ir kaip viliotų šiandienos viešosios retorikos laukas, prisodrintas medijų ir viešųjų ryšių grimasų, reikia susilaikyti nuo iš anksto padiktuoto diskusijų lauko. Dauguma europietiškų problemų šiandien yra aptariamos ne iš nacionalinių ar regioninių perspektyvų, bet iš ideologinių, kurios, savo ruožtu, susiformavo anksčiau už politinį Europos projektą, todėl yra nepritaikytos mūsų problemoms spręsti. Todėl blogiausia, ką šiandien galima darytivardan Europos, yra vienoje stovykloje skanduoti apie besąlygišką karo pabėgėlių priėmimą, o kitoje – skustis galvas ir ruoštis žygiams su fakelais miestų gatvėse. Šios pozicijos užsidirba politinių dividendų tarp savųjų elektoratų, tačiau nežiūri šiandienos problemoms į akis.

Trumpai tariant, diskusijos dėl Europos problemų pasistūmės tik tada, kai bus išlipta iš tradicinių politinių susiskirstymų (liberalizmo, konservatyvizmo ir socializmo), kurie nulemia diskusijų lauką. Perfrazuojant Michelio Houellebecq’o romano pavadinimą, turėtume atliktikalbos lauko išplėtimą, kadangi laisvė sakyti ką nori yra bergždžia, jeigu iš anksto nuspręsta, kaip bus kalbama.

Europietiška tapatybė – tarp universalizmo ir nacionalizmo
Viena iš temų, kurios aptariamos šiame iš anksto įkrautame diskusijų lauke, yra žemynui bendrų vertybių paieška dėl europiečio tapatybės konstravimo. Pavyzdžiui, vakarų krikščioniškoji tapatybės dalis, kuri nepaneigiamai yra vienas iš kertinių europietiškumui, įrašyta į ES Konstituciją, iš žemyno „išmestų“ musulmonus bei žydus. Savo ruožtu paminėdami, Atėnų-Romos antikos, kaip pagrindinio akcento žemyno tapatybei formuoti, tai pamatysime, kad Ukraina, Bulgarija ir kiti Europos regionai yra išskiriamos dėl istorinės Bizantijos įtakos.

Taigi, koks sprendimas lieka? Konstruoti europiečių tapatybę be krikščionybės ar antikos? Ar jas įrašyti į ES Konstituciją ir paaukoti mažąsias kultūrines bendrijas bendrojo naratyvo vardan? Deja, bet pastarasis sprendimas pamintų demokratinę Europos tradiciją įsiklausyti į mažumų balsus – t. y. netapti daugumos diktatūra.

Šią dilemą lengvai išspręstų Briuselio kirpimo biurokratas, mintinai linksniuodamas ES motto United in diversity, tačiau juk kultūrinė įvairovė pati savaime nėra vertybė. Naratyvai ir tapatybės (Europos neišskiriant) konstruojami tik iš idėjų, kurias pažymi istoriniai įvykiai ir asmenybės. Galų gale, viena yra turėti politinę žemyno viziją ir kas kita – bandyti ją įgyvendinti.

Kalbant apie žemyno bendruomenę, tapatybę ir stabilumą verta apsibrėžti tokios politinės ir kultūrinės mąstysenos ribas. Juk šios trys sąvokos sudaro anti-utopinės Pasaulio valstybės šūkį Aldouso Huxley’o romane Puikus naujas pasaulis. Su Orwello 1984, Zamiatino Mes ir Koestlerio Tamsa vidudienį šios distopijos nubrėžia vieną diskurso ribą, kurios neverta peržengti.

Kalba eina apie mechaniškai sukonstruotą priklausomybės politiniam vienetui jausmą, kuris greitai gali virsti stiprių rankų politiką legitimuojančia tapatybe. Žinoma, nereikėtų lyginti šių XX a. literatūrinių distopijų su dabartine Europa, tačiau šie kūriniai puikiai katalizuoja mūsų politinę vaizduotę. Pastaroji leidžia pamatyti, kas atsitiktų, jeigu tapatybės konstruotojai pagaliau griežtai apibrėžtų kas yra mes ir jie europiečiams. Tokios kultūrinės ir politinės vizijos, per daug nenutolusios nuo Miłoszo aprašyto manichėjiškos pasaulio, kuriame grumiasi tik blogis (jie) ir gėris (mes), yra pavojingos, kadangi lengvai išnaudojamos autoritarinių ir totalitarinių jėgų.

Zygmunto Baumano ir Leonido Donskio aprašytos TINOS (There is no Alternative), arba lietuviškai – NĖJOS (Nėra jokios alternatyvos), kurią diktuoja manichėjiška moralė, padėtų išvengti graikiškosios simbolio samprata. Simbolis – dužusio indo šukė, galinti susijungti su tik viena unikalia šuke, tačiau kitos jų briaunos, nedalyvaujančios atpažinime,gali būti bet kokių kontūrų. Išverčiant į atminties ir tapatybės kalbą: europietiškumas turi likti dėlione su laisva erdve mūsų dalims (t. y. – likti ne iki galo apibrėžta sąvoka), antraip pradės tarnauti moderniajam blogiui.

Didžiausia bėda šiandien Europai kyla dėl bendrų tapatybės aspektų radimo. Jeigu norima turėti bendraeuropinę tapatybę, bet tuo pačiu išsaugoti regioninius ir tautinius skirtumus, turime atrasti bendrąjį Europos kultūrų vardiklį. Deja, nors Europos istorija ir atmintis yra labai turtinga įvykių ir asmenybių, tačiau, vargu, ar galime surasti vieną virsmą ar asmenį, kuris būtų žinomas ir reikšmingas kiekviename žemyno kampelyje bei kuris galėtų simbolizuoti visiems priimtiną idėją.

Amžinas klausimas iš rusiško anekdoto: Ką daryti?
Nusivylimas Naujojo pasaulio tvarka nėra naujas fenomenas – tokios savijautos Europoje jaučiamos ne pirmą kartą. Po Versalio sutarties, net ir dar kelis metus po Didžiojo karo Europoje vykstant regioniniams konfliktams ir galutiniams naujų tautinių valstybių sienų perbraižymams, tarpukaris iki Antrojo pasaulinio karo rodėsi kaip vilties epocha. Juk ką tik pasibaigęs karas pačių anglų neretai buvo tituluojamas The War to End All Wars.

Panašioje situacijoje Europa ir pasaulis atsidūrė po Berlyno sienos griūties. Tačiau atsikartoja ne tik naujumo ir atvangos nuojautos. 28 metams po Versalio aiškiai galima įžvelgti tamsius debesis besitelkiančius virš centrinės žemyno dalies. Šiandiena glumina panašumais su tarpukariu. Po trumpos liberalios geopolitinės ir kultūrinės atvangos Europos šalių gyvenime pradeda rodytis reakcionieriškos populistinės jėgos. Adamo Michniko žodžiais tariant – baisiausia modernybėje yra tai, kas ateina po jos. Fidesz, Prawo i Sprawiedliwość, Front national, UKIP, Alternative für Deutschland ir kitų populistinių judėjimų suvešėjimas pastaraisiais metais pasako daugiau ne apie visuomenės tendenecijas radikalizuotis, o apie tai, jog mainstream politicsdiskusijos neliečia opių nūdienos klausimų.

Nujausdami, kas galbūt už kampo laukia Senojo žemyno šiandien, privalome rūpintis, kad rytoj nepasikartotų didžiausios modernybės tragedijos ir kelti klausimus iš pirmo žvilgsnio savaime suprantamomis temomis.

Čia, Lietuvoje, visų pirma, reiškia atrasti mūsų pačių reikšmę regionui ir žemynui. Dar 2010 m. Donskis projektavo optimistinį raidos modelį, kuriame Lietuva ne šiaip išlieka NATO ir ES nare, bet sugeba projektuoti savo ateitį ir prisiimti atsakomybę už regiono stabilumą. Tačiau tai reikalauja ne tik vertybinių nuostatų, kurios būtų paplitusios intelektualų būreliuose, tačiau ir jas palaikančios politikos, ar, bent jau, pilietinio angažuotumo, siekiančio toliau, nei tradicinio vienkiemio valdos.

Regioninę ir tarptautinę solidarumo politiką užtikrina jaunų ir drąsių minčių, nepriklausomų nuo konjunktūros individų atėjimas į pilietinės veiklos lauką. Tai nebuvo naujiena ir tarpukariu. Kaip žinia, jaunoji karta trečiojo dešimtmečio pabaigoje–ketvirto pradžioje pakankamai aktyviai prisidėjo prie kylančių nedemokratiškų jėgų Vidurio Rytų Europoje, tačiau tik dėl to, kad politikos ir kultūros elite diversiškais būdais įtakos persvarą perėmė revanšo nuotaikų judėjimai.

Jaunystės kaip savaime vertingo tarpsnio gyvenime idėja taip pat yra moderni. Tik neseniai, po Pirmojo pasaulinio karo, suprasta, kad jauno žmogaus apibrėžimas nebūtinai yra „nesubrendęs suaugėlis“. Jaunas žmogus Goldene Zwanziger metu įrodė savo vertę – panaudoti laiką, energiją, angažuotumą ir socialiniu neįsipareigojimą kuriant savąją ir visuomeninę prasmę. Todėl šiandien ypač svarbu užtikrinti saugią terpę – tarsi Hesses Stiklo karoliukų žaidimo Kastaliją – laiką ir vietą jauniesiems išaugti be išankstinių nuostatų ir be ideologinių doktrinierių įtakos, toli nuo politinių ir ekonominių galios centrų. Verta turėti omenyje, kad tokie šūkiai kaip Jaunimas yra mūsų ateitis, yra beviltiški, kadangi jaunimas egzistuoja dabar ir čia, o laukti jo užaugant ateityje, reiškia palikti jį pasaulyje be prasmių ir pasmerkti juos rinktis karjeros, o ne jaunatviško maišto ir atsinaujinimo idealų. Jaunimas turi atrasti savo balsą, nes jis nulems ne tik kokia Europa bus kitoms kartoms, bet ir šiandienos kultūrinius bei politinius procesus.

Viena tokių vietų, kur jaunimas praleidžia savo laiką ir išmoksta vertingas brandos pamokas yra universitetas. Tai yra ta institucija, kuri gali užtikrinti jaunuomenės ir studentijos nepriklausomybę nuo konjunktūrinių-karjerinių mąstymo formų. Tačiau šiandieną ir universitetas patiria didelę grėsmę. Atsiradęs epochoje, kurioje už valstybė buvo stipresnė bažnyčia, deja, universitetas gali išnykti mūsų epochoje, kurioje už valstybę stipresnės yra korporacijos.

Ne veltui paskutinis europinis jaunuomenės judėjimas prasidėjo studentijos tarpe. 1968 m. gegužės revoliucijos kartos yra viena iš tų naujųjų Europos patirčių, kuri buvo jungiamoji žemyno atminties grandimi. Gegužės protestai bendri ir Paryžiui, ir Prahai, ir Kaunui. Tačiau tai jau yra istorija. Jeigu šiandien Europai sunku istorijoje rasti bendravardiklius europiečio tapatybei, tai šias dėlionės dalis gali pasiūlyti šiandiena, pavyzdžiui, Erasmus karta.

Europa turėjo puikią istoriją. Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje prasidėjo ekonominė žemyno integracija sugebėjo sujungti karo suskaidytą žemyno vakarinę dalį. Europos projekto sėkmę tada paaiškinti taip – žemyno valstybės kartu susidėjo prie vieno stalo aptarti pačių opiausių bendrų problemų. Tuo metu tai buvo su ekonomika ir ūkiu susijusios problemos, o jų sprendimas gerą pusamžį sugebėjo skatinti europinį bendradarbiavimą.

Tačiau šiandien ekonominio bendrumo neužtenka. Europos pasakojimas, transliuojamas iš Briuselio ir Strasbūro, yra ideali liberalizmo svajonė, o ja disponuojantys politikai ir klerkai tikisi, kad jos kartojimas garsiai Europos Parlamente išspręs kylančias problemas.

Galima minėti europietišką literatūrą, kuri padeda tautos susijungti, kartu išgyventi bendražmogiškas patirtis, konstruoti kolektyvią žemyno atmintį ir tapatybę. Galima minėti kosmopolitus, kurie neturi tėvynės, susiranda bičiulių visur ir taip sugeba sujungti nutolusius kraštus. Galima minėti religiją ar kalbą, kurios taip pat atlieka jungdamos į bendresnį vienetą. Tačiau dažnai ši kultūra, deja, lieka elitų veiklos lauke. Šios sritys šiandien dažnai tarnauja tik kaip papuošimas finansų magnatamas arba veikia Adorno ir Horkheimerio aprašytoje kultūros industrijoje. Net šiandieninė bohema neretai yra nutolusi nuo kasdienybės.

Todėl jaunimas turi savaip svarstyti, klausti ir išgyventi Europos kasdienybę bei išvest šias patirtis iš politinių ir ekonominių galios lauko. Galbūt tai reiškia aukštosios ir žemosios kultūros maišymą, naujų, netikėtų formų, nepastebimų senajai idealistų kartai, atradimą? Savo vertės ir vaidmens supratimas ypač svarbus ne tik ateičiai, kuri bus paveldėta, bet ir šiandienai.

Panašų vaizdinį siūlo Thomas Manas Užburtame kalne. Nesunku įsivaizduoji šiandienos Europos jaunimą Hanso Kastorpo kailyje, besiklausančio dviejų priešingų stovyklų – Naftos ir Setembrinio – ginčo. Tačiau Kastorpas romane nedalyvauja šiuose disputuose, tik kartais įterpia savo trigrašį, reikalingą tolimesnei diskusijai palaikyti. Panašiame vaidmenyje jaunimas turi progą optimizmo tezes ir pesimizmo antitezes kitoniškai sujungti į sintezę.

Europa kaip kantiškos taikos ir gerovės erdvė – šis projektas pradėtas įgyvendinti pakankamai neseniai. Nenuostabu, kad žemyno kartos istorijoje randa daugiau jas priešinančių epizodų, kadangi didžioji dalis jos buvo paženklinta konfliktais. Tačiau jaunoji Europa, išlaikydama savo atvirumą ne tik fizine prasme, bet ir su naujomis patirtimis ištrūkdama iš poliarizuoto diskusijų lauko, turi šansų reformuotis ir įveikti šiandienos iššūkius.